Jonas Jablonskis, slapyvardžiais Rygiškių Jonas ir Petras Kriaušaitis, buvo iškili figūra lietuvių kalbotyroje, reikšmingai prisidėjęs prie lietuvių bendrinės kalbos norminimo. Jo gyvenimas, paženklintas atsidavimo gimtajai kalbai, kūrybinis darbas ir palikimas įamžintas ne tik jo raštuose, bet ir tautos atmintyje.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Studijos
Jonas Jablonskis gimė 1860 m. gruodžio 30 d. Kubilėliuose, Šakių rajone, netoli Kudirkos Naumiesčio. Pradinę mokyklą lankė Naumiestyje, o gimnaziją - Marijampolėje. 1872 m. rudenį J. Jablonskis pradėjo mokytis Marijampolės gimnazijoje, kurią baigė 1881 m. aukso medaliu. Kartu su J. Jablonskiu 1881 m. šią gimnaziją baigė ir Vincas Kudirka.
1881 m. rugpjūčio mėn. J. Jablonskis įstojo į Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, kur jo studijoms didelę įtaką turėjo profesoriai Fiodoras Koršas ir Filipas Fortunatovas. 1885 m. gegužę baigęs šį universitetą, J. Jablonskis grįžo į Lietuvą.
Pedagoginė Veikla ir Kalbos Puoselėjimas
Baigusiam universiteto studijas J. Jablonskiui, kaip lietuviui, caro valdžia neleido dirbti mokytoju Lietuvoje. Kurį laiką negavo darbo ir tik apie 1887 m. Todėl jis ketverius metus vertėsi įvairiais atsitiktiniais darbais arba privačiai mokė turtingųjų vaikus. Tik 1889 m. Jam pavyko įsitaisyti mokytoju Mintaujos (dab. Jelgavos, Latvijos Respublikos) gimnazijoje, netoli nuo Lietuvos. Iš čia J. Jablonskis dažnai atvykdavo į Lietuvą, rinko kalbos duomenis. 1889 m. sausio 16 d. J. Jablonskis paskirtas viršetatiniu Mintaujos gimnazijos senųjų kalbų mokytoju.
Apie J. Jablonskį Mintaujoje susispietė nedidelis lietuvių šviesuolių būrelis: teisininkas Motiejus Lozoraitis, teismo kandidatas Antanas Krikščiukaitis-Aišbė, aušrininkas poetas Mečislovas Davainis-Silvestraitis, teismo kandidatas Vladas Mačys, teisininkas Motiejus Čepas, o 1894 m. prie jų prisidėjo į Mintaują paskirtas vikaru Juozas Tumas-Vaižgantas, ieškojęs prieglaudos nuo klebonijoje viešpatavusio agresyvaus lenkiškumo.
Taip pat skaitykite: J. Vailokaičio veikla
Tai carinei valdžiai nepatiko, ir 1896 m. jį iškėlė į Taliną. Taline caro valdžia pradėjo politinį J. Jablonskio persekiojimą, darė kratas, iškėlė bylą. 1896 m. J. Jablonskis išvyko į Taliną. Tačiau po kelerių metų caro valdžia J. Jablonskį atleido iš darbo. Kiek pagyvenusį Žeimėlyje pas gimines, 1902 m. 1902 m. buvo paskelbtas nuosprendis J. Jablonskio byloje sudavęs baisų smūgį visiems jo planams. 1903m. J. Jablonskiui leidžiama apsigyventi Šiauliuose. Čia jis mokė vietos inteligentų vaikus lietuvių kalbos ir rinko kalbos duomenis.
1904 m. persikėlė į Vilnių, kur iš pradžių, panaikinus spaudos draudimą, teisė pradėtų leisti lietuviškų laikraščių kalbą, vėliau vertėsi spausdindamas taisyklinga kalba parašytas pigias lietuviškas knygas. 1906 m. jam pasisekė įsikurti Panevėžyje. Čia rašė straipsnius bei recenzijas apie kalbą, su mokiniais vertė iš rusų kalbos pedagogines kknygas. 1908 m. gavo lotynų kalbos mokytojo vietą Breste. Po ketverių metų persikėlė į Gardiną, kur jį užklupo Pirmasis pasaulinis karas. Artėjant frontui, J. Jablonskis kartu su gimnazija evakavosi į Veližą, o vėliau į Voronežą, kur buvo susibūrę daug lietuvių pabėgelių. Čia mokė lietuvių ir lotynų kalbų įsteigtose lietuvių gimnazijoje. Dėl ligos jau nebegalėjo vaikščioti ir į pamokas jį tekdavo vežti račiukais. Tačiau, nepaisydamas silpnos sveikatos, J. 1918 m. vasarą J. Jablonskis sugrįžo į Lietuvą. Apsigyveno Vilniuje, o 1919 m. Vilnių okupavus Lenkijai, persikėlė į Kauną. Čia vadovavo vidurinių mokyklų mokytojų kursams. 1922 m. įkūrus universitetą, išrenkamas jo profesoriumi. Kol leido sveikata, dėstė universitete.
