Konfliktai yra neišengiama žmogiškų santykių dalis, o nesutarimai tarp vaikų ir suaugusiųjų - dažnas reiškinys šeimose. Svarbu suprasti šių nesutarimų priežastis ir ieškoti būdų, kaip taikiai spręsti konfliktus, ypač kai tai susiję su vaikais. Šiame straipsnyje aptarsime, kodėl vaikai ir suaugusieji nesutaria, kokie veiksniai tam įtakos turi, ir kaip galima gerinti tarpusavio santykius.
Konfliktų Priežastys: Bendras Žvilgsnis
Pastaruoju metu žiniasklaidoje girdime ir matome daug šeimų ginčų istorijų. Nerasime nė vienos šeimos, kuri nebūtų praėjusi krizinės situacijos ar konflikto. Vis dėlto pagrindinis ir svarbiausias klausimas yra - kaip mes elgiamės konfliktinėje situacijoje. Žmonės ir institucijos visada yra linkę ieškoti atsakingo už nemalonią ir nepatogią situaciją subjekto. Mūsų žodyne dominuojantys teiginiai: „ginčą galima laimėti“, „kovoti reikia iki galo“, „reikia nenusileisti“ čia nedaug tepadeda. Taika prilyginama pasidavimui: „Siūlo taiką - vadinasi nebeturi jėgų kovoti.“ Vis dėlto nusiteikimas turėtų būti kitoks: „Eikime į dialogą. Bendradarbiaukime.“ Tėvystė - šeimoje ar iširus šeimai - be glaudaus bendradarbiavimo yra neįsivaizduojama. Suprantama, jog sunkiausias yra pereinamasis laikotarpis, kai tėvai, buvę sutuoktiniai, įgauna naujus - partnerių, gyvenančių skyrium ir auginančių vaikus kartu - vaidmenį. Susikalbėjimas šiuo laikotarpiu reikalauja daug energijos ir psichologinės brandos. Taigi, taikus situacijos sureguliavimas yra daug geresnis visai šeimai ir ypač vaikams. Blogiausia, kai tėvų konfliktuose vaikas lieka pasyviu dalyviu.
Vaiko Nuomonės Svarba
Mūsų šalies įstatymai įpareigoja užtikrinti vaiko dalyvavimą sprendžiant su juo susijusius klausimus. Vis dėlto pastebima, kad praktikoje net ir specialistai - vaiko teisių apsaugos ekspertai, mediatoriai, atvejo vadybininkai, gana dažnai neįtraukia vaiko į procesą, nes yra įsitikinę, jog tai žaloja vaiko psichiką. Girdžiu sakant: „Koks tikslas traukti vaikus į suaugusiųjų reikalus?“ Tyrimai rodo, jog Lietuvoje 25 proc. šeimų ginčų išsprendžiami taikiai mediacijos pagalba. Tačiau tik 3 proc. mediatorių įtraukia vaiką į mediacijos procesą. Pasiteiravus priežasčių, kodėl vaikai nėra įtraukiami, specialistai ir tėvai apeliuoja į amžių. Bet ir čia sutarimo nerasta: vieni sako, kad tik į vyresnių kaip 13 m. amžiaus vaikų nuomonę derėtų atsižvelgti, kiti tikina, jog ir su 5 m. vaiku gali kalbėtis apie tai, kas vyksta šeimoje. Mūsų visuomenėje trūksta supratimo, kokią naudą visai šeimai ir ypač vaikui duoda dalyvavimas visuose su juo susijusiuose procesuose ir jo įgalinimas išreikšti savo nuomonę. Neįtraukdami visų šeimos narių į ginčo nagrinėjimą, giliname esamas ir kuriame naujas problemas.
