Lietuvių liaudies pasaka „Eglė žalčių karalienė“ - vienas žinomiausių ir labiausiai aptartų lietuvių literatūros kūrinių. Ši pasaka, pasakojanti apie Eglės, ištekėjusios už žalčio, ir jos vaikų likimą, nuo seno traukia dėmesį dėl savo simbolizmo, tragizmo ir gilių kultūrinių prasmių. Straipsnyje siekiama išanalizuoti šį kūrinį, remiantis įvairiais aspektais - nuo pasakos interpretacijų iki jos poveikio tautinei savimonei.
Pasakos interpretacijos ir kontekstas
„Eglė žalčių karalienė“ dažnai apibūdinama kaip neįprastas, atviros struktūros kūrinys, kurį sunku priskirti tradicinėms pasakoms dėl tragiškos pabaigos. Vietoj laimingo finalo, būdingo pasakoms, Eglė nužudo savo vaikus, o pati virsta medžiu. Šis tragiškas finalas kelia daug klausimų ir interpretacijų.
Tragedijos elementai
Pasaką nagrinėjusieji ne kartą buvo sustoję ties tokiu apibrėžimu, sakydami: tai neįprastas, netipiškas, atviros struktūros kūrinys. Pasaka vadinti netikslu, nes nėra laimingos pabaigos. „Eglė žalčių karalienė“ baigiasi tragiškai. Vadinasi, tai tragedija. Esame įpratę tragedijomis laikyti tik dramos kūrinius, nors vos ne kiekvienoje pasakoje esama dramatiškų įvykių ir tragiškų vaizdų. Pirmosios mums žinomos graikų dramos - tragedijos ir komedijos - siužetus imdavo vien iš folkloro, tai yra iš mitų. Dalis graikų mitinių siužetų išties primena pasakas, bet juose yra ir daug tragiškų istorijų.
Simpatija žalčiui
Yra du dalykai, gluminantys šios pasakos interpretatorius: tai pasakos finalas ir vienaprasmė simpatija žalčiui.
Eglės poelgio motyvai
Kodėl Eglė nužudo savo vaikus, žodžiu užgesindama jų sąmonės šviesą, įsakydama mirti, sumedėti (kai kuriuose tikriausiai vėlesniuose variantuose - pakardama ar palikdama medžiuose, paversdama paukščiais ar pan.)? Kodėl ji iškyla lyg kokia gyvenimą ir mirtį valdanti deivė ir kodėl jos sprendimas toks rūstus artimiausiems? Iki šiol pateikta nemažai versijų.
Taip pat skaitykite: Šeimos atostogos Eglės sanatorijoje
Ištikimybė vyrui
Bene populiariausia dar 1938 m. sukurta Viktoro Katiliaus - žmona taip išreiškė ištikimybę savo (kitos genties ar tautos) vyrui. Tačiau jei motinos būtų žudžiusios savo vaikus kiekvienąkart, kai netenka vyro, turbūt žmonija būtų išnykusi. Toks aiškinimas nepakankamas ir kiek supaprastina gilią mintį.
Kolektyvinė atmintis
Simbolinis veiksmas, kurio turinį ir reikia suprasti, giliai įsirėžęs kolektyvinėn atmintin ir virtęs mitu, nėra vien įspūdinga žmonos skausmo išraiška. Tai netektis, toli peržengianti šeimos ribas. Simbolinis veiksmas, kurio turinį ir reikia suprasti. Į tą išraiškingą finalą, manau, yra dėsningai einama visu pasakojimu.
Archajiškumas ir unikalumas
Taip spėti leidžia, pavyzdžiui, tai, kad Eglės pasakoje nėra turtinių santykių, hierarchijos, pasaka neturi analogų tarp kitų, yra vieniša.
Vestuvių epizodas
Pirmas dekonstrukcijos žingsnis - „suskliausti“ (hermeneutikos terminais) ir nukelti į šalį Eglės vestuves su visais etnografiniais nuotakų keitimo elementais ir jos trimis darbais apsunkintą sugrįžimo į namus epizodą. Tai greičiausiai yra vėlesni pagražinimai, sužmoginantys sąjungą su gyvūnu, bet užtemdantys pirminį siužetą. Mat archajinėse bendruomenėse vestuvių dabartiniu supratimu tikrai nebuvo, jos atsirado vėliau, diferencijuojantis šeimoms.
