Adomas Bernardas Mickevičius (Adam Mickiewicz), gimęs 1798 m. gruodžio 24 d. Zaosėje (prie Naugarduko) arba Naugarduke, miręs 1855 m. lapkričio 26 d. Konstantinopolyje (dabartinis Stambulas), - žymus lenkų ir lietuvių rašytojas bei visuomenės veikėjas. Jis laikomas vienu svarbiausių lenkų romantizmo atstovų, o jo gyvenimas ir kūryba glaudžiai susiję su Lietuva.
Jaunystė ir studijos Vilniuje
Adomas Mickevičius 1815 m. baigė Naugarduko dominikonų mokyklą. Nuo 1815 iki 1819 m. studijavo Vilniaus universitete, iš pradžių Gamtos ir matematikos, vėliau Literatūros ir laisvųjų menų fakultete. Jam didelę įtaką darė Joachimo Lelevelio istorijos paskaitos, ypač apie Lietuvos praeitį. 1817 m. su kitais studentais įkūrė nelegalią filomatų draugiją.
Pedagoginė veikla Kaune
1819-1823 m. A. Mickevičius dirbo apskrities mokykloje Kaune, kur dėstė literatūrą, lotynų kalbą, antikinę istoriją, poetiką, retoriką, gramatiką ir politinę ekonomiką. 1822 m. įgijo filosofijos magistro laipsnį.
Areštas ir tremtis į Rusiją
Rusijos valdžiai susekus filomatus, A. Mickevičius buvo suimtas ir 1823-1824 m. kalintas Vilniaus bazilijonų vienuolyne, kuris tuo metu buvo paverstas kalėjimu. Vėliau jis buvo ištremtas į Rusiją.
Gyvenimas Rusijoje ir pažintys su rusų inteligentija
1824-1829 m. A. Mickevičius gyveno Sankt Peterburge, Maskvoje, Odesoje, keliavo po Krymą. Rusijoje susipažino su tokiais žymiais asmenimis kaip Aleksandras Puškinas, Kondratijus Rylejevas, Aleksandras Bestuževas, Aleksandras Gribojedovas, Ivanas Kozlovas ir Ivanas Krylovas.
Taip pat skaitykite: J. Vailokaičio veikla
Emigracija į Paryžių ir politinė veikla
A. Mickevičius ketino dalyvauti 1831 m. sukilime, tačiau jam atvykus prie Lenkijos sienos, sukilimas jau buvo numalšintas. Nuo 1832 m. gyveno Paryžiuje, kur dalyvavo emigravusių į Paryžių 1831 m. sukilimo dalyvių politinėje veikloje. 1833 m. buvo laikraščio „Pielgrzym Polski“ redaktorius.
Akademinė veikla Lozanoje ir Paryžiuje
1839-1840 m. A. Mickevičius dėstė Lozanos universitete lotynų kalbą ir literatūrą, o 1840-1844 m. Collège de France Paryžiuje buvo Slavų literatūros katedros profesorius. Čia jis dėstė lietuvių mitologijos ir Lietuvos istorijos kursus. Domėjosi lietuvių folkloru, Kristijono Donelaičio kūryba.
Susidomėjimas mesianizmu ir politinė iniciatyva Italijoje
1841 m. A. Mickevičius suartėjo su mistiku Andžejumi Tovianskiu ir skleidė jo mesianizmo idėjas. 1848 m. Italijoje suorganizavo lenkų legioną kovai su Austrija.
Laikraštis „La Tribune des Peuples“ ir tarnyba bibliotekoje
1849 m. Paryžiuje A. Mickevičius įsteigė (su kitais) ir redagavo demokratinės krypties laikraštį „La Tribune des Peuples“, kuriame buvo skelbiamos įvairių tautų bendros kovos už visuomenės pažangą idėjos. Nuo 1852 m. dirbo Arsenalo bibliotekoje.
