Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama demografinė situacija Lietuvoje, ypatingą dėmesį skiriant gimstamumo tendencijoms, šeimos struktūrai, vaikų teisių apsaugai ir lyčių nelygybės aspektams. Straipsnyje remiamasi statistiniais duomenimis, moksliniais tyrimais ir ekspertų įžvalgomis, siekiant pateikti išsamią analizę apie tai, kaip keičiasi visuomenė ir kokie iššūkiai bei galimybės kyla šeimoms, vaikams ir lyčių lygybei Lietuvoje.
Gimstamumo Tendencijos Lietuvoje
Praeitais metais Lietuvoje gimė viso 20 008 vaikai. Tiesa, šis skaičius dešimčia procentų mažesnis nei 2022-aisiais, kai pasaulį išvydo 22 068 kūdikiai, ir net 30 proc. mažesnis nei, tarkim, 2016-aisiais, kai gimusiųjų Lietuvoje skaičius siekė 29 514. Gimstamumo kreivė leidosi nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo (1990-aisiais mūsų šalyje gimė net 56,9 tūkst. vaikų).
Pagrindinės Mažėjančio Gimstamumo Priežastys
Dažniausiai moterys susilaukia kūdikių tarp 20 ir 40 metų. Dar 2002-aisiais tokio amžiaus moterų būta 883 tūkst., na, o 2022-aisiais jų ženkliais sumažėjo - iki 596 tūkst. Daugelis jų per šį laikotarpį emigravo iš Lietuvos: viena didelė emigracijos banga kilo po įstojimo į Europos Sąjungą, antroji - po 2009 m. ekonominės krizės. Iš kitų Rytų bei Vidurio Europos šalių emigracijos statistikos matyti, kad dauguma ekonominių emigrantų buvo vyrai, tačiau lietuvės moterys keitė savo gyvenimus taip pat ryžtingai.
Kitas demografams svarbus rodiklis - kiek moterys susilaukia vaikų. Kartų kaitai užtikrinti būtinas suminis gimstamumo rodiklis (t.y. „Gimstamumo rodiklis pradėjo mažėti 2017 m., nors prieš tai beveik dešimtmetį jis augo, - dar 2016-aisiais turėjome gana komfortišką 1,6 lygį, o 2022-aisiais jis jau buvo tik 1,27. Tai ypač žema reikšmė, prilygstanti 2001-2002 m. antirekordui.
Nors tuo metu jų susilaukti galinčių moterų bei šeimų skaičius buvo pakankamai stabilus. Šių neskaitlingų kartų jaunimui dabar jau 22-25 metai. Turint omenyje, jog per pastaruosius ketverius metus visuomenė patyrė pandemiją, o dėl karo Ukrainoje juntama nuolatinė psichologinė įtampa, nėra ko tikėtis, kad jaunimas skubės kurti šeimas bei susilaukti vaikų.
Taip pat skaitykite: Meilės paieškos
Pastaraisiais metais nesaugumo jausmą patyrė daugelis. Vilnius jau senokai aplenkė ES vidurkį pagal vienam žmogui sukuriamą BVP, tačiau pagal būsto įperkamumą nusirito į 2009-2010 m. lygį. Daugelis jaunesnės kartos žmonių atidėjo planus įsigyti nuosavus namus, nes nekilnojamojo turto kaina vos per ketverius metus padidėjo vidutiniškai 40 proc. O laimingieji naujakuriai šiuo metu moka bankams 6 proc. metines būsto kredito palūkanas.
Svarbu, kaip planuojantys šeimos pagausėjimą įsivaizduoja geros tėvystės/motinystės standartus, t.y. kiek, jų manymu, kainuos vaiko auginimas. Neretai nepasitikima valstybine švietimo sistema, manoma, kad ji negali suteikti vaiko kokybiško gyvenimo starto. Alternatyva - privatus sektorius, tad vaiko ugdymas brangsta.
Santuokos ir Skyrybos
Beje, Lietuvoje mažėja tiek santuokų, tiek skyrybų skaičius. Nuo 2019 m. iki 2022-ųjų santuokų sumažėjo beveik penktadaliu - nuo 19 500 iki 16 127 (o 2023-iaisiais jų įregistruota vos 14 200!). Skyrybų per tą patį laiką sumažėjo nuo 8 683 iki 7 395.