Jei norime padėti suaugusiajam, pirmiausia klausiame, ko jam reikia. Kai situacijoje yra vaikas - iškart imamės spręsti už jį. Tik iš paties vaiko galime tiksliausiai sužinoti apie jo jausmus, poreikius, požiūrį į situaciją bei aplinką, kurioje jis gyvena. Viena pedagogė pasakojo apie stebėtą situaciją darželyje: „Po savaitgalio mes žinome, ką kiekviena šeima veikė - pavyzdžiui, vienas vaikas su lėlėmis žaidžia teatrą, kitas - deda ant stalo butelį.“ Vaikų žaidimai yra apie tai, ką jie mato namuose. Be to, pasitikėjimas suaugusiais formuojasi vaikystėje. Vaikas šeimos ginčų metu pasijunta nesaugus, nes tėvai tuo metu skiria daug dėmesio ir energijos kovai, advokatams, situacijos aptarimui su artimaisiais, o vaikas lieka nuošalyje. „Apsaugotas“ nuo neigiamos konfliktinės tėvų situacijos įtakos.
Emocinė Branda ir Specialistų Pasirengimas
Lemiamas kriterijus turėtų būti emocinė branda. Žinoma, emocinė branda yra susijusi su amžiumi. Bet yra vaikų kurie bręsta daug greičiau, ir, atvirkščiai, - kurie dėl psichologinių traumų, krizių šeimoje ar dėl negalios turi lėtesnį emocinį vystymąsi. Be to, emocinę raidą stipriai įtakoja socializacija. Specialisto pasirengimas pokalbiui su vaiku yra dar vienas svarbus elementas.
Taip pat skaitykite: Pilietybė pagal tėvus
Stereotipai ir Klaidingi Įsitikinimai
Yra toks stereotipas: „Jei visada vaiko klausysime - jis diktuos sąlygas.“ Klaidingai manoma, jog vaiko nuomonės išklausymas yra lygus vaiko norų išpildymui. Kartą atlikau tokį pratimą - paklausiau paauglio: „Ką manai apie vaiko nuomonės išklausymą?“ Pripažinsiu - ėjau į pokalbį, turėdama skeptišką nuomonę: „Na, ką gi tas vaikas man gali pasakyti?“ Vaikas mane nustebino savo nuosekliomis ir giliomis įžvalgomis: „Svarbu vaiką girdėti ir klausti nuomonės. Bet nebūtina spręsti taip, kaip mes norime. Juk mes vaikai. Kita vertus, kai, nepaaiškindami tikslo, pateikiame galutinį sprendimą, kurstome būsimus konfliktus.
Praktiniai Pavyzdžiai ir Situacijos
Įsivaizduokime situaciją - vaikas gauna teismo patvirtintą pasimatymų su tėčiu ar mama tvarką. Jis savaitgaliais lanko ir norėtų toliau lankyti krepšinio treniruotes ar kitą būrelį, bet pagal teismo nutartį privalo važiuoti praleisti laiką su tėčiu ar mama į kaimą. Vaikas griežtai sako: „Ne, nevažiuosiu. Aš noriu šeštadieniais lankyti krepšinio treniruotes“. Atitinkamai tėtis ar mama tuomet kaltina buvusį sutuoktinį ar sutuoktinę: „Tu nuteikei vaiką prieš mane, kad jis nenori būti su manimi!“. Ar nebūtų geriau, prieš priimant sprendimą, paklausti vaiko: „Kaip tu įsivaizduoji susitikimus su tėvais? Kokius užsiėmimus ir kokiu laiku tu lankai? Jei nuomonė išklausyta, bet argumentuotai paaiškinta, kodėl sprendimas nėra galimas toks, koks buvo norimas, jau yra gerai.
