Įvadas
Žaidimas yra natūrali ir būtina vaiko raidos dalis. Tai ne tik pramoga, bet ir svarbi priemonė, padedanti vaikui pažinti pasaulį, mokytis, tobulėti ir socializuotis. Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama žaidimo svarbai, ypač naratyviniams (vaizduotės) žaidimams, kurie skatina kūrybiškumą, vaizduotę ir socialinius įgūdžius. M. Brėdikytė, tyrinėjanti vaikų žaidimus, pabrėžia jų svarbą ir atkreipia dėmesį į tai, kad šiuolaikiniai vaikai vis dažniau nemoka žaisti.
Žaidimo apibrėžimas ir svarba
Nėra vieningo apibrėžimo, kas yra žaidimas. Jis nuo kitos vaikų veiklos skiriasi motyvuotu vaiko pasitenkinimu, kylančiu žaidžiant, nes vaikui rūpi pati veikla (procesas), o ne rezultatas. Vaikas elgiasi spontaniškai - žaidimas užsimezga tyrinėjant jam pažįstamus ir nepažįstamus daiktus, vaikas pats numato žaidimo tikslus, suteikia žaidimui prasmę, pats kontroliuoja šią veiklą.
Žaidimas - tai daugiau nei tik pramoga. Anot žymaus rusų psichologo L. Vygotsky‘o, žmogaus sąmonės raidai reikalinga prasmė. Vaiko sąmonė formuojasi orientuojantis į prasmę ir konstruojama aplink prasmes, todėl stebėdami žaidimą, patys žaisdami su vaiku, galime pabandyti suprasti vaiko kuriamą pasaulį. Svarbu suprasti, kad žaisdamas vaikas mėgina atkartoti emociškai reikšmingus įvykius, įspūdžius, išgyvenimus. Jis juos visuomet savaip interpretuoja ir perkuria mėgindamas suprasti, prisijaukinti ir atrasti jiems vietą savo kuriamame pasaulyje.
Žaidimas, anot L. Vygotsky‘o, yra nežodinis pasakojimas. Žaisdamas vaikas kuria unikalų pasakojimą apie save ir pasaulį. Taigi žaidimas - mažo vaiko mąstymas. Kai maži vaikai pradeda žaisti, jie mąsto judesiais ir veiksmais, kalba gestais. Mažo vaiko vaizduotė dar neišplėtota, jis neturi planų, kas vyks toliau, todėl žaidimo veiksmas yra vaiko mintis, kartu skatinanti vaiko mąstymą.
Žaidimas yra labai svarbus mąstymo raidai ir kokybiniu požiūriu, nes išplėtota vaizduotė yra abstraktaus mąstymo pagrindas. Žaisdamas vaikas plėtoja ir konstruoja savo mąstymo struktūras, galvoja apie sąvokas, kurios yra bendros. Galiausiai žaidimas svarbus ir vaiko valios bei moralinių nuostatų formavimuisi. Viena vertus, vaikas žaidime daro tai, kas teikia malonumą (nes žaidimas susijęs su malonumu), bet kartu mokosi ir atsisakyti tai, ko labai norisi, - laikosi taisyklių.
Taip pat skaitykite: Verslo planas: žaidimų kambarys
Naratyviniai žaidimai ir jų nauda
Šiandien žaidimo tyrinėtojai išskiria ir pabrėžia vaizduotės (vaidmeninius, siužetinius) žaidimus dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl šių žaidimų svarbos vaiko vystymuisi (vaizduotei, abstrakčiam mąstymui ir valingo elgesio pagrindams), antra, - dėl tam tikro visuomenės gyvenimo būdo (ar kultūrinių aplinkybių), nes būtent šis žaidimo tipas dabar yra dažnai ignoruojamas.
Į naratyvinius žaidimus įtrauktiems vaikams formuojasi kasdienio gyvenimo įgūdžiai, didėja fizinis aktyvumas, emocijų suvokimas ir raiška, savireguliacija ir savikontrolė, savigarba, lavinami santykiai su bendraamžiais ir suaugusiais, skatinamas geresnis supančios aplinkos pažinimas.
Anot M. Brėdikytės, vaizduotės pagrindu kuriami žaidimai sukuria pagrindą visai naujų mąstymo formų atsiradimui - žaidimas yra pagrindas, konsoliduojantis svarbiausias žmogiškąsias savybes: vaizduotę, sąmoningą gebėjimą savo patirtims suteikti pasakojimo formą ir savo atminties vaizdinius sumaniai supinti į vis naujus siužetus. Šiuo požiūriu menamas žaidimas ikimokykliniame amžiuje yra viena sudėtingiausių ir svarbiausių veiklų, skatinančių sąmonės raidą. Tačiau su sąlyga, kad pats vaikas savarankiškai ar drauge su kitais žaidėjais kuria žaidimą.
Vaiko nemokėjimas žaisti
Pasak M. Brėdikytės, naratyvinių žaidimų idėja atsirado dėl vis aiškiau pastebimo vaikų nemokėjimo žaisti. Tyrimai rodo, kad vaikai žaidžia vis prasčiau ir patys nebemoka savo žaidimų susikurti. Ypač tai pastebima kalbant apie vaizduote paremtus žaidimus. Tokia padėtis lemia ir prastesnius socialinius įgūdžius. Mokytojai pastebi, kad vaikai į pradines klases ateina neturėdami vaizduotės. Anksčiau vaikai ilgas valandas praleisdavo lauke, žaisti jų tuomet niekas nemokė, suaugusieji žaidimuose nedalyvavo, tad žaisti buvo mokomasi iš bendraamžių. Šiandien mokytojai turi mokyti vaikus žaisti menamus vaizduote paremtus žaidimus. Jei vaikai nelanko ikimokyklinio ugdymo įstaigų, iš viso dažnai praranda galimybes įgyti būtinų socialinių įgūdžių.
