Įvadas
Žmogaus gyvenimas - tai kelionė, kurios metu individas patiria nuolatinę kaitą ir raidą. Šis procesas, vadinamas ontogeneze, apima visumą nuoseklių morfologinių, fiziologinių, biocheminių ir funkcinių pokyčių, vykstančių nuo individo užuomazgos iki natūralios mirties. Ontogenezė yra individualus organizmo vystymasis, t. y. pagrindinių žmogaus psichikos struktūrų susiklostymas vaikystėje. Šios struktūros susiklosto vaiko daiktinėje veikloje ir jam bendraujant su suaugusiuoju, kartu dirbant. Interiorizacijos procese vaikas perima žmonių veiklos ir bendravimo būdus, ženklus ir kalbą; tuo pagrindu formuojasi jo psichika ir asmenybė. Šiame straipsnyje panagrinėsime pagrindinius žmogaus individo vystymosi etapus, pradedant nuo prenatalinio periodo ir baigiant senatve, siekiant suprasti, kaip mes tampame tuo, kas esame.
Kas yra ontogenezė?
Ontogenezė (gr. on, kilm. ontos - esantis + genesis - kilmė, atsiradimas) - individualus organizmo vystymasis, visuma nuoseklių morfologinių, fiziologinių, biocheminių ir funkcinių pokyčių visuma (individo biologinės raidos ciklas) nuo individo užuomazgos, gimimo ir iki natūralios mirties (skirstoma į embrioninį ir poembrioninį laikotarpius). Ontogenezės terminą 1866 m. sukūrė Ernstas Hekelis (Haeckel; Vokietija). Išskiriama prenatalinė ontogenezė, postnatalinė ontogenezė ir pavienių organų ir sistemų ontogenezė.
Organizmų, kurie dauginasi lytiškai, naujo individo ontogenezė prasideda dažniausiai nuo apvaisinimo, organizmų, kurie dauginasi nelytiškai - tada, kai naujasis individas atsiskiria nuo besidalijančio motininio organizmo arba ima vystytis iš ląstelės, pumpuro, fragmento. Ontogenezės metu tarp savęs aktyviai sąveikauja įvairios biologinės sistemos.
Ontogenezės periodai
Skiriami 2 ontogenezės periodai: embrioninis (prenatalinis; gemalas) ir postembrioninis (postnatalinis). Gyvavedžių gyvūnų ir žmogaus embrioninis periodas praeina motinos organizme ir baigiasi gimimu. Per postembrioninį periodą organizmas auga, bręsta lytiškai, visiškai diferencijuojasi jo audiniai ir organai. Organizmo rūšiniai požymiai baigia susidaryti jam lytiškai subrendus, o individualūs požymiai vystosi iki ontogenezės pabaigos. Atsižvelgiant į tai, kuri ontogenezės stadija yra, individo vaisiaus raidos sutrikimai vadinami atitinkamai gametopatijomis, blastopatijomis, embriopatijomis ir fetopatijomis. Daugialąsčių organizmų ontogenezė vyksta lydima sudėtingos pertvarkos ir daugybės laikotarpių. Ontogenezę lemia organizmo genotipas; ją veikia aplinka, reguliuoja hormonai, nervų sistema. Per ontogenezę pradeda funkcionuoti paveldima genetinė informacija, esanti kiekvienoje ląstelėje, sąlygojanti įvairius organizmo požymius ir jų atsiradimo nuoseklumą. Ontogenezė yra evoliucijos rezultatas: jos metu reiškiasi tie nauji organizmo požymiai, kurie jam padeda geriau prisitaikyti prie aplinkos, išlikti per gamtinę atranką.
Psichikos, asmenybės formavimuisi ontogenezėje turi įtakos aktyvus, tikslingas visuomenės poveikis individui.
Taip pat skaitykite: Apvaisinimo būdai: vidinis ir išorinis
Prenatalinė Raida
Pats pradinis žmogaus raidos etapas yra prenatalinis arba antenatalinis. Tai ontogenetinės raidos periodas nuo apvaisinimo iki gimimo. Šis procesas gimdoje ir praeina keletą iš anksto numatytų nuoseklių etapų. Prenatalinis laikotarpis skirstomas į tris vienodo ilgumo trimestrus.