Grįžtamasis Ryšys ir Sprendimų Paaiškinimas
Šiais metais parengtame „Vaiko nuomonės išklausymo metodiniame vadove“ akcentuojame, jog, išklausius vaiko nuomonę, priėmus sprendimą, svarbu suteikti vaikui grįžtamąjį ryšį. Vaiko negalime palikti nežinioje. Turime susitikti ir paaiškinti sprendimą, ypač jei jis neatitiko vaiko išsakytų lūkesčių: kokios aplinkybės nulėmė, kad nuspręsta buvo būtent taip. Sunku ateiti pas vaiką ir pasakyti, kad nusprendėme kitaip, ar ne?
Vaikų Bėgimas Iš Namų: Signalas Apie Nepatenkintus Poreikius
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktais duomenimis 2022 m. pakartotinai vykdytos 1698 asmenų paieškos (iš jų 1676 vaikų iki 18 m. paieškos), ieškoti 265 asmenys (iš jų 255 vaikai iki 18 m.); per 2023 m. 10 mėn. pakartotinai vykdytos 1855 asmenų paieškos (iš jų 1825 vaikų iki 18 m. Jei vaiko negirdėsime namuose ir šeimos konfliktų situacijose, vaikas visada ras grupę, kurioje jį išgirs ar kitus jo poreikius atlieps kiti. Ir nebūtinai ta socialinė aplinka bus palanki jo psichosocialiniam vystymuisi. Viskas prasideda nuo santykių šeimoje. Tarkime situacija: mergaitė įsimylėjo vaikiną ir pabėgo pas jį. Bet kodėl negalėjo būti kitaip? Įsimylėjo ir pasikvietė į svečius, supažindino su šeima? Kyla klausimas, kaip tėvai reaguoja į vaiko brendimą ir paauglystę. Tiesa ta, kad dažnai suaugusieji praranda kontrolės saiką ir perdėtai nepasitiki nepilnamečiais. Tėvai, kurie daug dirba ir negali skirti atitinkamo dėmesio vaikams dar ir laiku nepastebi vaiko elgsenos pokyčių. Jeigu vaikas yra girdimas ir gerbiamas namuose, jeigu turi galimybę dalintis savo jausmais bei tuo, kuo gyvena, jis jaučiasi saugus, pasitikintis savimi, jam padaryti neigiamą įtaką iš išorės yra labai sudėtinga. Be abejo visada yra išimčių, netikėtų nutikimų ar sprendimų. Vis dėlto kurdami tarpusavio pagarba ir pasitikėjimu grįstis santykius su vaikais, nesuklysime.
Neabejoju, jog skyrybos, vaiko buvimas tai vienuose, tai kituose namuose, konfliktiški tėvų santykiai, dėmesio vaikui trūkumas, irgi gali turėti įtakos pasirinkimui pabėgti.
Taip pat skaitykite: Violetos Mičiulienės gyvenimo aprašymas
Paauglystė: Naujas Iššūkių Etapas
Šeimos, auginančios vaikus susiduria su situacija, kai iš mielos mergaitės ar berniuko vieną dieną išgirsta: „nesikišk, mama, nieko tu, tėti, nesupranti“. Prasideda paslaptys, telefono išjungimai ir pan. Šeimą ištinka šokas - kas atsitiko mano vaikui? Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologės Neringos Jankauskaitės, atėjo sunkus, bet labai prasmingas įvykis - paauglystė. Anot psichologės, pasiruošti reikia visai šeimai. Pažvelgus iš fiziologinės pusės, paauglystė prasideda apie 10-tus, 12-tus vaiko gyvenimo metus.
Paauglystės Iššūkiai Ir Jų Priežastys
Tėvai susiduria su paauglių pasipriešinimu, nes gali būti per griežta kontrolė. Tėvai, pajutę vaikų maištą, turi atkreipti dėmesį, kas vyksta šeimoje. Gal tai jų pačių elgesys, nebeatitinkantis pasikeitusio vaiko amžiaus? Paauglių maištavimas gali būti nulemtas ir fizinių pokyčių. Prasideda brendimas, išsiskiria lytiniai hormonai, kurie sąlygoja ir kūno formų pasikeitimą. Tai turi įtakos paauglio psichologinei būsenai. Jų siekis susitapatinti su bendraamžiais yra normalus. Problema kyla, kai tėvai supainioja paauglių nepaklusnumą su noru būti savarankišku. Daug paauglių tikisi, kad galės patys nuspręsti, kada geriausia eiti miegoti, klausytis muzikos ir t.t.