Per visą savo gyvenimą J. Jablonskis nepaisydamas kovojo su lietuvių bendrinės kalbos negerovėmis. Jis buvo didžiausias mūsų rašomosios kalbos tobulintojas.
Tremtis ir Grįžimas į Lietuvą
1901 m. J. Jablonskis iki 1904 m. vasario 27 d. buvo ištremtas į Pskovą. Pskove J. Jablonskis apsigyveno pas Kočianovskają (Velikije Lukų g., Lapotnikovos namai). 1903 m. kovo 12 d. J. Jablonskiui suteikta „malonė“ - likusį bausmės laiką atlikti Kauno gubernijoje. Gavęs šį leidimą ir pasirinkęs gyvenamąja vieta Šiaulius, į juos J. Jablonskis atvyko 1903 m. 1904 m. Jonas Jablonskis grįžo į Vilnių.
Darbas Vilniuje ir Kaune
1906-1908 m. J. Jablonskis buvo neetatinis lietuvių kalbos mokytojas Panevėžyje. 1915-1918 m. kalbininkas gyveno Voroneže, kur dėstė lietuvių ir lotynų kalbas suorganizuotuose lietuvių kalbos gimnazijose bei įvairiuose kursuose. 1918 m. J. Jablonskis atvyko į Vilnių, kitais metais persikėlė į Kauną. Tame mieste dirbo įvairiuose kursuose, 1922-1926 m. profesoriavo Lietuvos universitete. Nuo 1922 m. buvo Lietuvos universiteto garbės profesorius. Nuo 1925 m. Tautinės Lietuvių Studentų korporacijos Neo-Lithuania garbės narys.
Taip pat skaitykite: Jono Noreikos veikla
1928 m. gegužės 15 d. J.
Jono Jablonskio Indėlis į Lietuvių Kalbą
Svarbios J. Jablonskio gramatikos. Jose nustatytos ir įteisintos rašomosios kalbos normos. Ypač vertingi mūsų bendrinės kalbos norminimui bei tobulinimui J. Jablonskio straipsniai praktiniais kalbos klausimais. Tokių straipsnių bei recenzijų jis rarašė apie šimtą. Juose teisė ano meto rašomosios kalbos klaidas, aiškino lietuvių rrašybos, gramatikos, žodyno ir stiliaus dalykus.
Svarbiausiu bendrinės kalbos normų šaltiniu bei normų patikrinimo kriterijumi jis laikė liaudies kalbą. Iš liaudies kalbos pavyzdžių J. Jablonskis spręsdavo, ar gera žodžių daryba, ar lietuviška sintaksinė konstrukcija ir ar tinka rašomajai kalbai. J. Jablonskis sugebėjo įžvelgti ir atskleisti būdinguosius mūsų bendrinės kalbos dėsningumus bei raidos polinkius. J. Jablonskis nepaprastai atkakliai ujo ano meto mašomosios kalbos blogybes: tas pačias kalbos klaidas kantriai taisydamas po kelis ar net keluliką kartų, kol mūsų žurnalistai ir rašytojai nuo jų visai atprasdavo. Taip veikiamas jis yra išgujęs daugybę svetimybių, pvz.: abrozą „paveikslą“, aptieką „vaistinę“, koronę „bausmę“, zakomą „įstatymą“ ir kt. Apsaugojo lietuvių kalbą nuo anuomet įsaigalinčių nevykusių najadarų, pvz.: apšviestūnas „inteligentas“, buitpieša „biografija“, sandarbininkas „bendradarbis“ ir kt. Mūsų rašytojus ir šiaip jau inteligentus J. Jablonskis atpratino nuo svetimybių bei netaisyklingų sintaksių konstrukcijų: buvau ant stoties (= buvau stotyje), iš priežasties ligos neatėjau (= dėl ligos neatėjau), jis dirba per sargą (= jis dirba sargu), knyga nuo mokslininko parašyta (= knyga mokslininko parašyta) ir kt.
