Įvadas
Efektyvus bendravimas su vaikais yra esminis aspektas įvairiose srityse, pradedant sveikatos priežiūra ir baigiant ugdymu bei šeimos santykiais. Šis straipsnis skirtas išnagrinėti bendravimo su vaikais psichologinius ypatumus, pateikiant praktinių patarimų ir rekomendacijų, kurios padės užmegzti tvirtą ryšį, suprasti vaiko emocijas ir poreikius bei skatinti jo raidą.
Bendravimo svarba sveikatos priežiūroje
Sveikatos priežiūros srityje bendravimas su pacientais, ypač su vaikais, yra vienas pagrindinių efektyvaus gydymo veiksnių. Tiek verbalinis, tiek neverbalinis bendravimas su vaikais yra unikalus ir skiriasi nuo bendravimo su suaugusiaisiais savo struktūra, formatu ir kontekstu. To gali būti ir turi būti išmokta. Bendravimo įgūdžiai itin daro įtaką paciento atvirumui, gydymo eigai, adaptacijai ir gydytojo patarimų priėmimui. Išsiugdžius šiuos įgūdžius, gydytojas gali tikėtis gero kontakto su vaiku.
Motyvacijos svarba
Svarbu skatinti vaiko motyvaciją bendrauti su gydytojais, nes jie nesupranta, kodėl turi vykti į gydymo įstaigą, kalbėtis su nepažįstamais žmonėmis ir leisti jiems liesti. Ligos atveju suaugę yra motyvuoti kreiptis pas specialistus, kadangi suvokia šių paslaugų naudą. Todėl kiekvieno specialisto tikslas yra - vaiko motyvacijos kėlimas.
Aplinka
Kad gydytojo kuriamas kontaktas su vaiku būtų efektyvus, svarbu ne tik kaip gydytojas bendraus, bet ir kokioje aplinkoje tai darys. Atvykęs vaikas į gydymo įstaigą su viskuo pirmiausia susipažįsta matydamas, girdėdamas ir lytėdamas. Būtent dėl to norint teisingai užmegzti kontaktą reikia duoti vaikui laiko patyrinėti aplinką, atsakant į jam rūpimus klausimus. Galima leisti vaikui pasivaikščioti keletą minučių po kabinetą, leidžiant paliesti jį dominančius daiktus. Pats kabinetas turėtų būti jaukus ir pritaikytas prie vaiko poreikių: patogūs krėslai, vaikus dominantys žaislai, knygos, priemonės higienos mokymui.
Gydytojo išvaizda
Svarbu nepamiršti, jog aplinką sudaro ne tik patalpa, bet ir paties gydytojo išvaizda. Nemažai atliktų mokslinių tyrimų rezultatai rodo , kad vaikai mieliau renkasi gydytoją, vilkintį spalvotą aprangą nei baltą. Balta spalva vaikui asocijuojasi su švara ir sterilumu, kuri neleidžia jam pažvelgti į gydytojo vidinį pasaulį.
Taip pat skaitykite: Neverbaliniai bendravimo įgūdžiai su vaikais
Verbalinė informacija
Bendraujant su vaiku, svarbu kalbėti jo kalba, vengiant sudėtingų išsireiškimų bei jam nesuprantamų žodžių. Būtent dėl to reikia teisingai pasirinkti tinkamą „žodyną“. Neteisingai parinkti žodžiai gali netgi įžeisti, išgąsdinti ar būti visiškai nesuprantami. Tai gali sukelti sunkumų gydyti ir skatinti tolesnį bendradarbiavimą su vaiku. Be kalbų apie procedūras svarbu rasti bendrą kalbą su vaiku, kalbant apie jam svarbius dalykus pvz.: apie to laiko populiarius filmus, jų veikėjus, žaidimus, pramogas. Reikia žinoti to laikmečio vaikų laisvalaikio tendencijas, madas, kompiuterinius žaidimus.