Psichologė svarsto, kad vieniems tėvams padės prisiminimai, kaip jie patys elgėsi paauglystėje ir kaip pasimokė iš savo klaidų. "Nepadės tik konfliktų gilinimas, geležinė drausmė, kompromisų nebuvimas. Pastebėjus vaiko elgesio pokyčius būtina aptarti besikeičiančias ribas: kada grįžti namo ir kodėl, kur negalima eiti ir kodėl. Teks susitaikyti, kad paauglys norės turėti savų pinigų, gal net bandys užsidirbti.
Paauglių Draugystės Ir Meilė
Anot pašnekovės, nauji paauglių draugai, o ypač meilė - graži, bet itin sunki paauglystės dovana. Geriausia, kai tėvai sugeba įgyti pasitikėjimą, tuomet mažėja įtampa ir vaikui nereikia slapstytis. „Žinau šeimą, kuri į šeimos šventes sodyboje kvietė ir vaikų draugus. Taip be klausimų matė, kas ir kokie jie. Jeigu tėvai kritikuos draugus, atsiras noras slėptis, o kai galima su vaiku kalbėtis, problemos darosi ne tokios gilios", - sako psichologė ir pataria: „niekada nekritikuokite vaiko meilės. Pirmoji meilė apakina, o kritika ir draudimas tik įneš į šeimą pykčių. Leiskit įsimylėjusiems kartu eiti į kiną, kartu ruošti pamokas, gamintis valgį. Neprošal pasikalbėti su draugų tėvais.
Kaip Gerinti Santykius Su Paaugliu
Psichologė sako, kad šį pasitikėjimą reikės užsiauginti, nes dažnai paaugliai turi tradicinius atsakymus: „normaliai“, „tu nesuprasi“. Tai rodo vaiko užsidarymą ir reikia empatijos, kad tėvai būtų įsileisti į vaiko gyvenimą. Psichologė akcentuoja, kad teisingas būdas klausyti ir girdėti. Tai reikėtų daryti taikant veiksmingą dialogą ir aktyvų klausymąsi. Veiksmingas dialogas atkleidžia tai, ką bendro turi abi pokalbyje dalyvaujančios pusės.
Taip pat skaitykite: Efektyvūs sprendimai vaikų auklėjimui
Psichologė siūlo prisiminti lakią citatą: „Tėvai turi išmokti kalbėtis su paaugliu, o ne paaugliui“ (G. Kaip pradėti veiksmingą dialogą? Aš jaučiu, kad… Aš manau, kad… Aš džiaugiuosi girdėdamas, kad… Tai pažadino manyje… Ar tu jauti tą patį? Išmokite klausytis: Elkitės su jais kaip su jaunais suaugusiais, o ne vaikais. Skirkite visą dėmesį: Atpažinkite svarbiausius momentus, kai jie leidžiasi būti išklausyti. Paklauskite, kuo jie domisi, girdėkite atsakymus. Stenkitės nepertraukinėti: Vidutiniškai asmuo klausosi tik 17 sekundžių.
Anot pašnekovės, nėra gėda apie savo vaiką pasikalbėti su jo draugų tėvais, mokytojais. Jie kalbės kitaip, nei jūs, bet gal būt tai bus raktas į ieškomą atsakymą. Nėra blogai kiek daugiau laisvės, jeigu tėvai įvertina, kad paauglys pajėgs susidoroti su naujais iššūkiais.