Kovodamas su kalbos negerovėmis, J. Jablonskis stengėsi įdiegti ir yra įdiegęs mūsų rašomojoje kalboje labai daug iš liaudies bei tarmių paimtų gražių lietuviškų žodžių ir posakių. Neradęs tinkamo žodžio tarmėse ar seniuosiuose rraštuose, jis stengdavosi pats jį sudaryti. Dabar mes vartojame daug J. J.
Didžiausias J. Jablonskio nuopelnas yra tas, kad jis pirmas parašė „Lietuviškos kalbos gramatiką“ (Petro Kriaušaičio slapyvardžiu), kurioje kalba pasižymi gausybe gyvų ir gražių pavyzdžių, iš kurių vienų jau gali daug pasimokyti kalbos. Gramatika išleista 1901 metais Tilžėje.
Taip pat skaitykite: Adomo Mickevičiaus kūryba
Kiti svarbiausi J. Jablonskio parašyti veikalai: „Lietuviškos kalbos gramatika“ (1901 m.), „Lietuvių kalbos sintaksė“ (1911 m.), „Lietuvių kalbos gramatika“ (1922 m.), „Lietuvių kalbos vadovėlis“ (1925 m.), „Linksniai ir prielinksniai“ (1928 m.).
Bendrinės Kalbos Principai
Didžiausias Jablinskio nuopelnas lietuvių bendrinei kalbai yra kaip tik tai, kad jis iš pat pradžių suformulavo aiškius ir pagrįstus jo norminimo principus. Paskui jis keturiasdešimt metų tvirtai jų laikėsi ir atkakliai juos gynė. Ir šiandien jo suformuluoti principai nėra praradę reikšmės.
Jablonskis visų pirma apibūdino bendrinės kalbos šaltinius. Didžiausiai jis vertino gyvąją liaudies kalbą ir tautosaką. Jis sakė, kad „gyvoji kalba“ esanti „tikriausias mūsų vadovas rašto kalboje“. Kitos tautos, turinčios didelių rašytojų, bendrinei kalbai šaltinių ėmė jų kūrinių kalbą. Lietuviškos knygos buvo daugiausia religinės, jų autoriai - įpratę kitomis kalbomis rašyti žmonės. Todėl šios literatūros kalba nebuvo autentiška ir negalėjo tapti bendrinės kalbos pagrindu.
Norminant bendrinę kalbą, vienų šaltinių nustatymo neužtenka, nes ir čia reikia atrankos, besiremiančios tam tikrais kriterijais. Jablonskis ypač brangino kalbos sistemingumo kriterijų ir juo daugiausiai vadovavosi. Todėl jis buvo priešingas įvairių tarminių elementų maišymui viename kūrinyje: „Man rodos, jog žodžių ir vardų formose ir apskritai sakant gramatikoje neturėtų būt maišomos visokios tarmės mūsų kalbos“,- sakė kalbininkas XX a. Pradžioje. Taip pat sudaromi nauji žodžiai turi būti derinami prie bendrinės kalbos sistemos, tarsi jie būtų nuo seno joje buvę.
Pirmieji lietuvių kalbos tvarkytojai anksčiausiai suvokė kalbos gryninimo kriterijų, bet dažnai nesugebėjo atskirti, kuris žodis savas, kuris svetimas. Joblonskis smerkė ne visus nelietuviškus žodžius, o tik tuos, kurie kalbai nereikalingi, kuriems turime savų žodžių. Daugybę nelietuviškų žodžių, kurie seniai vartojami ir kuriems nėra pakaitalų (pvz. pinigas, katilas, šalmas, pipiras, šilkas ir kt.) arba kurie reiškia naujas sąvokas ir vartojami daugelio tautų (elektra, energija, direktorius, baterija), jis siūlė palikti bendrinėje kalboje.
Vėliau prie šių kriterijų Jablonskis dar pridėjo tikslingumo ir paplitimo kriterijus.
Naujadarai ir Termininė Kūryba
Štai keli pavyzdžiai kaip Jablonskis kūrė lietuviškus terminus.