Totemizmas
Manyčiau, kad Eglės siužetas pasakoja apie tuos laikus, kai tiesiog gyveno moterų ir vyrų („seserų“ ir „brolių“), priklausančių tam pačiam totemui, bendruomenė, gentis. Jie, žinoma, susilaukdavo vaikų. Pasaulio modelyje, kurį pateikia pasakojimas, tėra dvi sferos - vandens (požemio) ir žemės. Taigi dar nėra trečiosios sferos - dangaus. Tokioje dvinarėje struktūroje dievai, iš kurių gaunama gyvybė ir kurie palaiko žmonių gyvenimą apskritai, buvo miško arba chtoninės būtybės.
Taip pat skaitykite: Moters sveikatos stiprinimas Druskininkuose
Gyvybės paslaptis
Eglės pasakoje gyvybė gaunama iš vandens. Krante vaikų nėra, ir gentis nežino, iš kur Eglė parsiveda vaikus. Tiksliau, žino, kad iš paslaptingo, transcendentinio pasaulio, kuris buvo suvokiamas gana konkrečiai, tarkim, kaip šalia esanti giraitė prie vandens telkinio, t. y. vieta, iš kurios moterys grįždavo nešinos vaikais. Tai galėjo būti vyrams uždrausta zona, nes moterys ten gimdydavo ir, kaip tikėta, iš toteminio žvėries gaudavo gyvybę.
Šamanizmas
Vytautas Kavolis, aptardamas Eglės pasaką, pateikė spėjimą, kad Eglė galėjo būti šamanė; šios interpretacijos kontekste tai labai vykęs spėjimas, nors autorius kalbėjo daugiau apie tarpininkavimą.
Moters galia
Taigi dabar jau aišku, apie kokį lūžį pasakoja Eglės tragedija - apie gyvybės ir mirties domeno netektį (kartu ir šventumo praradimą).
Išdavystė
Drebulės išdavystė (nurodė vyrą, kuris yra jų tėvas, ir kartu pasakė, kad tai - ne žaltys) sužlugdo visą moterų giminę, užtraukia jai visuotinį prakeiksmą ir pasmerkimą. Kartu tai yra ir senojo giminės totemo (šiuo atveju - žalčio) mirtis - jis demaskuotas. Įvyksta lūžis, po kurio į pirmą planą išeina vyrai, pasiskelbdami tėvais, gyvybės davėjais, gyvenimo ir mirties valdovais.
Motinos deivės epochos pabaiga
Marija Gimbutienė pasakytų, kad baigiasi Motinos Deivės epocha (moterų deivių vis mažės dievų panteone, kol neliks nė vienos). Šis procesas, žinoma, nebuvo staigus, jis truko tūkstantmečius (tebetrunka ir dabar), bet Eglės pasaka yra kūrinys, kuriame labai koncentruotai meno kalba perteiktas tas nepaprastas posūkis, po kurio prarandama vienovė su gamta, vis labiau įsigali dualistinis pasaulio matymas ir ideologinis jo apdorojimas, kitaip peraiškinant daugelį natūralių reiškinių.
Taip pat skaitykite: Folkloras ir šiuolaikinis menas: istorijų pasakojimo transformacija Lietuvoje
Pasakos variantai ir interpretacijos
Pasakos „Eglė žalčių karalienė“ variantai skiriasi pabaigos švelnumu, veikėjų likimais ir kitais siužeto elementais. Šie skirtumai atspindi skirtingus kultūrinius kontekstus ir pasakotojų požiūrius.
Švelninančios tendencijos
Darbe siekiama išaiškinti kūrinį švelninančių tendencijų paliestos variantų dalies kaitos modelius, pagrindinį dėmesį kreipiant į siužetą. Prieš pradedant nagrinėti pastebėtus siužeto pokyčius, kurie sušvelnina pasakos daromą įspūdį, norima atkreipti dėmesį į galimybes išryškinti priežastis, nulėmusias tokias tendencijas. Galimybės nėra didelės, nes mažai tėra sukaupta medžiagos apie pasakos „Eglė žalčių karalienė“ atlikimą ir klausytojų reakcijas.
