Animaciniai filmai jau kelis dešimtmečius domina mokslininkus kaip unikali vaizdavimo forma, daranti įtaką visuomenei. Vis labiau populiarėja animaciniai filmai ir serialai, skirti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip animacijoje atsispindi vaikų pasaulis, kokie stereotipai įtvirtinami ir kaip autorinė animacija siūlo atsvarą masinei popkultūrai. Taip pat aptarsime, kaip animaciniai filmai gali būti naudojami edukaciniais tikslais, ugdant vaikų socialines, emocines ir kūrybiškumo kompetencijas.
Animacijos Simboliniai Pasauliai
Animacija neatsirado kaip vaikams skirtas menas. Animuota pasakojimo forma buvo naudojama labai įvairiais būdais, ir šie būdai smarkiai kito. Viena ankstyviausių animacijos formų yra žemėlapiai, naudoti kine - kad ir kino kronikoje - kurie leidžia parodyti kariuomenės judėjimo kryptį. Tokiuose animuotuose žemėlapiuose juda pieštos linijos ir rodyklės, kurios iš esmės leidžia mums įsivaizduoti tai, ko nematome, - mes negalime matyti kariuomenės masės, bet judančios rodyklės leidžia mums suvokti, kas vyksta didelėse nuo mūsų nutolusiose teritorijose, šių įvykių bendrą vaizdą, apie animacijos istoriją pasakoja profesorė Natalija Arlauskaitė.
Animacija tuo ir įdomi, kad kuria pasaulius, kurie simboliškai susiję su mums pažįstamu tikrovės pasauliu, tačiau animacijoje tas pasaulis vaizduojamas besimainantis keisčiausiais būdais, o jame veikia realybėje neegzistuojantys daiktai ir būtybės. Beribės transformacijos yra viena įdomiausių animacijos savybių. Animacija sukuria bet kokių objektų judėjimo ir kismo iliuziją - bet kas gali pasikeisti, virsti kuo tik nori, atsiranda būtybės, kurių mes niekaip kitaip negalėtume pamatyti, tik įsivaizduoti, mainosi įvairūs judantys kūnai. Animacija yra ištisi judantys pasauliai.
Žaisminga Forma Apie Rimtus Dalykus
Animacija, kaip ir kitos kino formos, suteikia galimybę vaizdų (piešinių, lėlių, kompiuterinės grafikos ir kitokių) forma kalbėti apie labai rimtus dalykus - jausmus, vienatvę, netektį, žmonių artumą, įvairias aktualias visuomenei problemas, pavyzdžiui, psichikos sveikatą, socialinę politiką, istoriją ir jos pėdsakus dabartyje. Autorinė animacija kritikuoja įsigalėjusias normas, paliečia subtilias žmogaus vidinio pasaulio, visuomenės normų, asmenybės individualumo temas.
Stereotipų Įtvirtinimas ir Išjudinimas
Vaikų animaciją nagrinėjantys tyrėjai pabrėžia, kad dažniausiai vaikams pateikiamas stereotipizuotas veikėjų vaizdas - perteikiami tradiciniai lyčių vaidmenys, užsiėmimai, išvaizdos bruožai. Įvairiuose tyrimuose nuolat diskutuojama, ką daro animacija - ar ji įtvirtina stereotipus, ar kaip tik juos išjudina, pasiūlo kitus vaidmenis? Tai nuolatos atsikartojanti tema, dominanti daugelį mokslininkų. Vienas svarbiausių aspektų, kalbant apie animaciją vaikams, - ne tik kaip personažai atrodo, bet ir kokie personažai kalba. Daugybė įvairių skaičiavimų rodo, kad kalbančių moteriškų personažų sukuriama daug mažiau nei vyriškų, ir ši situacija bėgant laikui negerėja.
Taip pat skaitykite: Viskas apie vištos kiaušinio formavimąsi
2010 m. visuose filmuose, skirtuose vaikams iki 13 metų, kalbantys moteriški personažai sudarė tik 29 procentus visų kalbančių personažų. Peržvelgus populiariausius ir daugiausia pelno atnešusius animacinius filmus matyti, kad juose dominuojantys pagrindiniai personažai - vyrai. O moteriški personažai dažniausiai vaizduojami kaip pasyvūs, tie, kuriuos kažkas turi globoti, išgelbėti, kurie patys nesivelia į įdomius nuotykius ir todėl yra gana nuobodūs.
