Šis straipsnis skirtas išnagrinėti Gintaro Šereivos biografiją, remiantis surinkta informacija apie jo gyvenimo kelią, veiklą ir indėlį į visuomenę. Informacija apima jo gimimą, šeimą, mokslus, dalyvavimą rezistencinėje veikloje, patirtį sovietiniuose lageriuose ir vėlesnį gyvenimą Lietuvoje.
Ankstyvasis gyvenimas ir mokslai
Gintaras Šereiva gimė 1922 m. sausio 2 d. Radvilų kaime prie Radviliškio. Jo tėvai, Teodoras Vyšniauskas ir Zuzana Baltramaitytė-Vyšniauskienė, buvo beturčiai. Tėvas vertėsi atsitiktiniais darbais, o motina buvo namų šeimininkė. Šeimoje augo dvi seserys ir brolis.
1940 m. Gintarui Šereivai pavyko užbaigti Linkuvos gimnaziją. Dėl lėšų trūkumo jis negalėjo studijuoti aukštojoje mokykloje, todėl, baigęs Mokytojų kursus Ukmergėje, pradėjo mokytojauti Bokštų pradžios mokykloje, Tauragės apskrityje.
Rezistencinė veikla ir areštas
Antroji sovietų okupacija Gintarą Šereivą užklupo Radviliškyje. 1944 m. spalio 1 d. jis buvo paskirtas pradinės mokyklos Nr. 2 vedėju. Čia jis tęsė rezistencinę veiklą prieš naujus okupantus su kolegomis ir gimnazijos moksleiviais.
1945 m. pradžioje Gintaras Šereiva prieš savo norą buvo paskirtas kandidatu į TSRS AT Tautybių tarybą. 1945 m. balandžio 2 d. NKGB agentai atėjo į jo butą areštuoti. Pasitaikius progai, jis pabėgo nuo arešto ir įstojo savanoriu į partizanų „Žaliąją rinktinę". Netrukus prie jo prisijungė brolis Vincas-Ginutis, dirbęs mokytoju Pakalniškių mokykloje.
Taip pat skaitykite: Gintaro Jasiūno karjera
Niršdami iš pykčio partijos aktyvistai, vadovaujami paties pirmojo sekretoriaus Malaknos, su rusų kareiviais 1945 m. liepos 24 d. apsupo tėvų namus Radviliškyje ir išvežė namuose buvusias mamą ir seserį Janiną, Šiaulių prekybos mokyklos mokinę. Tėvas negrįžo į namus ir taip pat išėjo į mišką. Kadangi kovoti partizanų gretose jis buvo per senas, kapitonas Radvila nusiuntė jį į Mašnauskų ūkį Dervelių kaime, Rozalimo valsčiuje. Olga Mašnauskaitė parūpino jam pasą Jankausko pavarde, jos tėvas iš savo ūkio paskyrė jam žemės. Šitame ūkyje tėvas laimingai išgyveno iki 1961 m.
Brolis Vincas Vyšniauskas-Ginutis partizanų gretose išbuvo tik iki rudens. Žuvus kapitonui Radvilai, naujasis „Žaliosios rinktinės" vadas leitenantas Petraitis įsakė jam legalizuotis. Kadangi NKGB brolio neieškojo, jis be jokios registracijos pradėjo dirbti Kupreliškio pradžios mokykloje.
Gintaras Šereiva į šitą partizanų rinktinę įstojo savanoriu 1945 m. balandžio pradžioje ir ištarnavo joje 14 mėnesių. Per kolegą Simaitį susisiekė su kapitonu Izidoriumi Pucevičiumi-Radvila. 1946 m. birželio 9 d. pateko į MGB rankas.
„Žalioji rinktinė"
„Žalioji rinktinė" buvo 80-150 vyrų turėjęs karinis dalinys, susiformavęs 1945 m. kovo pabaigoje. Miškais skurdžioje Vidurio Lietuvoje šitokiam dideliam partizanų daliniui išsilaikyti buvo nelengva. Daug kartų saugumas, sutelkęs didžiules karines pajėgas, bandė jį apsupti ir sunaikinti, bet jis vis išsprūsdavo ir vėl pasirodydavo už keliasdešimties kilometrų.
