Šiame straipsnyje nagrinėjama geismo, nuodėmės ir mirties sąsaja Biblijos kontekste, remiantis įvairiais Šventojo Rašto fragmentais ir teologinėmis interpretacijomis. Straipsnyje siekiama suprasti šių sąvokų prasmę, jų tarpusavio ryšį ir poveikį žmogaus gyvenimui bei santykiui su Dievu. Taip pat aptariami atgailos, atleidimo ir vilties aspektai, susiję su nuodėmės įveikimu.
Nuodėmės Pradžia ir Pasekmės
Pasakojimas apie Adomą ir Ievą Pradžios knygoje yra vienas iš pagrindinių tekstų, aiškinančių nuodėmės atsiradimą ir jos pasekmes žmonijai. Gyvatė, gudriausias iš visų žemės gyvūnų, suviliojo Ievą valgyti nuo pažinimo gero ir blogo medžio, nepaisant Dievo įsakymo. Moteris atsakė: “Gyvatė mane apgavo, ir aš valgiau”. Šis nepaklusnumas ne tik atskyrė žmogų nuo Dievo, bet ir atnešė mirtį bei kančią į pasaulį. Dievas tarė: “Kadangi tu paklausei savo žmonos ir valgei nuo medžio, apie kurį tau buvau įsakęs: ‘Nevalgyk nuo jo’,-prakeikta bus žemė dėl tavęs! Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. Juk esi dulkė ir į dulkę sugrįši!”
Gimtoji Nuodėmė
Šv. Raštas ir Bažnyčios Tradicija priskiria gundantį balsą puolusiam angelui, vadinamam šėtonu, arba velniu. Bažnyčia moko, kad iš pradžių tai buvo Dievo sukurtas geras angelas. Angelų nuodėmė negali būti atleista dėl neatšaukiamo jų nuosprendžio, o ne dėl to, kad trūktų begalinio Dievo gailestingumo.
Pasak šv. Pauliaus, vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais. Sekdama šv. Pauliumi, Bažnyčia visuomet mokė, kad žmones slegiantis begalinis skurdas, jų polinkis į bloga ir neišvengiama mirtis nesuprantami be jų ryšio su Adomo nuodėme ir tuo faktu, kad šią nuodėmę jis perdavė mums; visi gimstame jos paliesti, o ji yra „sielos mirtis“. Gimtosios nuodėmės perdavimas yra slėpinys, kurio mes negalime visiškai suprasti. Gimtoji nuodėmė jokiam Adomo palikuoniui nėra asmeninė nuodėmė. Tai pirmapradžio šventumo ir teisumo trūkumas, tačiau žmogaus prigimtis nėra visiškai sugedusi: pažeistos tik natūralios jos galios, aptemęs jos išmanymas, ji pati pasmerkta kančiai ir mirties valdžiai, linkusi į nuodėmę (šis polinkis į blogį vadinamas „geismingumu“ - concupiscentia).
Nuodėmės Apraiškos
Biblijoje nuodėmė pasireiškia įvairiais būdais: pavydas, žmogžudystės, girtavimai, orgijos ir panašūs dalykai. Šie veiksmai laužo Dievo įsakymus ir kenkia santykiams su Dievu bei artimu. Jėzus pabrėžė, kad nuodėmė prasideda širdyje, todėl svarbu kontroliuoti savo mintis ir troškimus. "Kas žiūri į moterį geisdamas, jau svetimauja savo širdimi" (Mato 5:28).
Taip pat skaitykite: Išsamus straipsnis apie geismą, nuodėmę ir mirtį
Teismas ir Atpildas
Biblijoje teisingumas yra svarbi tema. Dievas yra teisingas teisėjas, kuris atlygins kiekvienam pagal jo darbus. "Ir šitie eis į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą" (Mato 25:46). Apreiškimo knygoje aprašytas paskutinis teismas, kai mirusieji bus teisiami pagal savo darbus, užrašytus knygose. "Ir mačiau mirusius, didelius ir mažus, stovinčius priešais Dievą. Buvo atskleistos knygos. Ir buvo atversta dar viena, būtent gyvenimo knyga. Ir mirusieji buvo teisiami pagal savo darbus, užrašytus knygose." (Apreiškimo 20:12).
Dievo Rūstybė
Dėl nuodėmės ateina Dievo rūstybė. Šventasis Raštas kalba apie Dievo rūstybę neklusnumo vaikams. Tačiau Dievas yra ne tik teisingas, bet ir gailestingas. Jis siūlo atleidimą tiems, kurie atgailauja ir išpažįsta savo nuodėmes.
Atleidimas ir Išgelbėjimas
Jėzus Kristus atėjo į pasaulį, kad išgelbėtų žmones nuo nuodėmės ir mirties. Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio, kad mirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Tikėjimas Jėzumi Kristumi ir atgaila yra būtini išgelbėjimui. "Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių" (1 Jono 1:9).
#
Taip pat skaitykite: Kada kūdikis pradeda vaikščioti
Taip pat skaitykite: Gimdymas: etapai ir priežiūra