Neverbalinė informacija
Bendraujant su vaiku be pasakomų žodžių lygiai tokią pačią reikšmę turi ir tonas, kuriuo pasakoma informacija. Taip pat reikia reguliuoti kalbėjimo greitį - per greitas kalbėjimas gali išmušti vaiką iš vėžių ir jis nieko nebegirdės. Be to, kalbant su vaiku, svarbu gydytojui nerodyti jokio susijaudinimo, elgtis ramiai, nedaryti staigių judesių, kad nesukelti vaikui dar didesnio jaudulio. Vaikai labai jaučia sklindančią nuotaiką. Pajutęs blogą nuotaiką atitinkamai reaguos ir gali atsisakyti bendrauti su specialistu. Svarbu žinoti, kad kartais neverbalinė informacija perduodama nesąmoningai. Dėl to yra svarbu apgalvoti savo judesius. Veidas yra pagrindinė matoma ir pasitikėjimo suteikianti dalis. Vaikui matoma gydytojo šypsena yra vienas svarbiausių instrumentų bendraujant. Akių kontaktas jau pradžioje susitikimo sukuria pasitikėjimą. Geriausias efektas - tas pats lygis tarp paciento ir gydytojo. Kūno pozicija turi rodyti ramumą, tvirtumą. Svarbu kad nebūtų sukryžiuotos rankos ant krūtinės ar rankos paslėptos kišenėse, trepsinti, rodanti nerimą - koja. Visi kūno judesiai turi būti ramūs, apgalvoti ir tikslingi. Tuo tarpu jaučiantis nerimą ar baimę vaikas, dažniau nei paprastai muistosi, keičia sėdėjimo pozicijas. Tai yra normalu, dėl to reikia nereaguoti į vaiko judesius, nedrausminti jo, leisti pasitaisyti, atrasti patogią padėti. Lytėjimas yra taip pat svarbi bendravimo dalis. Vaikui įėjus į kabinetą, gydytojas turėtų paduoti ranką, tarsi sakydamas „ man malonu tave matyti“. Prisilietimas leidžia artimiau pažinti pašnekovą, sumažina jaučiamą nerimą, didina abipusį pasitikėjimą. Uždėti ranką ant riešo ar peties gydytojas turėtų ir tais atvejais, kai mato jog vaikas jaudinasi, jaučia baimę ar net skausmą.
Vaikų baimės
Baimė - ryškaus nerimo būklė, susijusi su tam tikru objektu, žmogumi ar situacija. Jausdamas baimę, vaikas įvairiausiais būdais mėgina sau padėti ir jas įveikti ( vengti situacijų, kurios sukelia baimę).
Pagrindinės vaikų baimės, atvykus į gydymo įstaigą, yra:
- Baimė būti atskirtam nuo tėvų. Vaikai sunkiai išgyvena bet kokį išsiskyrimą su tėvais, kadangi tėvai vaikui yra saugumo garantas, padedantis priimti sprendimus, daryti išvadas, sumažinti baimes ir suteikti vaikui pasitikėjimo savimi. Atvykus į gydymo įstaigą, specialistų tikslas ne padidinti vaiko nerimą, o jį sumažinti. Todėl vaiko pilnai izoliuoti nuo tėvų nerekomenduotina. Mažasis pacientas turėtų pro atidarytų durų plyšelį matyti jį atlydėjusį šeimos narį.
- Naujos aplinkos baimė. Kiekviena nauja aplinka vaikui kelia nerimą ir baimę, kadangi jo adaptacinės galimybės yra ribotos dėl patirties ir informacijos stokos.
- Nežinomybės baimė. Nežinomybės baimė atsiranda dėl informacijos stygiaus, todėl specialistų uždavinys suteikti vaikui kuo daugiau informacijos apie atliekamas procedūras. Rekomenduotina vaikui papasakoti kas bus daroma. Dažniausiai vaikų gydytojai naudoja sakyk-rodyk-daryk techniką (TSD technique). Galima procedūrą pademonstruoti naudojant lėlę ar kitą žmogų prieš atliekant gydymą vaikui. Vaizdžiai pademonstruoti atliekamą procedūrą galima ir naudojant video įrangą.
