Įvadas
Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti priežastis, kodėl gimsta neįgalūs vaikai, bei aptarti iššūkius, su kuriais susiduria šeimos, auginančios tokius vaikus Lietuvoje. Dažnai visuomenėje kyla klausimų apie negalios priežastis ir galimybes užtikrinti visavertį gyvenimą neįgaliesiems. Šiame straipsnyje siekiama atsakyti į šiuos klausimus, remiantis moksliniais tyrimais ir realių žmonių patirtimis.
Genetika ir Paveldimumas
Labiausiai nerimauti dėl galimų vaisiaus chromosominių pakitimų ir jo genetinių ligų turėtų vyresnės nėščiosios. Pastebėta, kad vyresnėms nei 35 metų amžiaus moterims tikimybė susilaukti genetine liga sergančio kūdikio statistiškai didesnė, t. y. beveik 1 iš 100. „Ši rizika dar labiau padidėja, jei biologinis vaiko tėvas yra vyresnis nei 42 metų“, - sakė Danielius Serapinas, medicinos mokslų daktaras ir šeimos klinikos „Alfa clinic“ gydytojas genetikas. Anot gydytojo, didelę reikšmę nėštumui turi ir paveldimos ligos. Jei moteris ir vyras yra genetinės ligos nešiotojai, didelė tikimybė, kad liga bus perduota ir vaisiui.
Svarbu paminėti Dauno sindromą - genetinę ligą, kuriai būdinga 21 chromosomos trisomija (žmogus vietoje dviejų 21 poros chromosomų turi tris 21 chromosomas). Tai dažniausia iš žmogaus chromosomos anomalijų, kuri nulemia specifinius fizinės ir psichinės raidos bruožus. Tikslios priežastys, kodėl vaikai gimsta su Dauno sindromu, nėra nustatyta. Manoma, kad įtakos gali turėti vyresnis gimdyvės amžius - nuo 35 iki 44 metų. Trečdaliu atvejų gali lemti vyro sveikatos problemos.
Danielius Serapinas pasakoja: „Pavyzdžiui, jei abu tėvai negirdi, nereiškia, kad kurčias bus ir kūdikis, nes gimdytojų negirdėjimo priežastys gali būti skirtingos. Jei kurčias yra vieno iš būsimų tėvų brolis arba sesuo, tikimybė perduoti kurtumo geną yra mažesnė.“
Išoriniai Veiksniai ir Ligos Nėštumo Metu
Žalingi įpročiai moterims gali ne tik slopinti ovuliaciją, bet ir daryti įtaką vaisiaus paveldimų ligų atsiradimui, jau nekalbant apie priešlaikinį gimdymą ar persileidimą. Be to, įtaką vaisiaus sveikatai daro ir užkrečiamos ligos, kuriomis nėštumo metu moteris serga arba persirgo. Pavyzdžiui, raudoniuke ar toksoplazmoze. Tirtis siūloma ir moterims, kurios kažkada patyrė žalingų veiksmų - chemoterapiją, radiaciją.
Taip pat skaitykite: Efektyvūs sprendimai vaikų auklėjimui
Smegenų Vystymosi Problemos
Labai dažnai tėvai mano, kad kūdikis gimė turėdamas raidos sutrikimų dėl gimdymo traumos. Tai mitas, vis dar populiarus mūsų visuomenėje. Dažniausia priežastis yra smegenų vystymosi bėdos. Kai jos vystosi netaisyklingai, ir gimdymas dažniausiai būna patologinis.
Prieš keliasdešimt metų amerikiečių mokslininkai ištyrė per dvidešimt penkis tūkstančių kūdikių, kurių smegenys buvo pažeistos - visi jie gimė labai sunkiai. Tokiems mažyliams neužtenka raumenų jėgos išeiti iš gimdos, todėl ir gimdymas komplikuojasi, prireikia pagalbos, nes patys gimti nesugeba. Jeigu ginekologai nenaudotų pagalbinių priemonių, tokie vaikai neišgyventų.
