Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama dailininko Rafaelio Chvoleso biografija, ypatingą dėmesį skiriant jo gimimui Lenkijoje, dalyvavimui Šešių dienų kare ir jo gyvenimo bei kūrybos etapams.
Ankstyvasis gyvenimas ir meniniai polinkiai
Rafaelis Chvolesas gimė 1913 metais tradicinėje žydų šeimoje Vilniuje. Jo tėvai buvo labai religingi, todėl jo susidomėjimas daile šeimoje sukėlė nesutarimų. Žydų religijoje menas, kaip toks, buvo draudžiamas, nes buvo draudžiama atkurti gyvas būtybes, kurias sukūrė Dievas. Nepaisant to, Rafaelis anksti susidomėjo menu ir tapo aktyviu žydų menininkų grupės „Jung Vilne“ dalyviu. Ši organizacija vienijo kairiųjų politinių pažiūrų menininkus, kuriems buvo svarbus menas ir žydų tradicijos.
Karo metai ir tremtis
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Vokietijai užpuolus Lenkiją, o Sovietų Sąjungai užėmus Vilnių, Rafaelis pradėjo dirbti dailės mokyklos direktoriumi Vileikoje (dabartinėje Baltarusijoje). Vokiečiams užpuolus Rusiją, jis buvo parodoje Minske, kas jį išgelbėjo nuo Holokausto. Tačiau vėliau jis buvo ištremtas į Sibirą, kur pateko į statybų batalioną ir statė geležinkelį. Gyvenimo sąlygos buvo baisios, žmonės mirė kaip musės. Rafaelis šiek tiek užsidirbdavo darydamas sargybinių ir kareivių portretus.
Sibire jis susipažino su savo būsima žmona, kuri dirbo žurnaliste Maskvoje ir buvo evakuota į Krasnye Baki miestą. Ji buvo kultūros namų direktorė ir ieškojo dekoratoriaus. Šis susitikimas išgelbėjo Rafaeliui gyvybę, nes jis jau sirgo plaučių uždegimu.
Sugrįžimas į Vilnių ir gyvenimas tarp Vilniaus ir Maskvos
Po karo Rafaelis buvo vienas pirmųjų grįžusių į Vilnių. Jis važiavo tam, kad sužinotų, kas atsitiko jo šeimai, ir rado dvi seseris, išgyvenusias Holokaustą. Jis tapo dokumentalistu, nupiešusiu 1945-ųjų Vilniaus ir Vilniaus geto paveikslus. Kurį laiką jis gyveno tarp Vilniaus ir Maskvos, studijavo meną universitete ir dalyvavo sudarant „Juodąją knygą“, kurioje buvo aprašomi karo įvykiai Vilniuje.
Taip pat skaitykite: Geriausi Lenkijos vaikiškų lovyčių gamintojai
Emigracija į Lenkiją ir Varšuvos periodas
1959 metais Chvolesų šeima pasinaudojo galimybe išvykti į Lenkiją, nes Rafaelis iki karo buvo Lenkijos pilietis Vilniuje. Vilniuje jam, kaip dailininkui, nebeliko jokių perspektyvų, tik tapyti Stalino ir Lenino portretus. Varšuvoje jis pateko į labai gerą aplinką, kurioje buvo nemaža dalis iš Vilniaus atvykusių žydų. Jie turėjo savo bendruomenę, kuri rūpinosi Lenkijos žydų kultūra. Rafaelis buvo gerbiamas, gyvenimo kokybė buvo nepalyginamai geresnė nei Vilniuje, jis galėjo keliauti.
Emigracija į Paryžių ir paskutinis gyvenimo etapas
Po Šešių dienų karo Izraelyje, 1969 metais, Chvolesų šeima išvyko į Paryžių. Rafaeliui tai buvo vienintelis pasirinkimas, nes jis buvo pagal Europos tapybos tradicijas išauklėtas dailininkas, o Paryžius jam buvo meno pasaulio centras. Paryžiuje jis turėjo savo studiją ir daug laiko skyrė kūrybai. Nors nuo 1990-ųjų jis jau galėjo nesudėtingai keliauti, pats į Vilnių taip ir nesugrįžo, nes nenorėjo sugadinti to prieškarinio Vilniaus vaizdo, kurį saugojo savo prisiminimuose.
Rafaelio Chvoleso palikimas
Rafaelis Chvolesas paliko didelį meninį palikimą. Jo kūriniai atspindi jo gyvenimo patirtį, karo išgyvenimus ir meilę Vilniui. Jo sūnus Milijus Chvolesas nusprendė pervežti tėvo darbus į Vilnių ir įkurti jo vardo muziejų, kad jo kūryba būtų prieinama platesnei visuomenei.
Šešių dienų karo kontekstas
Šešių dienų karas vyko 1967 metais tarp Izraelio ir jo kaimyninių arabų valstybių: Egipto, Jordanijos ir Sirijos. Karas baigėsi Izraelio pergale ir teritorijų, tokių kaip Sinajaus pusiasalis, Gazos ruožas, Vakarų Krantas ir Golano aukštumos, okupacija. Šis karas turėjo didelės įtakos Artimųjų Rytų politinei situacijai ir žydų bendruomenės gyvenimui visame pasaulyje.
Taip pat skaitykite: Kur pirkti čiuožyklą Lenkijoje?
Taip pat skaitykite: Kaip pasirinkti sauskelnes suaugusiems