Gintaras Lunskis - spalvinga ir prieštaringa asmenybė Lietuvos visuomenėje. Jo gyvenimo kelias vingiavo nuo kalėjimo iki populiaraus konsultanto meilės klausimais. Charizmatiškas, tiesmukas ir nevengiantis aštrių pasisakymų, jis traukia daugelį, o jo patarimų santykių srityje siekia tiek vyrai, tiek moterys. Tačiau G. Lunskio biografijoje yra ir tamsesnių dėmių - ryšiai su kontroversiškomis organizacijomis, prorusiška veikla. Šiame straipsnyje panagrinėsime G. Lunskio biografiją, jo požiūrį į santykius ir visuomenę, taip pat aptarsime jo ryšius su prieštaringai vertinamomis organizacijomis ir jų ideologijomis.
Ankstyvasis gyvenimas ir kelias į televiziją
Gediminas Beržinis-Beržinskas (toks vardas minimas tekste, tačiau gali būti klaidingas) gimė Troškūnuose, mokyklą baigė Užventyje. Jaunystėje jis buvo aktyvus sportininkas ir muzikantas-dainininkas. Vėliau jo dėmesį patraukė televizija, kuri tapo ne tik darbu, bet ir mėgstama veikla. Darbas televizijoje jam teikė garbę, pripažinimą ir finansinį atlygį, todėl jis vis dar jaučia aistrą kurti televizijos laidas. Jis vertina LRT organizuoto konkurso „Pragiedruliai“ gautą įvertinimą, tačiau teigia, kad didelių įvertinimų jam jau nebereikia. Tarptautiniai meniniai plenerai Lietuvoje ir Europoje, kuriuose jis dažnai susitinka su tapybos maestro Sauliumi Kruopiu, padeda jam atitolinti rutinos nuojautas ir atrasti naujų įkvėpimų. Kūrybinis procesas jam asocijuojasi su bendravimu ir idėjų mainais.
Kalėjimo patirtis ir nušvitimas
G. Lunskiui teko patirti ir Vokietijos kalėjimo gyvenimą. Tačiau, jo teigimu, sąlygos ten buvo idealios: vienutė, vegetariškas maistas, pagamintas ant garų, išplauti drabužiai, galimybė pirkti knygas ir lengvas valdiškas darbelis. Kalėjime jis netgi paišydavo portretus. Būtent kalėjime jį aplankė nušvitimas. Jis teigia, kad jei surinktum visus žmones, kurie yra nusikaltę, padarę kriminalinį nusikaltimą, tai 50 proc. būtų nusikaltėliai. Jo nuomone, visus politikus be išimties galima sodinti į kalėjimą, o verslininkai beveik visi galėtų sėsti už mokesčių vogimą ir kontrabandą. Ši patirtis, nors ir neigiama, tapo transformuojančiu etapu jo gyvenime, leidžiančiu permąstyti vertybes ir atrasti naujas perspektyvas.
Santykiai ir filosofija pagal G. Lunskį
G. Lunskis garsėja savo kontroversišku požiūriu į santykius. Jis nevengia rusiškų keiksmažodžių ir aštrių pasisakymų, tačiau daugelis lietuvių jam jaučia simpatiją. Vyrai ir moterys užsirašo į jo konsultacijas, tikėdamiesi sukurti darnius meilės santykius.
Jo filosofija pagrįsta tuo, kad nesijaudina, ką žmonės galvos. Jis su žmona kartu jau 27-erius metus ir gražiai bendrauja. Jo teigimu, mažiausiai 70 procentų jų kalbos per dieną - visokios nesąmonės. Jis mano, kad neįmanoma gyventi kalbant rimtai, nes rimtai nėra ką kalbėti - ypač su moterimi. G. Senais laikais buvo manoma, kad moteris iki vestuvių turi būti nekalta. G. Lunskis tą aiškina tuo, kad tada žmonės natūraliai suvokė, kad moterį reikia saugoti, nes ji yra indas. Jo nuomone, moteris, kuri turėjusi daug lytinių santykių, yra baisi, nes ji doroviškai suirusi. Jos šeimoje velniai apsigyvena. Jis tikina, kad kur yra kraštutinis ištvirkimas, šeimose gyvena nematomos būtybės: velniai, sukubai, inkubai. Apsilanko net sielos, kurios žemiškajame gyvenime buvo žiauriai ištvirkusios, jos vis ieško, su kuo santykiauti. Tos gašlios sielos prikimba prie žmonių ir kartu dalyvauja jų ištvirkime.