Viena iš LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ herojų, Vilija Viesūnaitė, augina neįgalų berniuką Kiprą, kuriam 8-eri metai. Ji pasakoja: „Jis gimė kitoks. Kipras kitoks jau vien todėl, kad su broliu juos skiria 360 dienų. Būna akimirkų metuose, kai brolis klausia: „Kiek tau metų?“ - „5-eri.“ - „Ir man 5-eri.“ Jis gimė šiek tiek anksčiau ir šiek tiek greičiau nei mes visi tikėjomės. Kai gimė Kipras, gydytojai pamatė, kad kažkas su juo negerai, jis buvo iškart išvežtas į Santaros klinikas. Ateina gydytojas į palatą ir sako, ar žinote, kad jūsų sūnui yra išnirę klubai? Galvoju, išnirę klubai - baisus čia daiktas. Ar jūs žinote, kad jūsų sūnus turi tris inkstus? Pagalvojau, mano pusseserė puikiai gyvena su vienu, o čia žmogus turės tris. Galų gale atėjo gydytoja ir pasakė: ar žinote, kad jūsų vaikas neturi dalies smegenų? Nuo to laiko prasidėjo iššūkiai. Lotyniškai ši diagnozė vadinasi corpus callosum agenesis.“
Autizmas kaip Raidos Ypatumas
Autizmas - ne liga, juo nesusergama. Tokie vaikai gimsta, autizmas yra raidos ypatumas. Jeigu žmogui lemta gyventi su autizmu, tai jokiu būdu nereiškia nuosprendžio jam. Tokių vaikų visada buvo, bet arba jie kitaip vadinti, arba tiesiog kiti nepastebėdavo, nekreipdavo tiek dėmesio.
Autizmas yra įvairiapusis vystymosi sutrikimas, kuriam būdingi sunkumai pasireiškiantys trijose veiklos srityse: socialinės sąveikos, verbalinės ir neverbalinės komunikacijos bei elgesio. Pirmuosius šio sutrikimo požymius galima pastebėti dar vaikystėje, o mažyliui augant simptomai ryškėja, tampa sunkesni. Autizmo bruožų turintys asmenys „kitaip“ suvokia aplinką.
Taip pat skaitykite: Sąžiningumo ugdymas vaikams
Mokslininkai ir gydytojai sukūrė „raudonų vėliavėlių“ sistemą. Tai požymiai, kurie būdingi autizmu sergantiems vaikams:
- 6 mėn. ir vyresnio amžiaus nesišypso arba nerodo džiaugsmingos veido išraiškos
- 9 mėn. ir vyresnio amžiaus neatsako jokiu garsu, šypsena ar veido išraiška
- 12 mėn. ir vyresnio amžiaus nečiauška, neguguoja, nekalba savo vaikiška kalba
- 12 mėn. ir vyresnio amžiaus nerodo gestų (nerodo į ką nors, nemojuoja, negriebia ir kt.)
- 16 mėn. ir vyresnio amžiaus nesako nė vieno žodžio
- 24 mėn.
Neverta nerimauti, jeigu vaikui pasireiškia vos vienas kitas autizmui priskiriamas bruožas. Sakoma, kad autistinių bruožų turi kiekvienas žmogus. Autizmo sutrikimas pasireiškia kaip šių požymių visuma, kuri ženkliai paveikia komunikacinius ir socialinius vaiko įgūdžius trijose srityse:
- Socialinės sąveikos sutrikimas. Aiškus ir į akis krintantis sutrikusio abipusio bendravimo požymis, vaiko nesidomėjimas savo bendraamžiais, kitais vaikais arba nemokėjimas su jais žaisti, bendrauti, palaikyti ilgesnį kontaktą.
- Komunikacijos sutrikimas. Autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai dažnai nesuvokia neverbalinės komunikacijos, nežodinių ženklų (kūno kalbos, veido išraiškos), kuriais yra perduodama žinia, jog kitas asmuo norėtų užmegzti tam tikrą ryšį arba norėtų jo išvengti. Autistiški vaikai supranta viską tiesiogiai, jie neturi intuicijos, ir dažniausiai „nesuvokia“ jiems siunčiamos žinios bei patys negeba jos pasiųsti kitiems.
- Ypatingas veiklos bei interesų nelankstumas.