Animaciniuose filmuose rodomi vaizdiniai vaikų raidai tokie pat svarbūs, kaip ir bet kokie popkultūros perteikiami įvaizdžiai. Vaikų socializacija nemenka dalimi vyksta per populiariosios kultūros vaizdinių įsisavinimą - tai ne tik animaciniai filmai, bet ir muzika, reklama, aprangos mados. Nemaža dalis vaiko tapatumo susiformuoja lyginantis ir imituojant tuos vaidmenis, kurie mus supa per masinės kultūros kuriamus įvaizdžius.
Tyrimai, daromi šioje srityje, be abejo, yra problemiški, nes sunku pamatuoti, kokį tiksliai poveikį daro animaciniai filmai, o koks vaidmuo atitenka tėvų, aplinkos, kitokio pobūdžio popkultūros elementų daromai įtakai. Bet vis dėlto ir animacijos repertuaras yra svarbus, ypač ne pavienių filmų siūlomi vaidmenys, o tie, kuriuos pasiūlo filmų srautas, pavyzdžiui, televizijos kanalų. Sukuriama animacijos, kurioje moteriški personažai - tai ne vien pasyvios princesės, bet ir užkariautojos, mįslių įminėjos, piratės, įvairių anksčiau laikytų „nemoteriškomis“ profesijų atstovės. Naujuose animaciniuose filmuose „Frozen“ (liet. „Ledo šalis“), „Brave“ (liet. „Karališka drąsa“), „Moana“ vaizduojamos veikėjos ne tik siekia sulaukti gelbėjančio princo, bet ir pačios griebiasi blogio nugalėjimo užduočių. Vienas iš tokių personažų yra kiškutė policininkė animaciniame filme „Zootopia“ (liet. „Zootropolis“). Filmas rodo tai, kad pasirinkimas turi būti prieinamas visiems, o ne ribojamas išankstinio paskirstymo, kas yra „vyriška“ ir kas „moteriška“. Tokie filmai, kad ir kokie komiški ar lėkšti būtų, nurodo į visuomenės įtampas, kurios mus supa - bet kartu siūlo ir kitokį pasaulį, kuriame tai neturėtų būti jokia priežastis atsisakyti svajonių.
Feminizmas Animacijoje
Aštuntajame-devintajame dešimtmečiuose Vakaruose atsirado nemažai animatorių moterų, kurių filmai arba kritikuoja vyraujančias normas, arba siūlo vaizdinius anapus jų. Daugiausia tokių filmų kūrėjų iškilo šalyse, kuriose tokią socialiniam kontekstui jautrią autorinę animaciją rėmė kultūros institucijos.Kanadoje iki šiol veikia labai stipri institucija - Nacionalinė Kanados kino taryba, sistemingai remianti autorinę kūrybą ir socialinės kritikos animaciją. Ši institucija sudarė sąlygas dirbti ir parėmė kelias svarbias animatores - Wendy Tilby, Caroline Leaf ir kitas. Tai nereiškia, kad autorinės ir populiarios animacijos ir kino kultūros apskritai riba neperžengiama, - būtent šių autorių sukurti filmai „Strings“ (1991) (liet. „Stygos“) ir „Street“(1976) (liet. „Gatvė“) buvo apdovanoti Oskarais.
Socialiniam kontekstui jautri animacija būdinga ne tik Vakarams, ji kuriama ir mums artimesnėse šalyse. Kaip vieną ryškiausių įvairių kartų pavyzdžių greta čekės Michaelos Pavlátovos „Reci, Reci, Reci“ (1991) (liet. „Žodžiai, žodžiai, žodžiai“), slovėnės Špelos Čadež „Boles“ (2013) ar rusės Annos Budanovos „Среди черных волн“ (2016) (liet. „Tarp juodų bangų“) mokslininkė įvardija Niujorke gyvenančios latvių režisierės Signės Baumanės kūrybą. Vienas žymiausių jos filmų, rodytas ir pas mus „Kino pavasaryje“, vadinasi „Rocks in my pocekts“ (2014) (liet. „Akmenys mano kišenėse“) ir pasakoja šeimos istoriją. Filme susipina dvi siužetinės linijos: viena vertus, kalbama apie pačios autorės šeimos moteris, kurių istorija paženklinta depresijos, keliaujančios per kelias kartas, o kita vertus, filme atskleidžiama Latvijos istorija, pradedant prieškariu ir nutiesiant ją per dvi okupacijas ir sovietmetį. Filme jungiasi asmens, šeimos ir tautos istorijos, kurių ašimi tampa psichikos sveikatos ir į moteris nukreiptų lūkesčių temos. Moters kūnas, seksualinis gyvenimas, joms siūlomos normos ir individualios patirtys domino S.Baumanę dar nuo prieš dešimt metų sukurto trumpučių filmų miniserialo „Teat Beat of Sex“, o šiuo metu ji kuria filmą „My Love Affair with Marriage“ (liet. „Mano romanas su santuoka“).