Psichologė pabrėžia, kad tėvų investicija į kantrybę bendraujant su paaugliu, geranoriškumas, pozityvios tėvystės įgūdžiai visada duos gerų rezultatų. Svarbiausia tikslas - kad paauglys taptų brandus. Namai - vieta, kur saugu, įgyjamos vertybės. Svarbu, kad paaugliai jaustųsi mylimi ir pripažinti.
Taisyklės Ir Drausmė
Paauglys turėtų žinoti, kas jo laukia nusižengus taisyklėms. Svarbu numatyti tinkamus drausminimo būdus ir iš anksto paauglį su jais supažindinti. Taisyklių turėtų būtų laikomasi nuosekliai, kitaip, tai - be naudos. Bendraujant su vaiku svarbiausias dalykas tėvams - neprarasti kantrybės ir nepasielgti taip, dėl ko vėliau reikėtų patiems gailėtis. Kiekvienas konfliktas, netinkamai išsakyta kritika, psichologinis smurtas, sumažina paauglio pasitikėjimą tėvais.
Kaip Bendrauti Su Suaugusiais Vaikais
Ką reikia prisiminti, bendraujant su suaugusiais vaikais? Brolis - tai bendraamžis, plius minus pora metų. Suaugęs vaikas - atskira asmenybė, su kuria reikia skaitytis ir gerbti interesus. Nesipūsti, jei jis nekviečia į svečius. Neįsižeisti, jei tyli ir neskambina. Auklėjimu jie laiko ne notacijas, griežtus nurodymus ir draudimus, o naujos asmenybės formavimą kitos įtaka. Kad vaikas linktų prie tėvų, reikia atsitraukti nuo jo per žingsnį.
Tačiau žmonės nenori tikėti, kad šis dėsnis veikia, renkasi savavališkus vizitus ir skambučius. Atsižvelkite į savo klaidas.
Brolių ir Seserų Santykiai: Konkurencija ir Bendradarbiavimas
Pykčiai, ašaros, peštynės tarp brolių ir seserų ne visose šeimose - kasdienybė, yra namų, kur vaikai sugyvena taikiai. Kiekviena šeima savita: turi savo taisykles, tradicijas, vertybes, bendravimo ypatumus - nuo to labai priklauso vaikų elgesys. Jie mato, kaip tarpusavyje bendrauja suaugusieji: kaip jie sutaria, sprendžia ginčus, kaip reaguoja esant konkrečioms situacijoms, ir dažnai, susidarius panašioms aplinkybėms, savo elgesiu pamėgdžioja tėvus. Priežasčių ne viena. Nesutarimams didelę įtaką daro amžiaus skirtumas: kuo jis mažesnis, tuo daugiau nesutarimų. Jei tarp vaikų amžiaus skirtumas dešimt ir daugiau metų, vyresnysis vaikas su jaunėliu gali turėti ne tiek jau ir daug bendrumų - jų pomėgiai, daiktai, vertybės, bendravimas su tėvais skiriasi. Pametinukų ar vaikų, tarp kurių amžiaus skirtumas dveji-ketveri metai, poreikiai labai panašūs. Natūralu, kad tėvai skirs daugiau dėmesio, energijos, laiko mažyliui - juk jis dar nesugeba, neišmano, kaip tinkamai pasirūpinti savimi. Tačiau kiek vyresnis jo brolis ar sesė to nesuvokia ir visais įmanomais būdais siekia taip pat pelnyti mamos ar tėčio dėmesį - stengiasi pasirodyti geresnis, šaunesnis. Taip savaime, be tėvų kišimosi tarp vaikų atsiranda konkurencija. Gana dažnai tarp sesių ir brolių kyla aistringi ginčai dėl daiktų, žaislų. Mažyliai - aršūs savininkai, dėl paimtos mašinos, lėlės impulsyvesni gali pulti net muštis. Brolių ir seserų tarpusavio santykius lemia ir kiekvieno jų asmeninis temperamentas. Vaikai, kaip ir visi žmonės, labai skirtingi - gebėjimą tarpusavyje susitarti lemia nuotaikos, požiūris ir lankstumas susidarius įvairioms situacijoms. Vieni jų linkę nusileisti, paklusti, yra lėtesni, svajotojai, nedrąsūs, kiti nestokoja energijos, prisigalvoja įvairiausių dalykų, jiems svarbu vadovauti, pelnyti dėmesį. Puiku, jei kiekvienas vaikų namuose turi atskirą kampą, idealu - savo kambarį. Lemtingi seserų ir brolių bendravime yra ir neadekvatūs suaugusiųjų sprendimai sprendžiant įsiplieskusius vaikų konfliktus - tėvai dažnai linkę moralizuoti, ieškoti kaltųjų, o toks elgesys nėra gerai. Kiekvienas vaikas nori jaustis išskirtinis savo tėvams - būti svarbus jų gyvenime, nori būti apkabintas, išklausytas, mylimas. Pyktis, priešiškumas broliui ar seseriai dažnai reiškia, kad vaikas bijo likti nepastebėtas, nesvarbus.
