Benamystė yra opi socialinė problema, paliečianti įvairias visuomenės grupes, tačiau benamiai vaikai yra ypač pažeidžiama kategorija. Šiame straipsnyje išsamiai nagrinėsime, kas yra benamiai vaikai, kokios priežastys lemia jų atsidūrimą gatvėje, kokios problemos juos lydi ir kokios galimos pagalbos priemonės. Taip pat aptarsime visuomenės požiūrį į benamystę ir kokios pagalbos priemonės yra taikomos kitose šalyse.
Kas yra benamiai vaikai?
Apibrėžiant benamius vaikus, svarbu atskirti kelias grupes, kurios skiriasi savo gyvenimo būdu ir ryšiais su šeima. UNICEF išskiria dvi pagrindines grupes:
- Vaikai gatvėje: Tai vaikai, kurie didžiąją dienos dalį praleidžia gatvėje, bet palaiko pastovius ryšius su savo šeima ir nakčiai grįžta į namus. Jie gali elgetauti, dirbti gatvėje arba leisti laiką kitose vietose, pavyzdžiui, kompiuterinių žaidimų salonuose ar prekybos centruose.
- Gatvės vaikai: Tai vaikai, kurie gyvena ir dirba gatvėje, neturėdami nuolatinės gyvenamosios vietos ir ryšių su šeima.
Taip pat reikėtų paminėti vaikus, kurie yra apleisti ir patyrę prievartą ar smurtą. Benamiais paprastai laikomi žmonės, neturintys nuolatinės tinkamos gyvenamosios vietos.
Priežastys, dėl kurių vaikai tampa benamiais
Yra daug priežasčių, dėl kurių vaikai atsiduria gatvėje. Štai keletas pagrindinių veiksnių:
- Šeimos problemos: Grubumas ir žiaurumas šeimoje, įtempti, žeminantys santykiai, fizinis ir emocinis smurtas, žalingi šeimos narių įpročiai, tėvų nerūpestingumas, auklėjimo klaidos, blogos, nestabilios materialinės sąlygos ar gyvenamoji vieta. Pavyzdžiui, girtaujantys tėvai, kurie nesugeba pasirūpinti savo vaikais, dažnai juos terorizuoja, muša (ypač tėvas, terorizuojantis ir motiną), namuose nuolat renkasi kompanijos, nuolat girtaujama. Šeimos, kurios neturi pastovaus pragyvenimo šaltinio (abu tėvai niekur nedirba), neturi kur gyventi, nuolat keliasi iš vienos vietos į kitą, gyvena netinkamuose gyventi būstuose, namuose trūksta maisto ir kitų būtiniausių dalykų. Vienišos motinos šeima, kurioje motina dažnai kaltina vaikus dėl nenusisekusio gyvenimo, įkyriai pamokslauja ir priekaištauja. Padėtis dar pablogėja, jeigu vieniša motina verčiasi prostitucija, girtauja, valkatauja.
- Ekonominiai sunkumai: Šeimos finansinės krizės, kilusios dėl prieinamumo gyvenamojo ploto trūkumo, ribotų įsidarbinimo galimybių, mažų atlyginimų, sveikatos draudimo nebuvimo, nepakankamos socialinės rūpybos.
- Globos įstaigos: Neretai benamiais tampa ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių vaikų prieglaudas palikę jauni žmonės.
- Netinkamas tėvų pavyzdys: Šeimose, kuriose tėvai užsiima nusikalstama veikla arba yra nesąžiningi su kitais žmonėmis, vaikai mato nederamo elgesio pavyzdžius, dažnai yra tėvų paliekami likimo valiai.
Problemos, su kuriomis susiduria benamiai vaikai
Gyvenimas gatvėje yra kupinas pavojų ir iššūkių. Benamiai vaikai susiduria su daugybe problemų, kurios neigiamai veikia jų sveikatą, saugumą, švietimą ir socialinę integraciją.