Taip pat skaitykite: Kaip natūraliai sumažinti gimdymo skausmą
Nebūtinai autorės pačios save tiesiogiai tapatina su feminizmu, bet feministinės animacijos plačiąja prasme yra ir Lietuvoje. Viena tokių autorių - Skirmanta Jakaitė, kurios paskutinis filmas „Žonglierius“ ką tik rodytas animacinių filmų festivalyje „Ansi“. Ankstesnis jos filmas „Galim susitikti, galim nesusitikti“ (2011) kalba apie santykį su vaiku, norą turėti vaiką arba ne, atsiskyrimą nuo motinos. Šis santykis su vaiku, gimdymu ir gimimu, buvimu kartu kaip vienas kūnas ir kaip skirtingi - sudėtinga, kone siurrealistinė istorija, „tamsus miškas“ įvairiausiomis prasmėmis. Apskritai motinystės, o kartu ir socialinio spaudimo atlikti šį vaidmenį tema svarbi feministinei animacijai. Feministinė, socialiai jautri ir todėl politiška arba tiesiog reflektyvi animacija kalba apie vyraujančias normas, lūkesčius, žmogaus kūno kontrolę ir buvimą pasaulyje.
Animacija Edukacijoje: „Babūnas Mėnulyje“ Pavyzdys
Klaipėdos Vydūno gimnazijos mokytojos nusprendė vaikų ugdymo procese taikyti „Meno avilio“ siūlomą metodinę priemonę „Babūnas mėnulyje“ ir leidosi į metus trukusį lėtosios edukacijos procesą. 2023 m. kino edukatorės Gintės Žulytės parengta metodinė medžiaga iš skirtingų perspektyvų reflektuoja Christopher Duriez animacinį filmą ir mokytojoms (-ams) siūlo atspirties tašką ugdant pradinukių (-ų) medijų raštingumą. Pedagogėms (-ams) skirtoje metodinėje medžiagoje pateikiamas britų animacijos režisieriaus Christopher Duriez trimatės lėlinės animacijos filmas „Babūnas mėnulyje“ (Baboon on the Moon, Jungtinė Karalystė, 2002, 6 min.). Vaizdo medžiagoje pasakojama apie mėnulyje gyvenantį Babūną, kurį vis aplanko gimtų namų Žemėje ilgesys, jo kasdienybė daug kuo panaši į Žemės gyventojų, tačiau darbas neįprastas - kiekvieną rytą jis turi įžiebti mėnulį. Edukacinėse gairėse pateikiamos devynios užduotys, ir vaikai nagrinėja animacinį filmą, ugdydami socialinę, emocinę, kūrybiškumo ir kitas kompetencijas.
Priemonės autorė G. Žulytė dalijasi, kad kurdama metodines gaires ieškojo atsvaros fragmentiškam, skubiam, į greitą rezultatą orientuotam mokymuisi. „Nuoseklus, ilgalaikis mokytojų darbas su filmu „Babūnas mėnulyje“ - tikras lėtosios edukacijos pavyzdys, kurio taip stinga mūsų mokyklose. Visus metus mokinių dėmesį sutelkę į vieną trumpametražį filmą, mokytojos (-ai) moko juos nuo mažens gilintis į reiškinį, sustoti, pastebėti detales, atskleisti sąsajas tarp įvairių gyvenimo sričių. Vaikai, turėdami galimybę su pagrindiniu filmo veikėju Babūnu praleisti daugiau laiko, ugdo empatiją ir gebėjimą kurti ilgalaikį ryšį“, - pasakojo „Meno avilio“ kino edukatorė G. Žulytė.