Kaip skatinti vaiko žaidimą
M. Brėdikytė teigia, kad Lietuvoje yra susiformavusios didaktinių žaidimų tradicijos. Ieškome tokių žaidimų, kuriuose savaime užprogramuotas tikslas vaikus išmokyti konkrečių dalykų, o žaidimų baigtis yra numatyta ir aiški. Tačiau geriausi žaislai mažiems vaikams yra tie, kurie skatina mąstyti atvirai. Vaikai patys turėtų sugalvoti, ką su žaislais galima veikti. Vaikai žaidimais turi patys susidomėti, juos atrasti.
Taip pat skaitykite: Vaikų žaidimų aikštelių sertifikavimas Lietuvoje
Žaisdami naratyvinius žaidimus vaikai dažnai nori patirti tokias patirtis, kurias mato kasdieniame gyvenime, įsikūnyti į savo tėvus, tad itin naudingi yra vaidmenų žaidimai. Vaikus domina stiprios emocinės patirtys. Jiems įdomios ir su pažįstamomis knygomis, filmais, personažais susijusios patirtys. Visa tai, ką vaikas veikia, pamažu tampa jo mąstymo būdu.
Rizikos žaidimai
M. Brėdikytė atkreipia dėmesį į rizikos žaidimus, kurie vaikams leidžia spręsti problemas, kurių realiame gyvenime tėvai jiems spręsti neleistų. Rizikos žaidimai yra susiję su dideliu greičiu, aukščiu, pavojingais įrankiais, sunkumais, šiurkštumu, pasiklydimais ir daugeliu kitų dalykų, nuo kurių tėvai vaikus saugo. Žaisdami tokius žaidimus vaikai susigyvena su iššūkiais, mokosi juos įveikti, įgyja gyvenimiškos patirties.
Pagrindinė žaidimo taisyklė - visiems turi būti smagu. Net ir paprasčiausios vaikų imtynės padeda jiems suvokti ribas, kur yra žaidimas, o kur jau - ne. Labai svarbu, kad tai padeda reguliuoti stresą, nes vaikai nėra pratę prie pavojų ir rizikos. Šiame procese labai svarbūs ir tėvai, kurie turi žaisti su vaikais, dūkti, eiti imtynių, domėtis tuo, kuo domisi vaikai. Reikia padėti vaikams išmokti būti saugiems tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
Teatro raiškos metodų integravimas į ugdymą
M. Brėdikytės idėjos apie žaidimo svarbą vaikui puikiai dera su teatro raiškos metodų integravimu į ugdymo procesą. Teatro raiškos arba draminės raiškos metodai, kurių esmė yra veiksmas, gali būti itin sėkmingai integruoti visame ugdymo procese, taip pat ir katalikų tikybos pamokose. Draminės raiškos pagalba mokiniai gali ne tik išreikšti gyvybingumą įvairioje veikloje, bet ir kaupti gebėjimus. Teatrinė veikla laiduoja mokiniams sėkmės išgyvenimą, sustiprina teigiamą savęs vertinimą, kūrybinių galių pajautimą, laisvą kalbėjimą, geriau suvokiant savo išgyvenimus, svajones bei nuotaikas.
Integruoto ugdymo svarba
Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos koncepcijoje mokyklai keliamas reikalavimas, kad ji pateiktų ugdytiniui suvokti vientisą pasaulio vaizdą, atskleisdama atskirų mokomųjų dalykų ryšius ir jų tarpusavio priklausomybę. Toks požiūris grindžiamas žmogaus ir kultūrinės aplinkos integravimo idėja.
Taip pat skaitykite: Žaidimų stalų apžvalga
Meninio ugdymo integravimas į kitų dalykų pamokas labai praturtina programinę medžiagą ir supaprastina bei palengvina jos įsisavinimą. Atsižvelgiant į bendrojo lavinimo mokyklos bendrąsias programas ir išsilavinimo standartus, derėtų išlaikyti glaudžius integracijos ryšius tarp teatro bei tikybos, kaip dėstomo dalyko: meninio ugdymo dalykų mokymas praturtina ir pagilina kitų dalykų mokymą, kita vertus, kito dalyko žinios bei gebėjimai pritaikomi meno pamokose.
Paauglystė - tinkamas amžius teatro integracijai
Paauglystę, kaip tinkamiausią amžiaus tarpsnį teatro integracijai dorinio ugdymo pamokose, vertybių supratimui, išskiria ir V. Šikšnytė. Nors vaikystėje taip pat išmokstama skirti „gera“ ir „bloga“, „teisinga“ ir „melaginga“, „gražu“ ir „negražu“ ir pan., bet vis dėlto tik paauglystėje ir jaunystėje giliau įsisąmoninamos dvasinės vertybės. Paauglystė svarbi tuo, kad joje klojami asmenybės moralinių ir socialinių nuostatų formavimosi pagrindai ir numatoma bendra jų kryptis.
Teatras paaugliui padeda savita forma ir ypatingu būdu įsijungti į suaugusiųjų gyvenimą - perimti žmonių santykius ir jausmų patirtį, kuri dar kol kas paaugliui nepasiekiama. Tokiu būdu protinis pažinimas aplenkia praktinį pažinimą ir tai daro teigiamą įtaką paauglio brendimui.