Tėvystė - tai ne tik džiaugsmas, bet ir didžiulė atsakomybė. Tradiciškai visuomenėje vyrai auginantys vaikus yra pozicionuojami kaip vaidinantys antraeilį vaidmenį, o mamos dažniausiai skiria daugiau dėmesio ir laiko vaikams. Tačiau šis požiūris keičiasi ir vis daugiau vyrų aktyviai įsitraukia į vaikų auginimą. Šiame straipsnyje aptarsime, kokia yra vyrų atsakomybė auginant vaikus, kokie iššūkiai su tuo susiję ir kokios galimybės atsiveria vyrams, aktyviai dalyvaujantiems vaiko gyvenime.
Egoistiniai motyvai ir lūkesčiai
Vaikų problemos dažnai kyla dėl tėvų savanaudiškumo ir elgesio. Žmonės sąmoningai neįvertina savo noro tapti tėvais, o paklausus, kam jiems reikalingas vaikas, atsakymai dažnai būna egoistiški. Vieni nori vaikų, nes kiti turi, kiti - dėl ramesnės senatvės, treti mano, kad taip galės po savęs ką nors palikti. Dar kiti tikisi, kad vaikai perims jų sukauptus turtus, verslą ar profesinę patirtį. Pasitaiko atvejų, kai vaikai gimdomi tam, kad apsaugotų šeimą nuo skyrybų, priverstų vyrą nupirkti didesnį butą, taptų donoru savo vyresniam broliui ar kompensuotų mirusio vaiko netektį.
Neretai manoma, kad vaikai praskaidrina poros gyvenimą, suteikia daug džiaugsmo ir malonumo, leidžia dar kartą išgyventi vaikystėje džiugesį teikusius dalykus. Be to, yra manančiųjų, kad jei turi vaikų, tuomet turi ir kuo rūpintis, ką mylėti, nesijauti vienišas ir nereikalingas.
Tačiau visi šie tėvystės motyvai neišvengiamai veda į didesnes ar mažesnes problemas, nes visi jie - išimtinai egoistiniai. Dar vaikui negimus, daugelis tėvų jau turi sukūrę lūkesčius jo atžvilgiu. Kitas nusivylimo šaltinis - tikėjimas, kad vaikas bus pagalba ir paguoda senatvėje. O vaikas užauga ir išeina iš namų, išvažiuoja geresnio gyvenimo ieškoti, o su juo išvažiuoja ir viltis, kad senatvėje „bus kam vandens paduoti“. Toks vilčių žlugimas - gana dažnas. Psichologai jam išrado net specialų terminą „tuščio lizdo sindromas“. Tėvai viliasi, kad vaikas užpildys mamos ar tėvo vidinę tuštumą, įprasmins būtį; paguos ir palinksmins. Ir staiga šis „atsakingas“ asmuo, skirtas tokioms svarbioms funkcijoms atlikti, ima ir pasitraukia iš „pareigų“.
Visų tokių ir panašių lūkesčių neišsipildymas dažnai įvardijamas kaip problemos su vaikais. Problemos kyla iš mūsų savanaudiškų norų vaiko atžvilgiu. O jeigu mes jų atsisakytume? Kaip teigia poetas ir filosofas: "Jūsų vaikai nėra jūsų… Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias". Per mus į šį pasaulį atėję vaikai, vis dėlto mums nepriklauso, nes tai - "savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros".
Taip pat skaitykite: Skirtumai tarp įvaikinimo ir globos
Kaip teisingai auklėti vaikus?
