Šis straipsnis skirtas papasakoti apie gydytoją traumatologą Joną Žulpą, jo kelią į mediciną, darbą Mažeikių ligoninėje ir asmeninį gyvenimą. Tai istorija apie žmogų, kuris grįžo į savo gimtąjį miestą ir atsidavė jo žmonių sveikatai.
Šaknys ir Profesijos Pasirinkimas
Gydytojo traumatologo Jono Žulpos šaknys - Mažeikiuose. Įgijęs gydytojo diplomą, jis grįžo į savo miestą, ir jau dvylikti metai dirba Mažeikių ligoninėje. Kas lėmė, kad Jonas pasirinko gydytojo profesiją? Galbūt viskas kartu, išskyrus atsitiktinumą. “Tėvukas - stalius, mama - medicinos sesuo. Aš pasirinkau tokią specialybę, kuri artima jiems abiem". Jo sesuo Elvyra, kaip ir mama, - seselė, dirbanti Mažeikių ligoninės reabilitacijos skyriuje masažiste, fizioterapijos sesute, arba, kaip dabar priimta sakyti, slaugytoja. Mat Jonas ir Elvyra - dvyniai.
Studijų Metai ir Praktika
Jaunam vaikinui subręsti padėjo dveji metai, praleisti tarybinėje armijoje. 1986-aisiais įstojęs į Kauno medicinos akademiją, po septynerių metų ją baigė. Studijų metais, anot gydytojo, ne tik pramogauti, bet ir šiek tiek atsipalaiduoti nebūdavo kada. Mokytis reikėdavo kiekvieną dieną, ne taip, kaip kitose aukštosiose mokyklose, kur studentai prie knygų krisdavo tik prieš sesiją. “Studijos buvo įtemptos, iš tikrųjų reikėjo studijuoti, o ne studentauti. Jeigu tik vadžias kiek atleisi, žiūrėk, tavo traukinys jau ir nuvažiavo”, - prisimena gydytojas. Dažniausiai tekdavo dirbti statybose nekvalifikuotą darbą, o laisvalaikį leisdavo diskotekose, šokiuose, išvykose. Būsimieji medikai, pasiėmę palapines, išplaukdavo jachtomis į Kauno marias ir grįždavo rytojaus dieną jau įdienojus. Atliekant praktiką dažniausiai tekdavo sukiotis tarp traumatologų, o ir įdomiausia jaunajam medikui buvo “remontuoti” žmones.
Grįžimas į Mažeikius ir Karjeros Pradžia
Grįžti dirbti į Mažeikius jaunam traumatologui nekilo jokių problemų. Pirminę rezidentūrą papuolė atlikti poliklinikoje pas traumatologą Vaclovą Čiutą. “Ačiū jam, kad rekomendavo rinktis ligoninę, sakydamas, jog ten aš išmoksiu daugiau, ir darbas ligoninėje bus naudingesnis”, - kolegos patarimu šiandien džiaugiasi J. Žulpa. Iš pradžių, anot jo, baimės akys buvo plačios. Viskas atrodė baisiau, negu buvo iš tiesų. Tačiau Jonas turėjo puikų mokytoją praktiką. Skyriaus vedėjas Vladimiras Magrinas prisiėmė jauną specialistą, įsipareigojęs jį prižiūrėti ir globoti. “Vladimirui esu dėkingas už visa tai, ko jis mane išmokė. Šia prasme man labai pasisekė. Iš mano bendrakursių ne daug kas turėjo tokias puikias sąlygas pradėti darbą. Visas kolektyvas buvo labai draugiškas, geranoriškai nusiteikęs padėti. Iš kiekvieno kažko išmokau. Jaučiau neužslėptą, tačiau netiesioginę skyriaus vedėjo kontrolę.
Tobulėjimas ir Naujovės Traumatologijoje
Šiandien J. Žulpa - patyręs specialistas. Jis ne kartą kėlė kvalifikaciją kursuose ir specializacijose Vilniuje, Kaune, Rygoje. Vyksta nuolatinis mokymosi procesas. Atsiranda naujų gydymo technologijų, naujų metodikų, naujų vaistų ir įrangos. Internetas taip pat suteikia galimybes tobulėti. Drauge su kolega Ridu Egidijumi Aleksa, Jonas Žulpa perėmė buvusio vyr. gydytojo traumatologo Eugenijaus Zalagėno praktiką, atliekant kelio sąnario artroskopijas. Pasak J. Žulpos, Mažeikių ligoninės ortopedijos-traumatologijos skyriaus medikai atlieka tas pačias operacijas, kaip ir didžiųjų šalies miestų specialistai.