XIX a pabaigoje reikėjo išversti rusiškus terminus председател, началник, следовател. Kaip juos versti? Pirmąjį kažkas išvertė pirmasėdis, kitų visai nevertė, vartojo načalnikas, sledovatelis. Nei šis nei tas. Čia Jablonskis atsiminė, kad tarmėse įvairiomis reikšmėmis vartojamas žodis pirmininkas - tai ir geriausias pjovėjas, vedantis barą, tai ir tas, kas pirmauja darbe, dainose, tai ir bandos priekyje einantis piemuo. O jeigu tuo žodžiu pavadintume žmogų, kuris pirmasis susirinkime, draugijoje, kuris vadovauja? Taigi liaudies kalbos žodis, gavęs naują reikšmę, tapo bendrines kalbos dalimi. Liaudies kalboje žodis viršininkas reiškė kerdžių. Šis, kaip manome, vienas negamydavo: turėdavo dar piemenų. Taigi buvo už juos viršesnis, jiems vadovavo. Visai nesunku įstaigos vadovą, turintį pavaldinių, pavadinti viršininku! Teimuose tam tikri žmonės tardo nusikaltusius: iš tardyti Jablonskis padarė žodį tardytojas (kaip iš mokyti - mokytojas).
Daug kas nustemba, kai pasakai, kad mūsų kasdien vartojami žodžiai ateitis, praeitis - Jablonskio įdiegti į bendrinę kalbą. 1895 m., redaguodamas „Varpui“ vieno apsakymėlio vertimą, jis sukūrė žodį sviedinys. Visus tokius Jablonskio sukurtus žodžius net išvardyti sunku: vartojame juos, ir tiek, net nepagalvojame, kad jų prieš 90 - 100 metų nė nebuvo.
Dirbdamas Mintaujoje ir Taline, Jablonskis vasaros atostagomis važinėdavo po Lietuvą ir čia tiesiog ausis ištempęs klausydavos, ar nenugirs kartais tinkamo žodžio. Taip jam pasisekė rasti gerą žodį - mokinys. Mat ankščiau, kurie mokės, buvo studentai. Mato, kad jaunas jautukas (ardavo daugiausiai jaučiais) spiriasi, neina tiesiai, ir klausia žmogų, kodėl jis toks padykęs. Žmogus atsakė: „E, jis tabėra dar mokinukas, neįpratęs arti“. Čia Jablonskiui toptelėjo į galvą, kad tas, kas mokosi, jul yra mokinys.
Apie 1900m., vasarodamas netoli Kelmės, Jablonskis sukūrė degtuko pavadinimą. Kaip jį išplatinti? Laikraščiai ėjo užsienyje, liaudį ne visada pasiekdavo. Nueina į Kelmę ir vienoj parduotuvėj klausia, ar neturi degtukų. Kratuvininkas, pirmą kartą išgirdęs šį žodį atsakė - nėra. Tada Jablonskis parodė į gulinčią dėžutę ir sako: „Kaip nėra, štai guli ant stalo!“ krautuvininkas dabar jau šoko parduoti degtukų. Paskui jis ir pats, sako, aiškinęs žmonėms, kad tai ne sierčikai, zapalkos, o degtukai. Jablonskis perėjęs visas Kelmės krautuves ir visose taip mokęs vartoti žodį degtukas.
Vaikams daug džiaugsmo teikia naujametinės eglutės. Bet kodėl ne eglaitės, eglelės, eglytės? Taip Voroneže pasiūlė sakyti Jablonskis, ir forma eglutė prigijo.
Iki kokių 1917 m. Lietuviškuose raštuose elementas oxygenium buvo labai įvairiai vadinamas - rūkštagamys, rūkštadarys, rūgštinys,rūgdarys ir kt. Voroneže susirinkęs būrelis fizikos ir chemijos specialistų svarstė, kokį terminą vartoti. Jablonskiui nė vienas netiko. Jis paklausė ar gali būti rūgščių be elemento O, ar pagrindinė jo savybė yra rūgščių sudarymas. Aišku, kad ne (pvz. HCl). Pagrindinė, ryškiausia šio elemento savybė yra degimo reakcija. Tada Jablonskis ir ėmė svarstyti: geluonis - tai, kuo geliama, deguonis - tai, kuo degama. Tada dar pasiūlė terminą vandenilis.
Palyginti daug lietuviškų terminų Jablonskis sudarė matematikai. Terminologijos specialistai spėja, kad vien aritmetikoje dabar vartojame apie 30 jo sukurtų terminų. Pvz. Jablonskiui priklauso aritmetikos veiksmų pavadinimai - sudėtis, atimtis, daugyba, dalyba, skaičių pavadinimai - dėmuo, daugiklis, daliklis, sandauga, atėminys, trupmenos narių pavadinimai - skaitiklis, vardiklis. Jis pirmasi ėmė vartoti būdvardžius apytikris (skaičius), lyginis, nelyginis (skaičius), veiksmažodžius apibrėžti (duoti apibrėžimą), kisti, skaičiuoti, spręsti (uždavinį) ir t. t. Jablonskio žodis nulėmė, kad buvo imta sakyti dauginti iš ko.