Dažnas ir tėvams labai svarbus klausimas - kaip teisingai auklėti vaikus? Atsiradusius sunkumus rūpestingi tėvai sprendžia šiais laikais populiariausiu būdu: mokosi naujų, veiksmingesnių auklėjimo būdų, skaito specialią literatūrą, vaikšto į kursus, seminarus tėvams. Dabar labai daug kur galima gauti patarimų, ką daryti, kai vaikas nebeteikia tėvams malonumo arba ima kelti rūpesčių. Tačiau savo santykius su vaiku paramstę intelektiniais sprendimais, pakliūvate į didelius spąstus, kurie vadinami santykiu TAI-TAI (dviejų objektų santykis). Jūs vaikui tampate TAI, t. y. objektu, iš kurio nepaliaujamai srūva nurodymai ir reikalavimai arba kuris teikia materialinę naudą. O vaikas jums taip pat tampa TAI - teisingai, be klaidų veikiančiu organizmu, nekeliančiu didelių reikalavimų ir rūpesčių. Šeimoje įsivyrauja taika ir ramybė, su kurios pasekmėmis nuolat susiduriama psichologo kabinete.
Kitas santykis tarp dviejų žmonių - AŠ-TU (asmeniškas dviejų žmonių santykis). Šiuo atveju jau įmanoma pagarba, o jei pavyks - ir meilė. Kaip pasiekti santykį AŠ-TU su savo vaiku? Pirmiausia reikėtų žinoti vieną svarbų faktą: ne mes auklėjame vaikus, vaikai auklėjasi stebėdami tėvų elgesį, mokydamiesi iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia. Vaikai labai jautrūs ir imlūs. Jei norite sužinoti, kokie jūsų tarpusavio santykiai, pažiūrėkite, kaip jaučiasi ir elgiasi jūsų vaikas.
Pasitaiko atvejų, kai kreipiasi kultūringi, inteligentiški sutuoktiniai su tokiais nusiskundimais: „Mūsų vaikas nevaldo savo neigiamų emocijų, mes nežinome, kaip kovoti su jo įniršio priepuoliais.“ Vaikui, tarkim, 4-5 metai. Tėvų „užsakymas“ psichologui skamba maždaug taip: „Pataisykite mūsų vaiką. Jis sugedo ir nebeveikia taip, kad nekeltų mums rūpesčių.“ Tačiau „taisyti“ reikia tėvų santykius, kurie tiesiog pritvinkę gerai užmaskuotos įtampos ir tarpusavio nepasitenkinimo! Vaikas tokioje aplinkoje tik išreiškia tai, kas vyksta tarp tėvų. Gaila, kad labai dažnai tėvai to nenori suprasti: „Mums viskas gerai, blogai elgiasi vaikas.“
Kitas pavyzdys iš praktikos. Mama skundžiasi, kad dukra jos negerbia, grubiai su ja kalba, neklauso. Betgi čia vėl pasekmės. Problemą spręsti reikėtų ne reikalaujant iš dukros gražaus ir pagarbaus elgesio, o savęs klausiant: ką dukra išmoko iš mano elgesio? Kokiais žodžiais ir kokiu tonu kalbu su ja, savo mama ar su savo vyru? Ar gerbiu juos, ar klausau jų patarimų, atsižvelgiu į jų nuomonę? Skaudūs klausimai ir atsakymai į juos rodo, kad reikia keistis pačiam. Daug lengviau yra pareikalauti iš kito: kad gražiai su manimi elgtųsi, kad mandagiai kalbėtų, būtų paklusnus ir rodytų pagarbą.
Kaip "duoti vaikui sparnus" jo neauklėjant?
