Kakutis - tai rimtas dalykas, ypač auginant mažylį. Šiame straipsnyje aptarsime dažną tuštinimąsi vaikams, jo priežastis, galimus sutrikimus ir ką galite padaryti, kad padėtumėte savo vaikui.
Įvadas
Tuštinimasis ir mokymasis naudotis puoduku yra labai stipriai su psichologija susijusi sritis. Pasituštinimas - tai vaiko sugebėjimas pačiam „kažką sukurti“, kurį galima pamatyti ir įvertinti. Tuštinimasis taip pat yra ir pirmoji proga vaikui parodyti, kad jis kažką gali kontroliuoti.
Normalus tuštinimosi dažnis
Kūdikiams, maitinamiems krūtimi, normalu tuštintis iki 5-6 kartų per dieną. Vyresni vaikai paprastai tuštinasi 1-2 kartus per dieną. Vaikų normalaus tuštinimosi dažnio kitimas priklauso nuo amžiaus, mitybos pobūdžio ir organizmo ypatybių.
Psichologiniai aspektai
Pasikalbėkime apie… Kakutis - dalykas rimtas, nors gal pati tema labiau kelia šypseną, nei atrodo verta rimtų tyrinėjimų. Tačiau pabandykite apie tai pasakyti neseniai mažylio susilaukusiai mamai, kuri nerimauja, kad mažylis tuštinasi per dažnai arba nesituštino jau savaitę, arba tyrinėja kakučio spalvų įvairovę, vertina kiekį ir gleivių buvimą ar nebuvimą. Šiame straipsnyje netyrinėsime to, kas susiję su fizine sveikata: apie tai daug galėtų papasakoti pediatrai, vaikų gastroenterologai, kai kuriais atvejais - ir vaikų chirurgai. Tuštinimasis ir mokymasis naudotis puoduku, nors gal taip ir neatrodo, yra labai stipriai su psichologija susijusi sritis. Pasituštinimas - tai vaiko sugebėjimas pačiam „kažką sukurti“, kurį galima pamatyti ir įvertinti. Juk taip šaunu, kai lyg iš nieko kažką padarai! Mes, suaugusieji, su tuo susiduriame kiekvieną dieną, o štai mažyliui tai visiškai nauja patirtis, kurią jis išgyvena su džiaugsmu ir pasididžiavimu. Todėl nenustebkite, jei pasituštinęs vaikas ypatingai džiaugsis savo kakučiu ar norės su juo… pažaisti. Tuštinimasis taip pat yra ir pirmoji proga vaikui parodyti, kad jis kažką gali kontroliuoti. Nes su valgymu būna visaip: kartais kūdikis lyg ir nėra alkanas, bet mama mano, kad verkia dėl noro valgyti, todėl pasiūlo krūtį. Arba atėjus tam skirtam laikui - buteliuką su pienu. Jau nekalbant apie primaitinimą, kai dažnai šaukštelis su tyre glaudžiamas prie lūpų, net jei mažylis visu veidu raukosi ar sukasi į šoną… Tuštinimosi suaugęs nesukontroliuos: net ir labai norėdami vaiko tuštintis niekaip nepriversime. Tad tuo metu, kai mažylis pradeda sąmoningai sėstis ant puoduko - atsiranda didžiulė erdvė išbandyti savo paties norus ir nenorus. Galiu pasituštinti į puoduką - ir už tai būti pagirtas, tėvai džiaugsis. Jei pasituštinsiu į kelnes - gali būti, kad mane išbars. Galiu pasižiūrėti, kas bus, jeigu pasėdėsiu ant puoduko ir nieko nepadarysiu, o „pakakosiu“ vėliau į kelnes. Arba galiu kurį laiką „nekakoti“, nes