Šis straipsnis skirtas papildyti skurdžią, įvairiais pramanais apipintą aktyvaus Lietuvos valstybės kūrėjo, bankininko, pramonininko Jono Vailokaičio biografiją, paneigti įsisenėjusius kaltinimus, šmeižtus, atskleisti jų nepagrįstumą. Deja, šis tarpsnis skendi miglose, žinomi tik paskiri biografijos fragmentai.
Kilmė ir jaunystė
Jonas Vailokaitis gimė 1886 m. birželio 25 d. daugiavaikėje turtingų Suvalkijos ūkininkų šeimoje. Tėvai turėjo 130 margų ūkį Piktžirnių kaime (Šakių aps., Sintautų vlsč.). Apie Vailokaičių kilmę pasakojamos įvairios legendos. Kazys Grinius, Mykolas Biržiška manė, kad Vailokaičiai kilę iš mišrios lietuvių ir žydų šeimos, tai rodžiusi ir jų išvaizda. Viktoro Vailokaičio dukra Aldona (1938 m. Europos čempionate su Lietuvos krepšinio rinktine laimėjusi sidabrą) iš tėvų girdėjusi, kad jų prosenelio pavardė buvo Povilaitis. Esą baudžiavos laikais ponas, negalėdamas atskirti labai panašių brolių Povilaičių, tam, kuris avėjo veltinius, pasakęs: „Nuo šiol tu būsi Vailokaitis“.
Savarankiškai pasirengęs ir išlaikęs abitūros egzaminus Jonas įstojo į Peterburgo prekybos ir pramonės institutą, kurį baigė 1908 m. Studijas materialiai rėmė brolis Juozas. Kažin ar pavyks išsiaiškinti, kodėl būsimasis signataras pasirinko Lietuvos jaunimui neįprastą, Rusijoje naują ekonomisto specialybę.
Veikla "Žagrėje"
Užnemunėje tai buvo pirmasis pažangių ūkininkų suburtas kooperatyvas. Į pirmąją „Žagarės“ valdybą buvo išrinkti knygnešys, 1917 m. lietuvių konferencijos dalyvis V. Iš pradžių „Žagrė“ daugiausia užsiėmė prekyba: mažesnėmis kainomis pardavinėjo ūkininkams mineralines trąšas (vien 1910 m. jų pardavė 84 vagonus), žemės ūkio mašinas ir padargus, padėjo kaimiečiams parduoti savo gaminius. Tai vertė privatininkus atpiginti prekes, pavyzdžiui, geležies svaro kaina nukrito nuo 4,5 kp iki 4 kp.
1911 m. rugsėjo 28 - spalio 1 d. „Žagrė“ kartu su ūkininkų draugove surengė žemės ūkio parodą Marijampolėje. Ji buvo pirmoji Suvalkijoje ne dvarininkų, bet ūkininkų suorganizuota paroda. Jos suvalkiečiai laukė kaip šventės, per dvi pirmąsias dienas parodą aplankė apie 10 000 žmonių. Turtingiausias ir gražiausias buvęs moterų rankdarbių skyrius. 1912 m. valdžiai patvirtinus naujus įstatus, draugija daugiau dėmesio skyrė ūkininkavimo kultūrai kelti. Pradėjo steigti javų valymo bei žemės ūkio mašinų ir padargų nuomojimo punktus, rengė trumpalaikius žemės ūkio kursus, išlaikė agronomą, kuris tiesiog vietoje konsultavo ūkininkus, sudarinėjo sėjomainos planus. Pagal išgales „Žagrė“ dalijo veltui ūkininkams trąšas ir sėklas, kad jie galėtų įsitikinti jų naudingumu. Draugijos įstatuose buvo numatyta padėti ūkininkams gerinti gyvulių veisles, organizuoti ekskursijas į pažangias žemės ūkio šalis, rūpintis skirstymu į vienkiemius ir grūdų sandėlių (magazinų) sutvarkymu, parūpinti pigesnių paskolų. Karo išvakarėse nupirko Gižų dvarą ūkio mokyklai steigti. Įstatuose buvo numatyta veiklą išplėsti ir visoje Lietuvoje. Per trumpą laiką „Žagrė“ pasiekė gerų rezultatų: narių skaičius padidėjo iki 1 100, 1909-1913 m. prekių apyvarta išaugo 2,4 karto, dirbo pelningai, 1914 m. turėjo 7 parduotuves. Jos buvo tapusios ūkininkų traukos centrais, žemės ūkio kultūros skleidimo židiniais. Įspūdingai vykdavę metiniai „Žagrės“ narių susirinkimai, į kuriuos privažiuodavo daugybė vežimų, nariai netilpdavo miesto salėje. Apie juos spauda rašė: „Žiūrėdamas į tuos susirinkimus, rodos, matai sraunų pavasario upelį“.