Atsakymas ir labai paprastas, ir labai sudėtingas: tėvai turi leisti vaikui augti. Tam nebūtinos specialios žinios ar metodai ir iš esmės nereikia jokių ypatingų pastangų. Įsivaizduokite, kad auginate namie gėlę. Jūs leidžiate jai augti, sudarydami tam tinkamas sąlygas, palaistote, jei reikia, patręšiate, perstatote į tinkamesnę vietą. Bet juk nepuoselėjate gėlei jokių lūkesčių? Netampote už lapų, kad greičiau augtų ar pakeistų žiedo formą. Neribojate gėlės aukščio pavoždami ją po kibiru, bausdami už per mažą žiedą nesustojate jos laistyti. Panašiai ir su vaikais. Tačiau leisti vaikui augti - gana didelė atsakomybė. Kur kas lengviau būtų juos auklėti. Vaikas auklėjasi pagal mūsų tarpusavio santykius, vadinasi, mes esame atsakingi už santykius su partneriu ir artimaisiais. Visa tai yra vaiko auginimo erdvė ir tik nuo mūsų priklauso, kokios kokybės ji bus. Kokios yra mūsų vertybės? Kaip mes bendraujame tarpusavyje? Ką veikiame laisvalaikiu? Kaip rūpinamės vienas kitu? Kiek vienas kitą gerbiame? Visa tai bus „šviesa ir vanduo“ vaikui augti. Ką sau leidžiame ir ko neleidžiame?
Taip pat skaitykite: Meilės paieškos
Įprastas moralizavimas ir pamokslavimas vaiko neveikia. Net jei prie vaiko stengsitės ypač teisingai elgtis ir kalbėti, bet viduje to nejausite, teks ir vėl nuliūdinti - vaikas mokysis iš to, kas slypi jūsų viduje. Šią tiesą dažnai patvirtina mūsų draugai ir pažįstami, kai ima stebėtis blogu vaiku: „Iš tokios geros šeimos, o taip baisiai elgiasi.“ Kartais ir patys tėvai gyvena apgaubti saviapgaulės: „Mes prie vaiko nesibarame.“ Tačiau koks skirtumas, ar baratės prie vaiko, ar ne. Vaikas vis tiek auklėjasi savitarpio nepasitenkinimo aplinkoje, papildomai dar išmokdamas, kad reikia nuo kitų slėpti savo jausmus ir apsimesti, kad nėra to, kas iš tiesų yra.
Labai dažnai tėvai klysta manydami, kad vaikai nežino apie jų neištikimybę, skyrybų planus ar finansines problemas. Vaikai gal ir nežino (nors dažniausiai žino), bet jie jaučia emocinę atmosferą namie ir ima atitinkamai reaguoti: pykčiu, neklausymu, nepagarba ar kitokiu destruktyviu elgesiu.
Net jei atkrinta auklėjimo misija, vaikus auginti vis tiek sunku, nes turime būti atviri, sąžiningi, reiklūs sau ir gebantys tinkamai reaguoti į vaiko augimo poreikius. Kuo tai skiriasi nuo įprasto auklėjimo? Tuo, kad auklėdami įsivaizduojame, koks vaikas turi būti: kaip jis turi elgtis, kaip rengtis, su kuo draugauti, kaip mokytis, kur studijuoti ir pan. Leisti vaikui augti reiškia, kad tėvai turi vadovautis visai kitomis nuostatomis ir visai kitaip elgtis. Netrukdantys vaikui augti tėvai mato savo vaiką tokį, koks jis yra, žino jo realius poreikius ir gebėjimus, girdi, ką vaikas sako, jaučia, kaip jis jaučiasi ir labai savikritiškai vertina neigiamą vaiko elgesį. Geriausia, kai tėvai yra laisvi nuo savo savanaudiškų lūkesčių vaiko atžvilgiu, tačiau tai beveik neįmanoma! Galime bandyti sumažinti savo lūkesčius vaikui, nes taip auginamas vaikas netampa objektu, kurį reikia išlavinti ir išauklėti.
Kas yra tie „sparnai“, kuriuos reikia duoti? Pasak psichologo A., tai yra besąlygiška meilė, pasitikėjimas, pagarba ir laisvė rinktis.