tiesiog nenoriu, yra daug įdomesnių dalykų… Tuštinimasis - taip pat ir ne tik suaugusiųjų kontrolės priemonė, bet ir savo vidinių procesų kontrolė. Jeigu pirmųjų amžiaus metų kūdikėlis labai aiškiai ir garsiai parodo, kad jam kažkas patinka arba nepatinka, tai dvimetukas jau gali savo emocijas truputį „pakaupti“ ir išleisti tada, kai jų „prisirinks“ daugiau. Panašiai kaip ir „kakutį“. Žinoma, kuo vaikas mažesnis, tuo tas gebėjimas emocijas „pasaugoti“ ir ne iškart parodyti kitiems yra menkesnis, tačiau tai irgi yra tas įgūdis, kurio vaikas mokosi augdamas. Šiuo metu yra įvairių pažiūrų, kurios turi jas pagrindžiančių argumentų. Vienos mamos jau nuo pirmųjų savaičių moko mažiukus pasituštinti ar pasišlapinti ne į sauskelnes ar vystyklus, o į kokį tam tinkamą rakandą - tai vadinamoji „natūralioji higiena“. Kitos mamos sako, kad vaikas gali išmokti naudotis puoduku tada, kai ima savarankiškai sėdėti - tai yra, maždaug nuo 7 mėnesių. Sąmoningo tuštinimosi ir šlapinimosi galima tikėtis tada, kai mažylis sulaukia maždaug 2-3 m. amžiaus. Šiuo laikotarpiu vaikas pradeda save įvardyti pirmuoju asmeniu („Aš“): tai vienas iš netiesioginių požymių, kad jis jau yra pasiruošęs naudotis puoduku. Įdomu, kad ir neurologai patvirtina, jog šis amžius pratinti prie puoduko sąmoningam jo naudojimui yra tinkamiausias: pasak neurologų, apie 2,5-3 m. Galima pastebėti, kad visi vaikai tam tikru savo gyvenimo etapu pereina „tualetinį laikotarpį“. Pastebima, kad 2,5-4,5 m. amžiaus vaikai (šiuo metu šis laikotarpis neretai nusitęsia ir toliau, į vyresnį amžių) ypač susidomi kakučiais ir visu tuo, kas susiję. Dažnai kakučio tema sukelia juoką, vaikai įdėmiai stebi, jeigu apie kakutį skaito (ar mato nupiešta) knygutėse ir filmukuose.
Dažnos tuštinimosi priežastys
Dažnas tuštinimasis vaikui gali būti sukeltas įvairių priežasčių:
Taip pat skaitykite: Nėštumo šlapinimosi problemos
- Mitybos pokyčiai: Naujų produktų įvedimas į racioną arba mamos pieno pakeitimas mišiniu gali sukelti trumpalaikį viduriavimą.
- Infekcijos: Virusinės (norovirusas, rotavirusas) ir bakterinės (šigelės, salmonelės, kampilobakterijos) infekcijos yra dažnos viduriavimo priežastys.
- Parazitai: Parazitinės infekcijos, tokios kaip Giardia lamblia arba kriptosporidijos, dažnai perduodamos per užterštą vandenį ar maistą.
- Alergijos ar netoleravimas: Laktozės netoleravimas, celiakija (glitimo netoleravimas) gali sukelti dažną tuštinimąsi.
- Stresas: Susijaudinimas, baimė, nervinė įtampa gali sukelti viduriavimą vyresniems vaikams.
- Vaistai: Kai kurie vaistai, pavyzdžiui, antibiotikai, gali sutrikdyti žarnyno mikroflorą ir sukelti viduriavimą.
- Dirgliosios žarnos sindromas (DŽS): Pilvo skausmai, pūtimas, pakitusiu tuštinimosi dažniu ir išmatų konsistencija.