Nemažai žmonių turi pavienių autizmo bruožų. Kai kuriais atvejais jų tiek daug, kad atsiranda Aspergerio sindromas. Tokiems žmonėms būdingi tam tikri socialinės sąveikos ypatumai. Socialinio kontakto sunkumai jiems kyla ne dėl nenoro bendrauti. Problema kyla iš to, kad tokie asmenys nesupranta ir nesugeba naudoti taisyklių, kurios reguliuoja socialinį bendravimą. Tokiems žmonėms sunku suprasti pokalbio taisykles, pokalbio metu jiems būdingas vienpusiškumas, pertraukinėjimas, minimalus dalyvavimas, sudėtinga pradėti ar pabaigti bendravimą, pakeisti pokalbio temą. Dažnas bruožas - kalbėjimas „sukauptomis“ frazėmis ar frazėmis pasiskolintomis iš kitų asmenų ar situacijų.
Nors Aspergerio sindromą turintys asmenys gali teisingai apibūdinti kitų žmonių ketinimus, emocijas, tačiau jie negali šios informacijos spontaniškai naudingai panaudoti, t.y. jie neturi jutimo, kaip prisiderinti prie kitų. Spontaniškos adaptacijos stoka yra susijusi su perdėtu pasitikėjimu formaliomis taisyklėmis. Šie asmenys taip pat patiria sunkumų su emocijų raiška, dažnai vidinis jausmas neatitinka išorinės jo išraiškos. Suirzimas, pyktis, atsiribojimas nuo kitų atsiranda iš niekur ir gali pasireikšti netikėtai. Be to, šiems asmenims sudėtinga išreikšti meilę ir prisirišimą taip, kaip tikisi kiti.
Daugelis Aspergerio sindromą tyrinėjančių mokslininkų jį vertina ne tik kaip būseną, sukeliančią tam tikrus apribojimus, bet ir suteikiančią galimybes, kurios kaip tik ir susijusios su jų mąstymo bei emociniais ypatumais. Neįprastas jų požiūris priklauso nuo tendencijos pasirinkti, nuo ko pradėti loginę grandinę. Kartais tai atrodo neadekvatu, tačiau neretai gali suteikti naują požiūrio kampą. Prioritetus tokie asmenys teikia problemos išsprendimui, o ne kitų asmenų socialinių ar emocinių poreikių patenkinimui.
Taip pat skaitykite: Simptomai ir būdai
Autizmo priežastys iki pat šių dienų yra ne iki galo žinomos. Autizmo sutrikimo formavimuisi neabejotinai turi įtakos daugelis faktorių: genų ir biologinės aplinkos įtaka prieš, per ir po gimimo gali neigiamai daryti įtaką smegenų vystymuisi ir sukelti autizmo sutrikimus. Šiuo metu nėra vieno medicininio tyrimo ar metodo, kuris galėtų nustatyti autizmo spektro sutrikimą (ASS) vaikui ar suaugusiajam asmeniu. Dažniausiai, specialistų komanda nustato šį sutrikimą vadovaudamasi keliais metodais: vaiko stebėjimu, užsiėmimais, kurių metu vertinamas vaiko elgesys, ir standartizuotais testais (klausimynais).
Paprastai tėvai ar kiti vaiką prižiūrintys asmenys pirmi pastebi kitokį vaiko elgesį ir pradeda įtarti, kad kažkas yra ne taip. Pakalbėkite apie iškilusius sunkumus ar vaiko „keistumus“ su Jūsų šeimos gydytoju ir prašykite siuntimo pas neurologą.
Pagalba autizmo spektro sutrikimų turintiems asmenims yra tokia pat įvairi, kaip ir autizmas. Kiekvienu atveju terapijos taikymas yra individualus ir reikalaujantis išsamaus vaiko raidos sutrikimų, poreikių bei gebėjimų pažinimo. Specialistai sutaria vienu klausimu - kuo anksčiau bus pradėtas tikslingas darbas sutrikimų korekcijos srityje, tuo geresnių individualių rezultatų bus pasiekta. Suaugę, Aspergerio sindromą turintys asmenys, gali dalyvauti ir psichoterapiniame procese. Autistiškų vaikų ugdymas yra labai intensyvus procesas, apimantis tiek specialistų, tiek visų šeimos narių ar net draugų darbą su vaiku. Kai kurios terapijų rūšys gali būti taikomos namuose (apmokius tėvus ar vedamos specialistų), o kitos reikalauja specialios erdvės. Neretai intervencijos papildo viena kitą, tad dažnas yra ir intervencijų derinimas.