Nuo apvaisinimo žmogaus kūno vystymąsi sudarė trys reiškiniai augimas, morfogenezė ir ląstelių savitėjimas (diferenciacija):
- Augimas tai bendro viso kūno ar organo dydžio didėjimas ir ląstelių skaičiaus didėjimas joms mitoziškai besidalijant.
- Ląstelių ir jų grupių judėjimas, kurio dėka susiformuoja organai, vadinamas morfogeneze.
- Ląstelių specializacija, jų prisitaikymas sandara ir gyvybine veikla atlikti tam tikras funkcijas, kurio metu susidaro konkretūs audiniai ar specializuotos ląstelės audiniuose, vadinama ląstelių savitėjimu (diferenciacija). O individuali raida apima visus individo pokyčius, prasidedančius apvaisinimu ir besibaigiančius mirtimi.
Vystymasis Po Gimimo (Postnatalinė Raida)
Vystymasis po gimimo apima įvairius etapus, kurių kiekvienas pasižymi specifiniais fiziniais, kognityviniais ir socialiniais pokyčiais.
Naujagimystė
Pirmas 4 gyvenimo savaites mažylis vadinamas naujagimiu. Tuo metu naujagimio organizmas prisitaiko prie supančios aplinkos. Tuo metu dar nesusitvarkę termoreguliacija, kvėpavimas, širdies veikla, dar nebaigę formuotis kepenys, kasa, imuninė sistema.
Kūdikystė
Kūdikystė trunka iki meto, kai mažylis pradeda sėdėti ir vaikščioti. Kūdikystė paprastai baigiasi 10-14 gyvenimo mėnesį. Kūdikystėje mielinu izoliuojami neuronai, judesiai ir jų valdymas vis darnėja. Pirmus gyvenimo mėnesius tobulėja rega ir kitos smegenų žievės funkcijos. Smegenys padidėja nuo ketvirčio suaugusių smegenų dydžio iki pusės. Prasikala kandžiai. Kepenys ir inkstai dar nevisiškai pasiruošę veiklai, todėl kūdikio organizmui sunku pašalinti nuodingas atliekas. Kūdikis jautresnis virusinėms ir bakterinėms ligoms, kadangi imuninė sistema dar veikia ne visu pajėgumu.
Taip pat skaitykite: Vidinio apvaisinimo ir tiesioginio vystymosi ypatumai
Erik Erikson psichosocialinės raidos teorija:
- Pasitikėjimas arba nepasitikėjimas (nuo gimimo iki 1 m.). Tai, ar vaikas išmoksta suvokti pasaulį kaip saugų ir patikimą, labiausiai priklauso nuo tėvų globos kokybės, patenkinant fizinius ir psichologinius poreikius. Visa aplinka, o ypač tiesiogiai kūdikį veikiantieji jam pasirodo, kaip teikiantieji saugumą, maistą, globą. Tačiau aplinka gali pasirodyti ir nesaugi, stokojanti ir jo neaprūpinanti. Tokiu būdu kūdikiui pažadinamas pamatinis pasitikėjimas arba nepasitikėjimas. Motina, pirmoji globėja ir rūpintoja, kūdikiui teikia jo patirties tęstinumą ir jos užtikrinimą. Motinos, teigia Eriksonas, sukuria vaikams pasitikėjimo jausmą savo aprūpinimo būdu, kuris sujungia kūdikio individualius poreikius ir ir tvirtą asmeninio patikimumo jausmą. Tai sudaro pamatą vaikučio tapatybės jausmui. Vaikučio pirmas socialinis pasiekimas yra tas, kad jis gali išleisti motiną iš akių per daug nenuogastaudamas, nes ji jam vidiniu atžvilgiu užtikrina, taip pat išoriškai numatomą, kad vėl pasirodys. Bendra pasitikėjimo būsena taip pat reiškia, kad kūdikis išmoko ne tik remtis aprūpintojo pasikartojančiu ir tęstiniu elgesiu bet taip pat pasitikėti "savimi", t.y. Pasitikėjimu nepalankios sąlygos. Jei kūdikis ilgai paliekamas vienas, ilgai nemaitinamas, jaučia šaltį, staigius judesius, bauginančius garsus ar patiria motinos ar kito rūpintojo nervingumą, baimę, piktumą, nenorą juo rūpintis. Tada jis junta nesaugumą, baimę. Šiame laikotrpyje susidaręs nepasitikėjimas gali būti vėliau nugalėtas, nes kūdikis turi įgimtą vidinį pajiegumą, susidarius palankesnėms sąlygoms, pasitikėjimą įgyti.