Taip pat skaitykite: Antakalnio poliklinika: informacija
Neabejotina, kad prie „Žagrės“ veiklos sėkmės, naujovių sklaidos daugiausia turėjo diplomuotas ekonomistas Jonas Vailokaitis ir brolis Juozas. Sprendžiant pagal tai, kad paprastai draugijos narių susirinkimams pirmininkavo Juozas, o sekretoriaudavo Jonas, galima daryti prielaidą apie jų turėtą autoritetą. Juozas spaudoje propagavo panašių draugijų svarbą ir naudingumą.
"Brolių Vailokaičių ir bendrovės prekybos ir pramonijos draugija"
1912 m. Jonas Vailokaitis persikėlė į Kauną ir įkūrė „Brolių Vailokaičių ir bendrovės prekybos ir pramonijos draugiją“ (pavadinimas ne kartą keitėsi). Ji teikė paskolas lietuviams, kad šie galėtų nusipirkti parceliuojamų dvarų žemės. Persitvarkyti į kredito įstaigą, bet ne banką, draugija galėjo nebent karo metais, nes 1919 m. spaudoje buvo dažnai kartojamas skelbimas, raginantis draugijos indėlininkus atsiimti joje laikomas santaupas. Amžininkai rašė, kad Vailokaičiai neišplėtojo prekybos žeme. Teiginys, kad Vailokaičių draugija „pradėjo rimtai konkuruoti su Valstiečių banku ir tuo būdu išgelbėjo daug žemės“, labai abejotinas, nes 1913 m. draugija turėjo 115 tūkst. rb. kapitalą, o Valstiečių žemės banko finansinės galimybės buvo daug didesnės - iki 1913 m. jis suteikė 4,4 mln. rb.
Dalyvavimas Lietuvos Taryboje
Pirmojo pasaulinio karo metais brolių Vailokaičių keliai išsiskyrė: Juozas pasitraukė į Rusiją, o Jonas liko Kaune, toliau vadovavo minėtai draugijai, vokiečių įstaigoms supirkinėjo javus. Dienoraštyje rašė, kokių skriaudų gyventojams padarė kaizeriniai okupantai. Vėliau apsigyveno Vilniuje, įsitraukė į Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veiklą, buvo jos maisto sekcijos narys.
Aktyviai ėmėsi veiklos Lietuvai siekiant laisvės. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, 125 balsais buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (vienas jauniausių jos narių), važinėjo po Lietuvą aiškindamas konferencijos nutarimus, ragino žmones, kad patys rinktų valdžią ir kurtų savo tvarką (Taryba jam buvo pavedusi kuruoti Šakių - tuomet Naujamiesčio - ir Vilkaviškio apskritis). Dirbo įvairiose komisijose (Tarybos darbo sąlygų reglamentavimo, amnestavimo, memorandumo Vokietijai dėl rekvizicijų parengimo, prekybos ir pramonės), vadovavo finansų komisijai (nuo 1918 m. balandžio 27 d. ji pavadinta biudžeto komisija), parengė daug dokumentų, dažnai pasisakydavo posėdžiuose, drausmingai juos lankė (iki 1918 m. Ne kartą ragino Tarybą spausti Vokietiją, kad būtų sustabdytos Lietuvos turto rekvizicijos, miškų kirtimas, priverstiniai darbai. Rūpinosi pramonės kūrimu, ieškojo lėšų Tarybos veiklai finansuoti, vedė apskaitą, sudarė Tarybos sąmatą. Kad Taryba nebūtų priklausoma nuo vokiečių, Vailokaitis siūlė (1918 m. liepos 25 d.) imti vidaus paskolą (10 mln.
