Laikas ir žmonės, negrįžtamai pasitraukiantys, įgauna ypatingas spalvas. Prisimename tuos, kurių jau nebėra, ir jaučiamės kalti, kad laiku nemokėjome jų įvertinti. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra „žmonės ne savu laiku“, remiantis J. atsiminimais apie praeitį, menininkus, sroves ir asmenybes.
Laiko tėkmė ir žmonių prisiminimai
Visa, kas negrįžtamai pasitraukia, - laikas ir žmonės - nusidažo ypatingomis spalvomis. Kai pamanau apie laiką, man gaila jo, ir gaila ne dėl to, kad negrįš, bet kad aš jo, rodos, nemačiau. Kai prisimenu žmones - jų daugio jau nėra, - jaučiuosi kaltas, kad nemokėjau laiku jų įvertinti.
J. prisimena Kazį Binkį, Maironį, Jakštą, Tumą ir kitus. Jis mato juos paprastus, graudžius, nerimtai linksmus, išdidžius ir nusilenkusius iki žemės. Jis prisimena jų meilę jaunimui ir deimančiukų ieškojimą.
Menininkas tarp pareigų ir nuoširdumo
Kartą Šv. Petro aikštėje laukiau pasirodant balkone šventos atminties popiežiaus. Tarp Maltos riterių, kardinolų, vėduotojų, po dideliu baldakimu ir aukšta tiara išnešė soste nusilpusį Bažnyčios Galvą. Ir man atėjo mintis: ar nebūtų teatrališkiau, jei popiežius imtų ir pasirodytų kasdieniškoj sutanoj. Bet priėjau išvados, kad ne. Viena yra žmogus, kita yra pareigos. Menininkas visada žmogus, net, kai vaidina, yra nuoširdus. Jų gyvenimas yra to paties meno dalis.
Menininkai, skirtingai nei pareigūnai, visada išlieka žmonėmis, net ir atlikdami savo vaidmenis. Jų gyvenimas yra neatsiejama meno dalis.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Srovės ir kartos: gyvenimo būdas
Prisimenu visa tai, kad gyvenome dienas, kai buvo labai madingos ir gyvos srovės. Niekas nenorėjo nuo gyvenimo atsilikti ir, anot Tumo, darė viską, kad tik būtų srovė. Tada buvo aiškios trys kartos: seniai, pusamžiai (radikalai ir konservatoriai) ir jaunuolynas. Didžiosios srovės šakojosi į sroves ir sroveles. Ir būti be srovės, tai lyg be galvos - pasimesdavai žmogus. Savo laiku man tai buvo didelė problema: kaipgi čia dabar visai be srovės. Stengiausi ir vos nepaklydau toje didžiulėje deltoje. Vargas buvo man ir recenzentams, kurie vis dėlto buvo guvesni už mane ir rado manyje tokių srovių, apie kurias man nesisapnavo. Tiesa, nevisada jos tenkindavo mano godumą, bet džiaugiausi, kad štai ir aš galėsiu galop ramiai numirti su šiaip taip priklijuota etikete.
Anuomet srovės buvo svarbi gyvenimo dalis. Jaunimui srovė buvo pasididžiavimas ir ateities, o gal ir amžinybės laidas, tai senimui jos buvo lyg didžiuliai širšių lizdai: vargas, jei jį paliesi, o dar didesnis vargas, jei nepaliesi, tai yra niekinsi ir ignoruosi: tai lygiai, lyg vyro akivaizdoje pati muštų meilužį, o ne jį patį. Palankiai atsiliepsi - bijo, nepalankiai - pavydi ir nori užpiauti. Jaunimas vaikšto palaidomis api-varomis ir tik laukia, kad kas jas užmintų. Taip radome, taip paliksime.
"Keturi vėjai": teismas ir pasekmės
Atsimenu "Keturių Vėjų" teismą didžioje universiteto aulėje. Rūstus buvo prokuroras, prof. Mykolas Biržiška: nepasmerkė vėjiškumo, bet reikalavo vėjininkus nubausti iki gyvos galvos priverstiniams darbams "Keturių Vėjų" galeroje. Aišku, nuteistieji buvo nepatenkinti sprendimu: piestu stojo Tarulis ir Binkis, jog aš, tada dar visai nežinomas fuksas, lyg nujausdamas savo garbingą ateitį ir misiją, pradėjau dairytis, kur artesnės durys, kad man, visai nekaltam, susipešusios šalys per klaidą sprando nenusuktų. Paūžavo vėjai ir viesulu pro duris išėjo. Greičiausia tulžies, apmaudo ir neteisybės artimiausioje vietoje žaliu vynu užpilti. O vėjai buvo pasišovė viską iš pašaknų pakeisti. Jie nenorėjo net banališkai gert. Išgalvojo "spaudynę" (kai kas tą garbe priskiria Antanui Bružui), kuris pergyveno vėjus ir pergyvens gal ir visus vėjininkus. Iš vėjininkų teismo išėjome visi trys piūvi-ninkai: Juodelis, Miškinis ir aš. Nors Juodelis jau buvo paskelbęs savo deklaraciją, kodėl mums nepakeliui su "Keturiais Vėjais", bet mes jais gėrėjomės: turėjo talentų ir žodžio užantyje ilgai neieškojo - kalbėjo, kaip iš rašto. Vėjuose nebuvo nei šveplo, nei grėbio: jie daug ir ilgai nekalbėjo. Gal tai ir priešinga granitininkams, kurių epigonas Keliuotis kalbėjo sunkiai, užsikirsdamas ir daug. Tai buvo šaunūs ir epiški laikai.