Šiuo metu vidutinis pirmą kartą tekančių nuotakų amžius siekia 28,3 metų, o vyrų - 30,5 metų. Vidutinis pirmojo kūdikio susilaukiančių moterų amžius - 30,2 metų (vėlgi, remiantis vidurkiais, 2001-aisiais moterys tekėdavo 24, o vyrai vesdavo 26 metų). Tad dabar dažniau tuokiasi vyresni, tarsi labiau subrendę, ekonomiškai pajėgesni, jau „pagyvenę sau“ - po vieną arba kartu, bet nesusituokę. Amžiaus tarpsnis tarp 30-40 metų - bene palankiausias profesinei savirealizacijai.
Savanoriška Bevaikystė
Savanoriškos bevaikystės kelią renkasi tiek moterys, tiek vyrai. Tai nėra visai naujas reiškinys, tačiau jis sparčiai plinta. Bevaikystės problematiką tyrinėjančios dr. Ž. Oertės duomenimis, Europoje bevaikystę pasirinkusiųjų skaičius pradėjo augti visų pirma Vakarų Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose ir Anglijoje. O Pietų ir Rytų Europos šalyse tai yra palyginti naujas reiškinys, pradėjęs plisti tarp jaunesnių moterų kartų (pvz., Italijoje kas penkta 1965 m. gimusi moteris neturi vaikų).
Taip pat skaitykite: Vyro jausmai nėštumo metu
Atlikusi keletą giluminių interviu su bent penkerius metus susituokusiomis ar partnerystėje gyvenančiomis Lietuvos moterimis (28-37 metų) pastebėjau, kad jų apsisprendimą neturėti vaikų dažniausiai lemia noro ir poreikio tapti motina stoka bei pasitenkinimas pasirinktuoju gyvenimo būdu. Vaikų neketinančios turėti moterys nebūtinai atsiduoda karjerai ar kitai veiklai. Jų prioritetas - į suaugusius orientuotas gyvenimo būdas, laisvalaikis, kelionės, kurių neriboja su vaikų auginimu susiję rūpesčiai bei atsakomybės.
Jos turimais Lietuvos gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, 2021 metais 8,8 proc. (t.y. apie 77 tūkst.) vyresnių nei 41 metų moterų buvo bevaikės. Tad Lietuvoje kiek mažiau nei dešimtadalis moterų lieka negimdžiusios. Pasak mokslininkės, bevaikių moterų dalis pamažu didėja: tarkim, tarp 1960-1964 m. gimusių moterų jų buvo 8,6 proc., tarp 1965-1969 m. gimimo - jau 8,9 proc., o iš 1970-1974 m. ir 1975-1979 m. gimusių moterų bevaikėmis liko daugiau nei 10 proc. (atitinkamai - 10,1 proc. ir 11,1 proc.).
2019 m. atlikto „Šeimos ir nelygybių“ tyrimo, kurio metu buvo apklausti 3000 respondentų, gimusių 1970-1984 m., duomenimis, net 12 proc. vyrų ir 7,6 proc. moterų nenorėtų turėti nė vieno vaiko.
Vaikų Teisių Apsauga Lietuvoje
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę teisės aktai garantuoja visiems vaikams lygias teises neatsižvelgiant į tai, ar vaikai yra gimę santuokoje, ar ne. Civiliniame kodekse (2000, įsigaliojo 2001) nustatyta, kad nesantuokinių ir santuokinių vaikų teisės lygios, tėvams nutraukus santuoką, ją pripažinus negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium vaikų teisės nesikeičia. Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai.
Pilnametystės sulaukę vaikai privalo išlaikyti paramos reikalingus savo tėvus neatsižvelgiant į tai, ar jų tėvai buvo susituokę. Teismas gali atleisti pilnamečius vaikus nuo pareigos išlaikyti savo nedarbingus tėvus, jei nustato, kad tėvai vengė atlikti savo pareigas nepilnamečiams vaikams.