Taip pat skaitykite: Pilietybė pagal tėvus
- Sveikatos problemos: Prasta mityba, menkavertis maistas, pusbadis, nesutrikęs augimas, infekcinės ir kitos ligos, nerimas ir depresija, žemas savęs vertinimas. Gatvės vaikai paprastai minta menkaverčiu maistu, dažnai yra pusalkaniai, todėl sutrinka jų augimas. Daugelis gatvės vaikų vartoja pigias ir lengvai gaunamas svaiginamąsias medžiagas, t.y. uosto klijus, kurie nuslopina alkio ir šalčio pojūčius, bet sukelia negrįžtamų pakitimų smegenyse.
- Saugumo problemos: Smurtas, išnaudojimas, nusikalstamumas, prostitucija, narkotikai. Kai kurie vaikai vagiliauja arba užsiima prostitucija.
- Švietimo problemos: Nelanko mokyklos, neįgyja specialybės, todėl beveik neturi galimybių išsiveržti iš “užribio klasės”. Didelę problemą sudaro benamių vaikų ir jaunimo išsimokslinimas. Šeimai tapus bename, ji paprastai priversta dažnai keltis iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, todėl benamiams vaikams kyla problema lankant mokyklą; problema kyla ir dėl mokyklų įrašų perdavimo vėlavimo, nuolatinio adreso, transporto nebuvimo. Neturėdami galimybių lankyti mokyklos ir įgyti išsilavinimo, benamiai vaikai neįgyja įgūdžių ir žinių, kurie ateityje padėtų jiems išsivaduoti iš skurdo.
- Socialinės problemos: Atstūmimas, vienišumas, socialinė izoliacija, sunku rasti legalių būdų užsidirbti pragyvenimui, todėl daugelis pradeda teikti seksualines paslaugas tam, kad uždirbtų maistui, drabužiams, pastogei. Taip jie atsiduria tiesioginiame pavojuje užsikrėsti ŽIV ar AIDS. Jie dažnai kenčia nuo nerimo ir depresijos, prastos sveikatos ir mitybos, žemo savęs vertinimo. Neturėdami galimybių įgyti išsilavinimo, jie sunkiai gali keisti savo gyvenimo būdą.
Kaip padėti benamiams vaikams?
Norint padėti benamiams vaikams, reikalingas kompleksinis požiūris, apimantis įvairias priemones ir strategijas.
- Priežasčių šalinimas: Darbas su šeimomis, siekiant išspręsti problemas, kurios lemia vaikų benamystę (skurdas, smurtas, priklausomybės).
- Socialinė parama: Suteikti benamiams vaikams pastogę, maistą, drabužius, medicininę pagalbą, psichologinę pagalbą.
- Švietimas: Užtikrinti, kad benamiai vaikai turėtų galimybę lankyti mokyklą ir įgyti išsilavinimą. Grąžinti vaikus į visuomenę ir švietimo sistemą yra pakankamai sunkus ir daug pastangų reikalaujantis procesas.
- Reabilitacija: Padėti benamiams vaikams atsikratyti priklausomybių, integruotis į visuomenę.
- Prevencija: Vykdyti prevencines programas, skirtas rizikos grupės vaikams ir šeimoms.
Svarbu atkreipti dėmesį į mokytojo vaidmenį. „Šie vaikai nedrausmingi, įžūlūs, neturintys ir nepripažįstantys autoritetų, turintys savo „advokatus“, nes nepasitiki suaugusiaisiais, negerbia jų, netgi niekina (tai susiję su negatyvia patirtimi). Todėl labai svarbus mokytojo požiūris į vaiką: jei laikysimės standarto ir reikalausime iš jo taip, kaip iš kitų, tai susidursime su pasipriešinimu, konfrontacija. Šiems vaikams būdinga gera orientacija socialinėse situacijose, jie yra apsukrūs ir aktyvūs, jeigu įžvelgia asmeninę naudą. Tai galima panaudoti nukreipiant juos pozityvaus elgesio link, ir tik nuo pedagogo kūrybiškumo priklauso, kokios programos ir priemonės bus pasirinktos. Šiems vaikams mokytis ir priprasti prie mums įprastų taisyklių yra labai sunku.