Prenataliniai Tyrimai
Visgi, kad moterys galėtų ramiai lauktis vaikelio, joms siūloma atlikti specialius biocheminius tyrimus ir sužinoti galimą riziką. Iš anksto nustatyti vaisiaus sveikatos būklę galima atliekant prenatalinius (iki gimimo) invazinius vaisiaus vandenų arba neinvazinius (genetinius) kraujo tyrimus. Neseniai pasaulyje buvo pradėta taikyti ir nauja genetinių tyrimų rūšis - naujieji neinvaziniai tyrimai (NIPT), kurių patikimumas artimas invaziniams tyrimams ir siekia 99 proc. Šie tyrimai skiriasi nuo senųjų biocheminių kraujo tyrimų, kurie chromosominių vaisiaus ligų tikimybę nustatydavo 70-90 proc.
Prenataliniams (iki gimimo) tyrimams siunčiamos ir nėščiosios, kurioms buvo atlikta dirbtinio apvaisinimo procedūra. „Prieš kelerius metus turėjau 37 metų amžiaus pacientę, kuri septynerius metus gydėsi dėl nevaisingumo. Pastojo ji tik po dirbtinio apvaisinimo. Atlikus biocheminį tyrimą buvo nustatyta, kad moteris rizikuoja susilaukti Dauno sindromu sergančio vaikelio. Tikimybė buvo nemaža - 1 iš 73.
Šeimų Iššūkiai ir Patirtys
Emociniai Išgyvenimai
Kiekviena besilaukianti moteris antrą savo nėštumo trimestrą (maždaug nuo 3 mėn.) pradeda galvoti, kaip atrodys jos kūdikis. Įsivaizduoja besišypsantį, su rankyčių raukšlelėmis… Kūdikio vaizdas mamą aplanko tada, kai ji pradeda jausti jo judesius ir visa savo esybe ima suvokti, kad tuoj bus mama. Svajonės apie kūdikį lydi iki gimdymo. Kad ir kur eitų, kad ir ką darytų, moteris galvoja apie savo dar negimusį kūdikį. Gimdymo namuose išgyvena, kad tik jam viskas būtų gerai, ir išgirdusi pirmą naujagimio riksmą nurimsta.
Jeigu į pasaulį pasibeldžia labai smarkiai neišnešiotas kūdikis arba turintis raidos sutrikimų, visos svajonės staiga subliūkšta. Kelis šimtus gramų tesveriantis kūdikis nė kiek nepanašus į svajonių mažylį. Kūdikis, turintis Dauno sindromą, irgi nepanašus į vaizduotės nupieštą… Mama jį myli, gaili, bet kartu jo nenori. Ji nori to, kurio tikėjosi, kuris turėjo gimti. Moterį apima baimė, kaltės jausmas, ilgesys kūdikio, kurio laukė, nenoras pripažinti tą, kuris gimė.
Pirmomis dienomis po gimdymo mama būna sutrikusi, ji jaučia, kad myli savo kūdikį, bet jos pasąmonė šnabžda: „Ne šito tu laukei.“ Tuomet labai lengva ją įtikinti atsisakyti kūdikio. Sunku įsivaizduoti jos savijautą, kai praeidavo pirminis šokas ir šalia jau nebebuvo kūdikio. Gaila išmesti padėvėtus batus, ką jau kalbėti apie vaiką.
Rasa Komisarova, klaipėdietė, sužinojusi apie su Dauno sindromu gimusį kūdikį, patyrė šoką. „Ištiko šokas. Abu su vyru nei geriame, nei rūkome. 27 m.“ Rasa prisiminė, kad pirmųjų parų įvykiai išsitrynė iš atminties - ji normaliai nei miegojo, nei valgė. Moteriai atrodė, kad sapnuoja blogą sapną ir atsibudus viskas išsisklaidys. Ši žinia moteriai prilygo tornadui, kuris nuo žemės paviršiaus nušluoja viską.
Socialinė Atskirtis ir Visuomenės Požiūris
Visus tuos metus ji bijojo, kad jie nemylės jos vaiko. Neįsivaizduoju, kaip sugebėjo nuslėpti vaiką nuo giminės, kiek išradingumo prireikė, kad artimi žmonės nieko nesužinotų. Matyt, jos išgyvenimai buvo tokie stiprūs, kad negalėjo pasielgti kitaip.