Taip pat skaitykite: Gintaro Jasiūno karjera
G. Lunskis mano, kad ištvirkimas yra tada, kai nuo ryto iki vakaro žmogus tuo gyvena, pavyzdžiui, žiūri „pornūchą“. Jis apstulbęs, kiek daug žmonių sako: „Tai čia nieko, čia normalu, sveika“. Jo nuomone, žiūrėti „pornūchą“ reiškia teršti pasąmonę gyvulišku geidulingumu. Jis prisimena, kad kai pirmąsyk dar „pacanas“, paauglys būdamas pamatė pornografines nuotraukas, buvo žiauriai sukrėstas. Ten buvo grupinis seksas - keli „mužikai“ moterį „tvarko“. Jis pamatė, kad jie kaip gyvuliai ar net kaip demonai. Jį suėmė pasibaisėjimas. Paskui galvojo - ar visi žmonės yra tokie, ar tik toj „fotkėj“ tokie „čiortai“? Jo, vaiko, protas sakė, kad žmonės negali taip elgtis. Tai juk suvelnėjimas, jeigu tuo pradedi gyventi, vaizduotę prisodrinęs.
G. Lunskis mano, kad moterys visada būdavo labai saugomos. Moteris - tai indas, per kurį turi ateiti palikuonys, ir tas indas turi būti švarus. Vyras nėra priimantis, dėl to jam šiek tiek daugiau leistina. Moteris yra renkanti, kai ji susijungia su vyru, į ją pereina ir dalis to vyro dvasinės tikrovės. O su kuo santykiauja tokios moterys? Su pasileidusiais, pričiuožusiais, psichopatais. Taip jos susiurbia visą mėšlą į save. Net ir šiuolaikiniai psichologai sutinka, kad moterys yra jautresnės, dėl to greičiau degraduoja.
G. Lunskis teigia, kad mus apgaudinėja visų pirma mūsų noras orientuotis į autoritetus. O kas yra mūsų autoritetai? Tie, kurie turi aukštesnę hierarchinę padėtį. Atrodo - jeigu jisai su kostiumu ir užima aukštą postą, tai jau yra patikimas. Tačiau paskui toks vyras šeimoj pradeda dominuot: „Tu, bl…, dura, jeigu ne aš, tai tu…“ Kas gali žmogų išgelbėt? Tai tik orientacija į tiesos autoritetą. Tai reiškia, kad aš pats priimu atsakomybę atpažinti ir įvardinti tiesą. Tai sugeba padaryti tik maža dalis žmonių. Kiti priversti priimti autoriteto tiesą.
G. Lunskis mano, kad moterų klaidos prasideda jau partnerio pasirinkimo. Jis kalba ne tik apie moteris, bet apie visus žmones. Bet taip, tai truputį labiau tinka moterims, nes jos linkusios pasikliauti vyrais. Moters giluminiame pasąmonės sluoksnyje yra užkoduota, kad vyras - tai Dievas Tėvas, šviesa. Moterys dažnai turi didžiulių problemų, nes nori visiškai vyrui atsiduoti. Lietuvoje populiaru mokyti kurti santykius pagal senovės indų šventraščius - Vedas. Sakoma, kad moteris turi visiškai atsiduoti vyrui. G. Lunskis mano, kad visi iš visko daro nesąmones. Kada rašytos Vedos? Kokia tada buvo civilizacija? Idiotizmas visiškas, kad stengiamasi tų laikų tikrovę pritempti šiems laikams. Yra ten bendrų principų, kurie mums tinka. Tačiau mūsų civilizacijai daug kas ir netinka. Vedų rašymo laikais gal tie vyrai buvo išugdyti tauriai. O dabar pažiūrėk, kokie yra mūsų vyrai? Lietuvoje moterų daugiau, todėl vyrai - „alfonsiukai“, prisitaikėliai, „tryzniukai“.
G. Lunskis pastebi, kad šalyse kur daugiau vyrų, moterys natūraliai turi didesnę galimybę rinktis. O pas mus pilna nuostabių vienišų moterų. Jų per daug. Tai savaime vyrus tvirkina. Jie pradeda jausti pranašumą, nes turi didesnį pasirinkimą. Į jo konsultacijas ateina visa serija moterų, kurios Vakaruose būtų karalienės. Čia jos - vienišos. Jis sako joms: „Galit ten nurūkt, pažiūrėt, gal išsirinksit“. Nors ten dar blogiau - anglai ar vokiečiai vyrai yra amžini nebrendylos. Jie irzlūs, kaprizingi, stulbinančiai riboti, jokios dvasinės gilumos nėra. Mūsų vyrai vis tiek nepalyginamai geresni. Bet daugelis jų - kompleksuoti. Nedrįsta prie patinkančios moters prieit arba nesąmoningai elgiasi. Ištvirkintų daug - jie žiūri į moterį ir mato joje tik „pornūchą“. Taigi, moterys pradeda galvoti, kad tai jose problemos, kad nesusiranda vyro. Jis sako joms: „Su tavimi nėra jokios problemos. Tiesiog tu nerandi tokio, kokio esi verta. Tu nesugebi su savim eit į kompromisą - imsiu, ai, prastesnį, nes geriau negu nieko“. Juk didelė dalis moterų vadovaujasi taisykle: „Geriau bet koks negu jokio“. Bet yra ir manančių: „Geriau jokio negu bet kokio“.