Žinoma, daugiausia Jablonskio terminų vartojame kalbos moksle: pradedame mokykloje linksniuoti - mokomės jo sudarytų linksnių pavadinimų: vardininkas, kilmininkas… Jablonskis sugalvojo terminus kablelis, kabutės, šauktukas, klaustukas. Nagrinėjame sakinį, vėl Jablonskio terminai: sudėtinis sakinys, tarinys, veiksnys, pažyminys, pipildinys, antrininkės sakinio dalys.
Šiuo kartu dar negalėtume surašyti visų Jablonskio sukurtų terminų: tam reikia specialių studijų.
Kova su Spaudos Draudimu ir Priespauda
1864-1865 m. pradėtas lietuvių spaudos draudimas buvo dangstomas noru lietuvius atitraukti nuo lenkų, tačiau caro valdininkams rūpėjo tautą asimiliuoti, atkurti esą kažkada buvusią vientisą rusų valstybę, kurioje kalbėta ir rašyta rusiškai. J. Jablonskis įsitraukė į kovą ir su polonizacija, ir su spaudos draudimo idėjiniais pagrindais, tiesiogiai įrodinėjo kirilicos netikimą lietuvių raštui, aktyviai dalyvavo draudžiamojoje lietuvių spaudoje. Kita vertus, carinės santvarkos nuostatai ir tiesioginės jos valdininkų represijos lamdė paties J. Jablonskio gyvenimą. Galutinai jis apsisprendė paskirti savo gyvenimą lietuvių kalbai ir dirbti lietuvybės labui, kai 1885 m. pradėjo studijuoti Maskvos universitete.
Nuo 1883 m. dar studentas J. Jablonskis pradeda siuntinėti korespondencijas „Aušrai“. Jis rašo, kad draudžiama lietuvių spauda nemažina valstiečių polonizacijos. Baigęs Maskvos universitetą J. Jablonskis trejus su puse metų veltui ieškojo mokytojo vietos Vilniaus, Varšuvos ir kitose apygardose - jam, lietuviui ir katalikui, tokios vietos neduota. Tekę verstis atsitiktiniais darbais (korepetitoriaus, teismo raštininko ir kt.). 1888 m. rudenį pagaliau gavo gimnazijos mokytojo vietą Mintaujoje. Dėstė lotynų ir graikų kalbas. Čia Jablonskių namai tampa lietuvių moksleivių ir šviesuomenės kultūros židiniu, čia vyksta slapti susitikimai. J. Jablonskis ima daug rašyti V. Kudirkos redaguojamam „Varpui“. 1890-1894 m. parašo ne mažiau kaip 24 straipsnius, į šį darbą įtraukia ir savo palaikomą Literatūriškąją draugiją. Ne vienas J. Jablonskio straipsnis „Varpe“ - ištisa mokslinė recenzija ar kalbos studija. Mintaujoje J. Jablonskį aplankydavo ir knygnešys Jurgis Bielinis.
Talino gimnazijoje J. Jablonskis pirmiausia pasinėrė į pedagoginį ir mokslinį darbą - Petrapilio mokslų akademijos pavestas, ėmėsi redaguoti A. Juškos žodyną, 1900 m. parašė pirmąją praktinę lietuvių kalbos gramatiką, ji 1901 m. nelegaliai išleista Tilžėje P. Kriaušaičio slapyvardžiu. Čia J. Jablonskis įsitraukė į Geografų draugijos veiklą, žurnale „Živaja starina“ paskelbė naujų dialektologijos duomenų, kitų autorių darbuose rastų klaidų tarmių vartosenos faktų pataisymų. Taline J. Jablonskį pasiekė atliekamų Palangoje lietuvių kratų aidas - užuominos apie jo dalyvavimą draudžiamoje veikloje. Kratomi Taline Jablonskių namai. Rasti keli ranka rašyti užrašai pavadinti „daiktiniais įrodymais“. Pradėta kurpti J. Jablonskiui bylą, iškilo pavojus jo mokytojo darbui. Ypač svarbiu kaltinimu laikytas vienas raštelis su žodžiais „užuos kokį niekniekį šungalviai, ir sveikas dingęs“. J. Jablonskis pabrėžė, kad tas raštelis niekada ir niekur nebuvo išsiųstas ir niekur nebuvo išspausdintas. Vadinasi, jis tiesiogiai nesikirtęs su spaudos draudimo įstatymu. Deja, kalbininkas vis dėlto buvo nubaustas administracine bauda - suvaržytos jo galimybės laisvai važinėti, atiduotas policijos priežiūrai ir ištremtas į Pskovą. Vėliau bausmė J. Jablonskiui sušvelninta - jam leista gyventi Šiauliuose ir toliau tęsti A.