Taip pat skaitykite: Liūto ženklo vyrai: ką svarbu žinoti?
Fizinės Bausmės
Fizinės bausmės, siekiant drausminti - daug visuomenės diskusijų sulaukiantis reiškinys. 2019 metais fizines bausmes Lietuvoje galimai patyrė 98 vaikai, rodo Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos (SPIS) duomenys. Tai oficialiai registruota statistika. Tikrąjį šio reiškinio mastą šalyje nustatyti sunku. Palyginti tris pirmuosius šių metų mėnesius su praeitų metų tuo pačiu laikotarpiu, SPIS duomenimis, nuo fizinių bausmių galimai nukentėjusių vaikų padaugėjo.
Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, fizinė bausmė yra vaiko drausminimas, kai fizinis veiksmas naudojamas fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar fiziškai kankinti vaiką arba pažeminti jo garbę ir (ar) orumą.
Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAĮT) specialistų, kiekviena vaiko patirta fizinė bausmė turi emocinės prievartos ir (arba) psichologinio smurto komponentų. Su tokiais vaiko teisių gynėjų teiginiais sutinka ir Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros docentė Jorūnė Vyšniauskytė Rimkienė, tyrinėjanti tėvų auklėjimo poveikį vaikams bei konsultuojanti tėvus tėvystės klausimais. Mokslininkė pateikia kategorišką išvadą - fizinės bausmės problemų nesprendžia, bet jas kuria. Nors tokiomis bausmėmis siekiama paauklėti, pasak mokslininkės, jos neišmoko vaiko elgtis teisingai, žaloja jo psichinę sveikatą ir palieka gilias dvasines žaizdas visam gyvenimui.
Harmoningam vaiko vystymuisi yra būtinas glaudus emocinis ryšys su tėvais. Užuot tą ryšį kūrę, mes jį nutraukiame. Daugelis tyrimų rodo, kad dažnai mušami vaikai emociškai tolsta nuo savo tėvų, jų negerbia, nuvertina. Vaikas per santykį su savo tėvais pirmiausia mokosi santykio su savimi pačiu, o vėliau ir su visu pasauliu.
Jei vaikas yra mušamas, tai stipriai kerta per jo savigarbą. Mušamas vaikas gauna signalą: „aš nesu vertingas, nesu svarbus“. Žlunga mušamo vaiko pasitikėjimas savimi, suaugusiaisiais, visu pasauliu. Vaikui pradeda atrodyti, kad jį skriausti kitiems galima, kad tai norma.
Siekiant stabdyti netinkamą elgesį, leisti vaikui patirti savo elgesio pasekmės ir mokyti tinkamo elgesio, skatinti tinkamą elgesį, labai svarbu šeimoje nustatyti taisykles, kurių vaikas turėtų laikytis, kalbant apie kasdienę rutiną. Taip pat yra labai svarbu pastebėti ir skatinti vaiko teigiamą elgesį. Ne viename šaltinyje teko rasti patarimą, kad atsvara vienai pastabai turi būti penki pagyrimai. Pagyrimai turi nuskambėti pirmiau, nei pastaba.
Vaiko Teisių Pažeidimai
2020 metais buvo gauta 39 430 pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus (atvejų skaičius). Tai yra 22 procentais daugiau nei 2019 metais (2019 m. gauti 32 105 pranešimai). Per parą 2020 metais vidutiniškai buvo gaunami 108 pranešimai apie galimus vaiko teisių pažeidimus (2019 m. 2020 metais pranešimai buvo gauti dėl 26 219 vaikų galimai pažeistų teisių (2019 m. - dėl 22 893 vaikų). 2020 metais 7 522 vaikų (28,7 proc.) teisės galimai buvo pažeistos pakartotinai (2019 m.
Pagrindiniai informacijos apie galimus vaiko teisių pažeidimus šaltiniai buvo policija (bendrai apie 50 proc. Galimos priežastys, kodėl 2020 m. išgyvenome nepaprastą laiką - pasaulinę koronaviruso pandemiją ir šalyje paskelbtą karantiną. Būtent pirmojo karantino laikotarpiu - balandžio ir gegužės mėnesiais - Tarnyba gavo mažiausiai pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus. Balandį jų registruota - 2930, gegužės mėnesį - 3182.