Labiausiai vargina tai, kad jie daug ko negali, kad negali ir rinktis. Mums gerai, nes galime rinktis - išeiti „į žmones“ ar būti namuose, galime patys spręsti, kaip praleisime dieną. Auginant neįgalų vaiką dažnai rinktis negali, nes nėra kam jo palikti: seneliai vaikaičio bijo, draugai - juo labiau. Todėl visas gyvenimas prasideda ir baigiasi vaiku.
Su neįgaliu vaiku ne visur galima nuvykti. Tokioms šeimoms padėti turėtų būti visuomenės pareiga, bet mes tos pareigos nevykdome. Yra duomenų, kad dažniau išsiskiria šeimos, kurios sulaukia neįgalaus kūdikio, tačiau įrodyta, kad jis yra skyrybų priežastis. Tų priežasčių būta ir iki vaiko gimimo. Jeigu sutuoktiniai sutaria, supranta vienas kitą, neretai kaip tik dar labiau suartėja ir jų tarpusavio ryšys tampa stipresnis. Su sąlyga, kad ir tėtis padeda auginti vaiką.
Vilija Viesūnaitė pasakoja apie susidūrimą su vaiko negalią neigiančia mama: „Lifte sutikau mamą su akivaizdžiai neįgaliu vaiku, draugiškai paklausiau, kas jam yra, kad pradėčiau pokalbį, galbūt vėliau nueičiau išgerti kavos su ta mama. Ji sako - nieko. Tu net nebežinai, ką atsakyti, nes mano klausimas buvo labai nuoširdus ir aš tikėjausi nuoširdaus atsakymo. Klausiau, kas jai padeda, ji sakė: niekas man nepadeda. Sakiau, bet jums vis tiek reikia išeiti į parduotuvę, kirpyklą, gal jūs su drauge norite išeiti į teatrą. Kas tuo metu padeda? Sakė: man nieko nereikia. Mes su Kipru gyvename įprastą gyvenimą, einame į parduotuvę, keliaujame, atostogaujame. Deja, toje aplinkoje beveik nesutinku vaikų, kurie būtų neįgalūs, kitokie. Manau, kad yra abipusės priežastys. Žmonėms, kurie augina neįgalius vaikus, nepatogu, galbūt gėda, nesmagu sulaukti kitokių žvilgsnių, klausimų, gal jie nemoka paaiškinti, liūdna aiškinti aplinkybes. Iš kitos pusės, kita visuomenės dalis tų vaikų nepriima, jiems kyla labai daug klausimų.“
Finansiniai ir Praktiniai Sunkumai
Dirbant su vaikais D. Pūras siūlo tėvams prisirišti prie vienos krypties; yra tėvų, kurie „kolekcionuoja“ būdus, vaikščiojimus pas visus įmanomus specialistus, ir tada nėra nuoseklumo, o tai pats blogiausias variantas. „Nors pagalbos būdų daugėja, Lietuvoje šioje srityje iš esmės dar nėra nuoseklumo, nėra ir kompensavimo sistemos.
Integracija ir Pagalba
Švietimo Sistemos Pritaikymas
R. Udraitė-Mikalauskienė prideda, kad vaikui, turinčiam specialių poreikių, specifiniai darželiai neįgaliems nėra morališkai gera aplinka. Pasak jos, tokiame darželyje vaikas yra parvečiamas socialiai neįgaliu.
Leisdama savo vaiką į paprastą darželį Aušra Stankevičienė teigia nebijojusi smalsių mažamečių žvilgsnių - laikui bėgant vaikai suprato, kad kartu su jais grupę lankantis Ignas yra šiek tiek kitoks. Tada, anot jos, jiems buvo paaiškinta, kad Ignas vaikščioti negali, nes jo kojos silpnos.
Igno atveju su darželio administracija buvo susitarta, kad vaikui reikalingą priežiūrą teiks mama: „Ši problema išsisprendė, nes aš pasakiau, kad galiu ir pati viską padaryti, kadangi turiu darbą šalia čia, mokykloj. Tad sutarėm, kad bandom Igną vesti į darželį ir žiūrėsim - jei kils kokių sunkumų, mes išeisim, kad nesudarytume problemų kitiems”, - sako A.
Valstybės Parama ir Paslaugos
Šiuo metu Valstybinė ligonių kasa turintiems įskilą stuburą kompensuoja vos 5 kateterius per mėnesį, kas, anot R. Udraitės-Mikalauskienės, yra ypač mažai, lyginant su išsivysčiusiomis valstybėmis: „Nereikia ten žmogui kovoti dėl papildomo kateterio - gauna tiek, kiek reikia pilnai priežiūrai.