Kitų šalių patirtis
Svarbu pažvelgti, kaip kitos šalys sprendžia benamystės problemą. Pavyzdžiui, Vokietijoje valstybė samdo šeimą, kurioje būtinai turi būti specialius pedagoginius ar socialinius mokslus išėjęs žmogus. Laikomasi nuostatos, jog benamiai vaikai turi gyventi būtent šeimoje, o ne valdiškuose internatuose, tam, kad susipažintų su normalaus gyvenimo būdu. Šeimoje apgyvendinami 6 vaikai. Valstybė visiškai išlaiko ir šeimą, ir jos globotinius. Maža to, kad kiekvienas šeimos narys gauna atlyginimą už darbą. Valstybei apsimoka išlaikyti tokias šeimas dėl kitokios ugdymo kokybės.
Benamystės priežastys ir visuomenės požiūris
Per keletą pastarųjų dešimtmečių daugelio šalių miestuose formuojasi naujas reiškinys - benamių subkultūra, kurios atsiradimą lėmė didėjantis atotrūkis tarp turtingų ir vargšų. Kartą į ją patekus, labai sunku iš išsiveržti, kadangi žmonės prisitaiko ir net įpranta prie tokio gyvenimo būdo. Atsakyti į klausimą, kas yra benamiai ir kiek jų, sunku, kadangi dažniausiai benamystė yra laikina aplinkybė. Iš kitos pusės, tai aštri visuomenės problema, su kuria susiduria visos valstybės. Kadangi Lietuvoje benamystė yra gana nauja socialinė problema, oficialiai pripažinta tik paskelbus Nepriklausomybę, norint geriau suvokti šią problemą, reikėtų pasiremti kitų šalių patirtimi.
Sociologai išskiria dvi pagrindines priežastis, lėmusias benamių skaičiaus augimą per pastaruosius 15-20 metų: tai didėjantis prieinamos kainos nuomojamų gyvenamųjų vietų trūkumas bei nuolatinis skurdo augimas. Benamystė ir skurdas yra neatsiejami. Skurdžiai gyvenantys žmonės dažnai negali susimokėti už gyvenamą vietą, maistą, vaikų, sveikatos priežiūrą, išsilavinimą. Nepakankamos pajamos verčia atsisakyti kai kurių iš šių poreikių, ir nesant kitos išeities, atsisakoma namų.
Taip pat skaitykite: Violetos Mičiulienės gyvenimo aprašymas
Prie skurdo augimo prisideda du veiksniai: didelis darbo jėgos segmentas susiduria su vis mažėjančiomis įsidarbinimo galimybėmis, o viešosios pagalbos vertė bei prieinamumas smunka. Keičiantis ekonominei situacijai, vis didesnę svarbą įgaunant technologijų naudojimui darbo procese, mažėja žemo atlyginimo darbo poreikis. Prie šio proceso prisideda ir darbininkų sąjungų įtakos mažėjimas, darbų gamybos srityje nykimas bei paslaugų sferos plitimas, globalizacija, nestandartinio (laikino arba nepilnos darbo dienos) darbo plitimas. Algos mažėja, ir tam, kad būtų galima nuomotis būstą, nebepakanka vienos algos.
Kitas augančio skurdo ir benamystės šaltinis - mažėjanti viešosios pagalbos vertė bei prieinamumas. Įvairioms pagalbos benamiams programoms skiriamų pinigų neužtenka - jie padengia tik maždaug vieną trečiąją skurdo lygio. Kaip rodo įvairių šalių patirtis, socialinis aprūpinimas ir pašalpos negelbsti nuo skurdo. Iš kitos pusės, nors vis daugiau žmonių atsisako pašalpų ir pradeda dirbti, jų uždarbis nesuteikia pakankamų lėšų pragyvenimui. Ribinis skurdas labiausiai paplitęs tarp turinčių vaikus šeimų, ypač tų, kurias išlaiko motinos.
Prieinamų gyvenamųjų vietų trūkumas ir aprūpinimo gyvenamuoju plotu programų ribojimas lemia benamių skaičiaus augimą. Valstybė aprūpina gyvenamuoju plotu tik trečdalį žemas pajamas turinčių nuomininkų; daugybė skurdžiai gyvenančių šeimų ir individų atsiduria ilgose laukiančiųjų eilėse.