- Skausmo baimė. Kiekviena gyva būtybė bijo skausmo, labiausiai jo bijo vaikai. Todėl reiktų negąsdinti vaiko, o jį nuraminti.
Darbo su tėvais psichologiniai aspektai
Su vaikais dirbantiems gydytojams svarbu užmegzti santykį ne tik su vaiku, bet ir su jo tėvais. Dažnai kreiptis pagalbos dėl vaiko kai kuriems tėvams gali būti didelis iššūkis, nes jie tuo parodo ir pajaučia savo pažeidžiamumą, ir kartais, nesąmoninga baimė pasirodyti pažeidžiamam yra didesnė, nei poreikis padėti vaikui. Todėl specialistų uždavinys yra sumažinti tėvų baimes , tik tuomet galime tikėtis, kad tėvai tęs jų vaikui reikalingą pagalbą.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir galimybės globos namuose
Bendravimas su vaikais šeimoje
Naujo partnerio santykiai su vaiku
Kai pradedame bendrauti arba susituokiame su žmogumi, kuris jau turi vaikų, svarbu sugebėti rasti kalbą ir su jais. Jei naujas partneris turi narcisistinės asmenybės bruožų, ir jame yra pakankamai stipriai išreikšta schema „Aš - geriausias“, tikėtina, kad jis darys sąmoningo arba ne konkuravimo su tikruoju vaiko tėčiu ar mama klaidą. Kitaip tariant, jis bandys vaikui parodyti, kad yra geresnis už tikrąjį vaiko tėtį arba mamą: pirks brangias dovanas, kokių galbūt tikrasis gimdytojas negali nupirkti, bet, liūdniausia, jis gali net nesąmoningai, savo žodžiais ar elgesiu išreikšti kritiką tikro vaiko tėčio ar mamos atžvilgiu, pavyzdžiui, „oi, ir kurgi Tu taip sušalai…“ Vaikui yra skaudu, kai kritikuojami jų tikrieji tėvai, kokie jie bebūtų, be to, vaikas pasąmoningai nori, kad jo paties tikras tėtis ar mama būtų patys geriausi.
Depresyvios asmenybes bruožų turintys asmenys, kuriuose yra išreikšta pasąmonės schema „Aš - bevertis“, bus linkę labai suasmeninti negatyvias partnerio vaiko reakcijas. Patyrę keletą neigiamų vaiko reakcijų (o tai, paprastai, yra neišvengiama), jie sau padarys išvadas: „manęs nemėgsta“, „man nepavyks rasti bendros kalbos“, „nieko nebus“. Liūdna, bet dėl tokių mąstymo schemų bendravimas su vaiku tikrai nepagerės, nes suaugusysis neparodys pakankamai psichologinės brandos ir iniciatyvos.
Asmenys, turintys šizoafektinių bruožų, su pasąmonine schema „Palikite mane ramybėje“, bus linkę daryti vaiko emocinio ignoravimo klaidą. Isterinių bruožų turintys asmenys su pasąmonine schema „Man reikia dėmesio“, vargins vaiką pasakojimais arba veikla, kuri gali vaikui būti visiškai neįdomi, net jei ji atrodo įdomi suaugusiajam. Toks partneris vėliau gali pasakyti: „Išsisėmiau, visaip bandau prisibelsti į Tavo vaiką, bet kažkas su juo ne taip“.