Taip pat skaitykite: J. Vailokaičio veikla
Darbo Specifika ir Pacientai
Traumatologijos skyriaus ligoniai - specifiniai. Su jais tenka bendrauti pusmetį, metus arba ar ilgiau, nes jų žaizdos gyja ilgai. Būtent dėl to traumatologijos skyriaus buvusius pacientus lengva įsiminti. Kritiška specialisto akimi J. Žulpa nužvelgia gatvėje sutiktus ne tik savo buvusius ligonius, stebi, ar jie neraišuoja, ar koja nekreiva, bet ir atkreipia dėmesį į kiekvieną praeivį, turintį kokį nors fizinį trūkumą. Nekreipti dėmesio į žmones nebeišeina. Tai, ko gero, jau profesinė liga.
Sunkūs Atvejai ir Emocinis Krūvis
Paprašytas prisiminti kritiškiausius gydytojo traumatologo praktikos atvejus, J. Žulpa neskuba to daryti. Sunkiausia tada, kai nelaimė ištinka vaiką ir kai jam jau niekuo neįmanoma padėti. Ką turėtų pasakyti gydytojas, kai vaikas visiškai sąmoningas ir, dingus paskutinei vilčiai, toliau primygtinai prašo jį išgelbėti? Medikas nenuleidžia rankų ir iki paskutinio pasmerktojo atodūsio dirba savo darbą. Tik kaip po to reikia pakelti akis į tėvus ir pasakyti jiems tiesą? Traumatologas prisiminė maždaug prieš aštuonerius metus įvykusį nelaimingą atsitikimą. Moteris, Naftininkų gatvės gėlių turgelyje prekiavusi gėlėmis, su savo dukryte eidama prie “Putino” prekybos centro per pėsčiųjų perėją, buvo partrenkta automobilio. “Akyse išliko vaizdas, kaip maža mergytė, ūgio sulig neštuvais, bėgo iš paskos ir proverksmiais maldavo: “Mama, nemirk…” - į tą dieną sugrįžta J. Dukrytės prašymui buvo lemta išsipildyti: moteris pasveiko. Daug metų ji, nešina gėlėmis, vis užeidavo į ligoninę pas savo gydytoją. Pati darbo specifika lemia, kad traumatologas nuolat jaučia didžiulį neigiamų emocijų krūvį.
Medicina Kaip Gyvenimo Būdas
J. Žulpa sako, kad medicina jam - tai ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas. Uždaręs ligoninės duris, apie savo pacientus jis galvoja ir namuose, apmąsto rytdienos operacijas. Nepalieka ramybėje jo ir ligoniai, jų artimieji: skambina į namus, sustabdo gatvėje, susiranda ir per atostogas. Anot traumatologo, sprendžiant pagal užsienio medikų praktiką, vyrauja nuomonė, kad gydytojas taip neturėtų elgtis. Darbas turėtų baigtis kartu su jo darbo valandomis: išėjai iš ligoninės, ir viską turi pamiršti. J. Žulpa nelinkęs su tuo sutikti - tikras gydytojas toks negali būti.
Politika ir Studijos
J. Žulpa nepriklauso jokiai politinei partijai. Anot jo, ir nesiruošia tapti politiku. Jau antri metai jis studijuoja Kauno technologijos universitete. Viešojo administravimo katedros magistrantui liko dar vieneri metai, iki įgis antrą aukštojo mokslo diplomą. Kad būtų linksmiau, mokytis ryžosi kartu su žmona Rasa. Ji taip pat medikė, dirbanti toje pačioje ligoninėje akušere-ginekologe.
Šeima ir Laisvalaikis
Studijų metų draugystė su skuodiške iš Šačių miestelio peraugo į meilę. Šeimoje auga trys dukros. Turėdamas galvoje tėviškas pareigas, Jonas sako, kad jokiems dideliems “hobiams” laiko nelieka. Visą laisvalaikį jis skiria dukroms, kurioms dėmesio tikrai dažnai pritrūksta. Gydytojas mielai pasakoja apie savo atžalas. Vyriausiajai Rūtai - devyneri. Ji lanko “Žiburėlio” pradinę ir Mažeikų muzikos mokyklas. Į pastarąją mergaitę atvedė susidomėjimas aktoryste. Kaip ir visos jos amžiaus mergaitės, ji mėgsta šokti. Šią savo aistrą ji tenkina lankydama Moksleivių namų šokių kolektyvą “Ritmas”. Kuo taps užaugusi, ji dar nežino. Tačiau žino, kad gydytoja tikrai nebus. Nuo tėvų pašaukimo ją atbaidė naktiniai budėjimai. Penkerių metukų Giedrė, lankanti “Žvirbliuko” mokyklą, kol kas galvos nesuka, kuo bus užaugusi. Pareinantį namo tėtį ji pasitinka klausimu: “Ką skanaus parnešei?” Eglei, kuriai suėjo tik 11 mėnesių, jokie žemiški rūpesčiai dar neegzistuoja.
Taip pat skaitykite: Jono Noreikos veikla
Taip pat skaitykite: Adomo Mickevičiaus kūryba