Tuštinimosi sutrikimai
Tuštinimosi sutrikimai - tai ta sritis, kurioje susiduria medicina ir psichologija. Kai kuriais atvejais reikalinga šeimos gydytojo ir vaikų gastroenterologo pagalba, kai kuriais padės tik psichologas, o dažnai reikia ir somatinės, ir psichologinės, emocinės srities specialisto. Vis dėlto reikėtų žinoti, kad geriau pirmiau kreiptis į šeimos gydytoją: paprastai psichologines priežastis įtariame tuomet, kai nenustatoma ar nepasitvirtina somatinės, kita vertus, somatines priežastis gali būti lengviau pašalinti, nei gilintis ir padėti vaikui emocinėje srityje. Turbūt visi esame girdėję pasakymą: „Iš baimės susuko pilvą“, „Paleido vidurius prieš egzaminą“ ir panašiai. Iš tiesų nerimas dažnai sukelia tokį poveikį, kad ir pilvą ima spazmiškai skaudėti, ir pradedame dažniau, nei norime, lakstyti į tualetą. Dažnai panašius simptomus galime matyti ir nesunkiai atpažinti (o kaipgi, juk patys tą esame patyrę!) ir savo vaikams: pavyzdžiui, kai išgirstame, kad vaikui skauda pilvą, nors jau laikas skubėti į darželį, „susuka vidurius“ ar pradeda pykinti prieš važiuojant į svečius pas gimines. Tampa pikta, norisi išbarti vaiką, lyg jis čia skųstųsi specialiai, kad nereikėtų eiti į darželį arba važiuoti ten, kur jis nelabai nori - tačiau išmintingiau būtų sureaguoti ramiai ir išgirsti vaiką, o ne pradėti svarstyti, ar jam tikrai negera, ar jis meluoja ir „manipuliuoja“ jumis. Pabandykite įvardyti jo jausmus: pavyzdžiui, kad gali būti liūdna atsisveikinti, liekant darželyje, gali būti baisu kažkur važiuoti, kur bus jam nepažįstamų žmonių. Ne taip retai tenka susidurti ir su kita tuštinimosi bėda - tai yra, vidurių užkietėjimu. Kai vaikas kelias dienas atkakliai nesėda ant puoduko, o paskui vaikšto piktas, irzlus, susiėmęs rankomis pilvo apačią, bet pasiūlius „pasilengvinti“ sau gyvenimą - tik piktai atsikerta ir toliau priešinasi jūsų geram patarimui - tuomet kantrybės gali pritrūkti ir patiems ramiausiems tėvams. Ypač jeigu tai kartojasi nuolatos. Kartais nesunkiai galima prisiminti tokio „užsispaudimo“ priežastį, pavyzdžiui, kad ne taip seniai tuštinantis vaikui suskaudo, ir jis dabar paniškai bijo tokios pat patirties. Kartais priežastį rasti sunkiau. Tai dar viena tuštinimosi sutrikimų grupė, kuri paprastai tėvams sukelia pačią didžiausią įtampą. Apie išmatų nelaikymą kaip sutrikimą vaikų psichiatrijos vadovėliai siūlo galvoti tuomet, kai vaikas jau yra sulaukęs 4 ar daugiau metų. Dažnai atrodo, kad vaikas taip elgiasi dėl to, kad yra nerūpestingas, pavyzdžiui, užsižaidžia ir „pamiršta“ laiku nueiti pasituštinti, arba „specialiai“ nori sutepti savo drabužius, kad suaugusiesiems būtų daugiau darbo skalbiant… Kartais gali atrodyti, kad vaikas bijo klozeto ar tualeto, pavyzdžiui, darželyje ar svečiuose, ir todėl labiau linkęs tuštintis į kelnes.
Viduriavimas (diarėja)
Viduriavimas (diarėja) tai tuštinimosi sutrikimas, kuriam būdingas dažnas (daugiau nei 3 kartus per dieną) tuštinimasis skystomis, vandeningomis išmatomis. Viduriavimą gali išprovokuoti įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, netinkama mityba, žarnyno infekcija, alergija maistui ar virškinimo trakto ligos. Viduriuojant labai svarbu palaikyti skysčių balansą organizme, kadangi dėl dažno, vandeningo tuštinimosi organizmas netenka daug skysčių ir dehidratuoja.
Viduriavimas pavojingas tuo, kad iš organizmo pasišalina per daug skysčių ir druskų, sutrinka normali žarnyno mikroorganizmų pusiausvyra. Dėl nepakankamai susiformavusios virškinamojo trakto barjerinės funkcijos bei dažnesnio kontakto su infekcijų sukėlėjais, dažniau linkę viduriuoti maži vaikai, taip pat lankantys darželį.