Nesocialios asmenybės bruožų turintys asmenys, su pasąmonės schema „Man į kitus nusispjaut“ - baisusis pasakų „pamotės“ personažas. Tai žmonės, kurie pasižymi puikia socialine vaidyba, bet iš esmės yra neempatiški, jiems nesvarbūs kitų interesai. Jie gali vaiką labai skaudžiai įžeisti, sukritikuoti, ir visai dėl to nesigaili. Partnerio akyse jie paprastai bando parodyti savo teisumą ir vaiko blogumą.
Dar labai vaiko asmenybei pavojingi žmonės, kurie bendraudami siunčia vadinamąsias dvigubos prasmės „žinutes“ vaiko pasąmonei (angl., double- mind messages). Pavyzdžiui, sako, „prisėsk, na, papasakok, kaip gyveni, man taip gera su Tavim pasišnekėti“, o kai vaikas atsiveria ir tik pradeda ką nors pasakoti, nutraukia: „supratau, žinai, labai neturiu laiko“.
Taip pat skaitykite: Pagalba šeimai auginant neįgalų vaiką
Situaciją tarp savęs ir partnerio vaiko švelninti reikėtų pirmiausia paanalizuojant savo paties pasąmonę, o taip pat išsiaiškinant, kokia „meilės kalba“ kalba jo vaikas. Primenu: vaikų „meilės kalbos“, pasak G. Chapmano, yra 5: pagyrimas ir pripažinimas, paslaugumas, dovanos, laiko leidimas kartu, švelnumas. Išsiaiškinkite, kas svarbiausia Jūsų naujo partnerio vaikui, ir prisiminkite, kad bendraujate su žmogumi, patyrusiu emocinę traumą - tėvų skyrybas, o po jų vaikai paprastai gali jausti kaltę, gėdą, pyktį, nerimą, liūdesį.
Psichologai E. Thayer ir J. Zimmerman yra parašę Bendravimo vadovą buvusiems sutuoktiniams, turintiems vaikų. Jų teigimu, geriausia senų nuoskaudų įveikimo terapija - atleidimo terapija. Jei pagalvojus apie sutuoktinį - Jums vis dar skauda, vadinasi, ji būtina. Paimkite tuščią popieriaus lapą. Jame parašykite mažiausiai dešimt kartų “Aš Tau atleidžiu už tai, kad”… Jeigu netikite tuo, ką rašote, arba Jums rašant dar nepalengvėja - rašykite tol, kol palengvės. Paleiskite situaciją, Jūs buvote susitikę šiame gyvenime, kad kažką išmoktumėte. Būkite dėkingi absoliučiai už viską, net skausmą ir liūdesį, nes, anot K. Kai kurie autoriai rekomenduoja, kol bus likę senos nuoskaudos, kartoti pratimą “Atleidžiu, paleidžiu, linkiu visko paties geriausio”: Įsivaizduokite, kad esate vietoje, kurioje Jums gera būti. Tai vieta, kur jaučiatės ramus, saugus, laisvas. Tai galėtų būti namai, pajūrys, pieva, miškas… Pabandykite pajusti tos vietos kvapą ir tuo kvapu pakvėpuoti. Dabar įsivaizduokite žmogų, kuris yra įskaudinęs, ir pasakykite jam mintyse: „atleidžiu ir noriu, kad būtum laimingas (-a)“… Po to įsivaizduokite kitą žmogų, galbūt ką nors iš buvusio sutuoktinio giminių ar draugų… Ir jam pasakykite. Įsivaizduokite iš eilės visus svarbius žmones ir jiems sakykite: „atleidžiu ir noriu, kad būtum laimingas (-a)“… Jeigu nepavyksta nuoširdžiai to pasakyti, atkreipkite dėmesį, ką iš tikrųjų norėtumėte tam žmogui pasakyti, pvz., „Norėjau, kad būtum man švelnesnis“.
