Karalius Mindaugas - vienas svarbiausių asmenų Lietuvos istorijoje, apipintas legendomis ir istorinėmis interpretacijomis. Jo valdymas žymi reikšmingą laikotarpį, tačiau daugelis detalių apie jo gyvenimą, įskaitant gimimo datą, apgaubtos paslapties. Istorijos apie karalius visada žavi ir kaitina vaizduotę. Mūsų vaizduotėje jis - kilnus karžygys, įnirtingai gynęs Lietuvą nuo priešų ir išmintingai paklojęs jos valstybingumo pamatus. Šiame straipsnyje panagrinėsime tai, ką žinome apie Mindaugą, remdamiesi istoriniais šaltiniais ir mokslininkų įžvalgomis.
Mindaugas - Valstybingumo Simbolis
Mindaugo karūnavimo diena - valstybinės reikšmės šventė. Kai visa tauta susivienija pašlovinti savo valstybės ar masiškai gieda himną, tikrai yra gražu. Ir sveikintina. Nepaisant to, kai atidžiau pasikapstai po istorikų darbus, kyla vis daugiau klausimų ir abejonių, ar iš tiesų Mindaugą būtų tikslinga vienareikšmiškai vadinti kilniu tautos suvienytoju. Ar jam patriotine prasme Lietuva rūpėjo kaip valstybė? Koks buvo karalius Mindaugas, ką jis mėgo, kuo gyveno, kokia buvo jo ideologija, kaip klostėsi santykiai su žmona karaliene Morta ir vaikais (kurių net nežinoma, kiek tiksliai turėjo)? Į šiuos ir panašius klausimus jums vargiai galėtų atsakyti net kompetentingiausias istorikas. Kadangi valdovas, kiek žinoma, oficialaus savo metraštininko neturėjo, vieną kitą padriką jo gyvenimo bei veiklos fakčiuką tegalima atsekti iš kaimyninių šalių metraščių, kuriuose apie šį žmogų, deja, užsimenama taip pat šykščiai. Kad ir kaip būtų, iš jų istorikai tarsi kokią dėlionę sudėliojo menamą Mindaugo portretą.
Gimimo Metų Mįslė
Tiksliai nežinoma netgi Mindaugo gimimo data. Daugelyje šaltinių tegalima rasti įrašą, kad šis karžygys bei valdovas pasaulį išvydo apie 1200 metus. Ne ką daugiau faktų istorija pateikia ir apie jo artimuosius. Niekas šimtu procentų negali pasakyti, kas toks buvo jo tėvas. Kai kurie šaltiniai įvardija kunigaikštį Rimgaudą (Ringoldą), bet jokių tikrų įrodymų, kad tai galėtų būti panašu į tiesą, nėra. Manoma, kad Mindaugo gimdytojas turėjęs būti įtakinga asmenybė. Galimas dalykas, valdovo teises būsimasis karalius pavedėjo būtent iš jo. Štai Livonijos eiliuotoje kronikoje sakoma, kad Mindaugo tėvas buvo didelis karalius, kurio laikais nebuvo jam lygių. Tačiau daugelis istorikų mano, kad šiuo įrašu visgi kliautis nederėtų. Istorikė Jolanta Karpavičienė teigia: „Žinoma tik tiek, kad jis galėjo gimti apie 1200 metus, o mirti sulaukęs savo septintojo dešimtmečio“.
Šaltinių Trūkumas ir Interpretacijos
Istorinių ir archeologinių šaltinių iš Mindaugo epochos yra labai mažai - o ir tie nėra labai išsamūs ar labai patikimi. Daugiau apie Mindaugą buvo rašoma vėlesniuose amžiuose, todėl gretindami ir lygindami šiuos šaltinius, mokslininkai bando nustatyti, kaip atrodė XIII a. Lietuva. „Jei kalbėtume apie Mindaugo epochos šaltinius, tai vienas pagrindinių yra „Eiliuotoji Livonijos kronika“, kuri, beje, iš senosios vokiečių kalbos yra išversta ir į lietuvių kalbą. Antrasis šaltinis - Voluinės arba Ipatijaus metraštis, parašytas Pietų Rusioje ir saugotas Kostromos (Rusija) vienuolyne“, - teigia J.Karpavičienė.