Prievarta ir kontrolė
Per televizorių tenka stebėti džiaugsmingą reportažą apie patobulėjusią vaikų sekimo sistemą mokyklose. Dabar tėvai galės ne tik žinoti, kokius pažymius jų vaikas gauna, bet ir gauti informaciją, kada jis atėjo ir išėjo iš mokyklos, kuriose pamokose buvo. Įdomu, kaip jaustųsi pati mama ar tėvas, jei jo artimieji ar vaikas galėtų žinoti, kada jis ateina į darbą, o kada išeina, kokia jo viršininko nuomonė apie jo darbo rezultatus, kokius darbo pažeidimus padarė šiandien ir už ką buvo nubaustas? Kartais tėvų norui kontroliuoti vaikus nėra ribų.
Taip pat skaitykite: Vyrai, moterys, vaikai: Lietuvos tendencijos
Dar yra manipuliacijos, kai iš vaiko reikalaujama gerų rezultatų ar drausmės, skatinant arba baudžiant. Lazdos ir saldainio metodas gal ir buvo tinkamas Ivano Pavlovo šunims dresuoti, bet ar mes norime iš savo vaiko padaryti dresuotą gyvūną? Pavyzdžiui, už dešimtuką gauni 10 litų, už aštuntuką - 8 litus, už neigiamą pažymį - minus 5 litai.“ Puiki buhalterinė sistema? Tačiau ką iš tiesų perka tėvai?
Prievartai priskiriamos ir bausmės (mušimas, rėkimas, laisvės apribojimas, nesikalbėjimas ir pan.). Psichologinei prievartai galima priskirti taip pat vertinimą ir lyginimą su kitais, lepinimą, apleistumą, net ir maksimalų vaiko užimtumą, kai vaikas nebeturi laisvalaikio, nes visas jo laikas skiriamas būreliams ir kokiems nors socialiai populiariems gebėjimams lavinti. O prievarta gimdo prievartą, pasipriešinimą, kovą.
Vyrų dalyvavimas auginant vaikus
Daugelis vaikus auginančių moterų ir vyrų patvirtins, kad vaikus auginti yra ne tik džiugu, bet ir išties sunku. Kasdien kyla daugybė iššūkių, su kuriais reikia tvarkytis čia ir dabar, net jei jautiesi pavargęs, neišsimiegojęs, suirzęs, esi nepavalgęs, nenusiprausęs, reikia spręsti kitus kasdienius klausimus… Kiekvienas nori tikėti, kad kai tik taps mama arba tėčiu, viskas bus natūraliai aišku ir paprasta.
Lietuvoje teisės aktai leidžia turėti labai ilgą vaiko priežiūros laikotarpį (iki vaikui sukaks 3 metai). Atrodo, ko gali daugiau benorėti vaiko susilaukę mamos ir tėčiai. Ir vis dėlto, ryžtis vaiko priežiūros atostogoms, ypač vyrams, yra labai sunku. Vyrauja požiūris, kad vyrai rečiau ima vaiko priežiūros atostogas dėl finansinių aspektų - jie uždirba daugiau už savo partneres, todėl išeidami vaiko priežiūros atostogų, tikėtina, dalies finansų netektų dėl vadinamųjų vaiko priežiūros išmokų lubų [1]. Tačiau kalbant su tėčiais išryškėja ir socialinės bei psichologinės priežastys, dėl kurių nesiryžtama. Tai visuomenės lūkesčiai, kad vaikų auginimas yra moterų darbas, baimė dėl to, kad tai gali neigiamai atsiliepti jų karjerai, ar tiesiog baimės, kad jie nesugebės taip gerai, kaip mamos.
Vaikų auginimas yra sudėtingas darbas. Beveik visi tėvai sako, kad vaikus auginti sunkiau, nei jie tikėjosi. Tikėtina, kad prieš vaikui gimstant įsivaizdavote, kaip su juo žaidžiate ar stebite su pasididžiavimu. Situacijos, kurias įsivaizdavote, teikė malonumą ir džiaugsmą. Tačiau realybėje tėvystė gali būti tiek pat džiuginanti, kiek ir kelianti stresą. Tėvystės įgūdžiai neatsiranda natūraliai ir lengvai, todėl būkite kantrūs (-ios) ir atviri (-os) naujoms patirtimis.