Vaiko elgesio ypatumai ir tėvų reakcijos
Kartais vaikučiai, norėdami “patikrinti” tėvelio ar mamytės meilę jiems, ima elgtis, pašalinio stebėtojo akimis žiūrint, neadekvačiai: reikalauja labia daug dėmesio, rodo priešiškumą naujam draugui ar draugei, nepasitenkinimą. Iš tikrųjų, vaikas nedaro nieko kito, kaip tik tikrina: “Ar Tu mane tikrai myli?
Moksliniai tyrimai rodo, kad šeimos, kurios teigia esančios nepakankamai laimingos, po kelerių metų gali teigti priešingai - esančios labai laimingos. Ir atvirkščiai. Nes šeimos gyvenimas gali banguoti, gali būti geri periodai, gali būti blogi. Blogiausia, kai žmonės paskuba skirtis - pavyzdžiui, per blogąjį periodą. Tyrimai rodo, kad didžioji dalis porų išsiskiria, kai laikai dar “nėra patys blogiausi, bet nesijaučiama laimingu”. Laimingumas gali banguoti, tai - proto būsena, todėl geriau neskubėti skirtis, pabandyti gaivinti jausmus, eiti pas psichologą, seksologą. Bet ne bėda, jei ir išsiskyrėte. Dar puikiau - jei radote naują žmogų, kurį mylite, ir kuris Jus myli, ir jei Jūsų buvęs sutuoktinis yra laimingas taip pat.
Pokalbių svarba
Ką mes per dieną pasakom savo vaikui? Pasakodami apie gyvenimą, save ir patį vaiką, klausdami vaiko nuomonės? Vaikams reikia daugiau žodžių. Pokalbis yra esminė suaugusiųjų ir vaikų bendra veikla. Leiskite vaikui pasidalinti patirtimi. Taip vaikas jaučiasi, ko nori, ką mėgsta, kaip mato pasaulį savomis akimis. Pakalbėkite su vaiku. Pradėjus kalbėtis temų tikrai atsiras, o kuo toliau, tuo daugiau. Gerų pokalbių.
Akių kontaktas
Akys - sielos veidrodis. Kas vyksta tarp dviejų žmonių, kai jų akys susitinka? Žmonių smegenų veikla sinchronizuojasi, ima veikti panašiu ritmu. Kuo ilgiau išlaikys žvilgsnį, pradeda imti juokas, kyla gerų jausmų banga. Dažnai žiūrim vaikams į akis? Norint pasiekti tenka pasistengti - atsitūpti, atsisėsti, pasilenkti. Akių kontaktas stiprina abipusį ryšį, išreiškia meilę, sujungia sielas.
Pagyrimai
Mamos stebi savo atžalas, kurios įveikinėja savas kliūtis. Mama tarsi automatas, vis tarsteli - „šaunuolis“. Ar tikrai vaikas, įveikęs kliūtį, tampa šaunuoliu? O jei neįveikia, tai kas? Nevykėlis? Nu kaip ir ne. Kas padaro vaiką šaunuoliu? Pagyrimas praranda skonį, vaikai nebereaguoja. Geriau sakyti „tu pasiekei savo“, „mačiau, kaip tu stengeisi“. Kalbėkim tai, ką norim pasakyti. Nebūkime tuom, kuom jie nėra.
Vaiko patirties priėmimas
„Mama, aš mačiau, kaip medžiai auga iki dangaus!!“ - susijaudinęs vaikas bando papasakoti mamai savo patirtis. Mama atsako, kad iki dangaus nebūna. Kad net patys aukščiausi medžiai nesiekia dangaus. Ar tai teisybė, o ne trimečio melas? Vaikams svarbu, kad yra, kas jų klauso. Kad jie galėtų pasidalinti pasaulį savo akimis. Vaikai tiki, kad vėjas pučia tam, kad judėtų debesys, o žvaigždės šviečia tam, kad būtų naktį šviesiau. Vaikai tiki, kad auga medžiai iki dangaus. Kad vaikai kalbėtų, pasakotų, daug nereikia. Tereikia pasakyti „oho, papasakok apie tai sužinoti..“, „taip?“.
