Šis straipsnis skirtas nušviesti įvairių asmenybių biografijas bei įvykius, susijusius su Lietuvos partizanų kova, tautiniu atgimimu ir asmeniniais išgyvenimais sovietinės okupacijos laikotarpiu. Nagrinėjami partizanų, kunigų, gydytojų ir kitų asmenų likimai, jų indėlis į Lietuvos istoriją bei kovą už laisvę.
Liudas Sudeikis: Partizanų Kovos Kelias
Liudas Sudeikis gimė 1919 m. lapkričio 15 d. Mackeliškių kaime, Anykščių apskrityje. Jo tėvai turėjo tik 0,5 ha žemės prie trobelės. Šeimoje augo du sūnūs. Anksti mirus tėvui, o po metų ir motinai, Liudui tebuvo 9 metai. Abu broliai išėjo į žmones duonelės užsidirbti. Broliai Sudeikiai nepakluso nei vokiečių, nei rusų okupantų įsakymams. 1940-ųjų balandį savanoriu išėjęs į Lietuvos kariuomenę, Liudas pateko į vokiečių armiją, iš kurios pabėgo ir grįžo į Lietuvą iš Baltarusijos.
Nuo 1944-ųjų rugsėjo pasidarė neįmanoma gyventi namuose. Netrukus Liudas su broliu Broniumi įstojo į partizanus. Bronius buvo išrinktas būrio vadu, o Liudas - jo padėjėju. Liudo užrašuose aprašyti partizanų kautynių su stribais ir NKVD kariuomene ryšiai. Kulkų lietus neišgąsdino, o kritusių draugų netektis ugdė ryžtą nepasiduoti. Drąsus partizanas Liudas, vežamas į Kavarsko kalėjimą, pabėgo iš skrebo saugomų rogių ir vėl grįžo į būrį.
1946-ųjų sausį Šarūnas sukvietė tris krašto būrius. Iš Panevėžio atvyko kariuomenė su tanketėmis, tačiau partizanai spėjo pasprukti. Būrio vado Broniaus suėmimas, vėl Liudo areštas, kraupūs tardymai. Sovietų teismas 1946-ųjų balandžio 2 d. nuteisė Bronių Sudeikį mirties bausme.
Rapolas ir Petras Čepkauskai: Šaulių Sąjungos Nariai
Rapolas Čepkauskas, gimęs 1892 m. Ukmergės apskrityje, 1914 m. sukūrė šeimą su Veronika Liukamaite. Jie susilaukė trijų vaikų: Jono (g. 1916 m.), Stefos (g. 1919 m.) ir Petro (g. 1923 m.). Sūnūs pasekė tėvo pėdomis: 1934 m. į Lietuvos Šaulių sąjungą įstojo Jonas, o 1937 m. - Petras.
Taip pat skaitykite: J. Vailokaičio veikla
1940 m. liepos 17 d. LŠS vado Saladžiaus įsakymu visi šauliai turėjo prisistatyti rinktinės vadui. Tėvas suprato reikalą ir išvykimui į Ukmergę pakinkė arklį, paslėpdamas šautuvus ratuose po šienu. Kartu vyko Stasys Pašiūnas, Jonas Balžekas ir Petras Čepkauskas.
Kunigas Marijonas Petkevičius: Jaunimo Dvasinis Vadovas
Kunigo Marijono Petkevičiaus baudžiamoji byla saugoma Lietuvos Ypatingajame archyve. Marijonas Petkevičius gimė 1920 m. Ukmergės rajone. 1941-1943 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, o įšventintas į kunigus, paskiriamas į Kaišiadoris vikaru. Jis greitai įgijo autoritetą tarp jaunimo. 1945 m. pradžioje įkūrė katalikišką jaunimo organizaciją "Jaunieji ateitininkai", kuriai priklausė daugiausiai Kaišiadorių gimnazijos mokiniai. Grupė palaikė ryšius su Didžiosios Kovos apygardos partizanais.