Vaikystė
Prasideda baigiantis kūdikystei ir baigiasi paauglyste (12-13 metai). Ankstyvoje vaikystėje greitai kaulėja kaulai. Vėlyvoje vaikystėje kaulų augimas sulėtėja, o artėjant lytiniam brendimui vėl ima spartėti. Išdygsta pieniniai dantys, o baigiantis vaikystei baigia dygti juos keičiantys nuolatiniai. Smarkiai patobulėja judesių darna, kalba, kiti protiniai gebėjimai.
Erik Erikson psichosocialinės raidos teorija:
- Autonomija prieš gėdą ir abejones (1-3 m.). Jei vaikutis sugeba savo elgesį kontroliuoti, jis instinktyviai išlaiko jausmą, kad save valdo ir junta savo autonomiją, o jei ne, tai tėvams perdėtai įsikišus, jame kyla abejonė savimi, savo sugebėjimais ir net gėda. Autonomijos pajutimui įgyti vaikutis turi turėti pamatinį pasitikėjima, išvystytą pirmajame kūdikystės amžiuje. Abejonė tiek savimi, tiek kitais kyla, kai vaikutis nebesusigaudo, ką jis sugeba ir ko ne, ypač tėvams neesant tvirtiems arba per daug jiems kontroliuojant jį. "Abejonė yra gėdos brolis", - sako Eriksonas. Gėda - tai jausmas, kada esi išstatytas kitų akivaizdoje kai tam neesi pasirengęs ar apsirengęs. Sferą autonominei veiklai sudaro fizinis kūno judėjimas (sustiprėjus kojų raumenims), paėmimas (sustiprėjus rankoms), pažinimas, pradėjimas kalbėti ir ypač pajutimas savęs kaip, atskiro individo, atskiro nuo viso kito. Savęs atpažinimas. Kūdikis neatskiria savęs nuo visos aplinkos. Jis viską junta, bet neatpažįsta savęs kaip juntančiojo visa kita. "Savimonė yra įgyjama palaipsniui pirmų penkerių ar šešerių metų laikotarpyje, ypač atėjus kalbai antraisiais metais". Su kalbos mokymusi atsiranda nauja galimybė atskirti save. Pirmiausia, gautas vardas. Paskui, pabrėžtas negatyvistinis, priešinimosi elgesys, išreiškamas žodeliu "ne". Atsiranda noras daryti pačiam, be kitų pagalbos. Tuo noru grindžiamas autonomijos poreikis. Jis jungiasi su prabundančia savigarba.
- Iniciatyva prieš kaltės jausmą (4-6 m.). Iniciatyva yra kiekvieno veiksmo reikalinga dalis, o žmogui reikia iniciatyvos pajutimo, ka tik jis mokėsi ir daro, o vaisius renkant, ir planuojant sistemą - Eriksonas. Tad jei šitokia iniciatyva yra reikalinga ir kiekvienam veiksmui, ir mokantis, ir darant tai savaime suprantama, kad ji gali ar turi atsirasti 4 6 metų vaikams, kurie pradeda "veikti". Eriksonas randa charakteringus skirtumus vaikų veiksmuose: berniukuose - puolant ir nugalint, mergaitėse - sugaunant ar pasipuošiant. Tarp vaikų, ypač broliu ir seserų, jie pastebi pavydą ir varžymasi, o savivokoje - daug fantazijos, kurią veikia noras būti dideliu ir stipriu. Tačiau sapnuose iškyla baimė ar nuogąstavimas. Kaltės jausmas. Kaltės jausmo atsiradimą Eriksonas jungia su Freud‘o vaikiško seksualumo teorija, pagal kurią tame periode vaikas geidžia priešingos lyties gimdytojo, kartu norėdamas atsikratyti savo paties lyties gimdytojo. Tuo laiku jis išgyvena pirmuosius lyties malonumus - konkrečiai arba vaizduotėje. Visa tai sukelia kaltės jausmą, nes, sąžinė yra kaltės valdytoja. Eriksonas nurodo 4 6 metų amžiaus vaiko tikslą: "vaikas dabar privalo atrsti kokiu asmeniu jis gali tapti" . vaiko uždavinys "atrasti", kuo jis gali tapti. Ir tam uždaviniui atlikti jis turi ypač pabudusį sugebėjimą - vaizduotę, o taip pat ir jai atitinkanti charakteringą veiksmą - žaidimą, o tame žaidime nuolat pasireiškiantį potraukį - sekti, imituoti. Šis laikotarpis vadinamas "žainimų ir vaizduotės amžiumi" .