Patarimai, kaip paskatinti vaiką atsiverti
- Skirkite laiko ir sukurkite pokalbiui palankią aplinką, kad galėtumėte ramiai pasikalbėti. Pasirinkite laiką, kai esate laisvas, ir vietą, kur galėsite netrukdomi kalbėtis. Bendravimas su vaiku bus lengvesnis, jei jis pajus, kad jūs skiriate vaikui visą savo dėmesį. Taigi atsisakykite dvigubų užduočių, pavyzdžiui, neskaitykite elektroninių laiškų ar nedarykite kito pašalinio darbo, kol vaikas su jumis kalba. Jis turėtų jausti, kad skiriate visą dėmesį tik jam ir jo situacijai aptarti.
- Pasirinkite laiką, kai jūsų vaikas galės ir norės kalbėtis. Jūsų mažylis gali nenorėti kalbėtis, jei yra susikoncentravęs į žaidimą ar kitą dominančią veiklą. Po vakarienės ar grįžus iš ugdymo įstaigos dažnai yra tinkamas laikas skirti dėmesio ir pasikalbėti. Svarbu, kad vaikas matytų kalbančiojo akis, žvilgsnį, malonų nusiteikimą, geranorišką šypseną, todėl stenkitės būti jo akių lygyje.
- Padarykite vaikui ką nors malonaus, kas sukurtų jaukią atmosferą, atpalaiduotų ir paskatintų diskusijas. Kai vaikas kalba, išklausykite jį iki pabaigos. Skirkite visą dėmesį, kad suprastumėte, ką jums sako. Taip pat leiskite įgyvendinti savo idėją, net jei nesutinkate su tuo, ką jis sako. Vėliau galite paaiškinti savo požiūrį.
- Įsitikinkite, kad suprantate, ką vaikas bando jums pasakyti. Pavyzdžiui, galite performuluoti tai, ką jis sako, savo žodžiais arba užduoti jam klausimų.
- Jei vaikas išgyvena liūdesį ar nusivylimą, parodykite jam, kad klausotės, žodžiais išreikšdami jo jausmus. Pabandykite apibūdinti tai, ką jis matė: „Sesė paėmė tavo žaislą. Matau, kad tave tai nuliūdino.“ „Ar tu liūdi dėl to, kad mes nėjome į parką dėl lietaus?“ Kai įvardijate jų emocijas, jūsų vaikas jaučiasi paguostas. Jis taip pat palaipsniui mokosi suprasti, ką jaučia.
- Atkreipkite dėmesį į neverbalinį vaiko elgesį. Savo požiūriu ir veiksmais vaikas siunčia žinutes, kurios gali padėti geriau jį suprasti. Taigi, jei mažylis yra irzlesnis nei įprastai, tai gali būti ženklas, kad kažkas jį jaudina.
- Jei atrodytų, kad vaikui pokalbis nepatinka, galite pamėginti kalbėtis kartu žaisdami mažylį dominantį žaidimą ar drauge pasivaikščiojami. Venkite kalbėti su vaiku peikdami jį ar apibendrindami situacijas tokiais žodžiais kaip „visada“ arba „niekada“.
- Atlikite ruošos šeimoje veiklą kartu su vaiku, kalbėkite apie tai, ką darote. Tokios veiklos metu vaikas jausis esąs svarbus asmuo šeimoje. Tuomet jis norės daugiau kalbėtis su jumis. Tad nepamirškime, kad kalbėjimas padeda vaikui išreikšti susikaupusias emocijas, patirtus dienos įvykius, o nuolatinis bendravimas ugdo įprotį būti atviru kalbant su tėvais bet kuriomis temomis. Toks vaiko atvirumas jūsų atžvilgiu palengvins tiek kasdienybėje, tiek sprendžiant sudėtingesnes situacijas ateityje.
