Įvadas
Nevaisingumas yra aktuali visuomenės sveikatos problema, paveikianti vis daugiau šeimų visame pasaulyje. Dirbtinis apvaisinimas, kaip pagalbinio apvaisinimo technologija (PATT), suteikia galimybę susilaukti vaikų poroms, kurios natūraliai to padaryti negali. Nors pats dirbtinio apvaisinimo metodas buvo pritaikytas dar 1978 m. Didžiojoje Britanijoje, o pirmasis kūdikis, išnešiotas surogatinės motinos, gimė 1986 m., Lietuvoje šios srities teisinis reglamentavimas vis dar susiduria su iššūkiais. Šiame straipsnyje apžvelgiama dirbtinio apvaisinimo teisinė situacija Lietuvoje, atsižvelgiant į pasaulinę praktiką ir aptariant pagrindinius įstatymo įgyvendinimo iššūkius bei perspektyvas.
Nevaisingumo problema ir dirbtinio apvaisinimo poreikis
1970 m. pabaigoje nevaisingų porų skaičius pasaulyje siekė apie 5 proc. Šiais laikais, šis skaičius išaugo iki 10-15 proc., o kai kuriais duomenimis, net viršija 30 proc. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuvoje apie 15-20 proc. visų šeimų (kas penkta ar šešta pora) yra nevaisinga. Vis dėlto, tik maža dalis (apie 2 proc.) kreipiasi pagalbos į medikus. Oficialaus nevaisingumo registro Lietuvoje nėra, tačiau akivaizdu, kad nevaisingumas yra reikšminga problema, kuriai spręsti reikalingi efektyvūs ir teisiškai reglamentuoti pagalbinio apvaisinimo metodai.
Teisinis reglamentavimas Lietuvoje: dabartinė situacija ir iššūkiai
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso V skirsnio „Dirbtinis apvaisinimas“ 3.154 straipsnyje, įsigaliojusiame 2001 m., numatyta, kad dirbtinio apvaisinimo sąlygas, būdus ir tvarką, taip pat vaiko, gimusio dirbtinio apvaisinimo būdu, motinystės bei tėvystės klausimus reglamentuoja kiti įstatymai. Pagal Civilinio kodekso įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, atskiras dirbtinio apvaisinimo įstatymas turėjo būti parengtas iki 2002 m. gegužės 1 d. Tačiau, nepaisant parengtų ir svarstytų įstatymo projektų, toks teisės aktas iki šiol nėra priimtas.
Šiuo metu dirbtinio apvaisinimo atlikimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. įsakymu „Dėl dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo“. Šis įsakymas, vertinant pasaulinės praktikos atžvilgiu, yra kontraversiškas ir atsilieka nuo šiuolaikinės medicinos mokslo ir praktikos, ypač sparčiai žengiant į priekį reprodukcinei medicinai ir keliant vis aukštesnius kokybės bei saugos reikalavimus.
Esminiai trūkumai ir spragos:
Taip pat skaitykite: Viskas apie vištos kiaušinio formavimąsi
- Nepakankamai sureguliuota embrionų ir lytinių ląstelių apsauga.
- Neapibrėžta moters kiaušialąstės donorystė.
- Nėra aiškaus spermos banko reguliavimo.
- Surogacija visiškai nereglamentuota.
- Nepakankami reikalavimai lytinių ląstelių donorams.
- Neapibrėžta atsakomybė už dirbtinio apvaisinimo tvarkos pažeidimus.
Be to, esminis klausimas lieka tai, kad dirbtinis apvaisinimas leidžiamas tik susituokusiai moteriai ir tik jos sutuoktinio sperma.
Įstatymo projektų istorija ir nesutarimai
Per pastaruosius du dešimtmečius buvo parengta ir svarstyta keletas dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektų, tačiau nė vienas iš jų nebuvo priimtas dėl skirtingų požiūrių ir nesutarimų.
- 2002 m. Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas: Grupė Seimo narių parengė šį projektą, kuriuo siūlyta bent minimaliai teisiškai reglamentuoti šeimos planavimo klausimus ir įteisinti įvairius šeimos planavimo metodus, tačiau Seimas jam nepritarė (atmestas 2005 m.). Naujas projektas pateiktas 2014 m. kovo mėn.
- 2002 m. ir 2003 m. Sveikatos apsaugos ministerijos projektai: SAM parengė du dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektus. Pirmasis numatė gana liberalią dirbtinio apvaisinimo reglamentavimo sistemą, tačiau iš antrojo buvo išbrauktos normos, įteisinančios vienišų moterų apvaisinimą ir embrionų donorystę.
- 2004 m. Seimo narių grupės projektas: Parengtas alternatyvus įstatymo projektas.
Visi šie projektai susilaukė įvairiausios kritikos, todėl įstatymo priėmimas įstrigo.
2010 m. įstatymų projektai: liberalus vs. konservatyvus požiūris
2010 m. rugsėjo-spalio mėn. Seime buvo įregistruoti du dirbtinį (pagalbinį) apvaisinimą reglamentuojančių įstatymų projektai:
- Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektas (XIP-2388): Pateikė Seimo narys A. Čaplikas (liberalas).
- Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas (Nr. XIP-2502): Pateikė Seimo nariai D. Mikutienė ir V. Gapšys (konservatyvus).