Pagaliau rusų valdininkams pasidarė aišku, kad lietuvių spaudos draudimas visiškai beprasmis - 1904 m. gegužės 7 d. caro įsakymu tas draudimas buvo panaikintas. Tai J. Jablonskiui, kaip ir visiems su tokia kultūrine priespauda įvairiais būdais kovojusiems žmonėms, teikė tam tikrą palengvėjimo pojūtį. J. Jablonskis ėmėsi energingai dirbti Vilniuje pradėtuose leisti lietuviškuose laikraščiuose - „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos ūkininke“ ir kt.
Darbai ir Veikla
J. Jablonskis ne tik teisė kitų kalbą, bet ir pats daug vertė, redagavo, leido ypač visai visuomenei skirtas knygas. Versdavo dažniausiai savo mokinių padedamas. Jo verstų ir redaguotų veikalų kalba labai gyva, aiški ir taisyklinga.
J. Jablonskis išaugino didelį būrį lietuvių kalbos mokytojų, spaudos ir kultūros darbininkų, kurie vėliau vadovavosi jo nurodymais, tęsė ir populiarino savo mokytojo tradicijas.
Per pusšimtį metų uolaus darbo lietuvių kalbos labui J. Jablonskiui teko išgyventi lemtingus Lietuvos gyvenimo tarpsnius nuo spaudos draudimo su smarkiausiais persekiojimais už gimtojo žodžio vartojimą ir jo paties ištrėmimu iki Nepriklausomybės atgavimo.
Lietuvių kalbotyroje J. J. Jablonskio palikimo tyrinėtojas kalbininkas Arnoldas Piročkinas (1931-2020) minint J. Jablonskio 150-ąsias metines sakė: „Jono Jablonskio nuopelnai lietuvių bendrinei kalbai yra daug ir plačiai aptarti. Tačiau, man regis, iki šiol liko nepastebėtas vienas išskirtinis J. Jablonskio veiklos bruožas - iš visų mūsų kalbininkų jis išsiskyrė tuo, kad jam lietuvių kalba buvo idealas, kurį jis kūrė ir diegė tautai. Gal ir kiti kalbininkai mintyse turėjo kažkokį kalbos idealą - be idealo apskritai neįmanomas vaisingas darbas. Tačiau jų kalbos idealas liko neišryškintas, visuomenės nesuvoktas.
J. J. Jablonskis išugdė didelį būrį lietuvių kalbos mokytojų, kalbininkų, kurie tobulino bendrinę lietuvių kalbą. Jis buvo žymiausias lietuvių kalbos normintojas galutinai nustatęs lietuvišką raidyną, įdiegęs daugybę naujadarų, pavyzdžiui: savaitės dienų pavadinimus (pirmadienis, antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis, penktadienis, šeštadienis, sekmadienis), ateitis, praeitis, rašytojas, mokykla, mokslininkas, linksniai (vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas), kalbos terminai (kablelis, kabutės, šauktukas, klaustukas), matematiniai terminai (daugyba, dalyba, skaičius, apskritimas, spindulys), degtukas, atvirukas, valstietis, tautietis.
Šeima
1890 m. liepos 24 d. Švobiškio evangelikų reformatų bažnyčioje susituokė su Konstancija Sketeryte (1868-1948). K. Jablonskio ir O. Landsbergienės tėvas.
Atminimo Įamžinimas
1929 Latvijos universitetas suteikė Jablonskiui garbės daktaro laipsnį.1930 02 23 Kaune mirė J. Jablonskis.Kauno Jono Jablonskio gimnazija.Griškabūdyje pastatytas paminklas J.Norėdami pagerbti didįjį lietuvių kalbininką Joną Jablonskį Panevėžio „Žemynos“ pagrindinės mokyklos aštuntokai dalyvavo viktorinoje „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti“, skirtoje 152-osioms jo gimimo metinėms.
tags: #jonas #jablonskis #gime