Tėvų Reakcija Į Vaikų Ginčus
Įsikišdami į konfliktą mama ar tėtis dažnai rizikuoja priimti vieno arba kito vaiko poziciją, tuomet vienas lieka kaltas, o kitas - auka. Tokia situacija tik skatina tolesnius tarpusavio nesutarimus. Įprastai tėvai puola moralizuoti - aiškinti mažiesiems, kaip jie negražiai elgiasi ir kokią daro gėdą, tačiau konfliktą reikėtų spręsti dalykiškai - kiekvienas vaikų turi papasakoti, kas nutiko. Natūralu, kad tiek vienas, tiek kitas vaikas tą pačią situaciją nupasakos skirtingai. Tėvams geriau net nebandyti ieškoti tiesos - skatinkite vaikus pačius rasti išeitį iš situacijos: paprašykite, kad mažieji patys pasiūlytų konflikto sprendimo būdą, neskubinkite, palikite juos pagalvoti. Jei mažųjų emocijos tik stiprėja, vaikus atskirkite ir duokite laiko jiems nurimti, jei reikia, būkite šalia, bet į konflikto sprendimą nesivelkite, nepalaikykite nė vieno iš jų. Kol abu visiškai nenurimo, nepradėkite aiškintis situacijos - nėra prasmės, nes stiprių emocijų apimtas vaikas neklausys, ką jam sakote. Ne klaidos, tinkamesnis terminas - žmogiškos reakcijos, kurios turi įtakos vaiko raidai ir socialiniams santykiams. Kaip jau minėjau, tai brolio ir sesers lyginimas - jis skatina pavydą, priešiškumą ir konkurenciją, situacijos kaltininko ieškojimas didina nesantaiką tarp vaikų. Besipešantiems vaikams dažnai nėra labai svarbu, kuris laimės ar kurio bus teisybė, o štai faktas, kad užstosite vieną arba kitą, tikrai neliks nepastebėtas. Vaikai dažnai ieško užtarėjų - bėga pas mamą, prisiglaudžia prie tėčio, neretai anūkus puola ginti juos mylintys seneliai - kiekvienas jų turi savą numylėtinį. Atbėgusį pasiskųsti mažylį visuomet reikia atidžiai išklausyti, ignoruoti nevalia, o štai palaikyti nederėtų - tokia suaugusiųjų pozicija tik dar labai sukiršins vaikus. Moralizavimas taip pat nėra labai vertinga reakcija: neišsiaiškinę, nesupratę, kas nutiko, dėl ko visas šis šurmulys kilo, suaugusieji paprastai pirma puola juos gėdinti ir mokyti - taip demonstruoja savo nusivylimą vaikais ar vaiku. Bet gal šios situacijos priežastis labai paprasta: kažkas blogai, gal jų poreikiai nepatenkinti? Tėvai turėtų įsiklausyti į vaiko jausmus ir jokiu būdu jo neguosti sakydami "tu vyresnis, nusileis" arba "pakentėk, viskas praeis". Tokia reakcija tampa vaikų lyginimu, t.y. Suaugusieji linkę akcentuoti nesutarimus tarp brolių ir seserų, sureikšminti tai, ką mato bloga. Bet kasdieniuose vaikų santykiuose apstu ir daug gražių dalykų, mielų akimirkų! Kodėl gi jų nepastebite? Kažin ar verta vaikus tikinti, kad juos, ypač jei mažųjų ne du, o daugiau, mylite vienodai - ar tikrai tai įmanoma? Protingiau būtų kiekvienam jų pasakyti, už ką jį mylite: vieną - už linksmą būdą, kitą - už nuoširdumą, trečia - už mandagumą…
Šeima vaikams - vieta, kurioje augdami jie mokosi savikontrolės ir bendradarbiavimo, pykčio ir pavydo valdymo, pagarbos kitų privatumui. Viskas labai priklauso nuo to, ko vaikas išmoksta iš įvairių situacijų, patirtų su broliu ar seserimi, kokie jausmai lieka, kokie įsitikinimai įsitvirtina. Jei tėvai palaikys abu vaikus ir šie augs vienas kitam artimi, draugaus, jaus meilę, tai vaikystėje buvusi konkurencija, konfliktai vėliau jų gyvenime neigiamos įtakos neturės. Tačiau jei vienas iš vaikų bus nuolat žeminamas, natūralu, kad nuoskaudas, nusivylimą pamiršti jam bus sunku.
Teisingumo Suvokimas ir Amžius
Naujas tyrimas parodė, kad tai, kas, mūsų nuomone, yra teisinga, keičiasi su žmonių amžiumi. Mokslininkų teigimu, vaikams patinka, kai viskas yra vienodai dalijama visiems, tačiau vyresni žmonės yra labiau linkę įvertinti naudą, kai kalbama apie turto paskirstymą, praneša „Live Science“. Perėjimas nuo „lygiaverčio“ teisingumo supratimo prie labiau nauda pagrįsto „paskirstyto“ požiūrio paprastai vyksta tarp penktos ir septintos klasės, nors požiūris ir toliau keičiasi besimokant mokykloje, kai aukštesnių klasių mokiniams svarbesni tampa pasiekimai. Greičiausiai šiam pasikeitimui daro įtaką smegenų pokyčiai joms vystantis ir nauja socialinė patirtis metams bėgant, teigia mokslininkai. Pavyzdžiui, augantys vaikai gali vis dažniau dalyvauti veikloje, kurioje daugiausiai dėmesio skiriama asmeniniams pasiekimams. Geresnis supratimas, kas žmonėms atrodo teisinga ir kaip šis supratimas vystosi, gali pakeisti tai, kaip organizuojamos tokios institucijos, kaip mokyklos, teigia tyrime dalyvavusi mokslininkė Ingvild Almas iš Norvegijos ekonomikos ir verslo administravimo mokyklos Bergene.