Pagrindiniai skirtumai tarp projektų:
Taip pat skaitykite: Kaip natūraliai sumažinti gimdymo skausmą
| Sritis | Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektas (XIP-2388) | Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas (Nr. XIP-2502) |
|---|---|---|
| Lytinių ląstelių donorystė | Leidžiama sutuoktinio/partnerio ir donoro lytinių ląstelių donorystė | Leidžiama tik sutuoktinio lytinių ląstelių donorystė |
| Embrionų likimas | Leidžiama užšaldyti nepanaudotus embrionus | Leidžiama šaldyti tik kiaušialąstes; embrionų sukuriama tiek, kiek bus perkelta į moters gimdą (ne daugiau 3) |
| Apmokėjimas | Nenurodyta | Dirbtinio apvaisinimo paslaugos neturėtų būti apmokamos 100 proc. |
Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įvertinusi minėtus įstatymų projektus, 2011 m. pritarė tikslui įstatymu sureguliuoti dirbtinį (pagalbinį) apvaisinimą ir siekiui padėti nevaisingoms poroms susilaukti vaikų taikant pasaulinėje praktikoje naudojamus dirbtinio (pagalbinio) apvaisinimo metodus. Tačiau Vyriausybė atkreipė dėmesį į prieštaringas abiejų įstatymų projektų nuostatas, įskaitant:
- Nepakankamą žmogaus embrionų apsaugą.
- Nesuderinamumą su Valstybinės šeimos politikos koncepcijoje nustatytu gyvybės kultūros puoselėjimo principu.
- Galimas sudėtingas socialines ir medicinines pasekmes dėl anoniminės ne partnerių lytinių ląstelių donorystės (kraujomaiša ir kt.).
- Pacientų galimybių pasinaudoti visomis dirbtinio (pagalbinio) apvaisinimo galimybėmis apribojimą.
- Galimą sveikatos priežiūros paslaugos prieinamumo pablogėjimą.
- Dalies nevaisingų porų galimybės susilaukti vaikų apribojimą dėl draudimo asmenų, kurių nesieja santuokos ar teisės aktų nustatyta tvarka registruotos partnerystės ryšiai, lytinių ląstelių donorystės.
- Ribojamą sukuriamų embrionų skaičių ir draudimą juos užšaldyti.
Seimo nario A. Čapliko pateiktas liberalusis Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektas (XIP-2388) 2011 m. Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto buvo atmestas, kadangi komitetas pritarė Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektui Nr. XIP-2502. Iki šiol Pagalbinio apvaisinimo įstatymas nėra priimtas.
Esama situacija ir jos pasekmės
Šiuo metu Lietuvoje pagalbinio apvaisinimo procedūras teikia tik privačios medicinos įstaigos, kurios vadovaujasi minėtu 1999 m. sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Šis minimalus reglamentavimas sudaro sąlygas privačioms medicinos įstaigoms pagalbinio apvaisinimo procedūras teikti nekontroliuojamai. Tai kelia susirūpinimą dėl pacientų teisių apsaugos, procedūrų kokybės ir saugumo.
Surogacija: teisinio reguliavimo vakuumas
Surogacija Lietuvoje nėra įteisinta, t. y. nėra surogacijos klausimus reglamentuojančių įstatymų. Atlygintina surogacija Lietuvoje galėtų būti prilyginta prekybai žmonėmis ir už ją taikomos baudžiamosios atsakomybės priemonės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 147 str. „Prekyba žmonėmis“ (baudžiama laisvės atėmimu nuo 2 iki 10 metų) ir baudžiamojo kodekso 157 str.
Surogacijos šalininkai pasisako už tai, kad ji būtų įteisinta, o visos su ja susijusios problemos - teisiškai sureguliuotos. Tuo tarpu oponentų nuomonė yra priešinga, teigdami, kad surogacija prieštarauja ne tik gerai moralei ir visuomenėje nusistovėjusioms normoms, bet ir lemia dar didesnes problemas, tokias kaip moterų išnaudojimas, prievarta, prekyba žmonėmis, organais ir kūdikiais.
Taip pat skaitykite: Viskas apie motinystės išmokas
Situacija užsienio šalyse: įvairūs požiūriai ir praktikos
Užsienio valstybėse daugiausia įstatymais yra bandoma sureguliuoti iš surogacijos kylančias problemas, susijusias su civiliniais klausimais: tėvystės nustatymu, vaiko pilietybe, įvaikinimu ir pan. Pagrindinis valstybių keliamas klausimas yra susijęs su tuo, ar surogacija turėtų būti uždrausta kaip reiškinys, prieštaraujantis gerai moralei ir visuomenėje nusistovėjusioms normoms, ar priešingai - ją reikėtų legalizuoti, sureglamentuojant su šia technologija susijusius klausimus. Akademikai sutaria vienu klausimu - šios srities palikti įstatymiškai nesureguliuotos negalima.
- JAV: Dauguma valstijų turi savo įstatymus, susijusius su surogacija, tačiau teisinis reglamentavimas varijuoja nuo visiško surogacijos draudimo ir jos kriminalizavimo iki pakankamai liberalaus požiūrio.
- Europos Sąjunga: 19-oje iš 28 valstybių narių nėra surogacijos sritį reglamentuojančių įstatymų (2008 m. duomenimis). Šešiose valstybėse surogacija yra uždrausta, keturiose iš jų numatyta baudžiamoji atsakomybė. Griežčiausiai už surogaciją yra baudžiama Italijoje. Liberalus požiūris į surogaciją yra Jungtinėje Karalystėje, Graikijoje, Danijoje. Šiose šalyse yra leidžiama altruistinė surogacija, tačiau ji griežtai reglamentuota.
- Indija: Surogacija legalizuota nuo 2002 m. (vadinama „reprodukcinio turizmo“ šalimi).
tags: #kaip #bus #igyvendinamas #dirbtinio #apvaisinimo #istatymad