J. Vailokaitis jiems oponavo tokiais argumentais: „Tokią sunkenybę jau esame jam [kraštui - V.T.] uždėję. Skelbdami jo nepriklausomybę, rinkdami karalių. Tai nebėra ko bijoti <…> nei paskolos. Vis dėlto netikėti Lietuvos nepriklausomybe <…> mes neturime pamato. Kas patriotas ir tiki Lietuvos ateitimi, pirks paskolos lapų“. Ir pažadėjo: „Mūsų, Vailokaičių, bankas pasiima realizuoti pusę milijono“. Taryba nusprendė sudaryti komisiją šiam reikalui ištirti. Vailokaitis į ją nebuvo pasiūlytas. Nesiimu spręsti, kurie buvo teisūs - tai galėtų būti diskusijų objektas. 1918 m. vasarą Lietuvos Tarybai neturint realios valdžios, jos aparato ir kt., Vailokaičio pasiūlymas gal buvo kiek per ankstyvas.
Taip pat skaitykite: Belecko klinikos
Nors pagal ideologines nuostatas J. Vailokaitis priklausė Lietuvos Tarybos dešiniajam sparnui, bet, priimant pamatinius dokumentus dėl santykių su Vokietija ir dėl Lietuvos ateities, dažnai užimdavo nuosaikią vidurio poziciją. Svarstant 1917 m. gruodžio 1 d. pasirašytą pareiškimą dėl Nepriklausomybės, įvairiomis konvencijomis susaistytos su Vokietija, paskelbimo Vailokaitis nepalankiai vertino muitų sąjungą, nes ji atimtų galimybę Lietuvai laisvai derėtis su Skandinavijos šalimis, Vokietija įgytų monopolį savo nustatytomis kainomis supirkinėti Lietuvos prekes. 1918 m. spalio 7 d. tęsiant diskusijas, Vailokaitis įrodinėjo, kad reikia gauti tvirtus Vokietijos įsipareigojimus, kad valdžia, iš pradžių bent teismai, švietimas, ūkis, miškų pramonė ir prekyba, būtų perduota Tarybai, Nepriklausomybės paskelbimo Akte turi būti aiškiai pabrėžtas toks tikslas.
1918 m. sausio 28 d. balsuojant dėl Smetonos, Šaulio ir Stepono Kairio parengtų Nepriklausomybės paskelbimo tekstų, Vailokaitis susilaikė. Dėl kairiųjų pasitraukimo iš Tarybos kilus krizei, kitame posėdyje Vailokaitis, Jonas Smilgevičius ir Saliamonas Banaitis pareiškė nebalsuosiantys už Smetonos ir Šaulio tekstą. Kaip žinome, Tarybos nariai ir tauta susipriešino dėl bandymų įgyvendinti karaliaus ir monarchijos idėją. Renkant Urachą Lietuvos karalium, balsuojant dėl jo, Vailokaitis drauge su Justinu Staugaičiu susilaikė. Pasisakė už monarchą, bet sprendimo teisę delegavo Lietuvos Konstitucijai. Tokia pozicija buvo artima kairiesiems, bet Vailokaitis elgėsi pagal savo sąžinę, o ne pagal politinę, partinę priklausomybę.
Veikla po Nepriklausomybės paskelbimo
Nei į pirmąją, nei į vėlesnes Vyriausybes Vailokaitis nebuvo pakviestas, atrodo, neužėmė ir kokių nors kitų atsakingų pareigų. 1919 m. kovo 26 d. atsistatydinus Prano Dovydaičio Vyriausybei, buvo įtrauktas į tarppartinę komisiją, kuri turėjo susitarti dėl naujo Ministrų kabineto sudarymo. Taigi Vailokaitis yra vienas iš Lietuvos konstitucinių pagrindų kūrėjų. Kodėl Vailokaitis, patyręs politikas ir ekonomistas, nedirbo vykdomojoje valdžioje? Galbūt didesnę prasmę jis matė ūkinėje veikloje.