Ankstyva Intervencija ir Ugdymas
Šiuos vaikus patariama kuo anksčiau ugdyti ir lavinti. Sunkiausia jiems išmokti savitarnos įgūdžių. Bet jie turi pranašumų - dėl trumpalaikės atminties sugeba nemažai išmokti.
Svarbu ankstyva diagnozė, bet ji nereiškia, kad vaikas nebebus autistiškas. Pasak Vaiko raidos centro konsultanto, labai svarbu išsiaiškinti, ar vaikas turi autizmo sindromą, trečiaisiais gyvenimo metais jau būtinai, bet pageidautina antraisiais.
Raktinis žodis - struktūrizuotos aplinkos sukūrimas ir palaikymas, nes autistiškiems vaikams labai svarbu erdvėje turėti aiškią struktūrą, žinoti, kas yra dabar ir kas bus po to. Žinojimas labai sumažina jų nerimą. Kaip tai padaryti, jau specialistų darbas, ir nelengvas, žinant, kad kiekvienas vaikas yra unikalus - dviejų vienodų autistiškų vaikų nebūna, jie visi skirtingi.
Sukrėsto Vaiko Sindromas
Apie sukrėsto vaiko sindromą išgirdau neseniai…Pradėjau nerimauti, ar taisyklingai sūnelį paimu ant rankų, paguldau į lovytę…Dar labiau mane neramino, kad tėtis sūnų dažnai pamėto į viršų, ir žaidimai tampa vis judresni…Daug informacijos apie šį sindromą neradau, o įvairios kitų mamų nuomonės mane tik glumino…Kaip yra iš tikrųjų?.. Kada vaiką gali ištikti sukrėsto vaiko sindromas? Sukrėsto, arba supurtyto, vaiko sindromą pirmą kartą aprašė G. Caffey (1972 m.). Tai viena iš neatsitiktinių traumų pasekmių, neretai galinti pasibaigti ir vaiko mirtimi. Vaikas, augdamas mylinčioje ir rūpestingoje šeimoje, vargu ar gali patirti šį sindromą.
Sukrėsto, arba supurtyto, vaiko sindromas - viena iš neatsitiktinių traumų pasekmių, t.y. tokių traumų, kurios įvyko dėl tėvų ar kitų aplinkinių kaltės. Smurtas prieš vaikus, vaikų traumavimas yra labai sudėtinga problema, apimanti ne tik bet kokį vaiko sveikatos sutrikdymą, bet ir vaiko nepriežiūrą, seksualinį, emocinį ir psichologinį vaiko išnaudojimą. Kaip pagrindinė sukrėsto vaiko sindromo priežastis dažniausiai įvardijamas netinkamas elgesys su vaiku. Sukrėsto vaiko sindromą dažniausiai patiria vaikai prieš kuriuos yra naudojama fizinė jėga. Vaikas paimamas už žąstų ir stipriai supurtomas, dažniausiai tai daroma stipriai ir iš visų jėgų. Taip pat sukrėsto vaiko sindromą vaikas gali patirti, kai yra trenkiamas į sieną ar numetamas ant žemės.
Kai vaikas atsitrenkia, pasireiškia tiesioginės traumos. Tačiau ne visada atviros traumos rodo, kad vaikui yra sukrėstos smegenys. Žinoma, jei yra atviros traumos, gydytojams lengviau diagnozuoti sukrėsto vaiko sindromą, tačiau išoriškai vaikas gali ir nebūti smarkiai sužalotas. Purtant vaiką, sutrūkinėja subduralinio tarpo kraujagyslės, kai pasireiškia kraujo išsiliejimas po kietuoju dangalu. Kraujo išsiliejimas po kietuoju dangalu - hematoma - pradeda spausti smegenis, ir smegenys pradeda tinti. Jei hematoma didelė, reikia ją pašalinti. Galvos smegenų kraujosruvas ir hematomas po smegenų dangalais patvirtina kompiuterinė tomografija.
Gydytojai apžiūros metu pastebi likusias nuo pirštų mėlynes tose vietose, kur vaikas buvo laikytas. Žinoma, jei prieš vaiką buvo smurtauta ne pirmą kartą, gali būti likusių senesnių sumušimų ar mėlynių žymės. Atliekamas vaikų akių dugno tyrimas. Neišvengiamai lieka neurologinės, regos, psichologinės pasekmės. Dauguma vaikų dėl galvos traumų lieka neįgalūs, suserga neurologinėmis ligomis, tampa paralyžiuoti, kurti ar akli.
