Vaikai, kaip ir suaugusieji, patiria įvairių emocijų, įskaitant liūdesį, nusivylimą ir skausmą. Gebėjimas tinkamai reaguoti į vaiko emocinę būseną yra labai svarbus jo emocinei raidai ir gerovei. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip tinkamai išreikšti užuojautą vaikui, atsižvelgiant į jo amžių ir situaciją.
Vaikų emocijos ir verksmas
Vaikai verkia dėl daugelio priežasčių, nes verksmas yra emocinė reakcija į nemalonias patirtis ar situacijas. Ši reakcija gali būti įvairios trukmės ir intensyvumo. Vaikai gali verkti, kai yra nepatenkinami jų poreikiai ar norai, kai patiria nesėkmę, kai jaučia skausmą, netektį, baimę, liūdesį, nusivylimą, sumišimą, pyktį ir kai negali ar nemoka išreikšti savo jausmų.
Aletha Solter teigia, kad nuo kūdikystės vaikai mažina streso sukeltą įtampą savais būdais, įskaitant verksmą, pyktį ar juoką. Verksmas yra įprasta reakcija į nerimą keliančias situacijas, kurių vaikas negali išspręsti. Kai vaikas išnaudoja visus turimus susidorojimo su stresu įgūdžius, verksmas yra automatinis ir natūralus. Pavyzdžiui, tėvai nenupirko norimo žaislo, brolis sulaužė mašinėlę, mama išeina į darbą ir teks pabūti su aukle.
Verksmo nauda vaikams
Ašaros, daugelio autorių nuomone, yra viena geriausių streso įveikimo strategijų, nes verkimas išlaisvina įtampą ir susikaupusias emocijas. Verkiant kūnas atsipalaiduoja, kvėpavimas grįžta į sveiką ritmą, o emocijos nurimsta. Tyrimais įrodyta verkimo nauda fizinei sveikatai.
Verksmas patraukia kitų dėmesį, todėl mažiems vaikams verkimas gali būti kaip bendravimo priemonė, pavyzdžiui, dalintis emocijomis ar ieškoti paguodos. Ne tik suaugusieji, bet ir kiti vaikai dažnai ateina paguosti verkiančio vaiko. Atvirai reiškiami jausmai kelia užuojautą. Kai vaikas yra per daug įsitempęs, kad verktų, ir mato kitą verkiantį vaiką, jam palengvėja.
Taip pat skaitykite: Priežastys ir sprendimai: Padidėjusi šlapimo pūslė
Vaikai stebi, kaip tėvai, auklėtojai ar mokytojai reaguoja į jų ir į brolių, sesių ar draugų ašaras.
Emocinio reguliavimo įgūdžių ugdymas
Visi vaikai retkarčiais nusivilia, kai kas nors nesiseka. Maži vaikai gali susijaudinti net ir dėl smulkmenų, kurios yra didelės vaiko pasaulyje. Tačiau, kai vaikas nuolat verkia dėl nedidelių nusivylimų ar nesėkmių, tai gali reikšti, kad vaikui reikia stiprinti emocinio reguliavimo įgūdžius. Vaikus būtina mokyti, kaip susidoroti su išsiskyrimu, nerimu, praradimu ir pokyčiais. Tai įgūdžiai ir metodai, kurių jiems prireiks visą gyvenimą.
Sprendžiant, ar vaikui trūksta emocinio reguliavimo įgūdžių, pasvarstykite: „Kaip dažnai tai vyksta? Kiek stipriai vaikas reaguoja į menką dirgiklį? Ir koks reakcijos poveikis vaikui?