Lietuvos ūkininkų sąjunga
1919 m. ėmėsi steigti banką, rūpinosi, kaip padėti kaimui kuo greičiau prisikelti iš karo griuvėsių. Su broliu Juozu, Mykolu Krupavičiumi, Aleksandru Stulginskiu ir Juozu Žebrausku pradėjo kurti Lietuvos ūkininkų sąjungą, kuri iš pradžių kėlė vien ekonominius tikslus - gerinti ūkininkų ekonominę padėtį ir dvasinę būklę, remiantis krikščioniškomis nuostatomis, ginti privatinę žemės nuosavybę, organizuoti žemės ūkio gamybą, perdirbimą ir pardavimą, aprūpinti ūkininkus žemės ūkio mašinomis, padargais, trąšomis, paskolomis. Aiškiai matyti, kad steigiant Sąjungą remtasi „Žagrės“ patirtimi. 1919 m. gruodžio 28-29 d. vykusiame Sąjungos atstovų suvažiavime Juozas Vailokaitis buvo išrinktas į jos centrinę valdybą, Jonas - į revizijos komisiją. 1922 m. patikslintuose įstatuose numatyta imtis ir politinės veiklos. Nuo tada Lietuvos ūkininkų sąjunga tapo politine partija, bet išsaugojo ir ekonominio centro funkciją. 1922 m. abu Vailokaičiai tapo centrinės valdybos nariais, vienas jų (kuris - nustatyti nepavyko) šias pareigas ėjo iki 1924 m. pabaigos ar 1925 m. pradžios.
Nuo 1923 m. iki 1926 m. vasaros Sąjunga klestėjo. Didžiausias jos nuopelnas tas, kad pavyko sužadinti kaimo žmonių aktyvumą, įtraukti juos į kooperacinę ir visuomeninę veiklą. Iki 1928 m. daugiausia Sąjungos ir jos konkurentų liaudininkų pastangomis buvo įsteigti net 624 kredito kooperatyvai, padėję ūkininkams pigiau skolintis. 1924 m. Sąjunga baigė didelio elevatoriaus statybą Kaune, už 1,4 mln.
Taip pat skaitykite: Rimanto Kėvalo interviu
Steigiamasis Seimas
1920 m. Jonas Vailokaitis Kauno apygardoje pagal Lietuvos ūkininkų sąjungos sąrašą buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą. Šio Seimo atstovu tapo ir jo brolis Juozas. Krikščionių demokratų bloko prezidiumo nariui Jonui patikėta vadovauti vienai svarbiausių - Biudžeto ir finansų komisijai, kurios nariai buvo Vladas Jurgutis, Juozas Purickis, Albinas Rimka, Nachmanas Rachmilevičius. Vadovauti komisijai patikėta ne Jurgučiui, bet Vailokaičiui, jau turėjusiam valstybininko patirties.
Biudžeto ir finansų komisija rengė jos kompetencijai priskirtų teisės aktų projektus, kuriuos ex officio Seimui pristatydavo Vailokaitis, todėl jis buvo vienas aktyviausių bloko kalbėtojų. Pasisakydavo trumpai, aiškiai, dalykiškai, politiškai neangažuotai, neužgaudamas oponentų. Iš Steigiamojo Seimo stenogramų susidaro įspūdis, kad Jonas, priešingai negu Juozas, nebuvo tribūnas. 1922 m. kovo 3 d., neišbuvęs visos kadencijos, iš Seimo jis pasitraukė ir daugiau niekada nebuvo jo atstovas.
Ūkio bankas
Vienas svarbiausių Jono Vailokaičio darbų - Lietuvos ūkio banko (vėliau oficialiai vadinosi Ūkio banku) įsteigimas. Veikiausiai neatsitiktinai banko įstatai buvo patvirtinti 1919 m. vasario 16 d., jo steigėjai - trys Vasario 16 d. Akto signatarai (Jonas Vailokaitis, Pijus Grajauskas, Aleksandras Stulginskis) ir Andrius Dubinskas (aktyvus tautinio sąjūdžio dalyvis, teisininkas, pedagogas). Daug kas klaidingai teigia, kad steigėjas buvo ir Juozas Vailokaitis, bet jis tuo metu gyveno Vilniuje. Netrukus po vasario 16 d. Nėra žinoma, kuriais metais 98 proc. banko akcijų susikaupė brolių rankose, Jonas vadovavo banko valdybai, Juozas - tarybai. Taigi Vailokaičių banku jis vadintas pagrįstai.