2020 metais daugiausia pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus gauta Šiaulių apskrityje - 5027 pranešimai. Toliau pagal skaičių rikiuojasi Kauno apskritis - 4783 ir Vilniaus miestas - 4102 pranešimai.
Statistika rodo, kad per praėjusius metus įvairių formų smurto (fizinio, seksualinio, psichologinio, nepriežiūros) nepilnamečiai patyrė mažiau nei 2019 m. Lyginant su 2019 m., nuo smurto pernai nukentėjo 1002 vaikais mažiau. Fizinio smurto 2020 m. fiksuoti 1496 atvejai (2019 m.
2020 m. visų rūšių smurtą patyrė vaikai pagal amžiaus grupes: 0-3 m. - 308; 4-6 m. - 314; 7-9 m. - 428; 10-14 m. - 1050; 15-17 m. - 741. Daugiausiai smurto atvejų būta 10-14 metų amžiaus grupėje. Pastebėta, kad įvairių formų smurtą labiau patiria berniukai.
Fiksuotas galimas smurtas prieš vaikus pagal lytį: 2020 m. mergaitės - 1271, berniukai - 1570, 2019 m. Panevėžio apskrityje 2020 m. gauta 2795 pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus. Daugiausia pranešimų gauta Panevėžio mieste - 883, mažiausiai - Rokiškio rajone - 319.
Lyginant su 2019 metais, kai apskrityje buvo registruota 2680 pranešimų, 2020 metais pranešimų skaičius nežymiai išaugo. Iš visų pernai gautų pranešimų, 1023 atvejais pranešimas nepasitvirtino ir priimtas sprendimas užbaigti jo nagrinėjimą, nevertinant vaiko situacijos. Praėjusiais metais Panevėžio apskrities vaiko teisių gynėjai 543 vaikams užtikrino saugią aplinką, kai buvo iškilusi grėsmė jų saugumui, sveikatai ar net gyvybei.
Dvi Panevėžio apskrityje dirbančios mobiliosios komandos, kurią sudaro - socialinis darbuotojas, psichologas ir specialistas, dirbantis su priklausomybių turinčiais asmenimis, - dirbo su 102 krizę išgyvenančiomis šeimomis.
Tarnyba pastebi, kad ypatingo susitelkimo reikalaujančiu laikotarpiu, per karantiną, neišvengta pačių skaudžiausių - smurto prieš vaikus šeimoje atvejų, tačiau jų fiksuota mažiau. Lyginant visų rūšių smurto atvejus per abu karantino laikotarpius su atitinkamu laikotarpiu 2019 metais, matoma, kad atvejų žymiai mažiau.
2020 metais žymiai, net 350 atvejų (36 proc.), sumažėjo vaikų, kuriems buvo taikoma laikinoji globa. Per 2020 metus nuolatinė globa (rūpyba) buvo nustatyta 744 vaikams: 76 procentams šių vaikų globa nustatyta šeimose. 2020 metų pabaigoje nuolatinėje globoje buvo 5 748 vaikai. Iš jų didžioji dalis - 3 990 vaikų buvo globojami šeimose, 314 - šeimynose, 1 444 - socialinės globos institucijose.
2020 metais Lietuvoje gyvybės langeliuose buvo palikta 10 kūdikių: Vilniuje ir Šiauliuose - po 3, Kaune - 2, Klaipėdoje ir Alytuje - po vieną. Daugiausiai paliekami kūdikiai iki 10 dienų amžiaus. Per 2020 m. didžiausias (vyriausias) paliktas kūdikis buvo 1 mėn. 15 dienų amžiaus. „Gyvybės langelių“ istorijoje yra buvę 2 atvejai, kai vaikai buvo palikti ir vyresnio amžiaus.
2020 metais įvaikinta 80 vaikų: 51 vaikas įvaikintas Lietuvoje (t.y. 61 procentas) ir 29 vaikai - užsienyje (t.y. 39 procentai). Palyginimui: 2019 metais įvaikinti 108 vaikai, 74 vaikai įvaikinti Lietuvoje (t.y. 70 procentų), 34 vaikai - užsienyje (t.y. 30 procentų).