Kaip reaguoti į verkiančio vaiko emocijas
Išbūti šalia verkiančio vaiko ne visada yra lengva, nes vaiko ašaros suaugusiesiems gali sukelti įvairių jausmų. Tačiau svarbu, kad suaugusieji niekada nesakytų vaikui: „Nustok verkti; tau viskas gerai”; susilaikytų nuo tokių komentarų: „Neverk, nes tavo akys paraus, ką kiti pagalvos“; arba „Nežinau, kas tau negerai“, arba „Nežinau, kodėl keli tokį triukšmą“; niekada nuvertintų, nesumenkintų vaiko jausmų ar ne kaltintų verkiančio vaiko: „Nieko čia tokio; tai smulkmena“; „Kitiems būna blogiau“; „Pats kaltas, kad taip nutiko“.
Jei įmanoma, pašalinkite priežastį, pavyzdžiui, jei vaikas verkia, nes užsigavo, padėkite užjaučiant ir sumažinant skausmą. Yra situacijų, kai priežasties pašalinti neįmanoma, pavyzdžiui, vaikui reikia valytis dantukus; susidėti žaislus; palaukti savo eilės; eiti į darželį. Kantriai mokykite vaiką susitaikymo su šiomis situacijomis, kartu ieškant būdų kaip jas spręsti, kad vaikas ramiau reaguotų. Pavyzdžiui, iš anksto aptariant su vaiku jam nemalonias ar įtampą keliančias situacijas. Padeda tėvų kūrybiškumas, žaismingumas, lankstumas.
Taip pat skaitykite: Nepilnamečio vaiko nuosavybė
Vaiko išklausymas bei jo verkimo priėmimas stiprina jo pasitikėjimą savo jausmais, o kartu ir saugumo jausmą, nes jaučiasi suprastas tėvų. Vaikui verkiant svarbu būti šalia ir nepalikti jo vieno. Mažesniems vaikams gali tikti paėmimas ant rankų, vyresniems gali užtekti dėmesingo buvimo šalia.
Pripažinkite vaiko jausmus, sakant „Suprantu, kad tau dabar liūdna“, „Tu gali pykti“. Galima kartu ir įvardinti priežastis: „Tau labai liūdna, nes sulūžo mašinėlė“, tačiau tik tuomet, kai priežastis yra aiški. Suklydus vaikas gali pasijusti nesuprastas. Mokykite vaiką savais žodžiais išreikšti jausmus ir kitaip, ne verkimu, reaguoti į nerimą keliančias situacijas.
Užuojauta netekties atveju
Netektis yra viena sunkiausių patirčių tiek suaugusiems, tiek vaikams. Reakcija į mirtį yra individuali, tačiau bendra informacija, kaip tvarkytis su savo emocijomis, gali padėti.
Svarbu priimti savo emocijas, nes gali pasireikšti įvairios emocijos - panika, kaltė, pyktis ir daugybė kitų. Atleiskite kitiems ir supraskite žmonių skirtumus. Į banalius pasakymus ar patarimus žiūrėkite kaip į nuoširdžią užuojautą. Mokykitės išreikšti savo emocijas ir darykite tai. Verkite, kiek norite. Gedėkite taip, kaip norisi.
Laikykitės tinkamos mitybos, užsiimkite rūpima veikla. Net įprastinė rutina padeda sugrįžti į gyvenimą. Būkite pasiruošę kliūtims ir iššūkiams. Vienintelis tikras gedėjimo „vaistas“ yra laikas. Stenkitės nekartoti vėl ir vėl to paties savo pasakojimo. Būkite atidūs jus išklausančio asmens poreikiams. Supraskite, kad dažnai žmonės nežino, kaip atsakyti į gedėjimo išgyvenimus ir istoriją. Padėkite jiems ir pasakykite, ko jums tuo momentu labiausiai reikia. Gal tik išklausymo ir pabuvimo, o gal ir patarimo. Branginkite savo klausytojus. Pasirinkite tinkamus klausytojus. Kreipkitės pagalbos į specialistus. Susitikite su kitais žmonėmis. Lankykite savitarpio pagalbos grupes, ypač jeigu įvyko savižudybė ar mirė vaikas.