- Darbštumas prieš menkavertiškumo jausmą (6-12 m.). vaiko atitinkamos laikysenos vertė - ką jis turi išsiugdyti kaip šio periodo pagrindinę ego savybę. Šiam periodui tai yra darbštumas. Mokydamasis vaikas turi tapti darbštus. Tai laikysena, kuri jam padeda gerai išmokti, atlikti bet kokį darbą ir ateityje. Šio periodo pagrindine dorybe Eriksonas laiko kompetentingumą, sugebėjimą ir išmokti, ir darbą tinkamai atlikti. Mokymosi amžiuje didelę reikšmę turi motyvacija. Vaikams reikia mokytis dalykų, kurie gali būti visai nemalonūs. Tačiau šalia malonumo atsiranda ir kitos vertybės, kurias vaikas, pabudus protui, gali suvokti ir vertinti. Mokymasis ir darbštumas gali būti pagrįsti įvairiomis vaikui suvokiamomis ir branginamomis vertybėmis: pavyzdžiui, vyresniųjų pagyrimas, vidinis pasitenkinimas, darbo vaisiaus nauda. Menkavertystės jausmas. Mokymuisi yra įvairių kliučių, pvz.; vaiko priklausomumas t.y. vaikas per daug prisirišęs prie mamos, arba motyvacijos stoka, kai vaikas nori vien malonumo; tada jam mokytis gali būti neidomu, nuobodu. Mokymesi yra tam tikra pažanga. Vieni vaikai - pažangūs, kiti - ne. Vaikas gali labai atsilikti ir "iškristi" iš besimokančiųjų, darbščiųjų ar darbingųjų.
Paauglystė
Paauglystė - svarbus asmenybės formavimosi laikotarpis. Vienas iš reikšmingiausių asmenybės formavimosi laikotarpių yra paauglystė. Paauglystėje pasirodo pirmosios suaugusio žmogaus savasties užuomazgos, susijusios su socialiniais vaidmenimis ir jų įvairove. Nors paauglystės amžiaus ribos yra pakankamai sąlygiškos, tačiau kiekvienas paauglys susiduria su savo tapatybės paieškomis. Būtent paauglystėje kartu su klausimu „kas aš esu“ pradedami kelti ir klausimai „koks aš turėčiau/norėčiau būti?“ arba „kuris aš esu tikras?“ ir pan. Paauglystės laikotarpiu pagrindine tolimesnės sėkmingos raidos užduotimi tampa savo tapatumo kūrimas (Myers & DeWall, 2021).
Tarp mokslininkų nėra susiformavusios vieningos nuomonės, kada pradeda formuotis asmenybės tapatumas. Vieni šaltiniai teigia, kad jo užuomazgas galima įžvelgti jau kūdikystėje, kiti mano, kad tai nuolatinis procesas, vykstantis visą gyvenimą. Tačiau visi vienareikšmiškai sutinka, kad niekas iš mūsų negali pabėgti nuo tapatybės klausimo. O paauglystėje tapatumo, kaip savasties ir savojo Aš vaizdo susiformavimo klausimai tampa ypač svarbūs (Klimstra et al., 2010). Su asmenybės tapatumo paieškomis paauglystėje susijęs ir maištaujantis paauglių elgesys. Nors visi paaugliai turi panašių elgsenos bruožų, tačiau kiekviena situacija turi ir specifinių ypatumų.