Simptomai:
- Viduriavimas kas 2 valandas ar dažniau
- Vandeningos išmatos
- Bendras negalavimas ir silpnumas
- Pykinimas
- Pilvo skausmai
- Apetito praradimas
- Kraujas išmatose
- Karščiavimas
- Irzlumas
- Pilvo pūtimas
Kada kreiptis į gydytoją:
Pasitarkite su gydytoju, jei jūsų vaikas viduriuoja ilgiau nei 24 valandas ir būklė negerėja, arba jei jūsų vaikui pasireiškia dehidratacijos požymių. Taip pat kreiptis į gydytoją reikėtų jei vaikas stipriai karščiuoja, jei vaikas gausiai vemia, jei išmatos juodos spalvos arba jei pastebėjote, kad išmatose yra kraujo. Taip pat jei vaikas atrodo vangus, mieguistas ar irzlus.
Gydymas:
- Rehidratacija: Labai svarbu, kad vaikas gertų pakankamai skysčių. Tai gali būti vanduo arba specialūs rehidratacijos tirpalai.
- Tinkama dieta: Maitinti vaiką reikėtų dažnai, tačiau mažomis porcijomis. Valgyti galima virtas daržoves ir vaisius, džiovintus vaisius, sriubas, įvairias košes (ryžiai, soros, grikiai), vaisių ir daržovių tyres (obuolių ir kitos) bei džiuvesėlius, o gerti galima kompotus, negazuotą mineralinį vandenį bei sultinius iš liesos mėsos, žuvies ir daržovių.
- Probiotikai: Jie taip pat gali padėti sumažinti infekcinio viduriavimo trukmę ir sunkumą.
Kaip išvengti viduriavimo:
- Higiena: Svarbu išmokyti vaiką visada nusiplauti rankas prieš valgį, po tualeto, grįžus iš lauko ar po žaidimų su kitais vaikais.
- Maisto sauga: Kruopščiai plaukite visus virtuvės reikmenis ir naudokite atskirus peilius bei pjaustymo lenteles mėsai, žuviai, daržovėms ir duonai.
- Šviežias maistas: Niekada neduokite vaikui maisto produktų, kurių galiojimo laikas pasibaigęs ar jei jie atrodo įtartinai.
Vidurių užkietėjimas
Dažniausiai skundžiasi tėvai, kad vaikas tuštinasi labai retai, t. y. 1-2 kartus per savaitę, didelės apimties išmatomis, atrodo, galinčiomis užkimšti tualetą. Taip pat dažnai išsako, kad vaikas slepiasi, prieš pasituštinimą, kryžiuoja kojas, valingai sulaiko tuštinimąsi, vengia tuštintis. Aišku, kartu gali būti pilvo išsipūtimas, pykinimas, apetito stoka. Galiausiai su retu, skausmingu tuštinimusi susijusios komplikacijos - nevalingas išmatų išsiskyrimas (enkoprezė), dieninis ir naktinis šlapimo nelaikymas, šlapimo takų infekcijos, retais atvejais hemarojus ar tiesiosios žarnos iškritimas.
Taip pat skaitykite: Vaiko šlapinimosi sutrikimai
Būdingi trys vaiko gyvenimo laikotarpiai, kai dažniausiai pasireiškia vidurių užkietėjimas. Pirmasis - kai mityboje įvedamas kietas maistas, antrasis - kai jie pradedami pratinti prie puoduko ir trečiasis - kai vaikas pradeda lankyti darželį ar mokyklą.
Vidurių užkietėjimas gali būti funkcinės ir organinės kilmės. Pastebima, kad 90-95 proc. visų vidurių užkietėjimų būna būtent funkcinės kilmės. Jis gali pasireikšti baime tuštintis ne namuose, skausmingu tuštinimusi ir atsiranda dėl neteisingo pratinimo prie puoduko, nepakankamo kiekio augalinių skaidulų maiste ar vaiko psichinio vystymosi eigos ypatumų.
Vidurių užkietėjimą gydyti svarbu, nes laiku nepašalinus priežasties ar netinkamai gydant, sutrinka virškinimo organų funkcija. Dėl intoksikacijos žarnų turiniu nukenčia kitų organų veikla, prasideda mažakraujystė, lėtėja vaiko fizinė raida, liga gali komplikuotis į žarnų uždegimą ar ūminį žarnų nepraeinamumą. Užsitęsęs vidurių užkietėjimas gali būti pasikartojančių pilvo skausmų ir išmatų nelaikymo priežastis. Nuolatinis su tuštinimusi susijęs diskomfortas sukelia vaiko psichikos sutrikimus, kurie ypač ryškėja pradėjus nelaikyti išmatų. Šiems vaikams gali ryškėti socialiai nepriimtinas elgesys, agresyvumas.