Klausytojų reakcijos
Kaip žinoma, Eglės pasaka prasilenkia su stebuklų pasakų kanonu, neturi laimingos pabaigos. Tragiška įvykių eiga sukelia klausytojams psichinį diskomfortą. Tokių atvejų, kai pasaka sukelia baimę, skausmą, sukrečiančius išgyvenimus dėl vaizduojamos neteisybės, kai klausytojas, o neretai ir pasakotojas paplūsta ašaromis, bežode rauda, yra pastebėta ne kartą. Pavyzdžiui: Marijai Janonienei Julius turėdavo prižadėti, kad neverks, kai pasakodavo apie Jonuką. Bet kai tik pasakoja - jis ir verkia (BKT p. 379). Kitas atvejis liudija norą koreguoti kūrinį, išmesti iš pasakojimo skaudžiąsias vietas.
Modeliai
- Vestuvės - pasakos pabaiga. Pasaka užbaigiama žalčio ir jo žmonos išvykimu į vyro šalį. Tokiu būdu kūrinys iš esmės sutrumpinamas, lieka tik jo pirmoji dalis.
- Laimingas apsilankymas tėviškėje. Yra grupė variantų, kuriuose nevaizduojamas žalčio nužudymas ir jo žmonos, vaikų pavirtimas gamtos objektais. Juose tik pasakojama, kad duktė, viena ar su vaikais, kartais net su vyru, atvažiuoja į tėviškę paviešėti.
- Žalčio odos sudeginimas. Dalyje variantų pabėgama nuo tragiškų įvykių, pasukus pasakojimą kitų ATU 425 potipių (A, C) keliu, kur taip pat vaizduojamos vedybos su žalčiu. Esminis siužetą keičiantis momentas yra žalčio odos sudeginimas.
- Žalčio apgavimas. Yra variantų, kur mergina apgaule pasprunka nuo žalčio. Tai pavyksta padaryti arba per kelionę į vyro šalį, ar jau iš jo namų.
- Sesers (dukros) išgelbėjimas nuo žalčio. Merginos artimieji - tėvas, motina, broliai - išgelbsti ją, sunaikindami žaltį. Šiuose variantuose žalčio nužudymas pateikiamas kaip išlaisvinimą, džiaugsmą atnešantis veiksmas.
- Pasaka be vaikų kankinimo epizodo. Sūnai nieka nesake. Daug rečiau (12 variantų) pati žmona nejučiomis išpasakoja, kaip šauks vyrą grįždama. Dar grupė variantų (18) yra tarpinio modelio.
- Pakeista žalčio žmonos ir vaikų dalia. Štai Ožkabalių kaime (Bartninkų vls.) apie 1900 m. Jau ir pamatė, kad jau tas Žaltys negyvas - nėr kas jai darytie, jau in tą savo dvarą nukeliautie negali.
Pasakos poveikis ir reikšmė
„Eglė žalčių karalienė“ ne tik atspindi senovės baltų mitologiją ir pasaulėžiūrą, bet ir turi didelį poveikį tautinei savimonei bei kultūrai. Ši pasaka kelia klausimus apie moters vaidmenį visuomenėje, šeimos santykius, ištikimybę ir pasirinkimus.
Tautinė savimonė
Ar lietuviai turi savo epą? Kaip epas veikia tautinę ir individualią savimonę? O gal - kaip riboja? „Epo kismas: Eglės karūnos misterija“ - tai kultūrinis, multidimensinis, analogų neturintis patyriminis renginys, praplečiantis suvokimą pirmiausia apie mus pačius.
Moters vaidmuo
Rasa: Turbūt pirmasis ryškus prisiminimas apie šį kūrinį nukelia į laiką, kai man buvo trylika ar keturiolika metų. Laikraštyje pastebėjau rašinių konkursą, kviečiantį pareflektuoti apie Palangoje esančią Eglės žalčių karalienės skulptūrą.
Matristinė visuomenė
Manau, kad būtent šiame etape mes ir esame. Labai džiaugiuosi, jog ši E. Visi šie atradimai ir patyrimai man susidėjo į aiškų suvokimą, jog tiek M. Apie M. Gimbutienės įtakos stiprumą man byloja dar vienas susitikimas 2011 m. Tuo metu su „HAI institutu“ darėme ateities konferenciją ir aš pasikviečiau alternatyvių valiutų kūrėją, euro valiutos tėvu vadinamą Bernardą Lietaerą. Vos su juo susitikus, jis sako: „Gyvenime matau tik antrą lietuvę; pirmoji buvo Marija Gimbutienė! Man šis simbolis kažkodėl labai surezonavo, tuo pačiu buvo visiškai nesuprantamas. Daug ir ilgai apie jį domėjausi, kalbėjausi su įvairių tautų psichologais, intelektualais, bandydama perprasti šio simbolio prasmę. Galiausiai sužinojau ir suvokiau, jog Baltoji gyvatė su karūna reiškė moterį, kuri sociume turėjo galią ir sprendimų teisę; karūna - tai yra įtakos visuomenėje simbolis. Nuslopinus moters galią sociume (arba, kaip rašoma, ją nužudžius), viduje ji liks sužlugdyta, nepatenkinta, galinti prakeikti artimuosius. Matristinėje visuomenėje, kuri egzistavo Senojoje Europoje, moterys turėdavo sprendimų galią, jos buvo kuriančios. Tai reiškia - kuriančios istoriją, darančios įtaką jos įvykiams.