Mirtis Konstantinopolyje
1853 m. prasidėjęs Rusijos-Turkijos karas pažadino rašytojo viltį dėl Lenkijos valstybingumo atkūrimo. A. Mickevičius mirė Konstantinopolyje, manoma, nuo choleros, formuojantis lenkų būriams, kurie rengėsi turkų pusėje kariauti su Rusija. Jo kūnas buvo perkeltas ir palaidotas Vavelyje.
Taip pat skaitykite: Jono Noreikos veikla
Literatūrinė kūryba
A. Mickevičius debiutavo literatūroje 1818 m. eilėraščiu „Miesto žiema“ („Zima miejska“), kuris buvo išspausdintas literatūros ir istorijos žurnale „Tygodnik Wileński“. Iš pradžių rašė proginius eilėraščius, kuriems įtaką darė klasicizmas, šviečiamosios idėjos ir Voltaire’o kūryba.
Romantizmo įtaka ir „Odė jaunystei“
Veikiamas Frydricho Šilerio, Johano Volfgango Gėtės ir Džordžo Bairono kūrybos, 1820 m. Kaune sukūrė „Odę jaunystei“ („Oda do młodości“), kurioje pseudoklasicistinei poetikai priešpriešintas jaunatviškas entuziazmas.
Eilėraštis „Romantika“ ir romantizmo pradžia
Paveiktas vokiečių ir anglų naujausios literatūros, 1821 m. sukūrė eilėraštį „Romantika“ („Romantyczność“), kuriame aukštino ne racionalumą, o jausmus, protui nepasiekiamą dvasingumą. 1822 m. J. Zavadzkio spaustuvėje Vilniuje išleistas pirmasis A. Mickevičiaus kūrybos rinkinys „Poezija tomas 1“ (įėjo ciklas „Baladės ir romansai“ / „Ballady i romanse“ ir kiti eilėraščiai bei autoriaus įžanga „Apie romantinę poeziją“ / „O poezji romantycznej“) davė pradžią lenkų romantizmui. Balades siejo su lietuvių folkloru, skatino ir kitus filomatus tuo domėtis. A. Mickevičius skelbė pasaulio atnaujinimo, jaunimo solidarumo idėjas.
Poema „Gražina“
Rinkinio tome 2 (1823) išspausdinta poema „Gražina“ („Grażyna“). Jos veiksmas vyksta XIV a. Naugarduko pilyje, aprašoma lietuvių kova su kryžiuočiais, smerkiamas kolaboravimas.
Draminės poemos „Vėlinės“
Rinkinyje išspausdintos ir draminės poemos „Vėlinės“ dalys 2 ir 4 („Dziady“).
Taip pat skaitykite: Pranas Tamošaitis: gyvenimas ir kūryba
„Krymo sonetai“ ir poema „Faris“
Po apsilankymo Kryme parašytuose ir Maskvoje išleistuose „Krymo sonetuose“ („Sonety krymskie“) bei poemoje „Faris“ („Farys“) vyrauja rytietiškas koloritas, gamtos aprašymai siejami su filosofinėmis refleksijomis, tėvynės ilgesiu.
Istorinė poema „Konradas Valenrodas“
Sankt Peterburge išleistoje istorinėje poemoje „Konradas Valenrodas“ („Konrad Wallenrod“) XIV a. lietuvių kovų su kryžiuočiais fone vaizduojama valinga tragiška asmenybė, istoriniai motyvai siejami su gyvenamojo meto etinėmis filosofinėmis ir politinėmis problemomis; kūrinys sukėlė diskusijų apie išdavystės ir keršto etiką.
Drama „Vėlinės“ (trečioji dalis)
Žymiausios lenkų romantinės dramos „Vėlinės“ trečiosios dalies („Dziady“) veiksmas turi autobiografinių bruožų, jame pasakojama apie filomatų bylos Vilniuje įvykius; dramos personažas Gustavas, privataus gyvenimo žmogus, virsta visuomenės žmogumi Konradu, kenčiančiu dėl visos tautos ir savo misija laikančiu jos išlaisvinimą iš Rusijos imperijos priespaudos.