Grupelė buvo saugumo išaiškinta, o kai kurie nariai suimti. Tardomieji prisipažino, kad 1945 m. vasario 16 d. kunigo Marijono Petkevičiaus pageidavimu jie, prisisegę Trispalves prie švarko atlapų, prašė, kad mokiniai lankytų bažnyčią ir neatitoltų nuo Dievo, smerkė tuos, kurie stojo į komjaunimo organizaciją.
Antrasis Pasaulinis Karas ir Tautos Išlikimas
Antrasis pasaulinis karas iškėlė tautai išlikimo klausimą. Okupacijų kaita, pastangos išgyventi ir išvengti represijų vertė žmones telktis į taikų bei karinį pasipriešinimą. Aktyvistų Fronto veikla, Sukilimas, Laikinosios Vyriausybės sudarymas, didėjantis studentų ir moksleivių bruzdėjimas ir kaimo ruošimasis išlikti sudarė sąlygas atsirasti organizuotoms karinėms struktūroms.
Prieškarinė Lietuva pasižymėjo savo tautiškumu. Valdant Lietuvos krikščionių demokratų bloko atstovams, buvo įvykdyta kunigo Mykolo Krupavičiaus žemės reforma, sustiprintas kaimo bei ūkininko autoritetas, atsirado aukštosios mokyklos, įvestas litas, atgautas Klaipėdos kraštas, Lietuvos valstybingumą pripažino tarptautinė bendruomenė.
Taip pat skaitykite: Jono Noreikos veikla
1940 m. birželio mėnesį sovietams užgrobus Lietuvą, užsimota fiziškai sunaikinti tautą ir jos pasiekimus: buvo uždarinėjamos politinės, visuomeninės, kultūrinės ir religinės organizacijos, likviduota Lietuvos kariuomenė, sutrikdytas krašto ūkio vystymasis, prasidėjo represijos ir trėmimai. Komunistinis teroras didino nepasitenkinimą okupacine valdžia, kūrėsi slaptos pasipriešinimo organizacijos. Prasidėjo kova dėl Lietuvos valstybingumo atstatymo. 1941 m. birželio mėnesio sukilimas parodė Lietuvos gyvybingąją jėgą.
Balys Vaičėnas: Partizanų Aukos
Prieš penkiasdešimt metų, 1951 m. balandžio 11 d., Strazdų kaime žuvo septyni Lietuvos partizanai. Balys Vaičėnas gimė 1915 m. Vaičėnų kaime, Rokiškio apskrityje. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, baigė puskarininkių mokyklą. Grįžęs įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą, buvo aktyvus jos narys ir prisidėjo organizuojant bei statant Šaulių sąjungai namus Obeliuose. Prasidėjus karui, 1941 m. grįžo į tėviškę.
Adomas Bartusevičius: Jauno Partizano Likimas
Adomas Bartusevičius gimė 1927 m. 1941 m. okupantai rusai šeimą "išbuožino". 1946 m. rugpjūčio mėn. devyniolikmetis Adomas Bartusevičius jojo namo. Stribas Kirkliauskas pradėjo šaudydamas vytis, bet Adomas, nušokęs nuo arklio, puolė į Nemuną ir pasroviui nuplaukė iki Pelėšiškių kaimo. Partizanai, stebėję iš kitos Nemuno pusės, negalėjo į stribą šauti, bijodami kliudyti Adomą.
Mykolas Kazanas-Mutka: Pogrindinės Spaudos Dalyvis
"Laisvės kovų archyvo" 24 tome aprašomos kautynės, vykusios 1944 12 26 Zarasų r. Antazavės šile. Paminėtas mūšiui vadovavęs ltn. Mykolas Kazanas-Mutka, buvęs Lietuvos kariuomenės kapitono sūnus. Vokiečių okupacijos metais pas Kazanus nuomavosi kambarį Albino Daugelės, kuris 1944 m. pradžioje organizavo LLA grupelę, į kurią buvo įtrauktas ir Mutka.