Taip pat skaitykite: Apie Gintarą Šereivą
G. Lunskis negali pasakyt, kad geriau galvoti, kad geriau jokio vyro negu bet koks. Kai kurie žmonės gali eiti į kompromisą, kai kurie - negali. Tačiau antrieji - sąžiningesni. Tie, kurie eina į santykį „Geriau bet koks negu jokio“, dažniausiai nesukuria šeimoj abipusės darnos.
Jei vyrai ateina kalbėtis dėl santykių - tai jau gerai. Daugelis jų ateina dėl bendravimo problemų. Kodėl jie kompleksuoti? Šeimoj tai nutinka, dažniausiai tėvas „suvaro“ vaiko psichiką. Jis chroniškai, nuolat vaiką žemina. Nebūtinai jis daužo per sprandą dėl kiekvieno poelgio. Gali būti tiesiog chroniškas nevertinimas. Tėvas žiūri kreivai, kad ir ką berniukas bedarytų. Berniuko raida tada sutrinka. Jis gauna žinią: „Nebus iš tavęs vyro“. Tai užsikoduoja pasąmonėje. Tada ieško moters, o ji jam sako: „Tu netikėlis“. Labai sunku iškuopt, išvalyt tokias programas.
G. Lunskis teigia, kad mes elgiamės taip, nes save tokiais laikom. Kaip veikia menkavertiškumo kompleksas? Savo savivertę mes kuriam iš to, kaip mes vertina kiti. Nuomonė svarbiausia tų, kurie mums yra autoritetai. Tėvas vaikui savaime autoritetas. Čia tokių atvejų galėčiau parodyt, kad apsižliumbtum, pamačiusi tuos vyrus. Gražiai nuaugę, bet tokie kompleksuoti. G. Lunskis mano, kad vyrui visada reikia turėt saiką kalbant. Vyras turi būti santūrumo, susilaikymo simbolis. Bet jeigu vyras turi gerą humoro jausmą, jis gali ir nemažai kalbėt. Tada jis mokės kurti tokį lengvą foną „ant jumoriuko“. Nekvailas vyras niekada nevers moters prisitempt iki jo intelekto. Deja, dauguma to nesupranta ir elgiasi atvirkščiai. Jie nori pasirodyt, kokie yra protingi. Tada pradeda tempti moterį į protingas diskusijas. Nereikia moteriai tavo protingų diskusijų. Jai reikia lengvumo bendravime.
Tiems, kurie neturi humoro jausmo, G. Lunskis primoko kitokios gudrybės. Jis sako: „Nesijaudink, kad neturi ką pasakyt. Tu tiesiog taip žiūrėk į ją. Taip su lengva šypsenėle. Tartum iš aukšto žiūrėk, kai ji kalba. Pamatysi, kas bus. Tu ją išvesi iš proto. Jai atrodys, kad tu iš jos tyliai viduj šaipaisi. Ji pradės tau stengtis įtikt, nertis iš kailio“.
Jeigu nori iš tikrųjų patikt, tai turi visa patikt. Dažniausiai vyrui pirmose bendravimo stadijoje visa moteris neįdomi. Jam svarbu, ar ji „seksova“. Jei taip, tada gali jau vystytis santykis. Tik atrodo, kad vyras aktyvus, o moteris - pasyvi. Bet moteris irgi aktyvi, nes gundo. Ji turi gundyti. Jeigu gulės kaip lapas ant žemės, niekam nebus įdomi. Dėl to moteris turi pabrėžt savo linijas, ryškiau apsirengti, kvepėti. Ir būti lengvai trapi, koketiška. Nužvelgt vyrą ilgesniu žvilgsniu. Čia jau vyksta lyčių žaidimas - kaip gamtoje. Žaidimas, kiek kas dėmesį pagaus. „Aš skiriu dėmesį ir laukiu atsako“ - iš abiejų pusių prasideda toks žaidimas.
