Įvaikinimas - tai atsakingas ir reikšmingas žingsnis, kuriuo siekiama suteikti šeimą ir namus vaikams, likusiems be tėvų globos. Lietuvoje šis procesas apipintas įvairiais mitais ir klaidingais įsitikinimais. Šiame straipsnyje panagrinėsime, ar iš tiesų sunku įsivaikinti vaiką Lietuvoje, kokie reikalavimai keliami įtėviams, kokie mitai sklando apie įvaikinimą ir kaip vyksta pats procesas.
Pastaruoju metu Lietuvoje įvaikinimo srityje užfiksuotas teigiamas pokytis - nauja šeima rasta septyniolikmečiui. Tačiau svarbu pažymėti, kad be tėvų Lietuvoje gyvena apie 2000 vaikų, bet tik nedidelė dalis jų (apie 380) yra galimi įvaikinti.
Įvaikinimo procesas Lietuvoje: žingsnis po žingsnio
Įvaikinimo procesas Lietuvoje susideda iš dviejų pagrindinių etapų: pasirengimo ir galimo įvaikinti vaiko pasiūlymo laukimo. Pasirengimo etapas trunka iki 5 mėnesių ir apima šiuos žingsnius:
- Prašymo įvaikinti pateikimas: Norintys įsivaikinti asmenys turi kreiptis į savo gyvenamosios vietos savivaldybės administraciją ir pateikti prašymą įvaikinti.
- Pirminis vertinimas: Per 20 darbo dienų atliekamas pirminis vertinimas, kurio metu nustatoma, ar nėra aplinkybių, dėl kurių asmenys negalėtų būti įtėviais.
- Globėjų ir įtėvių rengimo kursai (GIMK): Jei pirminio vertinimo metu nenustatoma kliūčių, asmenys nukreipiami į globos centrą, kuriame vyksta GIMK kursai. Šių kursų trukmė - ne ilgiau nei 3 mėnesiai ir juos sudaro 7 grupinės sesijos bei ne mažiau kaip 2 individualūs susitikimai. Kursų metu pateikiama teorinė medžiaga, atliekamos praktinės užduotys ir vedamos diskusijos.
- Išvada dėl pasirengimo įvaikinti: Baigus mokymus, per 10 darbo dienų pateikiama išvada dėl pasirengimo įvaikinti.
Antrasis įvaikinimo etapas - galimo įvaikinti vaiko pasiūlymo laukimas. Šio laikotarpio trukmė priklauso nuo įtėvių lūkesčių dėl vaiko amžiaus, sveikatos būklės ir socialinės padėties. Kuo lankstesni įtėviai bus apsibrėždami norimo įvaikinti vaiko amžiaus ribas, jo sveikatos sunkumus / negalias bei socialinę kilmę, tuo greičiau jie sulauks pasiūlymo įvaikinti.
Reikalavimai įtėviams: ką svarbu žinoti?
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas reglamentuoja amžių, kurio sulaukę asmenys gali įsivaikinti. Jame nurodoma, kad įvaikinti gali darbingo amžiaus asmenys. Teisiškai nurodyta, kad įvaikintojais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių asmenys iki penkiasdešimties metų. Įvaikinant pirmenybė teikiama susituokusiems asmenims, tačiau išimties tvarka leidžiama įvaikinti ir vienišam, nesusituokusiam asmeniui ar vienam iš sutuoktinių. Svarbu, kad įvaikintojai būtų veiksnūs bei suprantantys savo veiksmų pasekmes ir galintys prisiimti atsakomybę.
Taip pat skaitykite: Ar sunku susikalbėti su kitomis kartomis?
Vyresni kaip 50 m. asmenys įsivaikinti gali šiais atvejais: jei įvaikina sutuoktiniai ir vienas iš jų atitinka įstatymo reikalaujamą amžių, o tas, kuris viršija, yra pakankamai geros fizinės ir psichinės būklės, kad pajėgtų išauginti įvaikį. Taip pat jei įvaikinamas vyresnis vaikas - aštuonerių ar daugiau metų, jei vaikas ilgą laiką augo toje šeimoje, jei įtėvius su vaiku sieja giminystės ryšiai arba jei vaikas iki tol jau buvo sutuoktinio vaikas. Svarbu paminėti, kad amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamojo turi būti ne mažesnis nei 18 metų.