Vaikų auklėjimas be dramų
Stengiamės duoti vaikams viską, kai iš tikrųjų jiems reikia meilės, buvimo kartu ir tikrumo. Daugelis net sustingsta iš nežinojimo, ką daryti, arba, priešingai, pradeda infantiliškai ir nebrandžiai elgtis. Tokie vaikų emocijų proveržiai dažnai netikėti ir tėvams, ir vaikams, todėl tampa tikru iššūkiu abiem pusėms. Kaip elgtis, kai vaikus aplanko ožiukai?
Anksčiau buvo priimta nepaklusnius vaikus auklėti mušimu, gąsdinimu, bausmėmis, draudimais, baime ir jėga. Mažai gilintasi į vaiko elgesio motyvus ir jo savijautą. Šaukimu, pamokslavimu, rėkimu ir liepimais tėvai bandė dar labiau sustiprinti savo autoritetą, kuriam nevalia priešintis. Vaikai slopindavo netinkamą elgesį iš baimės dėl tėvų reakcijos. Manyta, kad tėvai yra tie, kurie iš vaiko, lyg iš molio, turi nulipdyti žmogų pagal savo įsivaizdavimą, o jei nesiseka - panaudoti rykštę. Ilgainiui pastebėta, kad fizinės ir psichologinės bausmės už netinkamą elgesį ne tik neveiksmingos, bet ir žalingos, paliekančios neišdildomų pėdsakų vaiko kūne ir psichikoje. Pagaliau praregėta ir suvokta, kad kiekvienas į pasaulį atėjęs vaikas yra unikalus, turintis savo prigimtines savybes ir paskirtį. Tėvams nereikia iš jo lipdyti žmogaus - jis jau yra žmogus, tik dar labai mažas. Kad užaugtų psichiškai ir fiziškai sveikas, jam reikia mylinčių ir atsidavusių tėvų. Tokių, kurie vienodai myli ir tada, kai vaikas teisingai pasielgia, ir tada, kai klysta. Tokių, kurie deda pastangas ir kaskart stiprina ryšį su vaiku, siekia patenkinti jo poreikius, rūpinasi, atjaučia ir supranta. Ypač tada, kai mažylis elgiasi netinkamai, jam reikia, kad tėvai jį priimtų tokį, koks jis yra, su tokiomis emocijomis, kokios jam kyla, o ne atstumtų, baustų ar verstų gėdytis savo jausmų. Būtent tada, kai jam kyla emocijų bangos, jam reikalingi tėvai, kad pamokytų, kaip su jomis tvarkytis. Tai neabejotinai reikšmingiausias tėvystės metas, pati geriausia galimybė, kai galime pamatyti, ko vaikas dar nemoka, padėti įgyti reikiamų įgūdžių ir su rodoma meile bei pagarba paskatinti jį elgtis tinkamai.
Vaiko elgesio priežastys
Jei pažvelgtume giliau, pamatytume, kad tokį jo elgesį galėjo lemti daugybė kitų dalykų. Jam dar tik treji metai, todėl ilgi apsipirkimai išvargina. Gal jo nervų sistemą trikdė žmonių gausa, ryškus ir nenatūralus apšvietimas, triukšmas, įvairūs kvapai, didelis prekių pasirinkimas? Gal jis jautėsi alkanas, ištroškęs, buvo neišsimiegojęs ar pervargęs? Gal jam buvo karšta ir trūko gryno oro? Gal jam labiau rūpėjo tyrinėti aplinką, nei ramiai ir ilgai sėdėti vežimėlyje? Tokio amžiaus vaikams sunku laukti ir suvaldyti emocijas.
Kaip elgtis su vaiko emocijomis?