Smurtas ir Priklausomybės Šeimoje
Tėvų smurtas gali padidinti streso kiekį bei su amžiumi susijusių ligų, tokių kaip širdies ir kraujagyslių ligos, išsivystymo tikimybę. Fiziškai smurtaujantys tėvai gali nuo pat vaikystės sukelti ilgalaikį neigiamą poveikį sveikatai, rašoma Kalifornijos ir Los Andželo universiteto tyrime. Mokslininkai analizavo 756 dalyvių klausimynų atsakymus ir pamatė, kad žmonės, vaikystėje patyrę daugiau streso, turėjo didesnę padidėjusio cholesterolio kiekio, aukšto kraujo spaudimo ir diabeto išsivystymo riziką. Tyrime pateikiama teorija, kad dėl didelio streso kiekio, patirto vaikystėje, suaugus sudėtinga kontroliuoti stresą, o tai savo ruožtu daro neigiamą poveikį sveikatai. Jei vienas iš tėvų buvo priklausomas nuo narkotikų, greičiausiai vaikystėje teko juo rūpintis - o suaugus dėl to gali būti sudėtinga linksminantis. Kai tėvai yra priklausomi nuo alkoholio ar narkotikų, vaikams gali tekti labai anksti suaugti ir rūpintis savo tėvais, „Business Insider“ sakė Markas B.Borgas jaunesnysis, klinikinis psichologas ir psichoanalitikas iš Niujorko. To pasekmė - vaikai praranda vaikystę, kad galėtų rūpintis savo tėvais. Dėl to suaugus tokiems žmonėms sunku linksmintis ar atsipalaiduoti, praneša „Portland Lifestyle Counceling“.
Depresija ir Emocinis Atsivėrimas
Jei tėvai serga depresija, vaikai dažnai apsimeta laimingi. Dėl to suaugus tokiems žmonėms sunku emociškai atsiverti. Jei vaikai mato, kad jų tėvai yra nelaimingi, jie pradeda daryti viską, kad pralinksmintų savo tėvus, sakė M.B.Borgas. Vaikai užauga pripratę rūpintis tėvais besielgdami taip, kad jų elgesys pamalonintų tėvus, tačiau nebūtinai elgiasi taip, kaip patys nori. Suaugę tokie žmonės ir toliau vaidina prieš kitus žmones užuot būtų pažeidžiami ir emociškai atviri.
Per Didelis Tėvų Įsitraukimas
Per didelis tėvų įsitraukimas į vaikų gyvenimą siejamas su vaikų nerimo problemomis paauglystėje ir nuskausminamųjų vartojimu suaugus. Per didelis kišimasis į vaikų gyvenimą reiškia, kad tėvai nuolat nori viską žinoti apie savo vaiką, neleidžia vaikui žaisti be priežiūros ir leidžia su vaiku per daug laiko. Užaugę tokie vaikai turi didesnę depresijos ir nerimo išsivystymo bei receptinių nuskausminamųjų vartojimo tikimybę. Toks auklėjimas taip pat gali sumažinti suaugusiojo veiksmingumą.
Stresą Patiriančių Tėvų Poveikis
Dėl stresą patiriančių ar emociškai smurtaujančių tėvų vaikai išsiugdo didesnes „apsaugas“, padedančias apsisaugoti nuo skausmo. Šios savybės persikelia į paauglystę ir sukelia sunkumų auginant savo vaikus. Ant vaikų išsiliejantys tėvai gali gąsdinti savo vaikus. Tam, kad su tuo susidorotų, vaikai išsiugdo „apsaugas“ nuo didelės baimės bei liūdesio, kad jie galėtų prisitaikyti prie aplinkos, sako Lisa Firestone, psichologė ir knygos „Conquer Your Critical Inner Voice: A Revolutionary Program to Counter Negative Thoughts and Live Free from Imagined Limitations“ autorė. Ir nors šios apsaugos veikia kaip emociniai barjerai, apsaugantys nuo skausmo, kai esate jauni, suaugus jie gali sukelti sunkumų emociškai atsiverti (taip pat ir savo vaikams).
Vaiko Įtraukimas Į Šeimos Ginčus
Vaiko įtraukimas į šeimos ginčus, kurie yra susiję ir su jo gyvenimu, turi 3 būtinus etapus: vaiko nuomonės sužinojimas, pasitarimas su vaiku ir grįžtamojo ryšio suteikimas apie sprendimą. Apie tai, kodėl svarbu nepraleisti nė vieno iš pastarųjų žingsnių sprendžiant šeimų ginčus, kalbėjomės su Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos profesore, CEDR akredituota mediatore, prof. dr.