Kazano šeima gestapui nekėlė įtarimo, todėl pas juos, vadovaujant A. Daugelei, buvo įrengta pogrindinė spaustuvėlė, kurioje buvo leidžiamas "Nepriklausomos Lietuvos" laikraštėlis. Mutka redagavo laikraštį ir gerai dirbo rankine spausdinimo mašinėle, o Daugelė - šapirografu. Jaunasis ryšininkas nešdavo leidinį pas ūkininką, gaudamas atgal pieno.
Taip pat skaitykite: Adomo Mickevičiaus kūryba
Vladas Montvydas-Žemaitis: Kovotojas už Laisvę
Vladas Montvydas gimė 1911 m. Šilalės rajone, Gatautiškės kaime. Tėvai buvo Gatautiškės dvaro darbininkai.
Marta Vyšniūnienė: Partizanų Ligoninės Seselė
Marta Jonkutė-Vyšniūnienė-Danguolė gimė 1929 m. vasario 2 d. Lauksodos bažnytkaimyje, Telšių apskrityje. Iki karo tėvas buvo pašto tarnautojas, turėjo parduotuvę ir ūkį. Mama mirė 1942 m. Telšiuose baigusi 4 gimnazijos klases, Marta buvo priversta pati užsidirbti duoną. Pokaryje trūkstant medicinos seselių, Telšių ligoninėje baigė trumpus kursus ir nuo 1946 m. kovo 1 d. pradėjo dirbti sesele.
Ligoninėje buvo gydomi sužeisti partizanai, kuriuos saugojo sargybiniai. Kartą čekistai atvežė sužalotą vyrą - Paulauską - ir pasakė: "Pasiimkit, jis mums nebereikalingas".
Vaclovas: Pogrindinės Veiklos Dalyvis
Šeimoje augo trise. Brolis Vaclovas buvo vyriausias, gimęs 1923 m. lapkričio 6 d. Batakiuose. Tėvai, pasistatę namą Raseiniuose, nupirko žemės, tad gyveno neblogai. 1940 m. okupavus Lietuvą ir prasidėjus teroro akcijoms, Vaclovas tuoj pat įsijungė į pogrindinę veiklą.
Lietuvos Laisvės Kovotojai: Aukos Už Nepriklausomybę
1918-1920 m. Gležną Lietuvos valstybę stojo ginti pusiau basi, sermėgėti, palikę darbus ir plūgus miesto ir kaimo berneliai. Du valstybės savarankiško gyvenimo dešimtmečiai sustiprino Lietuvos žmones, išugdė lietuvių tautos ryžtą: net pusę amžiaus trukusi okupacija nepajėgė sunaikinti tautos laisvės siekių ir troškimo turėti nepriklausomą valstybę.
1941 m. birželio 22-28 d., siekdami atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, laisvės kovotojai Kaune pradėjo sukilimą prieš sovietinius okupantus. Karui baigiantis vėl artėjo lemiamos kovos už Lietuvos nepriklausomybę metas. Generolo Povilo Plechavičiaus pakviesti 1944 metų vasario 16 d. Lietuvos jaunuoliai pratęsė 1918-ųjų metų tradiciją - ėjo į savanorių kovotojų rinkiminius punktus.
Kapitonas Juozas Čeponis: Partizanų Rūpestis
Kai vyrams pasidarė sunku slapstytis, jiems buvo rengiami dokumentai. Dokumentus kapitonui Čeponiui perdavė Mečius Trakinskas.
Viktorija Prėskienytė: Vaikystė Okupuotoje Lietuvoje
Viktorija Prėskienytė gimė 1942 metų gruodžio dvidešimt pirmosios naktį Vilniuje. Jos tėtis Viktoras Prėskienis slapstėsi nuo vokiečių, nes buvo komisaras pirmosios sovietų okupacijos metu. Tėtis tikėjo Sovietų Sąjungoje kuriama „šviesia“ žmonijos ateitimi.
Masiški lietuvių vežimai į Sibirą pirmaisiais Lietuvos okupacijos metais tėčio buvo traktuojami kaip nesusipratimas. Viktoras Prėskienis buvo areštuotas ir už tėvynės išdavimą nuteistas dešimčiai metų kalėti Vorkutoje. Mama likosi viena su dviem mažyliais ant rankų.