Šis teismas atspindėjo skirtingų kartų ir srovių susidūrimą.
Kazys Binkis: poetas iki kaulo smegenų
Binkis buvo poetas iki kaulo smegenų. Tiesą pasakius, jo poetinis palikimas labai mažas: "Eilėraščiai". - "100 pavasarių", nors ir stiprus, naujas ir binkiškas rinkinys, bet jau proza, jau prasiveržia juose retorika ir maniera. Labai galimas daiktas, kad net toks "Tamošius Be-kepuris" ateityje literatūriškai bus daugiau vertinamas negu jo programiniai vėjiški dalykai. Galop visa yra binkiška: dramos, dainuškos ir kiti rašinėliai. Bet "Eilėraščiai" bus amžini, ir Binkis jų jau nepralenkė. Tai daug nulėmusi knygelė. Ne Sruoga, ne Kirša, bet jis yra visos naujosios poezijos pirmtakas ir korifėjus.
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
J. prisimena Binkį kaip talentingą ir charizmatišką asmenybę, kurios kūryba turėjo didelę įtaką to meto poezijai.
Žmonės ne savu laiku: apibendrinimas
Žmonės ne savu laiku - tai tie, kurie gyvena pagal kitokius principus, nei vyrauja visuomenėje. Jie gali būti per ankstyvi savo idėjomis, nesuprasti ar net persekiojami. Tačiau būtent jie dažnai tampa pokyčių iniciatoriais ir palieka ryškų pėdsaką istorijoje.
J. atsiminimai atskleidžia sudėtingą ir įvairialypį to meto kultūrinį gyvenimą. Jis prisimena žmones, sroves ir įvykius, kurie formavo jo asmenybę ir pasaulėžiūrą. Šie atsiminimai leidžia geriau suprasti praeitį ir įvertinti dabartį.
Dabarties atgarsiai: pokalbiai su rašytoja apie kūrybą ir tikslus
Kalbėdama apie literatūros profesionalų ir skaitytojų įvertintą debiutinį romaną „Šaltienos bistro“, viename interviu sakei: „Reikia stengtis pradėti jausti malonumą nepasiekus tikslo, net jei niekada jo nepasieksi.“ 2024 m. pabaigoje pasirodė antrasis tavo romanas „Negrįžtantys“. Kai kuriais etapais jaučiau: įgyvendindama kasdienę rašymo kvotą pajusdavau dopamino pliūpsnį, bet kartais - gryniausią kančią. Būdavo, atrodo, kad stoviu kamšty, ir šita kankynė tęsis amžinai. Bet kai viskas pasibaigė ir leidėjai pasakė, kad „Negrįžtantys“ jau spaustuvėj, pajutau keistą tuštumą. Tarsi kažkas labai brangaus būtų prapuolę iš mano gyvenimo, lyg būtų dingęs žmogus, su kuriuo daug kalbėjausi apie sau svarbius dalykus, kurį, atrodo, labai mylėjau, su kuriuo ne ką mažiau pykomės. Čia kaip su vaikyste - kai esi vaikas, labai nori užaugti, bet, kai vaikystė baigiasi, nori vėl būti vaiku. Yra posakis „Don’t grow up, it’s a trap“, taip turbūt galima pasakyti ir apie troškimų išsipildymą: „Nepildykit savo svajonių, tai spąstai.“ Aš tai suvokiu, bet, deja, pritaikyti vis dar būna sunku, esu baisiai nekantri. Kai rašysiu trečią knygą, šią praktiką tikiuosi taikyti sąmoningai. Norėčiau mėgautis procesu, o ne vyti laiką vis trokštant, kad knyga pagaliau išeitų. Negerai norėti, kad kažkas praeitų greičiau. Geriausia viską išgyventi esamą akimirką visom savo kūno ląstelėm, bet tikriausiai tam man dar trūksta išminties. Kita vertus, būti išmintingam nesavu laiku irgi negerai, tada bent jau reikia mėgautis buvimu neišmintingam.