Archeologas Aleksiejus Luchtanas sako, kad egzistuoja tik hipotezės, kur galėjo būti Voruta - Voluinės metraštyje apie 1251 metus paminėta lietuvių pilis ir Mindaugo buveinė. „Yra keliolika piliakalnių, pretenduojančių į Vorutos vietą, vienas iš tokių būtų Šeimyniškėlių piliakalnis netoli Anykščių“, - sako A.Luchtanas.
Taip pat skaitykite: Pirmieji motinystės metai
Karūnavimo Datos Paslaptis
Kaip ir daugelis kitų faktų apie Mindaugą, karūnavimo data nėra žinoma - šaltiniuose tai neužfiksuota. Tačiau 1990 metais nusprendus Mindaugo karūnavimo dieną laikyti Valstybės švente, datos reikėjo. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorijos katedros docentas Rūstis Kamuntavičius teigia, kad tuo metu Vilniaus universiteto profesorius Edvardas Gudavičius, remdamasis savo tyrinėjimais ir tradiciniais krikščionių karalių karūnavimo papročiais, pasiūlė du variantus: liepos 6 arba 13 dieną. Teigiama, kad prof. E.Gudavičius nebuvo užtikrintas spėjimu, tačiau Seimas pasiūlymą priėmė ir nubalsavo už liepos 6-ąją. Todėl ir šiandien vadovėliuose ši diena yra pateikiama kaip faktas, pernelyg neakcentuojant, kad tai tik hipotezė.
Karūnavimo Vieta
Taip pat manoma, kad iškilminga ceremonija galėjo vykti Kernavėje. „Yra daugybė vietų, kurios pretenduoja į Mindaugo karūnacijos vietą - nes šaltiniuose nėra aiškiai nurodoma tiksli vieta. Aprašomi mūšiai, pilys, bet kurioje tiksliai vyko karūnavimas - kol kas nežinome, o archeologiškai tai sunkiai patvirtinama“, - teigia A.Luchtanas. Žinoma, viena garsiausių vietų, kurioje galimai buvo karūnuotas Mindaugas - tai pirmoji Vilniaus katedra. Tačiau įrodymų trūkumas irgi neleidžia pasakyti, kur ji stovėjo - ir ar išvis stovėjo. „Manoma, kad Mindaugas galbūt pastatė mūrinę katedrą, nes krikštas ir karūnacija turėjo vykti būtent katedroje - tačiau tai irgi yra viena iš istorinių versijų“, - sako J.Karpavičienė. „Po dabartine mūsų Arkikatedros bazilika yra rasta senesnės bažnyčios pamatinė dalis. Kai kurie mano, kad tai galėjo būti Mindaugo pastatyta katedra, tačiau mes seniausius archeologinius įrodymus turime ne iš karaliaus Mindaugo, bet kunigaikščio Traidenio laikų“, - teigia A.Luchtanas.
Mindaugo Portretas Istorijos Šaltiniuose
Istorijų apie garsiausius Lietuvos valdovus turbūt mėgstame klausytis kiekvienas, tačiau juk įdomiausia, koks gi buvo Lietuvos valstybės kūrėjo charakteris? Žinoma, patvirtinti tokią informaciją yra nelengva, tačiau lyginant ir siejant įvairiausių šaltinių duomenis, istorikams pavyksta rekonstruoti bent dalelę valdovų kasdienybės. „Šaltiniai nesuteikia mums tokios informacijos, iš kurios galėtume konkrečiai pasakyti, kaip Mindaugas mąstė, ką iš tiesų galvojo, kaip priimdavo sprendimus. Manyčiau, kad Justino Marcinkevičiaus drama „Mindaugas“ pakankamai teisingai rekonstruoja tai, koks galėjo būti mūsų valdovas. Šį kūrinį rašydamas autorius rėmėsi istoriniais šaltiniais“, - sako J.Karpavičienė.