Dažniausios vyrų klaidos auginant vaikus
Laukiama per ilgai prieš įsitraukiant į vaikų auginimą
Dalis vyrų į kūdikystę žiūri kaip į laiką, kurį vaikui geriausia praleisti su mama. Dėl šio įsitikinimo tėčiai gali nenorėti į tai „kištis“. Kai kurie vyrai taip pat jaučiasi nejaukiai arba nedrąsiai įsitraukti į kūdikio priežiūros darbus, tokius kaip sauskelnių keitimas, maudymas, rengimas, maitinimas. Gali atrodyti, kad tai yra darbai, su kuriais tėčiai negali susitvarkyti, ar negali susitvarkyti taip pat gerai, kaip jų partnerės.
Ankstyvo kontakto su savo vaiku nebuvimas gali turėti neigiamų pasekmių vėliau. Kuo ilgiau jį atidėsite ir delsite užmegzti ryšį su savo vaiku bei jį puoselėti, tuo nejaukiau jūs ir jūsų vaikas jausitės būdami kartu. Ir kuo labiau nejauku bus būti dviese, tuo mažiau abu vėl norėsite leisti laiką kartu.
Kai tėtis retai būna su savo vaiku, vaiko nepasitenkinimas tokiu tėčio jausmų nepritekliumi kenkia susitikimo kokybei. Vaikas gali jausti pyktį ir nepakantumą, o tai gali išprovokuoti jūsų pačių nepakantumą ir atitolimo jausmą - ir taip papuolama į uždarą ratą. Kita vertus, kuo daugiau laiko praleisite kartu, tuo džiaugsmingesnis jis jums abiem bus - kartu kursite artumo jausmą. Neatidėliokite tėvystės ir įsitraukite nuo pat pirmų vaiko dienų.
Kultūrinės normos, kad vaikų auginimas yra „moteriškas darbas“
Dalis vyrų palaiko stereotipinį darbų pasidalijimą šeimoje manydami, kad moters pareiga rūpintis namais ir vaikais, vyro - uždirbti pinigus. Nors laikai keičiasi ir vis daugiau tėčių aktyviai įsitraukia į vaikų auginimą, kultūrinės normos taip paprastai nenunyksta ir išlieka gajos. Įsitikinimai ir nuostatos keičiasi lėtai, tačiau kiekvienas galime nuspręsti, ko norime savo gyvenime. Net jei kultūrinės normos sufleruoja, kad į vaikų auginimą įsitraukti neturėtumėte, jūsų vaikams jūsų įsitraukimas yra būtinas! Tyrimai rodo, kad vaikai, kurių tėčiai į jų auginimą įsitraukia nuo pat pradžių, yra geresnės sveikatos, geriau mokosi mokykloje.
Jaučiamas finansinis spaudimas
Gimus vaikui, užplūsta begalinės atsakomybės už savo vaiką jausmas. Kaip tėvas jaučiate atsakomybę suteikti jam viską, ką galite geriausia. Galbūt jūsų suotuoktinė / partnerė gimus vaikui nustojo dirbti arba iš esmės sumažino savo darbo krūvį. Sumažėjus šeimos finansams jaučiate didesnę atsakomybę užtikrinti, kad šeimai nieko netrūktų. Ironiška, nes užuot skyrus daugiau laiko savo naujagimiui, jaučiate spaudimą dirbti viršvalandžius, kad galėtumėte patenkinti šeimos poreikius.
Vaikams augant bei pasiekus amžių, kai jūsų dalyvavimo ypač reikia, gali būti, kad nebegalėsite taip lengvai atsitraukti nuo darbų. Kuo daugiau vaikų turite, tuo labiau pateisinate savo padidėjusius įsipareigojimus darbe. Jaučiate spaudimą uždirbti pinigus. Padidėjęs darbo krūvis tarsi leidžia pateisinti, kodėl esate pernelyg pavargęs po darbo ar savaitgaliais leisti laiką su vaiku (-ais). Kartais nebeįmanoma atskirti, ar iš tikrųjų tiek daug dirbate dėl šeimos finansinio gerovės, ar tiesiog jūsų karjera jums atrodo svarbesnė.