Taip pat skaitykite: Žaidimai smulkiajai motorikai
Ką sakyti vaikui, išgyvenančiam artimojo netektį
Kai bandote paguosti vaiką dėl netekties, gali būti sunku surasti tinkamus žodžius. Tam tikrų pasakymų vertėtų vengti:
- „Bent jau…“: Ši frazė gali sumenkinti netektį.
- „Niekas nevyksta be priežasties“: Tokios frazės gali priversti vaiką jaustis taip, tarsi jo emocijos neturi pagrindo.
- „Toks yra Dievo planas“: Nevertėtų primesti savo religinių įsitikinimų vaikui, ypač sielvartaujančiam.
- „Žinau, kaip tu jautiesi“: Ši frazė gali sutelkti dėmesį į jūsų, o ne į vaiko sielvartą.
- „Velionis nenorėtų, kad tu…“: Nevertėtų daryti prielaidų, ko mirusysis galėjo norėti ar jausti vaikui.
Ką pasakyti norint išreikšti užuojautą:
- „Velionio visiems labai trūks“: Tai parodo, kad vaikas liūdi ne vienas.
- „Pamenu, kai mes…“: Pasidalykite bendrais prisiminimais ar istorijomis.
- „Leiskite pagaminti / užsakyti jums vakarienę“: Praktinė pagalba kartais yra pati geriausia užuojautos forma.
Užuojautos tikslas - vaikui pademonstruoti savo supratimą ir susirūpinimą. Nors gali būti sunku žinoti, ką vaikui, praradusiam artimą žmogų, svarbiausia parodyti, kad jums rūpi netektį patyręs vaikas ir esate bet kada pasiruošęs jam padėti.
Galite sakyti, kaip labai ilgėsitės mirusio žmogaus arba pasidalinti laimingu prisiminimu.
- „Apgailestauju dėl tavo netekties“: Tai paprastas ir glaustas būdas išreikšti savo empatiją.
- „Užuojauta“: Tai dar vienas saugus pasirinkimas.
- „Tu esi mano mintyse / aš galvoju apie tave“: Tai padeda vaikui jaustis mažiau izoliuotam.
- „Jis buvo nuostabus žmogus“: „Aš pasiilgsiu jo/jos.“ „ Turbūt tau taip sunku.“
- „Aš tave myliu“: Jei esate labai artimas, galite priminti vaikui, kad jį mylite.
- „Kai būsite pasiruošę, norėčiau susitikti ir sužinoti daugiau apie [velionio vardas]“: Jei nepažinojote mirusio asmens, pasiūlydami susitikti ir pasikalbėti, leidžiate vaikui pajusti, kad juo rūpinamasi.
- Pasidalykite prisiminimu apie velionį.
Ko nesakyti vaikui, kuris patyrė netektį:
- Neneikite, kad žmogus yra miręs.
- Neneikite, kad vaikas patiria emocinį skausmą.
- Neneikite, kad ši mirtis gali amžiams pakeisti kiekvieno gyvenimą.
- „Aš žinau kaip tu jautiesi“: Kiekvienas netektį ir sielvartą išgyvena skirtingai.
- „Dabar jis/jis yra geresnėje vietoje“: Šis pareiškimas gali būti įžeidžiantis.
- „Kaip sekasi / laikotės?“: Toks neapgalvotas klausimas dažnai verčia su sielvartu kovojantį vaiką meluoti.
- „Dabar galite pradėti gyventi toliau“: Niekada neturėtumėte versti vaiko galvoti, kad dėl mylimo žmogaus netekties neliko naštos.
- „Nežinau, ką daryčiau, jei mano [įvardijamas mylimas asmuo] numirtų“: Šis teiginys niekaip nepaguodžia vaiko.
- „Bent jau mirtis buvo greita, beskausmė“: Mirtis yra nepaprastai sunki, kad ir kokia forma ji būtų.
- „Bent jau turėjai progą atsisveikinti“: Tai taip pat gali būti nedidelė paguoda.
- „Nesijaudink, greitai pasijusi geriau“: Svarbu vaikui suteikti laiko ir erdvės išgyventi savo jausmus.