Giulija Baužienė - žinoma Lietuvos dainininkė, kurios išskirtinis balsas ir sceninis įvaizdis žavi klausytojus jau ne vieną dešimtmetį. Tačiau ne visi žino, kad šios lyriškos atlikėjos šaknys driekiasi ne tik Lietuvoje, bet ir egzotiškoje Turkmėnijoje. Šiame straipsnyje panagrinėsime Giulijos gimimo vietą, jos ryšį su Lietuva ir Turkmėnija, bei kaip jos tautybė ir kilmė paveikė jos gyvenimą ir kūrybą.
Giulijos kilmė ir tautybė
Giulija gimė Lietuvoje, tačiau jos tėtis - turkmėnas, o mama - lietuvė. Paklausta, kokio kraujo jos gyslose daugiau, lietuviško ar turkmėniško, Giulija atsako: "Mano tautybė - lietuvė, bet rytietiškas kraujas, ko gero, yra stipresnis." Ši dviguba kilmė atsispindi ne tik jos išvaizdoje - tamsesniame gymyje ir ryškiuose veido bruožuose, bet ir temperamente bei kūryboje.
Ryšys su Turkmėnija
Nors Giulija gimė ir augo Lietuvoje, ji prisimena vieną vaikystės kelionę į Turkmėniją su tėvu. "Ten mane nusivežė tėvelis. Buvau dar maža, gal todėl kažkokių itin ryškių įspūdžių, labai spalvingų emocijų nepatyriau. Man buvo įdomu, ir tiek", - pasakoja ji. Tačiau ši kelionė paliko neišdildomą įspūdį ir suformavo tam tikrą ryšį su tėvo gimtine.
Giulija neslepia, kad glaudžių giminiškų santykių su tėvo šeima ji nepalaiko, tačiau žino, kad giminė ten labai didelė. "Jei seniau lietuvių šeimose būdavo normalu auginti apie 10 vaikų, tai turkmėnų šeimose vaikų būdavo gerokai daugiau", - sako Giulija. Ji apgailestauja, kad Turkmėnijoje nebėra gyvų jos senelių, ypač močiutės, apie kurią žino labai mažai.
Dainininkė prisipažįsta, kad Turkmėnija jai artima tiek, kiek šią šalį mintyse sieja su tėvo gimtine. "Kitokio vidinio ryšio su ta šalimi aš nejaučiu, nes per mažai ją pažįstu. Bet vis tiek svajoju kada nors ten nusivežti savo dukrą", - kalba Giulija.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Rytietiškas temperamentas ir kūryba
Nors Giulijos dainose nesigirdi Azijos ritmų, dainininkė pripažįsta, kad jos temperamentas toli gražu nėra šiaurietiškai santūrus, ramus ir lėtas. "Nesijaučiu išskirtinė, bet esu gana stipri asmenybė. Emocinga. Greitai užsiplieskianti. Nepastovi, galinti kardinaliai pakeisti nuomonę. Aš niekada nežinau, kas man šaus į galvą rytoj", - sako ji.
Dukra Monika yra sakiusi, kad Giulija turi charizmą; kai dainuoja, jos balse net juntamas savotiškas tragizmas, jausmingumas, azijietiškas tembras. Pati Giulija teigia, kad iš rytietiško kraujo ji paveldėjo tamsų gymį, ryškius veido bruožus ir išskirtinį balso tembrą.
Gyvenimas Lietuvoje
Giulijos tėvas Lietuvoje pasiliko po tarnybos armijoje. Priežastis - romantiška. Jaunas turkmėnų kareivis įsimylėjo lietuvaitę. Pasilikęs gyventi savo merginos, vėliau - žmonos tėvynėje, jis susilaukė dviejų vaikų, Giulijos ir jos brolio, ir pritapo prie lietuviško klimato, papročių, aplinkos. "Tėvai gyvena Kėdainiuose. Mano tėtis įsitikinęs, kad nebūtina lankytis mečetėje. Melstis galima ne tik bažnyčioje", - pasakoja Giulija.
Prieš penkerius metus į Kauną iš Kėdainių persikėlusi gyventi dainininkė negali užtikrinti, kad visą gyvenimą praleis būtent čia. "Ką gali žinoti, gal vieną dieną pajusiu, kad Kaune man darosi ankšta. Galbūt tada kelsiu sparnus į Vilnių. Bet kol kas Kaune man gerai", - sako ji. Giulija su vyru Vyteniu ir vienturte dukra Monika Kaune įsikūrė Centre, Žaliakalnio papėdėje, ramioje gatvelėje, trijų kambarių bute.
Šeima ir kūryba
Giulija neslepia, kad šeimos narių gyvenimas sukasi apie jos ašį. "Į savo gyvenimo verpetą esu įsukusi visus artimus žmones. Kai vienas žmogus šeimoje yra toks, kaip aš, kiti turi aukotis", - kalba dainininkė. Ji džiaugiasi puikiais santykiais su dukra Monika, kuri yra jos geriausia draugė.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
Vytenis, už kurio Giulija ištekėjo prieš 10 metų, yra antrasis dainininkės vyras. Jis, be tiesioginio savo darbo, padeda Giulijai organizuojant koncertinę jos veiklą. Dukra - taip pat dainuojanti, kaip ir mama. Jei Giulija yra išleidusi septynis savo solinius albumus, tai Monika - jau keturis.
Giulija prisimena, kad prieš 20 ar 10 metų jos koncertinės gastrolės trukdavo savaitėmis. Dabar ji po koncerto bet kuriame šalies kampelyje stengiasi iškart sugrįžti namo. Nors ir paryčiais. "Mane vadina laimės kūdikiu. Ir nors gyvenime būna visko, įvairių išbandymų ir kliūčių, aš išties jaučiuosi laiminga", - sako Giulija.