Kol visiškai nepraradote galimybės „įšokti į tėvystės traukinį“, sustokite ir peržiūrėkite savo prioritetus. Jūsų vaikams reikia jūsų. Jiems reikia jūsų dėmesio, palaikymo, išminties, fizinio kontakto su jumis, jūsų padrąsinimo bei patvirtinimo, kad jie jums svarbūs. Jiems jūsų meilės reikia labiau nei prabangių daiktų ar rūbų.
Bijoma, kad aktyvus įsitraukimas į vaikų auginimą neigiamai paveiks karjerą
Dažnai dėl vyraujančių kultūrinių normų, asmeninių ambicijų ir finansinių įsipareigojimų papuolama susiduriama su dilema, kaip suderinti vaikų auginimą su darbu. Bijomasi, kad aktyviai įsitraukus į vaikų auginimą nukentės darbų kokybė ir karjeros galimybės. Darbo ir šeimos suderinimas yra rimtas iššūkis, kuriam turite skirti laiko ir nuoseklaus darbo. Tam pasiekti bus reikalingas aiškių ribų tarp darbo ir asmeninio gyvenimo nustatymas bei jūsų asmeninės pastangos. Pirmas žingsnis galėtų būti susėsti su sutuoktine / partnere bei ieškoti sprendimų kartu.
Vaikų auginimas matomas kaip papildoma našta prie kitų rūpesčių
Būna situacijų, kai tėčiai laiką su savo vaikais mato kaip dar vieną dalyką, kurį jie turi daryti. Jie jaučiasi pavargę bei perpildyti kitų įsipareigojimų ir rūpesčių. Galbūt jie jaučiasi negalintys persiplėšti tarp darbinių įsipareigojimų ir įsipareigojimų šeimai. Galbūt turi santykių su partnere problemų, ar finansinių rūpesčių. Arba tiesiog jaučiasi neadekvatūs, „nerangūs“ tėčiai ir dėl to vengia leisti laiką su savo vaiku (-ais). Sprendimas vėlgi gana paprastas - suplanuokite daugiau kokybiško laiko su savo vaiku. Kuo kompetentingesnis jausitės kaip tėtis, tuo daugiau džiaugsmo tėvystė teiks. Akivaizdu, kad kuo mažiau papildomų rūpesčių kils laiką leidžiant su vaiku, tuo laisvesnis ir labiau spontaniškas jis jums bus. Tėvystė gali suteikti daug progų jūsų asmeniniam augimui.
Bandoma užmegzti ryšį su vaiku, bet sulaukiama atstūmimo
Kai laikas, praleidžiamas su vaiku, yra nenuoseklus ir fragmentiškas, tai gali turėti neigiamų pasekmių santykio kokybei. Net atradęs laisvo laiko ką nors kartu nuveikti galite susidurti su šaltumu iš vaiko pusės ir atstūmimu.
Nerandama jokių bendrumų su vaiku
Kartais atrodo, kad nėra nė vieno dalyko, kurį vaikas mėgtų ar darytų taip, kaip jo tėtis. Muzika, kurios klauso, rūbai, kuriuos dėvi, veiklos, kuriomis užsiima, net kalba, kuria kalba - viskas atrodo svetima. Tokiais atvejais verta prisiminti, koks būdamas vaikas jautėtės pats skirtingas nuo savo tėčio. Jūsų vaikas gali kalbėti ir elgtis kitaip nei tai darėte jo / jos amžiaus. Vis dėlto nepamirškite, kas jis / ji gali turėti tokių pat emocinių poreikių, kokių pats turėjote. Vaikui reikia jūsų palaikymo, pritarimo ir meilės bei artimo ryšio su savo tėčiu. Todėl pasistenkite skirti laiko bendrumams atrasti. Priimkite tai kaip galimybę savo horizontui išplėsti bei sumažinti atstūmimo jausmą savo vaikui. Pasistenkite priimti jo interesų lauką. Jūsų vaikas bus laimingas galėdamas pasidalinti savo pomėgiais, jei tik pajus, kad domitės nuoširdžiai.