Įvaikintojais negali būti asmenys, teismo pripažinti neveiksniais šioje srityje arba ribotai veiksniais šioje srityje, asmenys, kuriems yra ar buvo apribota tėvų valdžia, buvę vaiko globėjai (rūpintojai), kurie buvo nušalinti nuo globėjo (rūpintojo) pareigų šio kodekso 3.246 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais, asmenys, nuo kurių yra atskirtas vaikas, taip pat asmenys, turintys psichikos ir elgesio sutrikimų ar sergantys kitomis ligomis, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Įvaikintojais taip pat negali būti asmenys, nuteisti už tyčinį nusikaltimą žmoniškumui, žmogaus gyvybei, laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, vaikui ir šeimai, visuomenės saugumui, dorovei, nusikaltimą, pavojingą žmogaus gyvybei ir sveikatai, sunkų sveikatos sutrikdymą, taip pat nusikaltimą, susijusį su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas įstatymų nustatyta tvarka.
Nors įstatymuose nėra nustatyta, kiek pajamų šeima privalo turėti, visgi pastebima, kad pajamos turėtų būti tokios, kad šeima galėtų užtikrinti savo ir vaiko visavertį gyvenimą. Atkreipiamas dėmesys, kad šeimoje atsiradus naujam nariui ji netaptų socialinės rizikos šeima. Tai reiškia, kad pajamos gaunamos per mėnesį turi būti pakankamos kiekvienam šeimos nariui užtikrinti minimalų pragyvenimo lygį.
Mitai apie įvaikinimą: ką svarbu žinoti?
Apie įvaikinimą sklando įvairūs mitai, kurie gali atgrasyti žmones nuo šio kilnaus žingsnio. Aptarkime dažniausiai pasitaikančius mitus:
- Mitas: Įsivaikinti gali tik turtingi žmonės.
- Realybė: Nėra privaloma turėti darbus ar būstą, tačiau norinti įsivaikinti šeima turi gebėti patenkinti svarbiausius vaiko poreikius.
- Mitas: Už galimybę įsivaikinti reikia mokėti.
- Realybė: Visos procedūros, susijusios su įvaikinimu, yra visiškai nemokamos.
- Mitas: Prioritetas įvaikinant teikiamas jaunoms šeimoms.
- Realybė: Amžius nėra pagrindinis kriterijus, svarbiausia - gebėjimas užtikrinti vaiko gerovę.
- Mitas: Vienišas asmuo negali įsivaikinti vaiko.
- Realybė: Lietuvos Respublikos piliečiai lygiateisiškai įrašomi į norinčių įsivaikinti asmenų apskaitą. Tačiau vienišas asmuo negali įsivaikinti vaiko tokiu atveju, jeigu gyvena užsienio valstybėje.
- Mitas: Įvaikinti vaikai yra problemiški.
- Realybė: Problemiški gali būti ir biologiniai vaikai. Svarbiausia - tinkamas auklėjimas ir specialistų pagalba, jei reikia.
- Mitas: Šeima gali pasirinkti vaiką "iš sąrašo".
- Realybė: Nei iš sąrašo, nei iš katalogo, nei iš globos įstaigos šeima vaiko pasirinkti negali.
- Mitas: Įvaikinamas vaikas turi gyventi tam tikro dydžio plote.
- Realybė: Įstatymiškai nėra apibrėžta, kiek kvadratinių metrų turi tekti vaikui, tačiau turi būti sukurtos tinkamos sąlygos gyventi, sukurta asmeninė erdvė, erdvė poilsiui bei žaidimams, higienai.
Svarbūs aspektai prieš įvaikinant: ką reikia apsvarstyti?
Prieš priimant sprendimą įsivaikinti vaiką, svarbu atidžiai apsvarstyti keletą aspektų:
Taip pat skaitykite: Atpažinkite dėmesio sutrikimus
- Motyvacija: Įvertinkite savo motyvus ir įsitikinkite, kad jūsų noras įsivaikinti yra pagrįstas meile ir noru suteikti vaikui šeimą, o ne kitais sumetimais.
- Lūkesčiai: Būkite realistiški dėl įvaikinimo ir supraskite, kad įvaikintas vaikas gali turėti specifinių poreikių, susijusių su jo praeitimi.