Asmeninis gyvenimas ir vertybės
Giulija atviraudama apie savo gyvenimą, pabrėžia keletą svarbių aspektų, kurie jai padeda išlikti laimingai ir patenkintai.
Gyvenimas čia ir dabar
Giulija teigia, kad nesidairo į praeitį, nesigraužia, kas buvo ne taip. Negyvena ir dešimčia metų į priekį, kaip seniau. "Tai beprasmiškas laiko švaistymas. Stengiuosi gyventi čia ir dabar. Kiekviena prasmingai praleista diena pasiteisina labiau", - sako ji. Tai suprato tėveliui susirgus onkologine liga. Trejus metus su ja kovojo, deja, šiandien jo nebėra. Suvoki, kaip viskas laikina. Todėl ir sako, kad reikia gyventi šiek tiek egoistiškai, pilnakraujį gyvenimą.
Meilė sau ir kitiems
Giulija mano, kad moteris graži bet kokio amžiaus. Tą grožį lemia vidinis pasitenkinimas savimi. Gebėjimas mylėti save tokią, kokia esi. Ji stengiasi neapsunkinti savęs, nesigilinti į sąmokslo teorijas. Nors kartais galvoja apie kitus, stengiasi gyventi šiek tiek egoistiškiau. "Reikia save mylėti, bet turiu mamytę, šeimą, gyvūnų, kuriais reikia pasirūpinti. Man svarbūs šalia esantys žmonės. Nors… po truputį jau mokausi gyventi šiek tiek egoistiškiau", - sako ji.
Taip pat skaitykite: Gimtadienio sveikinimai krikšto tėčiui
Harmonija ir sveikata
Giulija stengiasi nepervargti, daug ilsėtis, sveikai gyventi ir kuo sveikiau maitintis. "Vengiu padažų, riboju saldumynus, bandau derinti maisto produktus. Na, kaip ir dauguma. Juk dabar visi derina produktus, to nemaišo su anuo… Normaliai valgančių žmonių pas mus iš viso beveik nebeliko", - juokiasi Giulija. Ji vengia drastiškų sprendimų, nepasiduoda reklamos ar mados tendencijoms.
Santykiai ir bendravimas
Giulija santuokoje gyvena jau 26-eri metai. Ji pripažįsta, kad su ja gyventi yra sudėtinga, nes yra labai temperamentinga. Turi jaustis laisva, nevaržoma, nemėgsta, jei kas nors reguliuoja, nurodinėja, kaip gyventi, ką daryti, ko ne. Poroje svarbu susikalbėti, išgirsti vienam kitą. Kai prisikaupia daug emocijų, kažkas negerai, rašo vyrui laišką. Ir tai labai veikia, nes rašo iš širdies. Svarbiausia, nepamiršti, kad jie - ne ekstrasensai ir minčių neskaito.
Dabartinis gyvenimo etapas
Giulija džiaugiasi dabartiniu savo gyvenimo etapu. "Sakoma, po 50-ies ateina auksinis amžius, kai sau galima leisti viską… Sutinku, dabar išties gyvenu auksinį amžių: dukra turi savo gyvenimą, mamytė sveika, vyras irgi. Dabar jau galiu veikti, ką noriu, dirbti, ką noriu. Jei kažkas nemiela, jau nebijau atsisakyti, kaip kad jaunystėje. Išmokau sakyti „ne“. Užaugau", - šypsosi Giulija.
Ji dirba Vilkijos vaikų globos namuose meno vadove. Nesu nei prieš skiepus, nei už juos, bet nemato kito pasirinkimo. Juk reikės gyventi, norėsis keliauti, nuvykti pasiklausyti dainuojant Monikos. Operą dievina, tai jos aistra. Tad tiesiog neapsunkina savęs.
Gimtadienio tradicijos ir apmąstymai
Giulija mėgsta švęsti gimtadienius ir tai daro vis kitaip. Gimtadienio rytą visada važiuoja pas mamą, veža gėles ir saldumynus, praleidžia porą valandų. Po to jau visą kitą laiką leidžia su šeima, su žentu, su vyru. "Mamai vaiko gimtadienis turbūt irgi didelė šventė, tik mes nepagalvojame apie tai. Pirmiausia ir pasveikinu savo mamą, o jau vėliau leidžiu, kad ir mane sveikintų", - pasakoja Giulija.
Prabilusi apie praėjusius metus, žinoma moteris išduoda, jog šis laikotarpis jai toli gražu nebuvo pats maloniausias - prie to prisidėjo pasaulį sukausčiusi pandemija ir karas Ukrainoje. "Tie du-trys buvo metai labai sudėtingi. Mūsų seneliai sakydavo per gimtadienius, kad tik karo nebūtų - man tada tai skambėjo juokingai. Dabar nuotaikos tikrai ne kokios. Aišku, gyvenimas eina ir negali sustoti, bet sunku galvoti apie kokią nors šventę", - atsidūsta G. Baužienė.
Gimtadienis jai - puiki proga pasinerti į apmąstymus. "Gimtadienis - tavo gimimas, tavo atgimimas. Geriau tokias šventes švęsti ir sveikinti žmogų tol, kol jis gyvas. Dažniausiai juk būna, kad žmogų prisimena, kai jis miršta - bet juk tada to nebereikia tam žmogui. Įsitikinau, kad reikia gyventi šia diena, nes prasidėjo tos ligos, dar vėliau - ir karas. Supratau, kad gerus darbus reikia dirbti ne dirbtinai ir nerodant to, koks esi geras", - svarsto Giulija.