Kuo ypatingas buvo Ūkio bankas? Tai buvo pirmasis bankas Kaune per visą bankininkystės Lietuvoje istoriją ir antrasis atkurtos valstybės nacionalinis bankas (anksčiau, 1918 m. Nuo 1922 m. Pagal turėtą akcinį kapitalą (15 mln. Lt) Ūkio bankas visąlaik lenkė Lietuvos banką (12 mln. Lt), o iki 1926 m. - ir Žemės banką (10,1 mln. Lt). Jis turėjo didžiausią skyrių tinklą (27), steigė juos ne tik apskričių centruose, bet ir miesteliuose (Kalvarijoje, Pilviškiuose), iki 1925 m. banko skyriai veikė Berlyne, Londone ir Niujorke. Jas teikė ūkininkams (daugiausia naujakuriams, padegėliams), jų organizacijoms. Smulkiems amatininkams 1921 m. bankas buvo numatęs paskolinti 1 mln. auksinų darbo įrankiams įsigyti. 1923 m. ūkininkams bankas skolino pigiai (už 6 proc.).
Strateginis banko tikslas buvo investicijos į pramonę ir prekybą, jų kreditavimas. 1923-1938 m. banko turtas (balansas) padidėjo nuo 23,5 iki 60,1 mln. litų, priimti indėliai - nuo 3 iki 28,7 mln. litų, suteiktos paskolos - nuo 0,8 iki 23,6 litų. Ūkio bankas buvo komercinių bankų lyderis, 1938 m. jis turėjo 60,1 mln. Lt turto, o kiti 5 bankai - 115,7 mln. Tačiau paskutiniais metais jo pozicijos silpnėjo, jam ant „kulnų“ lipo Vokietijos bankų paskolomis „maitintas“ Lietuvos komercijos bankas (jo savininkai buvo didieji vokiečių bankai). Pasak Jono Sako-Sakevičiaus, apie 1935 m. bankas ėmė atsilikti modernizavimo atžvilgiu. Esą Vailokaičiai laikėsi principo, kad banko reikalus turi tvarkyti jie ir aukštesnieji tarnautojai, o techniniam darbui buvę parenkami darbštūs, sąžiningi žmonės, deja, neturintys reikiamo išsilavinimo.
Verslo imperija
1937 m. Ūkio bankas buvo Vailokaičių ūkinės veiklos finansinis centras, daygiausia jo pinigais buvo nupirktos, modernizuotos pramonės ir prekybos įmonės. Ne vienoje verslo srityje Vailokaičiai buvo pradininkai, gerai matę Lietuvos ekonomikos perspektyvas ir nevengę rizikos. Jie pirmieji susirūpino šaldytuvų įranga, skerdyklų statyba, žemės ūkio gaminių eksportu, cukrinių runkelių auginimu ir kt. Vailokaičiai įsteigė ar nupirko šias akcines bendroves: „Palemonas“, „Metalas“, „Maistas“, „Medis“, „Venta“, „Spėka“, „Linas“, „Eksimportas“, „Urmas“. Reikšmingiausios, iki 1940 m. okupacijos veikusios įmonės buvo „Palemonas“ ir „Metalas“. Didžiausia, moderni, aukštos kokybės plytas gaminusi įmonė „Palemonas“ padėjo „sumūryti“ Lietuvą, nes per metus jų pagamindavo po 7-8 mln., dar 4,5 mln. pridėdavo brolių plytinės Garliavoje, Kuršėnuose ir Panevėžyje. Manoma, kad „Palemono“ plytomis pastatyta didesnioji Kauno mūrinių pastatų dalis. Palyginkime: 1931 m. iš viso Lietuvoje buvo pagaminta 54,4 mln. plytų. 1938-1939 m. „Palemonas“ turėjo 1,2 mln. „Metalas“ pagal 1938 m. turėtą kapitalą (7,5 mln. Lt) buvo didžiausia privati įmonė Lietuvoje, ji gamino žemės ūkio mašinas.