Vos tik MGB agentai išsiaiškindavo „Žaliosios rinktinės" buvimo vietą ir keli tūkstančiai pasieniečių, vidaus ir reguliariosios armijos karių pasiruošdavo „košti" tą ar kitą mišką, partizanai iškart nežinia kur pradingdavo.
Taip pat skaitykite: Gintaras Lunskis: biografija ir transformacija
1945 m. balandžio pabaigoje ryšininkė Apolonija Šernaitė atvežė iš Radviliškio Gintaro Šereivos tėvų namuose paslėptą rašomąją mašinėlę „Standart-Korona". Tą pačią dieną kapitonas Radvila paskyrė jį „Žaliosios rinktinės" spaudos redaktoriumi ir leidėju. Tą darbą jis dirbo iki patekimo nelaisvėn, iki 1946 m. rugsėjo 6 d. Turėtą slapyvardį Gražvydas pakeitė į Aušrą. Tačiau po savaitės, atėjus į rinktinę vyresniam už jį partizanui Aušrai, tapo Aušrele.
Be spaudos redaktoriaus ir leidėjo pareigų, kapitonas Radvila buvo jį įpareigojęs rašyti „Žaliosios rinktinės" metraštį, ką jis ir darė iki 1945 m. liepos vidurio.
Lageris ir vėlesnis gyvenimas
Paleistas iš lagerio 1955 m. vasario 9 d. Gintaras Šereiva bandė tęsti mokslus, bet visi keliai į aukštąsias mokyklas buvo uždaryti. Pavyko įstoti tik į Vakarinį Karagandos Kalnų technikumo PCS skyrių. 1961 m. gavo diplomą su raudonais viršeliais ir tuoj pat išvyko į Lietuvą.
Grįžęs iš tremties, parsivežė tėvą į Klaipėdą, kur jis mirė 1964 m.
"Aukštaitijos partizanų prisiminimų" knygos
Gintaras Šereiva prisidėjo prie "Aukštaitijos partizanų prisiminimų" knygų serijos kūrimo. Šios knygos skirtos įamžinti partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų atsiminimus apie pokario laisvės kovas. Pirmoji knyga pasirodė 1996 metais. Rengiant spaudai tą knygą, susikaupė daug vertingos medžiagos, kuri netilpo į šimtus puslapių. Šitaip gimė antroji knyga, kurią irgi teko skelti į dvi dalis. Ketvirtoji "Aukštaitijos partizanų prisiminimų" knyga sudaryta iš keturių partizaninių apygardų ryšininkų, rėmėjų ir partizanų prisiminimų. Tai dėl to, kad norėta aprėpti daugiau vietovių ir sudominti platesnį skaitytojų ratą.
Taip pat skaitykite: Vaikų kūryba ir Barkauskas
Gintaras Šereiva teigė, kad stengėsi visus įvykius atskleisti tiesos šviesoje, kad neliktų abejonių. Skaitytojų atsiliepimus labai vertino ir visas pastabas priėmė kaip nuoširdžius patarimus.
Įvertinimas
Gintaro Šereivos gyvenimas ir veikla yra svarbus indėlis į Lietuvos istorijos išsaugojimą. Jo atsiminimai ir dalyvavimas rezistencinėje veikloje liudija apie pasipriešinimą sovietinei okupacijai ir kovą už Lietuvos laisvę. Jo darbas įamžinant partizanų atsiminimus yra svarbus šaltinis ateities kartoms, norinčioms sužinoti apie šį sudėtingą Lietuvos istorijos laikotarpį.
Kitos asmenybės, susijusios su partizaniniu judėjimu
Straipsnyje minimos įvairios asmenybės, susijusios su partizaniniu judėjimu, įskaitant partizanus, ryšininkus ir rėmėjus. Tai rodo, kad partizaninis judėjimas buvo plataus masto reiškinys, kuriame dalyvavo įvairūs žmonės iš skirtingų visuomenės sluoksnių.
"Vyčio" apygarda
Tekste pateikiami pirmieji duomenys apie „VYČIO” apygardą, kuriuos turėjo ir kuriais rėmėsi sovietų represiniai MGB organai, organizuodami čekistines karines operacijas prieš partizanus. Pateikiamas sąrašas asmenų, susijusių su šia apygarda.
#