Bendravimas su vaiku yra labai sudėtingas
Vengiate įsitraukti į vaiko gyvenimą, nes jūsų pačių vaikas jums atrodo labai sudėtingas. Galbūt nerandate bendros kalbos, jo elgesys kelia iššūkių, nesuprantate, kodėl viskas, ką jis / ji daro, yra priešinga tam, ką sakote ar ko prašote. Ironiška, bet būtent sudėtingais laikomiems vaikams jūsų reikia labiausiai. Vaikas mato jūsų frustraciją, pasipiktinimą, girdi kritiką ir jaučiasi siaubingai dėl to, ir vis dėlto labiausiai jam / jai reikia jūsų meilės ir dėmesio. Vaikas nori išgirsti, kad nėra blogas žmogus, kaip visi kiti apie jį mano (ar kaip galimai mano apie save). Reikia, kad mylėtumėt nieko nepaisydami. Kaip neprarasti kantrybės? Pasistenkite suprasti vaiko nesaugumą. Jūsų vaikas gali atrodyti labai valdingas, nors viduje iš tikrųjų jaučiasi bejėgis, gali atrodyti viskam besipriešinantis, nors viduje iš tikrųjų yra išsigandęs ir jaučiasi bejėgis. Atminkite, pasaulyje nėra kito žmogaus, kuris turėtų tiek galios, kiek jūs, padėti vaikui pasijusti geriau bei pradėti galvoti apie save gerai. Išlikite kantrus. Nebijokite ieškoti pagalbos bei pasitarti su kitais tėvais panašiose situacijose.
Manoma, kad vaikai mieliau laiką leidžia su mama
Galbūt paklausęs vaiko ar jis norėtų eiti su mama, ar su jumis, išgirdęs atsakymą, kad jis nori eiti su mama, jaučiatės atstumtas bei manote, kad vaikas labiau nori būti su mama. Galbūt taip yra todėl, kad jūsų žmona / partnerė rodo daugiau entuziazmo, dėmesio ir įsitraukimo būdama su vaikais, nei tai darote jūs. Vaikų santykis su kiekvienu iš tėvų yra unikalus. Todėl neturėtumėte stengtis imituoti savo žmonos / partnerės elgesio. Priešingai - būkite autentiškas ir parodykite savo perspektyvą. Vaikai nori būti su tėčiais, kurie aiškiai rodo savo meilę, susidomėjimą ir entuziazmą būnant kartu.
Vengiama būti su vaiku, kad būtų išvengta konflikto su partnere
Poros dažnai nesutaria, kaip auginti vaikus. Jums gali atrodyti, kad jūsų sutuoktinė / partnerė daro dalykus blogai ir ne taip, kaip reikėtų. Jūsų partnerei taip gali atrodyti dėl jūsų veiksmų. Todėl siekdamas išvengti konflikto, atsitraukiate. Jei jūsų norą būti su vaikais neigiamai veikia konfliktų su sutuoktine / partnere baimė, turite stengtis šiuos konfliktus spręsti, o ne nuo jų atsitraukti. Pradėkite nuo pokalbio apie vaikų auginimą. Aptarkite, kaip tai norite daryti, ką norite daryti kitaip, nei darė jūsų tėvai ir pan. Kartais įtampai tarp jūsų ir jūsų žmonos / partnerės išspręsti gali prireikti profesionalios pagalbos, kad galėtumėte išspręsti savo vaikystės skaudulius, kurie neigiamai veikia jūsų tėvystės patirtis.