Lyčių Nelygybė Lietuvoje
Lietuvoje statistikos duomenys atskleidžia įvairius lyčių nelygybės aspektus, kurie apima švietimą, darbo rinką, šeimos atsakomybes ir smurtą artimoje aplinkoje. Šie duomenys rodo, kad lytis vis dar yra reikšmingas veiksnys, lemiantis asmens galimybes ir patirtis įvairiose gyvenimo srityse.
Švietimas
Lietuvoje aukštąjį arba aukštesnįjį išsilavinimą dažniau turi moterys: 61 proc. moterų ir 39 proc. vyrų. Moterys taip pat dažniau dalyvauja mokymosi visą gyvenimą procese (23 proc. moterų ir 16 proc. vyrų). Lietuvos universitetuose taip pat dažniau studijuoja moterys (59 proc.) nei vyrai (41 proc.) (2023-2024 mokslo metų duomenys).
Daugiau berniukų iškrenta iš švietimo sistemos ir mažiau vyrų baigia aukštojo mokslo studijas. Dėl iš anksto susiformavusių lūkesčių berniukams ir mergaitėms švietimo sistemoje jiems dažnai taikomi skirtingi standartai. Pavyzdžiui, iš mergaičių reikalaujama nuolankumo, paklusnumo, darbštumo, kruopštumo, iš berniukų - ryžtingumo, tvirtumo, aktyvumo. Praktikoje kur kas dažniau numojama ranka į berniukų garsumą, triukšmingumą („berniukai bus berniukai“). Tokių lyčių stereotipų pasekmės lemia, kad berniukai dažniau iškrenta iš ugdymo sistemos, t. y., nebaigia mokyklos, dažniau susiduria su sunkumais mokantis, rečiau stoja ir įstoja į aukštąsias mokyklas ir pan.
Tarp universitetų dėstytojų 2024-2025 metais moterys sudarė 57 proc. Jos dažniau nei kolegos vyrai dirbo asistentais (63 proc.) ir lektoriais (61 proc.), vyrai dažniau atliko profesoriaus pareigas (59 proc.). Taip pat iš 12 Lietuvos universitetinių aukštųjų mokyklų rektorių tik 4 yra moterys. Tarp bendrojo ugdymo mokyklų mokytojų ir vadovų vyrauja atvirkštinės tendencijos: pavyzdžiui, 2024-2025 metais moterys sudarė 88 proc. bendrojo ugdymo įstaigų vadovų.
Tiesa, nors priešmokyklinio ugdymo ir pradinių klasių mokytojų gretose vyrai užima labai mažą dalį (tarp priešmokyklinio ugdymo pedagogų visoje Lietuvoje buvo tik 3 vyrai, tarp 1-4 klasių mokytojų vyrai sudarė 2 proc.), 30 proc. visų šių įstaigų vadovavo vyrai.
Statistikos duomenys švietimo srityje nurodo į keletą nusistovėjusių visuomenės nuostatų ir lūkesčių moterų ir vyrų atžvilgiu. Moterys labiau dominuoja tarp dėstytojų ir žemesnio laipsnio mokslininkų dėl mažų atlyginimų. Ši tendencija būdinga visai darbo rinkai. Visi sektoriai, kur dirba daugiau moterų (pavyzdžiui, švietimo, slaugos, socialinio darbo, kultūros ir pan.), yra prasčiau apmokami.
Moterys taip pat dažniau turi ilgesnes karjeros pertraukas dėl įsipareigojimų, susijusių su šeima: eina vaiko priežiūros atostogų, prižiūri sergančius ar vyresnio amžiaus šeimos narius ir pan. Dėl šių pertraukų ir visuomenėje nusistovėjusių stereotipų, kad moterų pagrindinė pareiga yra vaikų ir namų priežiūra, joms sunkiau siekti akademinės ir (arba) mokslinės karjeros. Siekti akademinės ir (arba) mokslinės karjeros moterims sudėtingiau ir dėl šioje srityje egzistuojančio „stiklo lubų“ reiškinio.