Gydymas skiriamas keturiais etapais: pirmiausia mokymo tuštintis, vėliau - žarnyno išvalymo, išmatų sankaupų pašalinimo. Tik išvalius žarnyną, imamasi išmatų kaupimosi profilaktikos, kuri apima medikamentinį gydymą, dietą, fizioterapines priemones, psichoterapiją, kartais prireikia chirurginių intervencijų. Galiausiai grįžtama prie normalių tuštinimosi įpročių. Kiekvienam pacientui gydymas skiriamas individualiai, atsižvelgiant į vidurių užkietėjimą sukėlusią priežastį.
Išmatų nelaikymas (enkoprezė)
Apie išmatų nelaikymą kaip sutrikimą vaikų psichiatrijos vadovėliai siūlo galvoti tuomet, kai vaikas jau yra sulaukęs 4 ar daugiau metų. Dažnai atrodo, kad vaikas taip elgiasi dėl to, kad yra nerūpestingas, pavyzdžiui, užsižaidžia ir „pamiršta“ laiku nueiti pasituštinti, arba „specialiai“ nori sutepti savo drabužius, kad suaugusiesiems būtų daugiau darbo skalbiant… Kartais gali atrodyti, kad vaikas bijo klozeto ar tualeto, pavyzdžiui, darželyje ar svečiuose, ir todėl labiau linkęs tuštintis į kelnes.
Taip pat skaitykite: Kaip suvaldyti dažną šlapinimąsi po gimdymo
Pirminio išmatų nelaikymo priežastimi gali būti vaiko ir motinos santykių konfliktas. Tokių vaikų mamos yra griežtos, kontroliuojančios, dominuojančios, perfekcionistės, emociškai šaltos. Dėl to jos labai griežtai moko vaikus tualeto įgūdžių. Vaiko reakcija į tokį mamos elgesį yra nesąmoningas kerštas, kuris pasireiškia nevalingu tuštinimusi. Kartais tėvai nepakankamai dėmesio skiria vaiko įgūdžių ugdymui. Apie 80-95 proc. atvejų funkcinio išmatų nelaikymo priežastimi yra lėtinis vidurių užkietėjimas.
Ilgai trunkantis išmatų nelaikymas gali sąlygoti vaikų emocinius sutrikimus. Vaikas jaučiasi kaltas dėl savo negalios. Bijodamas bendraamžių patyčių vengia kolektyvo, sportinių užsiėmimų, kultūrinių renginių. Jis tampa uždaru, siaurėja jo interesų ratas. Pats vaikas su savo problemomis susitvarkyti nesugeba, o ir iš artimųjų dažnai nesulaukia paramos. Įsisuka ydingas ratas. Emociniai sutrikimai progresuoja virsta psichosomatinėmis ligomis.
Dirgliosios žarnos sindromas (DŽS)
Dirgliosios žarnos sindromas, dar kitaip dirglios žarnos sindromas arba DŽS, yra funkcinis virškinamojo trakto sutrikimas, nesusijęs su kitomis žarnyno ligomis. Jis pasireiškia pilvo skausmais, pūtimu, pakitusiu tuštinimosi dažniu ir išmatų konsistencija. Pilvo pūtimas, viduriavimas, vidurių užkietėjimas arba abu šie simptomai pakaitomis pasireiškia sutrikus žarnyno motorikai. Pilvo skausmo vieta, pobūdis ir atsiradimo laikas gali kisti.
Dirgliosios žarnos sindromo mityba turėtų būti praturtinta skaidulinėmis medžiagomis, kurių gausu vaisiuose, daržovėse, viso grūdo dribsniuose. Tačiau svarbu nepersistengti, nes per didelis skaidulų kiekis gali sustiprinti pilvo skausmą. Rekomenduojama vengti vartoti daug pilvo pūtimą sukeliančių maisto produktų, tokių kaip kopūstai, pupelės, žirniai.
tags: #daznas #tustinimasis #vaikui