Nėra visiems atvejams tinkamo geriausio mokymo, tačiau, kai norime parodyti, kad yra tinkamesnių būdų išreikšti pyktį ir nepasitenkinimą, visada svarbu atsižvelgti į vaiko amžių, raidos stadiją ir ypatybes, jo savybes ir temperamentą, situacijos kontekstą ir pan. Už tokį elgesį skirta bausmė neišmokys vaiko valdyti jausmų, o tik silpnins tarpusavio ryšį. O gal geriau pakelti supykusį sūnų ir jį apkabinti, parodyti, kad jūs jį girdite ir matote, kad suprantate, kaip jis jaučiasi, ir esate pasiruošę padėti jam susitvarkyti su kylančiais jausmais? Gal užmegzti su vaiku akių kontaktą, leisti jam atsikvėpti ir nurimti, nusivedus į nuošalesnę vietą? Gal tiesiog pabūti šalia vaiko?
Supratimas, kas slypi po vaiko elgesiu
Atidžiau pažvelgę, ką slepia kaprizai, isterijos, pykčio priepuoliai, suprantame, kad netinkamu elgesiu vaikas norėjo ne mus supykdyti, o kai ką pasakyti, tik tai padarė netinkamai. Toks supratimas leidžia reaguoti daug veiksmingiau ir jautriau. Nepuldami gintis skatiname empatiją, atjautą ir norą suprasti, kaip čia nutiko, kad vaikas taip pasielgė, kas čia vyksta tarp vaiko ir mūsų pačių. Tuomet ir mažylio veiksmai nebeatrodo tokie grėsmingi. Pakeitę požiūrį ar bent jau supratę, kad gali būti įvairių tokio elgesio priežasčių, galime kontroliuoti savo reakciją, o ši turėti įtakos vaiko savijautai. Kartais gali prireikti daug pastangų, kad prisimintume nereaguoti iškart, o leistume sau atsikvėpti ir susivokti. Tai ypač sunku padaryti, kai esame pavargę, trūksta miego, būname alkani, susierzinę, turime dar begalę nepadarytų darbų ir per mažai laiko sau.
Smegenų vystymasis
Siekiant padėti tėvams suprasti, kodėl kartais vaikai būna užsispyrę ir priešiški, D. J. Siegelis ir T. P. Bryson pasitelkia statomo namo pavyzdį. Apatinis smegenų aukštas atsakingas už žemesnes ir primityvesnes funkcijas: instinktyvias, nesąmoningas reakcijas, pagrindines funkcijas: kvėpavimą, virškinimą ir pan. Viršutinis smegenų aukštas atsakingas už subtilesnį ir sudėtingesnį mąstymą, emocinius ir bendravimo įgūdžius: emocijų ir kūno reguliavimą, įžvalgą, empatiją, dorovę, lankstumą ir gebėjimą prisitaikyti, sprendimų priėmimą ir kt. Apatinis smegenų aukštas jau būna susiformavęs mums gimus, o viršutinis pradeda vystytis kūdikystėje ir visiškai susiformuoja ne anksčiau, nei įpusėjus trečiąją dešimtį. Staigios emocijos ir neprognozuojamo elgesio proveržiai yra visiškai normali vaikų vystymosi dalis. Kvaila būtų kaltinti vaiką, kad jo viršutinės smegenys dar nesusiformavusios - išmintingiau būtų įjungti savo viršutinę smegenų dalį, nubrėžti išorines ribas ir pamokyti, kaip jam dera elgtis.
Smegenų plastiškumas
Kita svarbi vaiko smegenų ypatybė yra ta, kad jos keičiasi su patirtimi. Smegenų plastiškumas reiškia, kad bet kokia pasikartojanti patirtis vaikui yra reikšminga. Pagal Hebbo aksiomą, viską, ką vaikui sakome, rodome, kaip su juo elgiamės, veikia jo smegenis, daro poveikį jo suvokimui bei elgesiui. Štai kodėl taip svarbu sąmoningai apmąstyti, ką sakome savo vaikams, kokią patirtį suteikiame jiems, o ne reaguoti instinktyviai.
#
tags: #bendravimas #su #vaikais #kas #svarbiausia