Klaipėdos Vydūno gimnazijos mokytojos Daiva Imbrasienė ir Aurelija Žvinklytė-Rimšienė „Meno avilio“ pasiūlytą priemonę darbe su mokiniais taikė ištisus metus. Britų režisieriaus trimatis animacinis filmas joms tapo atspirties tašku tiek galvojant pamokų temas, tiek ruošiant ugdomąsias priemones. „Babūno istorija tarsi siūlas surišo daug sričių. Su mokiniais kūrėme personažo portretą ir taip palaipsniui perkėlėme jį į kitas pamokas: per gamtos mokslų pamokas kalbėjome apie elektros grandinę, per lietuvių kalbos pamokas kūrėme istorijas apie tai, kas aplanko Babūną mėnulyje“, - patirtimi dalijosi pradinių klasių mokytoja D. Imbrasienė. Lėtoji edukacija leidžia ne tik mokiniams, bet ir mokytojams nuolat iš naujo apsvarstyti turimą medžiagą, ieškoti loginių, emocinių, tematinių ir montažo jungčių. Mokytoja D. Imbrasienė pastebi, kad lėtosios edukacijos sėkmė slypi tame, jog ilgainiui mokiniams daug ko aiškinti tiesiog nebereikia. Tokiam požiūriui pritaria ir dailės mokytoja Aurelija Žvinklytė-Rimšienė. Ji atkreipia dėmesį, kad lėtoji edukacija tampa raktu į integruotą tarpdisciplininį ugdymą. Nuolat gilinant vieną istoriją, atsiranda tęstinumas, nebelieka poreikio kaskart gilintis į naują personažą, su kuriuo mokiniams reikia laiko susipažinti. Pamažu turimą medžiagą susiejant su naujomis temomis, plečiamas asociacijų ir patirčių bagažas, mokiniai skatinami tyrinėti, kelti hipotezes ir jas nagrinėti.
Konkrečių Animacinių Filmų Pavyzdžiai ir Jų Nauda
Šeimos taip pat dalijasi savo mėgstamais animaciniais filmais ir jų nauda vaikams:
Taip pat skaitykite: Viskas apie motinystės išmokas
- „Legendos susivienija“: Skatina tikėjimą stebuklais ir moko komandinio darbo.
- „Žybsnis“: Moko mokslo, technologijų, inžinerijos ir matematikos pagrindų.
- „Šunyčiai patruliai“: Įkvepia atsidavimu, nesavanaudiškumu ir noru padėti kitiems.
- „La troškinys“: Moko neatsisakyti savo svajonių, net jei jos atrodo neįmanomos.
- „Kiaulytė Pepa“: Atspindi gyvenimiškas realijas vaikų akimis ir yra smagus suaugusiems.
- „Konė“, „Kajus“, „Spėk, kaip stipriai tave myliu“: Pamokantys, spalvingi ir lengvai suprantami, moko elgesio su kitais.
Filmų Aprašymai
- „Super elfai“: Nuotaikingas filmas apie mažus žmogeliukus, gyvenančius šalia mūsų, pabrėžiantis draugystės ir susivienijimo svarbą.
- „Simpsonai“: Nepakartojami unikalios Simpsonų šeimos nuotykiai.
- „Blogiukai“: Apie nusikaltėlių grupę, siekiančią šlovės, bet ne visada sėkmingai.
- „Arčeris“: Satyrinis serialas apie šnipų agentūros darbuotojus.
- „Simpsonai: Išviršūnėjimas“: Springfieldo ir virtualaus Fortnite pasaulio susidūrimas.
- „Eva 01“: Apie merginą, pabėgusią į Žemės paviršių ir atradusią naują pasaulį.
- „Neksio riteriai“: Apie vaikus, kurie tampa drąsiais riteriais.
- „One Punch Man“: Apie super galingą herojų Saitamą, kuris lengvai įveikia pabaisas vienu smūgiu.
Kaip Pasirinkti Tinkamą Animacinį Filmą?
Renkantis animacinius filmus vaikams, svarbu atkreipti dėmesį į:
- Filmo trukmę: Mažiems vaikams rekomenduojami trumpesni filmukai.
- Turinį: Filmas turėtų būti pamokantis ir pozityvus.
- Stereotipų atspindėjimą: Atkreipkite dėmesį, ar filmas neįtvirtina stereotipų, o siūlo įvairesnius vaidmenis.
- Smurto ir agresijos kiekį: Venkite filmų, kuriuose yra per daug smurto ir agresijos.
- Kalbos kokybę: Filmas turėtų būti įgarsintas kokybiškai ir naudoti tinkamą kalbą.