Publicistinis veikalas „Lenkų tautos ir lenkų piligrimų knygos“
Publicistiniame veikale „Lenkų tautos ir lenkų piligrimų knygos“ („Księgi narodu polskiego i pielgrzymstwa polskiego“), parašytame sekant Biblijos stiliumi, atsispindi lenkų emigracijos aktualijos: išaukštinama mesianizmo idėja, išskirtinė lenkų tautos - kankinės misija; lietuviai - lenkų tautos dalis.
Poema „Ponas Tadas“
Poemoje „Ponas Tadas, arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje: Bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų“ („Pan Tadeusz, czyli ostatni zajazd na Litwie. Historia szlachecka z roku 1811 i 1812 we dwunastu księgach wierszem“) pavaizduotas laikotarpis iki Napoleono įsiveržimo į Rusiją, epiški žlungančios bajorijos vaizdai, jų pasaulėžiūros permainos; poetizuojama gimtojo krašto gamta, reiškiami meilės Lietuvai jausmai.
Istorinės dramos prancūzų kalba
1835-1855 m. prancūzų kalba sukurtų istorinių dramų „Baro konfederatai“ („Konfederaci barscy“) ir „Jokūbas Jasinskis, arba Dvi Lenkijos“ („Jakub Jasinski, czyli dwie Polski“) išliko tik fragmentai (kartu su istorinio veikalo „Pirmieji Lenkijos istorijos amžiai“ / „Pierwsze wieki historii Polski“ fragmentais bei eilėraščių ciklu „Lozanos lyrika“ / „Liryki lozańskie“ buvo išleisti po autoriaus mirties). Prieš mirtį dalį rankraščių A. Mickevičius sudegino.
A. Mickevičiaus kūrybos vertimai į lietuvių kalbą
A. Mickevičiaus kūryba į lietuvių kalbą pradėta versti dar jam gyvam esant, daugiausia Lietuvos istorijos tematikos kūriniai. Pirmasis vertėjas - Simonas Daukantas, jis 1822 m. išvertė ir perpasakojo apysaką „Živilė“ („Żywila“). Pirmieji A. Mickevičiaus poezijos vertimai į lietuvių kalbą išspausdinti XIX a.: K. J. Nezabitauskio-Zabičio išversta „Piligrimų litanija“ („Litania pielgrzyma“) išėjo Paryžiuje apie 1836 m., L. A. Jucevičius išvertė baladę „Trys Budriai“ („Trzech Budrysów“).
A. Mickevičiaus įtaka lietuvių tautiniam judėjimui
XIX a. pabaigoje-XX a. A. Mickevičiaus kūryba skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymą. Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ prasideda poemos „Ponas Tadas“ pradžios parafrazė. A. Mickevičiaus poezijos buvo veikiami Lietuvos tautinio atgimimo pradininkai Antanas Baranauskas, Jonas Basanavičius, Stasys Matulaitis, Mykolas Biržiška (sudarė vertimų rinktinę „Iš Adomo Mickevičiaus raštų“), Petras Vileišis. 1924 m. pasirodė du poemos „Ponas Tadas“ vertimai - Kazio Šakenio ir Antano Valaičio (2 dalys). Eilėraščių išvertė Kazys Binkis. A. Mickevičiaus kūrinių taip pat išvertė Vincas Mykolaitis-Putinas (poemą „Konradas Valenrodas“, Krymo sonetus, poemos „Ponas Tadas“ knygas 1-6), Justinas Marcinkevičius (poemas „Gražina“, „Ponas Tadas“ knygas 7-12, „Vėlinės“, meilės sonetus), Vytautas Sirijos-Gira (poema „Gražina“), Vytautas P. Bložė, Aleksandras Churginas, Mykolas Gustaitis, Alfonsas Maldonis, Marcelijus Martinaitis, Eduardas Matuzevičius, Eduardas Mieželaitis, Vytautas Šimkus ir kiti. Venancijus Abramovičius išleido A. Mickevičiaus literatūros kursų konspektus.