Mama įstojo į komjaunimą, užbaigė Marksizmo-leninizmo universitetą ir tuomet ją paskyrė Vilniaus vaikų namų direktore. Mergaitė prisimena save tuose vaikų namuose, netoli Tauro kalno.
Valdžia melavo žmonėms, kad viskas einasi kaip sviestu patepta, žinodama, kad meluoja, žmonės suprato, kad valdžia meluoja, ir iš baimės apsimesdavo tikintys jos melu. Ir viskas sukosi tame išgalvotame, netikrame socialistinio realizmo pasaulyje, kur tiesos ieškojimas tapo pavojingas gyvybei.
Povilas Petronis: Tarp Felčerio Darbo ir Religinės Literatūros Platinimo
Povilas (Paulius) Petronis gimė 1916 m. spalio 22 d. Vabalninko parapijos Gumbelių kaime, Biržų rajone. 1954-1961 metais dirbo Semeliškių miestelyje felčeriu tada ten veikusioje ligoninėje.
Maždaug apie 1960 metus, gyvendamas ir dirbdamas Semeliškėse, P. Petronis įsitraukė į švietėjišką veiklą, katalikiškos literatūros platinimą, pradėjo organizuoti jos spausdinimą. Iš pradžių perrašinėjo auklėjamo ir religinio turinio knygeles ir veikalus rašomąja mašinėle, o netrukus suorganizavo pogrindinių spaustuvių tinklą visoje Lietuvoje ir ėmėsi jo „vadovo“ pareigų.
1974 m. rugsėjo 3 d. byla Nr. 395 buvo perduota LTSR Aukščiausiajam Teismui. Kaltinamieji: Povilas (Paulius) Petronis, Jonas Stašaitis, Virgilijus Jaugelis, Juozas Gražys, Nijolė Sadūnaitė. Gruodžio 24 dieną teismas paskelbė nuosprendį, P. Petroniui skirdamas ketverius metus laisvės atėmimo.
Pasikėsinimas į Popiežių Joną Paulių II
1981 m. gegužės 13 d. į popiežių Joną Paulių II pasikėsino turkas Mechmetas Ali Ahdža. Popiežius buvo sunkiai sužeistas, tačiau išgyveno. Vėliau jis atleido savo užpuolikui. Suimtą M. A. Ahdžą apklausė Vatikano ir Italijos policijos pareigūnai. Teroristas iš viso atsisakė bendradarbiauti su teisėsaugininkais. Italijos teismas nuteisė M. A. Ahdžą kalėti iki gyvos galvos. 1983 m. kalėjimo kameroje savo žudiką aplankė popiežius Jonas Paulius II.
Kova Už Teisybę
"Gal būtų ir nužudę, jei mamos draugė nebūtų iškvietusi policijos", - dėstė L. Pangonytė, aiškindama, kad po incidento jai teko daugiau nei mėnesį praleisti ligoninėje dėl gresiančio persileidimo.
Dr. Jonas Šliūpas: Asmenybė Tarp Audrų
"Apie Šliūpą, it apie milžiną kalną, nuolat sukinėjosi audros ir griaustiniai", - rašė populiarus ano meto Amerikos lietuvių laikraštis Sandara, prisimindamas 1936 m. labai iškilmingai atšvęstą dr. J. Šliūpo 75 metų jubiliejų Kaune. Neramus ir audringas buvo dr. Jono Šliūpo gyvenimas, labai kontroversiškas. Turėjo jis labai karštų gerbėjų, tačiau daug buvo ir tokių, kurie tiesiog neapkentė dr. Jono Šliūpo ir dėl jo litvomanijos, ir ypač dėl jo laisvamanystės, o gal ir ateizmo.
Dr. Jonas Šliūpas buvo veiklus abiejų konfliktų dalyvis, kartais ir vieną, ir kitą tų konfliktų skatindamas, o kartais mėgindamas ir rusus, ir lenkus panaudoti lietuviškam reikalui.