Rašytoja atvirai kalba apie kūrybinį procesą, tikslus ir iššūkius. Ji pabrėžia, kad svarbu mėgautis procesu, o ne tik siekti rezultato. Būti išmintingam nesavu laiku irgi negerai, tada bent jau reikia mėgautis buvimu neišmintingam.
Taip pat skaitykite: Biografija: Šarūnas Kliokys
Kaimo vaizdavimas literatūroje: nuo romantizmo iki realybės
Man kaimiškas motyvas niekada nebuvo atsibodęs. Laisva valia rinkdavausi tokius kūrinius. Suprasdavau, kad vaizduojamas pasaulis tuometinėje literatūroje buvo pernelyg romantizuotas ir idealizuotas: merginos, praradusios nekaltybę, nusižudo, žmonės prieš valgydami pabučiuoja duonelę, nukirtus medį žūva ir žmogus. Sakyčiau, toks buvo anų laikų magiškasis realizmas, jo nė nebandant sukurti, nes tikrovė atrodė labai jau neįtikima. Kai klausaisi senelių ir atkreipi dėmesį į šaltinius, matai: pala pala, buvo gi ir kitokių dalykų. Žmonės grįžę namo spjaudydavo ant aslos, miegodavo kartu su vištomis, nekęsdavo žydų, pykdavosi su atklydusiais čigonais ir tuštindavosi savo kieme, o gudri palaida kiaulė kartais mėgdavo pribėgti ir per šį procesą captelėti šnipu prie išeinamosios. Iki soties bjaurasties bei absurdo prisižiūri ir dabar. Todėl natūraliai kyla klausimas, ar mes tokie dvasingi buvome visuomet ir tik dabar pavirtome kažkokiom amoraliom sąšlavom: juk visada turėjome būti šiek tiek debilai, kaip ir šiek tiek filosofai. Gink Dieve, nenoriu brukti minties, kad buvo vien tamsa ir alus, kaip sako mano tėvas, bet kažkas bent per vidurį juk privalėjo egzistuoti. Turbūt manyje visada brendo toji idėja „per vidurį“. Regis, ji it kokia laiko dvasia persikėlė į kolektyvinę sąmonę ir įsismelkė ne į mano vienos smegenis.
Rašytoja atkreipia dėmesį į kaimo vaizdavimo literatūroje pokyčius. Anksčiau kaimas buvo romantizuojamas, o dabar siekiama atskleisti tikroviškesnį vaizdą su visais jo trūkumais ir paradoksais.
Atsiskleidimas: translyčių asmenų patirtys
Atsiskleidimas yra labai sudėtingas ir jautrus trans žmonių, norinčių gyventi tikrąja savo lytimi su kitais žmonėmis, žingsnis. Jo metu translytis asmuo praneša, jog yra translytis, jog norėtų, kad į jį būtų kreipiamasi kitais įvardžiais ir kitu vardu. To metu atsiskleidžiantis žmogus yra be galo pažeidžiamoje pozicijoje ir daug pasitikėjimo žmogui, kuriam atsiskleidžia, nes vos keliais žodžiais gali sugriūti buvę santykiai ar buvęs saugumas. Atsiskleidimo kaina gali būti šeima, darbas, draugai.
Šiame straipsnyje taip pat aptariamos translyčių asmenų patirtys atsiskleidžiant. Tai sudėtingas ir jautrus procesas, kuris gali turėti didelių pasekmių.
Nematomi žmonės: kaip pastebėti tuos, kuriems reikia pagalbos
Sakydama nematomi žmonės šiame kontekste, visada prisimenu labai paveikią amerikiečių NPO "Sandy Hook Promise" socialinę reklamą "Evan". Dviejų su puse minutės viešųjų ryšių šedevras žiūrovui leidžia savo kailiu įsitikinti, kaip sukišę nosis į mums asmeniškai svarbius kasdienius reikalus nepastebime, kad artinasi katastrofa. Mūsų šalyje, dėkui Dievui ir griežtai ginklų kontrolei, masinės šaudynės nėra reguliariai ištinkanti tragedija, bet savų bėdų irgi turime per akis. Tai ir agresija, nukreipta į save patį, ir norma kai kuriose šeimose laikomas smurtas, ir motinos, savo vaikus smaugiančios, skandinančios ar mėtančios į konteinerius. Nesupraskite manęs neteisingai, jokiu būdu ir jokiomis aplinkybėmis neteisinu tokio elgesio. Tiesiog peršasi išvada, kad daugumos tragedijų galimai būtų galima išvengti, jei žiūrėdami dar ir matytume.
Straipsnyje pabrėžiama, kad svarbu pastebėti tuos, kuriems reikia pagalbos. Daug tragedijų galima išvengti, jei atkreipsime dėmesį į aplinkinius ir pasiūlysime jiems pagalbą.