Mindaugui atėjus į valdžią, jis ėmė vienyti ne tik tuometines Lietuvos žemes, bet ir aplinkines teritorijas. Be abejonės, priešams tai nepatiko, dėl to jie jį vaizdavo kaip žiaurų, niūrų, kietą, bet ir išmintingą žmogų. „Greičiausiai jo charakterio savybės ir turėjo būti tokios, nes kitaip jam nebūtų pavykę padaryti to, ką jis padarė. Lietuviai tuo metu jau keliavo link savo valstybės sukūrimo, o Mindaugui viskas taip supuolė - ir, matyt, jo charakterio savybės lėmė, kad Mindaugas sugebėjo tapti ne tik Lietuvos žemių valdovu, bet ir Lietuvos valstybės įkūrėju“, - teigia J.Karpavičienė. Ji taip pat pamini, kad vienas svarbiausių Mindaugo bruožų turėjo būti įžvalgumas, gebėjimas mąstyti strategiškai, greitai orientuotis situacijose ir išnaudoti pasitaikiusias galimybes.
Lietuva XIII Amžiuje
Mums, lietuviams, priimtina manyti, kad Mindaugas yra tas žmogus, kuris sukūrė Lietuvos valstybę - tačiau kai kurie istorikai sako, kad Lietuva kaip valstybė egzistavo jau ir anksčiau. Pirmą kartą Lietuvos vardas buvo paminėtas XI a. pradžioje, kai į Europai beveik nežinomas žemes atvyko šv.Brunonas ir bandė to meto lietuvius supažindinti su krikščionybe. Galiausiai Lietuvos-Rusios pasienyje jis buvo nužudytas.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
„Nors lietuviai tuo metu ir buvo pagonys, jie vis tiek artėjo prie savo valstybės sukūrimo. Deja, bet aplinkybės susiklostė taip, kad kaimynystėje turėjome itin stiprią valstybę - Kijevo Rusią, sujungusią didelę dalį rytų slavų teritorijų. Kijevo Rusia privertė Lietuvą mokėti duoklę, o dėl to lietuviams nepavyko sukurti valstybės“, - teigia J.Karpavičienė. Ilgainiui prasidėjo įvairūs socialiniai, politiniai procesai, kūrėsi teritoriniai dariniai, kuriuos ėmė kontroliuoti tam tikra kunigaikščių giminė. „Tačiau itin svarbu suvokti, kad, valstybė nesusikūrė vieno kalavijo užmoju arba, per vieną dieną. Tai labai ilgas procesas, kurį vainikavo Mindaugas. Kai kuriuos jis privertė jam paklusti, kai kurie galbūt patys pripažino Mindaugo valdžią“, - sako J.Karpavičienė. Ilgą laiką buvo manoma, kad Mindaugas, kaip karalius, iškilo 1236 metais, kai vyko garsusis Saulės arba Šiaulių mūšis - bet J.Karpavičienė teigia, kad Mindaugas ten tikrai nedalyvavo, o žemaičius tuo metu greičiausiai į mūšį vedė kunigaikštis Vykintas.
Krikštas ir Karūnavimas: Politiniai Žingsniai
Mindaugui atėjus į valdžią, Lietuva dar buvo pagoniška valstybė, o sprendimas priimti krikščionybę buvo ne tik asmeninis Mindaugo pasiekimas, bet ir didžiulis šokas visiems lietuviams. Žmonės nuo tikėjimo daugybe dievų turėjo pereiti prie monoteizmo, jie taip pat turėjo pakeisti savo mąstymą ir gyvenimo būdą bei prisitaikyti prie krikščioniškų tradicijų.
Naivu būtų tikėti, kad toks Mindaugo sprendimas nebūtų susilaukęs neigiamų reakcijų. Nepraėjus nė dešimčiai metų, karaliaus veiksmai susilaukė dar daugiau nepasitenkinimo. Po to kai žemaičiams, vadovaujamiems Almino, pavyko sėkmingai užkariauti keletą teritorijų, užimti keletą pilių, sudalyvauti keliuose mūšiuose prieš vokiečių ordiną, kilo idėja sujungti žemaičius ir Mindaugo žemes - tačiau jei tuometinis Lietuvos karalius norėjo jiems visiems vadovauti, turėjo atsisakyti krikščionybės. Manoma, kad tai nutiko apie 1261 m. Deja, bet šios sąjungos rezultatai buvo nesėkmingi. Kilo dar didesnis pasipriešinimas, o Mindaugo seserėnas Treniota bei kiti jaunesnės kartos žmonės tapo itin priešiškais Mindaugui.