Taip pat skaitykite: Nėštumas: vystymasis
Erik Erikson psichosocialinės raidos teorija:
Tapatumas prieš vaidmenų sumaištį (12-18 m.). Vaikystėj pasibaigus, per paauglystę žengiama į jaunystės amžių, kuris pasižymi fiziologine revoliucija, vaiko kūnui keičiantis į suaugusiojo ir bręstant lytiškai. Kyla reikalas ruoštis suaugusio gyvenimui. Ieškant naujos tapatybės "viršindentifikuojamasi" su bendraamžių grupe, taip pat su herojais ir įžymybėmis. Eriksonas mano, kad jaunuolio įsimylėjimas dažnai nėra tiek lytinis, kiek ieškojimas savo tapatybės kitame. Todėl didelę reikšmę turi išsikalbėjimas. Turi susidaryti savojo "aš" tapatybės jausmas kaip "sukauptas pasitikėjimas, kad praeityje susidaręs vidinis tapatumas ir tęstinumas atitinka tapatumą ir tęstinumą, kuri teikia nauja reikšmė kitų asmenų atžvilgiu" . Šiame amžiuje pavojų sudaro vaidmenų maišatis. Tai liecia užsiėmimo tapatybę, t.y. jaunuoliai pasimeta, neįstengdami ateičiai pasirnkti amato, užsiėmimo, profesijos. Vaidmenų maišatis gali būti susijusi su stipria abejone dėl savo lyties iš anksčiau. Iš ankstyvesniųjų "amžių" išlaikytos savybės tarpusavio atpažinimas, valia būti savimi, vaidmenų numatymas, darbo aptarimas - padeda jaunuoliui suformuoti savo tapatybę.
- Ankstyvoji jaunystė (12 - 14 metų) - stipriai negatyvi, maištaujanti, emocinga. Neigiama tai, kas vaikiška, praeitis ir priklausomybė, tėvų autoritetas, atsižadama to, kas "sena". Eksperimentuojama apranga, elgesiu, pažiūromis.
- Vidurinioji jaunystė (14 - 16 metų) - ne tik negatyvi, bet ir energinga, entuziastinga. Neigiama laikysena sumažėja. Mažiau emocijų. Domimasi sportu.
- Vėlyvoji jaunystė (16 - 19 metų) - mažiau negatyvumo, emocijų, jausmų nepastovumo. Labiau sukalbami. Daugiau žiūrima į ateitį. Tinkamas laikas patirti intymius išgyvenimus ir pirmąją meilę.
Jaunystė ir Ankstyvoji Brandu
Erik Erikson psichosocialinės raidos teorija:
- Artumas prieš izoliaciją (19-40 m.). Ankstyvojoje suaugystėje "aš", ego, turi būti pakankamai stiprus sugebėti atsiduoti ar tai "artimam socialiniam ryšiui ar lytiniai jungčiai, artimoms draugystėms ir fiziniai kovai" . baimė prarasti savąjį "aš" veda į stiprų izoliacijos jausmą ir pasinėrimą į save. Sutikdamas kitą asmenį jaunas žmogus nebijo prarasti savęs, kito artumas jo nebaugina. Jis gali prie kito prisiartinti, o kitas prie jo. Tokia savybė: 1. tai vidinė laisvė; 2. pajėgumas atsiduoti; 3. pajėgumas būti patikimam. Tas, kuris savęs, savo tapatybės nesuranda, o lieka susimaišęs - bijo "pasimesti" kito akivaizdoje, prarasti save kito atstumoje ar jaučiasi nepajėgu, nežinąs ką daryt, neturįs ką kitam duoti, negalįs kuo nors su kitu dalintis. Tad jei ir užsimezga ryšys su kitu asmeniu, tie ryšiai yra neasmeniški, bet stereotipiški, nespontaniški, šalti ir formalūs.