Taip pat skaitykite: Gintaras Lunskis: biografija ir transformacija
Jeigu moteris šalia, vyras ja domisi. Tačiau vos tik ji išvyksta iš jo namų, iškart pamiršta - jokios žinutės. G. Lunskis pataria moteriai išmokti šito žaidimo dėmesiu. Jokiu būdu nesipiršk. Turi jausti, kada jis jau pradeda darytis vangus. Pirma turi nutraukti tada santykį. Deja, pas dažnas ar dažnai elgiasi atvirkščiai - ima rodyt dar daugiau dėmesio. Jeigu mes protingi, tai turim pakilti aukščiau instinkto. Jeigu partneris ar partnerė riečia nosį, turi kategoriškai „capt“ ir dėmesio nebeduoti. Turi iškentėt, išlaukt, kol jis vėl pradės skirt dėmesį. Nepradės skirt dėmesio - tai ir nereikia. Bet dažnai būna, kad jis laukia: „Kas čia atsitiko?“ Jis gali kaip ir netyčia tada užkalbint. O tu tada atsakyt gali lyg niekur nieko.
G. Lunskis mano, kad jeigu atviri, brandūs? Kur tu tokių matei? Šitie žaidimai turi žavesio, jeigu tu jį valdai. Jis yra daug eksperimentų daręs su moterimi. Pavyzdžiui, moteris žiūri į jį ir jis mato, jog ji vertina: „Šitas man per prastas“. Jeigu jai skirsi dėmesį, tada užries nosį. Tada gali pradėt skirt dėmesį šalia jos esančioms moterims. Tada jai smegenų kompiuteris sako: „Kažkas čia ne taip. Aš juk gaudavau dėmesio. Gal jis truputį žioplas, nemato, kad aš čia stoviu“. Tada gali ką nors pasakyt, kad ją pamatytum. O tu valdai situaciją. Jinai tikisi, kad tavo akyse žibės ugnelės. O tu dar kaip tik pašiepi ją, kad ji nusišnekėjo. Tada - vėl intriga. Štai toks žaidimas dėmesiu.
Ryšiai su kontroversiškomis organizacijomis ir prorusiška veikla
Pastaruoju metu G. Lunskis atkreipė dėmesį savo ryšiais su įvairiomis kontroversiškomis organizacijomis ir prorusiška veikla. Jis yra aktyvus protesto akcijų dalyvis, per rugsėjo 10 d. mitingą buvo sulaikytas pareigūnų. Jis taip pat teigė vykęs į Minską gegužės 9 -osios proga, o visą išvyką vertina labai teigiamai, nes esą valdžia nori sukiršinti su kaimynais iki realaus karo.
G. Lunskis šliejasi prie ajurvedinės mitybos specialistu besivadinančio Žilvino Užkuraičio. Jis yra Gaudijos vaišnavų religinės bendruomenės steigėjas bei prezidentas, įkūręs ir „Naujųjų lažų bendruomenę“ Kėdainių rajone. Ž. Užkuraitis - dažnas K. Juraičio laidų svečias. Šios bendruomenės nariai tikina įsteigę būstinę - „suverenią vietovę“ Naujųjų Lažų kaime, atokiau nuo civilizacijos, kalba apie planus ten įsigyti pastatų.
Ž. Užkuraitis organizavo „Pasaulinį Suverenų kongresą“, kuriame dalyvavo ir K. Juraitis, D. Glazkovas, Audrius Nakas, G. Lunskis. Suverenų kongresą sveikino ir už šnipinėjimą nuteistas A. Paleckis.
LRT Tyrimų skyriaus duomenimis, G. Lunskis vyko į Minską gegužės 9-osios proga ir teigiamai vertino šią išvyką, teigdamas, kad valdžia nori sukiršinti su kaimynais iki realaus karo.
Šie ryšiai kelia susirūpinimą dėl G. Lunskio ideologinių įsitikinimų ir galimo dalyvavimo veikloje, kuri prieštarauja Lietuvos nacionaliniams interesams.
Dezinformacijos tinklai ir prorusiška propaganda
Tyrimų duomenys atskleidžia, kad Lietuvoje veikia Kremliaus dezinformacijos platintojų tinklas, turintis šimtus informacijos sklaidos kanalų. Šis tinklas apima įvairius judėjimus, sektas ir asmenis, kurie platina sąmokslo teorijas, niekina Lietuvą, Vakarų valstybes ir Europos Sąjungą, bei skleidžia prorusišką naratyvą apie karą Ukrainoje.
Vienas iš pagrindinių dezinformacijos skleidėjų yra Rimantas Janavičius, kuris administruoja daugybę socialinių tinklų grupių ir puslapių, kuriuose šlovinama Rusija, V. Putinas, buvusi Sovietų Sąjunga, Stalinas.
Taip pat identifikuota grupė sektų, kurios veikia tais pačiais principais, kaip analogiški judėjimai Rusijoje. Kai kurios sektos Lietuvoje kuria savo gyvenvietes, nepripažįsta lietuviškų dokumentų.
Šie dezinformacijos tinklai aktyviai naudojami siekiant nukreipti dėmesį nuo įvykių Ukrainoje, diskredituoti karo pabėgėlius iš Ukrainos ir skleisti melagingą informaciją apie Lietuvos vidaus ir užsienio politiką.