- Pasirengimas: Pasiruoškite tiek teisiškai, tiek emociškai. Dalyvaukite GIMK kursuose, skaitykite literatūrą apie įvaikinimą ir konsultuokitės su specialistais.
- Parama: Pasirūpinkite, kad turėtumėte artimųjų ir draugų paramą, kurie galėtų jums padėti ir palaikyti.
- Atvirumas: Būkite atviri su vaiku apie jo įvaikinimą ir padėkite jam suprasti savo istoriją.
Pirminis ryšys su įvaikinamu vaiku: ar jis būtinas?
Būsimieji įvaikintojai labai nori tikėti, kad jiems pirmą kartą pamačius siūlomą vaiką tarp jų ir vaiko užsimegs ryšys. Tačiau reikia atsiminti, kad ryšys yra kuriamas per laiką ir už santykio kūrimą yra atsakingas suaugęs žmogus. Galima pasakyti labai paprastai: kai mažas vaikas jaučia alkį, jį reikia žindyti, maitinti, kai bijo - raminti, glostyti, kai nuobodžiauja - žaisti ir t. t. Bendraujant su vyresniu vaiku - gebėti priimti jo reakcijas, jausmus, jį išklausyti, tinkamai reaguoti. Labai svarbu yra priimti vaiko emocijas bei jo netinkamą elgesį, mokyti jį reikšti emocijas priimtinais būdais.
Adaptacijos laikotarpis prieš įvaikinimą: ar jis yra?
Tuo metu, kai būsimiems įtėviams pateikiamas pasiūlymas įvaikinti, kartu yra suteikiama rašytinė informacija apie vaiką: jo amžių, sveikatą, socialinę istoriją. Susipažinę su pateikta informacija, būsimieji įtėviai gali parašyti prašymą dėl susitikimo su vaiku. Iš anksto suderinę su vaiko globėju, pasimatyti su vaiku ir galutinai apsispręsti būsimieji įtėviai turi per 30 dienų nuo rašto apie siūlomą įvaikinti vaiką išsiuntimo dienos. Sutikę įvaikinti vaiką ir laukdami teismo, būsimieji vaiko įtėviai gali lankyti vaiką globos vietoje ir megzti su juo ryšį.
Globoti ar įsivaikinti: ką pasirinkti?
Pasak pašnekovės, globos tikslas yra vaiką grąžinti į šeimą - pirmiausia stengiamasi grąžinti į biologinę, o jei tokios galimybės nėra - į naują. Tiems, kurie tampa globėjais, visada išlieka rizika, kad kažkurį laiką pabuvęs šeimoje ir paaugęs vaikas gali išeiti į kitur. „Globa tikrai yra laikinas dalykas, nes kasmet vyksta sąlygų vertinimas ir peržiūros, o vaikui nuolatos yra ieškoma pastovi šeima. Tik kai vaikas yra įvaikinamas, jis tampa tikras šeimos narys ir patys įtėviai priima įsipareigojimą, kad jis toje šeimoje bus savas visam gyvenimui. Išskirčiau, kad į globą dažniausiai paima vyresnius vaikus, nes mažus įvaikiname visus. Taip nutinka, nes nevaisingumo problemą išgyvenusios šeimos dažniausiai nori įsivaikinti dar kūdikį ir jį auginti nuo pat mažumės ir su juo užmegzti kaip įmanoma artimesnį ryšį. Tuo tarpu globą dažniausiai renkasi paliktų vaikų giminaičiai - močiutės, pusseserės, tetos, dėdės. Skirtumas tas, kad globoje vaikas gauna išmokas, o įsivaikinus nebeteikiama jokia parama. Kadangi dažnai giminaičiams suteikiama nuolatinė globa - kol yra galimybė, jie renkasi tas sąlygas, kurios jiems palankesnės. Globodami jie gauna išmokas, o jei kažkuriuo metu atsiranda įtėviai, apie tai pranešama iš anksto ir pirmiausia įsivaikinimo galimybė suteikiama giminaičiams dėl jau suformuoto ryšio“, - teigia Jurgita Pukienė.
Taip pat skaitykite: Naktinis kosulys vaikui: priežastys ir gydymas
tags: #ar #sunku #isivaikinti #vaika