Lygybė
Supratau, kiek giliai mumyse slypi stereotipas, kad tai atskirta, kad vyras ir moteris nėra lygu žmogui. Labai įstrigo vieno dalyvio refleksija: „Žinot, tai, kas čia įvyko, tik reiškia, jog moteris gyvena jau kitame, ateities, kontekste.
Evoliucija
Vienas gilus žmogus, išgirdęs apie šią misteriją, man pasakė: „Na tu čia, Rasa, drąsiai sumanei. Koks yra viso to tikslas: kultūra, terapija ar evoliucija?“ Daug nesusimąsčiusi atsakiau: „Evoliucija“. O jis man - „Juk tu esi psichologė, žinai, kad evoliucija neįvyksta be terapijos“. Tad ši misterija pirmiausia yra tautinė terapija.
Šiuolaikinės interpretacijos ir perpasakojimai
Šiuolaikiniai kūrėjai dažnai interpretuoja „Eglę žalčių karalienę“ naujai, atsižvelgdami į dabartinius visuomenės iššūkius ir vertybes. Šie perpasakojimai leidžia pažvelgti į pasaką iš kitos perspektyvos ir atrasti naujų prasmių.
Kūrybiniai projektai
Kovo 15 dieną bendradarbiaujant su Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokytoja Sigita Užporaite netradicinėje aplinkoje vyko integruota pamoka „Lietuvių liaudies pasakos „Eglė žalčių karalienė“ muzikinė ir vaizdinė interpretacija“. Priešmokyklinio ugdymo „Pelėdžiukų“ grupės vaikams pamoką vedė ne tik grupės mokytoja Rūta Sagaidak, bet ir neformaliojo švietimo teatro mokytoja Ilona Nagrodskytė. Pamokos metu ugdytiniai išgirdo jiems dar negirdėtą pasaką, susipažino su pasakos interpretacijų galimybėmis - kaip galima pasaką papasakoti kitaip. Vaikai klausėsi Kristinos Vasiliauskaitės muzikos, stebėjo režisierės Jurgitos Šurnaitės vaizdinį pasakos turinį. Mažieji mokinukai mėgino nusakyti muzikos nuotaiką, įvardinti naudojamus muzikos instrumentus, įspėti rodomo vaizdo alegoriją. Pamoka buvo netradicinė ne tik savo turiniu, tačiau ir aplinka.
Partizanų tema
Ir štai kartą, gilinantis partizanų tekstuosna, nušvito, jog Žilvinas ‒ tai partizanų vadas. Tada jau viskas rutuliojosi smagiai ir ramiai, tarsi užkibus didokai lydekai, kurios net nebeskubama traukti kuo greičiau. Idėja paprasta - nuojauta, kad partizanai vis labiau tampa mūsų mitologinio mąstymo atspirtimi. Tad jų realybės supainiojimas su mitu pasirodė elementarus ir netgi savaip būtinas.
Knygos viršelis
Ramunė Lansbergienė, leidėja, pasidalino viršelio vizija, man tereikėjo sugalvoti-parinkti ir įkomponuoti knygos pavadinimą. Pavadinimas „Žalčių karalienė“ savaime padiktavo sprendimą. Moteris tarp kulkų. Švelniai prašliaužianti kaip žaltys, kad išgyventų.
Pasakojimo menas
Milda Varnauskaitė - profesionali istorijų žodžiu pasakotoja bei pasakojimo meno mokytoja. Milda pasirodo kaip pasakotoja įvairiuose renginiuose Lietuvoje ir užsienyje, dalindamasi autobiografinėmis, folkloro, istorinėmis istorijomis ir jų komponavimais, dažnai pateikiamais su komedijos prieskoniu.
tags: #egles #zalciu #karalienes #vaikai