Kūdikiai ar vyresni vaikai į ligoninę dažniausiai atvežami jau pavėluotai. Sukrėsto vaiko sindromas - tai fizinės traumos pasekmė, dažniausiai pasitaikanti vaikams iki metukų, tačiau šį sindromą gali patirti ir vyresni vaikai. Statistiškai vaikai dažniausiai patiria šį sindromą dėl suaugusiųjų kaltės, o tiksliau - tėvo. Žinoma, gali nutikti ir taip, kad kantrybės netekęs suaugusysis stveria kūdikį už krūtinės ar žastų ir stipriai papurto, arba tėvai, nesuvokdami, kas tinka kelių mėnesių kūdikiui, netinkamai elgiasi su mažyliu, jį mėtydami, purtydami. Šiuo atveju sukrėsto vaiko sindromas pasireiškia todėl, kad kūdikio kaklo raumenys silpni, o kaukolė iki galo neišsivysčiusi.
Jei kūdikis ar vaikas patyrė galvos traumą dėl tėvų neišmanymo ar neatsargumo, artimieji turėtų gydytojams tiksliai paaiškinti, kaip vaikas patyrė traumą, neslėpti, jei netyčia išmetė kūdikį iš rankų. Tėvai ar kiti artimieji gali slėpti fizinio smurto pasekmes kelias dienas, o, vaikui pradėjus dusti, vemti, pakilus temperatūrai, atsiradus traukuliams, pradėjus trikti kvėpavimui, širdies veiklai ar kitiems negalavimams, tik tuomet kreipiasi į gydymo įstaigą. Tikimybė, kad vaikas gali mirti, visada išlieka, tai priklauso nuo, kokio sunkumo sukrėtimą jis patyrė.
Sukrėsto vaiko sindromo atveju tėvai dažniausiai nesako tikrųjų vaiko negalavimo priežasčių, nurodo visai kitas traumos priežastis (iškrito iš lovytės, nukrito nuo laiptų, užsigavo su kietu daiktu ir pan.), nuolat painiojasi, keičia nuomonę. Reiktų pažymėti, jog, nukritę nuo lovos, vaikai kaukolės dažniausiai nesusilaužo. Kad kaukolė lūžtų, vaikas turi kristi iš 1 m aukščio. Ne tik sukrėsto vaiko sindromo priežastys, bet ir kai kurios kūdikių mirtys taip ir lieka neišsiaiškintos, nes tėvai dažniausiai neigia smurtavę prieš vaiką. Tokių vaikų traumų atvejų iš tiesų pasitaiko nemažai, tačiau Lietuvoje statistinių duomenų kol kas nėra.
Veiksnių, kurie gali lemti sukrėsto vaiko sindromą, yra ne vienas. Priežastys, kodėl tėvai naudoja smurtą prieš vaiką, yra įvairios. Smurtaujantys tėvai dažniausiai patys vaikystėje yra patyrę smurtą. Dažnai akcentuojami tokie veiksniai, kaip skurdas, bedarbystė, girtavimas, narkomanija, tėvų psichinės ligos. Dėl autoritarinio auklėjimo stiliaus, religinių ar kitokių įsitikinimų vaikai taip pat patiria smurtą. Tėvai dažniausiai neprižiūri, nemyli, skriaudžia vaiką, jei jis buvo nelauktas, gimė ne tos lyties, gimė „ne toks“, kokio tėvai tikėjosi (vaikai su apsigimimais, invalidumą sukeliančiomis ligomis). Sukrėsto vaiko sindromą gali patirti hiperaktyvūs dieną ir daug verkiantys naktį vaikai. Dar viena priežastis, kuri skatina tėvų smurtavimą prieš vaikus - vedybinio gyvenimo krizės. Pasikeitęs vedybinis gyvenimas, gimus kūdikiui, tėvai ar vienas iš tėvų dėl to kaltindami vaiką, naudoja fizinę jėgą. Vienišos motinos arba patiriančios izoliaciją, ypač sergančios depresija, taip pat gali netinkamai prižiūrėti vaiką, išlieti pyktį, smurtauti prieš vaiką.