Brandus Amžius
Erik Erikson psichosocialinės raidos teorija:
- Kūrybiškumas prieš sąstingį (40-65 m.). Tie kurie jaunystėje atranda save, savo tapatybę, atėjus suaugusiojo gyvenimui yra pasirengę ne tik intymumui su kitu, bet ir kitai suaugusiojo fazei - gimdymui plačiąja prasme. Gimdymumas apima produktyvumą ir kūrybingumą. Gimdymumas siaurąja prasme: - vyrui - tėvystė, moteriai - motinystė. Gimdymumas yra esminė suaugusiųjų savybė. Suaugusiojo gyvenimo laikotarpiui atėjus, arba gimdo, stato, gamina ar kuria, arba regresuoja, t.y. eina priešingai. rūpindamasis kitais ar ką nors statydamas pats žmogus praturtėja. O jei jis to nedaro, tai lieka pats skurdžius: tada tesirūpina savimi, lyg pats būtų savo paties vienturtis vaikas. Tiems, kurie jaunystėje ar vėliau nesuranda savęs, savo tapatybės, iškyla pavojus blaškytis, nenusistovėti nei darbe, nei šeimoje. Tokiems sunku atsiduoti, pasišvęsti kam nors kitam, ne sau. Jie turi darbo problemų, o kurti jiems iš viso sunku ar neįmanoma. Jie turi sunkumų surasti draugą(ę), sukurti šeimą; jei ir tampa biologiniais tėvais, nesugeba tinkamai vaikų auginti ir auklėti.
Senatvė
Erik Erikson psichosocialinės raidos teorija:
Integralumas prieš neviltį (65 m. ir vyresni). "Tik tai tokiame asmenyje, - rašo Eriksonas, - kuris kokiu nors būdu rūpinasi daiktais ir žmonėmis ir prisiderina prie jų gyvenimą lydėjusių laimėjimų ir nusivylimų - t.y. kaip kitų gimdytojas ar produktų bei idėjų gamintojas - tik jame gali palaipsniui prinokti šių septynių stadijų vaisius" . desperacija yra ego integracijos priešingybė. Stokojamt vientisumo kyla neviltis, nes juntama, jog jau per vėlu ką nors kitaip pradėti. Paskutinioji žmogaus brendimo stadija vyksta senatvėje, maždaug sulaukus 70 metų amžiaus, ir trunka iki mirties. Tame laikotarpyje vyksta svarbus ir galutinis vidinis "susitvarkymas", kurio rezultatas, jei teigiamas - vidinė darna, jei neigiamas - vidinė nedarna. Jei vidinė struktūra yra darni, tai juntama gyli, džiugi, padėtimi patenkinta ramybė, o jei ne darni, tai ją, ypač artėjant mirčiai, lydi neviltis ir depresija.
- Praeitis. Senatvėje žmogus dažnai prisimena "senus laikus" , kas atsitiko gera, kas bloga. Jei jis sprendžia, jog buvo prasminga gyventi, tai prisideda prie jo vidinės darnos ir ramybės. Senatvėje bręstantis žmogus prisimena ir tai, kas praeityje buvo bloga. Kai kurie stambesni dalykai iškyla savaime. Reikia būti sau atviram. Jei tai kaltė - apgailėjus, susitaikiu, sąžinė nurimsta, ateina ramybė, atsiranda drna.
- Dabartis. Senatvės laikas su ribojimais gali būti skaudus. žvelgti optimistiškai, tada lengviau juos bus pakelti. Juos pakeliant, jie priimami; tada priimama ir senatvė, ypač sunkioji jos dalis. Reikia priimti ir …
Asmenybės Kaita ir Raida
Asmenybės kaita ir raida yra nuolatinis procesas, vykstantis visą žmogaus gyvenimą. Tai apima tiek vidinius, tiek išorinius veiksnius, kurie formuoja mūsų individualybę, elgesį, mąstymą ir jausmus.
Asmenybės Samprata ir Esmė
Asmenybė - tai dinamiška psichofizinių sistemų organizacija žmoguje, lemianti jo charakteringą elgesį ir mąstymą. Kiekvienas žmogus asmenybę suvokia kaip savąjį "aš". Asmenybė yra centrinė, asmeninė, sąmoninga ir, nors daugiausia pastovi, bet galinti dinamiškai keistis. Iš esmės asmenybė išlieka ta pati - tas pats "aš". Tačiau, laikui bėgant, ji patiria ir kaitą, tiek reaguodama į savo vidų, aplinką, kitus asmenis bei įvykius, tiek pati kitaip norėdama, derindamasi, rinkdamasi, apsispręsdama ir siekdama. Išlikdama "savita", bet ir keisdamasi, ji formuoja, kuria save.
Gyvenimas yra procesas, kuriame atpažįstamas charakteringų periodų ciklas nuo gimimo iki mirties. Tame cikle asmenybė lieka ta pati - su tuo pačiu "aš", bet nesustingusi, o besivystanti.