Įvadas
Šiame straipsnyje panagrinėsime, ką Biblija moko apie tai, ką reiškia būti Dievo vaiku. Aptarsime Senojo ir Naujojo Testamento perspektyvas, taip pat praktinius patarimus tėvams ir vaikams. Taip pat aptarsime, kaip tinkamai auklėti vaikus ir kaip vaikai turėtų gerbti savo tėvus.
Dievo vaikai Biblijoje
Senasis Testamentas
Senajame Testamente apie Dievo tėvystę kalbama nedaug, akcentuojamas Dievas kaip Kūrėjas ir Šventasis. Iš 4, 22-23 Izraelis yra Dievo "sūnus". Interpretacija pateikiama ir Įst 32, 6. Tačiau apie tai, kad į jį maldoje galima kreiptis kaip į tėvą ar netgi laikyti visų žmonių tėvu, Senajame Testamente nepasakyta nieko.
Naujasis Testamentas
Naujajame Testamente kitoks vaizdas - tikintieji į Dievą kreipiasi kaip į Tėvą, daugiausiai - kaip apie Jėzaus Tėvą. Apaštalas tvirtina: "… Dievas yra Tėvas, mūsų Tėvas." Tačiau teiginys, kad "visi žmonės yra Dievo vaikai", paplitęs ne tik tarp ezoterikų ir sektantų, bet ir tarp katalikų bei protestantų, būtent pastarieji ypač išpopuliarino šį teiginį krikščionims.
Kaip tampama Dievo vaiku?
Paulius kalba apie "įsūnystę" (Gal 4, 5 eil.): "Dievas atsiuntė savo Sūnų… kad atgautume įsūnystę. Ir kadangi jūs esate sūnūs, Dievas atsiuntė į jūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: ‘Aba, Tėve’" (Gal 4, 5-6). Taip pat sakoma, kad yra "iš Dievo užgimę", t. y. "davė galią tapti Dievo vaikais" (Jn 1, 12-13). Aiškus, jog čia kalbama apie apsivalymą nuo nuodėmės.
Tėvų atsakomybė: auklėti vaikus
Laiške efeziečiams 6,4 rašoma: "Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos drausmindami ir mokydami Viešpatyje". Paulius mini, kad tėvams vaikus dera auklėti Viešpatyje, o vaikams klausyti taip pat Viešpatyje. Todėl būtina patiems tėvams gerai išmanyti Dievo žodį. Kitaip tariant, svarbu daug kalbėtis su vaikais įvairiomis temomis ir protinti juos sulig Viešpaties valia, perspėti apie galimus pavojus, nuodėmę. Mokyti - tai ir pataisyti, parodyti į kaltę, jei to reikia, atverti išeitį.
Taip pat skaitykite: Auklių įvertinimas
Kaip neerzinti vaikų?
Tėvai perspėjami neerzinti vaikų, kadangi iš prigimties jie yra nuožmesni, kietesni, reiklesni, fiziškai stipresni ir dažniau nei moterys linkę šias savybes išreikšti ir santykiuose su vaikais. Tai draudimas perdėtam rūstumui auklyboje, neišmintingai iškeltiems reikalavimams, piktnaudžiavimui valdžia, neteisingumui, nesąžiningumui, šališkumui kitų vaikų šeimoje atžvilgiu, nuolatiniams priekaištams ir smerkimams, vaiko žeminimui, nedėmesingumui jo poreikiams, jausmams.
Vaikų atsakomybė: gerbti tėvus
Išėjimo knygoje 20,12 rašoma: "Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda". Laiške efeziečiams 6,1-4 rašoma: "Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo tėvų, nes tai teisinga. „Gerbk savo tėvą ir motiną", - tai pirmasis įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventum žemėje. Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos drausmindami ir mokydami Viešpatyje". Ir suaugę, ir patys tapę tėvais, nuo Dievo įsakymo gerbti tėvus ir jų klausyti nesame atleidžiami - vaikai tėvams esame tol, kol juos turime. Tad privalome tėvams paklusti tiek, kiek jų pamokymai dera su Viešpaties žodžiu, atitinka Dievo valią.
Dievo meilė visiems žmonėms
Dievas myli visus žmones ir nori gero visai savo kūrinijai. Dievas mumis rūpinasi ypatingai, nes mus myli ypatingai. Malonė visiems, kurie nuoširdžiai myli mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Pagrindinė tezė Dievo ir maldos atžvilgiu yra ši: "… maldas" (Ps 65, 3).
Biblijos autoritetas ir patikimumas
Raštai patys skelbia, kad yra Dievo žodis. Jie atneša šviesą ir geba įtikinti atsiversti nuodėminguosius, stiprina ir veda tikinčiuosius į išgelbėjimą. Kiekviena Biblijos knyga turi savo istoriją, kaip ji buvo įtraukta į Bibliją. Kiekvienu atveju Dievas paragino žmones pripažinti šiuos raštus, kaip atskleidžiančius Šventosios Dvasios valdžią ir jėgą. Dievas naudojo žmones, tarybas, bažnyčią, kad raštai, kurie nebuvo įkvėpti Dievo, nebūtų įtraukti į Bibliją.
Yra svarbu, kad yra išlikę tūkstančiai rankraščių. Lygindami juos tarpusavyje ir su šių laikų Biblija, įsitikiname, kad tai - labai kruopščiai perrašyta originalo kopija. Raštas kalba aiškiai, kad mes žinotume, ko reikia gyvenimui ir dievotumui (2 Pt 1, 3). Raštas pasako mums viską, ko reikia, kad gyventume dievotai Kristuje (2 Pt 1, 3). Raštas pateikia pakankamai informacijos apie tai, koks yra Dievas, kaip Dievas sukūrė pasaulį, kokie yra žmonės, ir kaip mes pasidavėm nuodėmei, atskleidžia ir Dievo išgelbėjimo planą, kokia bus ateitis, kad galėtume pasitikėti Dievu ir gyventi tikėjimu (Gal 2, 20; 2 Kor 5, 7). Dievas parodė save.