„Stiklinėmis lubomis“ vadinamas reiškinys, kuomet dėl nematomų ir / arba dirbtinai sudaromų kliūčių ribojamos moterų galimybės siekti karjeros. Tokiomis kliūtimis gali būti vaiko priežiūros atostogose esančių darbuotojų (statistiškai dažniausiai moterų) laiko įskaičiavimas į laikotarpį, skirtą kvalifikacijai kelti. Vaikų ar kitų šeimos narių priežiūra dažnai tampa priežastimi, dėl kurios moterys negali tokiu pačiu greičiu tobulėti mokslinėje, profesinėje srityje kaip gali vyrai, yra priverstos ilgesniam laikui atsitraukti nuo domėjimosi savo sritimi, naujovių sekimo ir t. t.
Renkantis aukštojo mokslo ir pomokyklines studijas smarkiai išsiskiria moterų ir vyrų pasirinkimai. Lietuvoje 46 proc. moterų studijuoja švietimo, sveikatos, socialinės, humanitarinės ir meno krypties mokslus, o šių sričių mokslus renkasi tik 18 proc. Lietuvos universitetuose tarp studijuojančiųjų kalbas ir žurnalistiką vyrai sudaro 18 proc., teisę - 32 proc. Vyrų dominuojamose profesijose - informacijos ir ryšio technologijose, inžinerijoje ir inžinerinėse profesijose, architektūroje ir statyboje - moterys sudaro atitinkamai 13,5 proc., 21 proc. ir 23 proc.
Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2024 m. vyrai sudarė 44 proc. aukštųjų mokyklų studentų, studijuojančių gamtos, technikos ir taikomuosius mokslus, moterys - tik 12 proc.
Pateikta statistika rodo didelius skirtumus tarp moterų ir vyrų renkantis studijas po mokyklos užbaigimo. Šis netolygus pasiskirstymas vadinamas horizontaliąja segregacija švietime. Ilgainiui tai pasireiškia ir horizontaliąja segregacija darbo rinkoje, kuomet moterys dominuoja vienose profesijose (pavyzdžiui, švietimo, sveikatos, socialinės rūpybos, kultūros), o vyrai - kitose (pavyzdžiui, informacinių technologijų, ryšių, fizikos). Duomenys rodo, kad moterų vyraujamos profesijos yra prasčiau apmokamos, o vyrų - geriau.
Šiam reiškiniui daug įtakos turi visuomenėje vyraujantys lyčių stereotipai. Nuo mažens berniukai ir mergaitės vis dar dažnai žaidžia su skirtingais žaislais: mergaitės labiau žaidžia su žaislais, kurie lavina rūpybos įgūdžius (minkšti žaislai, maisto gamybos rakandai, vežimėliai lėlėms ir pan.), o berniukai - mechanikos, loginio mąstymo, konstravimo (automobiliai ir kitos įvairios transporto priemonės, įvairūs konstruktoriai, kaladėlės ir pan.). Net LEGO konstruktoriai mergaitėms ir berniukams skiriasi spalviškai, sudėtingumu, veiklos sritimi. Lyčių stereotipai pasireiškia ir mokykloje - per neįsisąmonintus ugdytojų stereotipus, vadovėlių medžiagoje.
Nors Lietuvoje karjeros konsultavimas mokyklose dar menkai išvystytas, tačiau ir šioje srityje aptinkama stereotipų įtaka. Dėl vyraujančio vyro kaip maitintojo stereotipo vyrai dažnai ir nesirenka prasčiau apmokamų profesijų. Taip pat iš aplinkos girdimos žinutės, kad pasirinktas akademinis ir / ar profesinis kelias yra „nevyriškas“. Tuo pat metu mergaitės dar ankstyvoje vaikystėje pradeda prasčiau už berniukus vertinti savo pasiekimus. Dėl to ilgalaikėje perspektyvoje nukenčia jų pasitikėjimas savimi, jos daug dažniau linkusios sutikti dirbti ir už mažesnį atlyginimą, dėl šeimos poreikių atsisakyti darbo etato dalies ar net paties darbo ir pan. Taip pat dėl būtinybės derinti šeimą ir darbą jos renkasi veiklos sritis, kur tai padaryti būtų lengviau.
#