Karūnavimas - Sandėris ar Tikras Įsipareigojimas?
Esą ceremonijoje tedalyvavo keli vokiečių ordino riteriai, pranciškonų vienuoliai ir magistras. Jokių garbingų monarchų ir kitų aukšto rango atstovų iš svečių šalių. Mindaugas šį įvykį galbūt ir pažymėjo su savo aplinkos žmonėmis pakeldamas po ragą kokio tauraus gėrimo, tačiau apskritai Europos kontekste šis įvykis, galima sakyti, buvo nepastebėtas. Jei tuo laiku būtų egzistavęs internetas ir tokios naujienų agentūros kaip „Reuters“ ir pan., situacija, reikia manyti, būtų kitokia. Bet tais laikais naujienos iš tokio atkampaus krašto kaip Lietuva sklisdavo vangiai. Jos keliavo iš lūpų į lūpas ir, kol pasiekdavo (jei išvis pasiekdavo) Europą, virsdavo tikrų tikriausiu sugedusiu telefonu. Taigi Mindaugui, kaip karaliui, nepasisekė - gimė nedėkingais laikais. Ir apskritai, kalbama, kad tiek jo karūnavimas, tiek krikšto priėmimas tebuvo simboliniai. Tam tikra prasme verslo sandėriai. Po šių įvykių valdovas netapo nei rafinuotų manierų monarchu, besimaudančiu nežabotoje prabangoje, nei uoliu kataliku, kasdien kalbančiu rožinį. Užsidėjęs karūną, jis toliau žvangino kalavijais ir kovojo už savo būvį, o už pergales mintyse tikriausiai dėkodavo seniesiems pagonių dievams. Kas žino…
Mindaugo Mirtis ir Pasekmės
1262 metais mirė Mindaugo žmona Morta - manoma, kad ji paprasčiausiai neatlaikė visų to meto politinių peripetijų. Be to, ji norėjo, kad Mindaugas liktų krikščionimi - ir kad jų vaikai galėtų paveldėti krikščioniškos karalystės valdžią“, - pasakoja J.Karpavičienė. Ipatijaus metraštyje rašoma, kad prieš mirtį Morta paprašė, kad jų su Mindaugu vaikus prižiūrėtų Mortos sesuo, kunigaikščio Daumanto žmona. Jai atvykus į sesers laidotuves, Mindaugas nusprendė savo mirusios žmonos seserį vesti, tuo tarpu Daumantas negalėjo nieko dėl to padaryti - juk Mindaugas buvo Lietuvos valdovas.
Taip pat skaitykite: Kinų zodiako įtaka Avinams
„Daumantas tapo Mindaugo nužudymo įrankiu. 1263 metais į Brianską (dabartinė Rusija) buvo išsiųsta kariuomenė, tačiau Daumantas grįžo ir Mindaugą nužudė“, - sako J.Karpavičienė. „Jokių archeologinių duomenų apie Mindaugo kapą neturime. Tačiau tokia pati problema yra su visais Lietuvos kunigaikščiais. Negalėčiau pasakyti ir kur yra palaidotas Vytenis, Traidenis, Algirdas, Kęstutis. Nė vienos iš mūsų valdovų kapų nerandame, tiksliai žinoma tik kur ilsisi Jogaila“, - teigia A.Luchtanas.
Istorinės Interpretacijos
Egzistuoja teorija, kad į šią istoriją esą buvo įsipainiojusi moteris. Kai kurie šaltiniai teigia, esą Mindaugas jėga paveržė Daumanto žmoną, savo pirmosios žmonos Mortos seserį. Ir dar kokiomis aplinkybėmis! Kai šioji atvyko laidoti savo sesers… Taigi, kai kurių istorikų manymu, Mindaugo mirtis nebuvo toks jau niekšiškas susidorojimas. Jis tiesiog gavo, ko nusipelnęs. Ką galima pasakyti šiuo klausimu? Istorija yra istorija. Tiesa priklauso nuo to, kokiu rakursu į ją pažiūrėsi.