Taip pat skaitykite: Gimdymas Santaros klinikose: pasiruošimas
Būti kaip vaikas: nekaltumas, nuoširdumas ir pasitikėjimas
Jėzus sako: "Kol nebūsime kaip vaikai, neįeisime į karalystę". Vaikai yra neklastingi, tikri, besidžiaugiantys, ieškantys, nesivaržantys. Vaikai pasižymi paprastumu ir gerumu, neklastingumu, o tai yra labai vertinama Dievo akyse. Tas tyras gėris, slypintis juose, padeda suvokti Dievo karalystę. Tačiau norint papulti į Dievo karalystę, vien gerumo ir tyrumo neužtenka.
Paprastai "priimti Dievo karalystę kaip kūdikiui" suprantama taip: "priimti Dievo karalystę taip, kaip ją priima vaikas". Tai atitinka kitus Jėzaus žodžius Evangelijoje pagal Matą: "Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę" (Mato 18, 3). Vaikas pasitiki nemąstydamas. Vaikai negali gyventi nepasitikėdami aplinkiniais. Vaikų pagrindinis skirtumas nuo suaugusių yra tas, kad jie vis dar smalsiai tiria pasaulį.
Vaikas ieško savo gyvenimo kelio. Jis nesišlieja aklai prie tėvų praminto kelio, o ieško savo ir atradęs palieka namus.
Dievo planas ir žmogaus laisva valia
Dievas sukūrė žmogų su laisva valia - panašų į save. Jeigu jis negalėtų rinktis nuodėmės, neturėtų laisvos valios, būtų paprasta marionetė. Dievas nenorėjo kurti sau užprogramuotų žmonių, kurie elgsis būtent taip, kaip Dieva nori, bet norėjo sukurti laisvą, gyvą būtybę, kuri būtų panaši į jį. Dievas apmąstė tai ir žinojo, kad žmogus gali rinktis nuodėmę.
Dievas suteikia visišką laisvę savo tautai - jie gali laisvai pasirinkti, ar nori klausyti, ar nenori. Nenorinčius baudžia, norinčiais džiaugiasi ir padeda jiems.
Taip pat skaitykite: Humoras apie darželį
Interpretacijos ir krikščionybės kryptys
Katalikai, stačiatikiai, protestantai, visi remiasi ta pačia Biblija, bet prideda savo mokyme tam tikrų interpretacijų. Biblijoje parašyta, kad Dievas nekenčia nedorėlių, katalikai, net ir protestantai žino, kad taip parašyta, bet jie savaip interpretuoja, kad taip negali būti, ir sugalvoja interpretaciją, kad Dievas myli nedorelį, tiesiog nekenčia nuodėmės. Dėl to ir išsiskyrė daug įvairių krikščionybės krypčių - nes visi skirtingai interpretuoja.
Dievo meilė ir teisingumas: ar Dievas myli visus?
Yra Dievo vaikų pasaulis, yra ir velnio vaikų pasaulis. Jėzus matė budelių širdis - jie nesuvokė, ką daro. Yra parašyta, kad Dievas pakenčia pražūčiai nužiestus rūstybės indus. Taip pat parašyta, kad Dievas sukūrė nedorėlį nelaimės dienai. Visa tai - jo kūryba. Tik jis kuria nedorėlius ne tam, kad juos mylėtų, o tam, kad pamokytų savo tautą ir savo vaikus. Viskas sukurta su kažkokiu tikslu ir tas tikslas bus įgyvendintas.
Vaikų šventumas: Pjero Sovano Šony interpretacija
Pjeras Sovanas Šony teigia, kad Pirmajame laiške korintiečiams (7,14) Paulius rašo: "Mat netikintis vyras pašventinamas per žmoną, o netikinti žmona pašventinama per tikintį vyrą. Antraip jūsų vaikai būtų netyri, o dabar jie šventi." Šony interpretuoja, kad Dievas atskiria netikintįjį dėl konkretaus tikslo, tačiau tai nenurodo į jokį ypatingą jo moralinį šventumą. Jis teigia, kad tikinčiųjų vaikai Senajame ir Naujajame Testamente yra išskirti Dievo darbams. Dievas nutarė, kad Jo malonė bus perduodama iš kartos į kartą. Šia prasme tikinčiųjų vaikai yra šventi nuo pat pasaulio pradžios: Dievas juos atskiria, idant niekada neužgestų tikinčioji moters (Ievos) palikuonių eilė, nuo Seto iki Kristaus sugrįžimo. Mūsų vaikai nėra būtinai šventi moraliniu atžvilgiu! Bet jie yra vadinami šventais net ir Naujajame Testamente, nes jiems yra priskiriamas priklausomybės šventumas, ypatingas pašventimas Dievo darbas bei atskyrimas konkrečiu tikslu: kad Dievo malonė tektų iš vienos kartos kitai.
Eschatologija ir ateities viltys
Eschatologija nagrinėja klausimus, susijusius su ateitimi. Krikščionys tiki, jog ateityje Dievo darbas bus susumuotas ar pasieks pabaigos stadiją. Paskutiniai laikai esą toks metas, kai Dievas pagaliau bus tobulai šlovinamas už visą jo kūrybinę veiklą. Destruktyvi nuodėmės įtaka galiausiai bus sunaikinta, o Jėzaus Kristaus išganomasis darbas - vainikuotas pergale.