Prie benamystės lygio augimo prisideda ir daugybė kitų veiksnių. Sveikatos priežiūros neprieinamumas - žemas pajamas turintiems žmonėms rimta liga ar trauma gali lemti benamystę, pradedant darbo praradimu, santaupų išnaudojimu gydymuisi ir baigiant iškeldinimu. Smurtas namuose - mušamos moterys, ypač skurdžiai gyvenančiose šeimose, dažnai priverstos rinktis - gyventi taip, ar išeiti į gatvę, nes tokia moteris, palikusi namus, paprastai neturi kur eiti. Atitinkamos institucijos suteikia prieglobstį tokioms moterims ir vaikams, bet jos negali aprūpinti pastoge visų, ir dalis neišvengiamai tampa benamiais. Psichiniai sutrikimai, kurie neleidžia žmonėms patenkinti pagrindinių kasdieninio gyvenimo poreikių, tokių kaip rūpinimasis savimi, namų tvarkymas bei tarpasmeniniai santykiai - dar viena benamystės priežasčių. Benamiai, turintys psichinių sutrikimų, išlieka benamiais ilgiau ir turi mažiau kontaktų su šeima bei draugais, jiems sunkiau įsidarbinti, jų prastesnė fizinė sveikata, jie dažniau susiduria su teisine sistema. Žalingų įpročių ir benamystės ryšys gana sudėtingas. Nors alkoholio ir narkotikų vartojimo lygis tarp benamių yra daug aukštesnis, palyginti su visa populiacija, tačiau benamystės lygio augimas negali būti siejamas tik su žalingais įpročiais. Daug žmonių, įpratusių prie alkoholio ar narkotikų, netampa benamiais, bet skurdžiai gyvenantys žalingų įpročių turinys žmonės patenka į benamystės rizikos grupę. Iš kitos pusės, gatvėje gyvenantiems žmonėms sunkiau gauti medicinos pagalbą, taip pat ir gydymą nuo žalingų įpročių. Pagrindinės kliūtys žalingų įpročių turintiems benamiams - tai sveikatos draudimo ir apskritai dokumentų neturėjimas, gydymo procedūrų lankymo nereguliarumas, transporto neturėjimas, neefektyvūs jų gyvenimo sąlygomis gydymo būdai , rėmimo paslaugų nebuvimas, o neretai - ir neigiamas visuomenės požiūris į jų problemas.
Sveikatos priežiūra - benamystė tiesiogiai susijusi su prasta gatvėje gyvenančių žmonių sveikta. Benamiai labiau linkę į chroniškus sveikatos sutrikimus. Kai žmogus gyvena gatvėje, ypač sunku išgydyti ir kontroliuoti nuolatinio gydymo reikalaujančias ligas: tuberkuliozę, diabetą, žalingus įpročius, psichikos sutrikimus. Be to, benamiai daug dažniau kenčia nuo įvairių traumų. Atskira problema - AIDS ar ŽIV sergantys benamiai. Žmonės, susirgę šiomis ligomis, dėl diskriminacijos ar ilgesnio gydymosi įstaigose praleisto laiko gali prarasti savo darbo vietas, taip pat gydymo išlaidoms išleisti visas santaupas. Dėl to jie tampa benamiai. ŽIV sergantys benamiai yra silpnesni už kitus, todėl dažniau serga įvairiomis ligomis, o būdami benamiai jie daug sunkiau gauna reikiamą sveikatos priežiūrą ir gydymą.
Taip pat skaitykite: Efektyvūs sprendimai vaikų auklėjimui
Benamės šeimos su vaikais
Atskirai reikėtų aptarti benamių šeimų su vaikais situaciją. Benamystė žlugdo šeimą. Ji suardo beveik visus šeimos gyvenimo aspektus, pažeisdama šeimos narių fizinę ir emocinę sveikatą, trukdydama vaikams lavintis ir tobulėti ir paprastai lemia šeimos narių išsiskyrimą. Pagrindinės šeimų tapimo benamėmis priežastys - skurdas ir prieinamo gyvenamo ploto nebuvimas, taip pat - smurtas namuose. Benamystė skaudžiai atsiliepia visų šeimos narių, o ypač - vaikų sveikatai. Ji ypač žalinga pirmaisiais vaikystės metais, tačiau ir paaugus kelia daug minėtų problemų dėl mokyklų lankymo ir išsilaviniimo įgijimo. Neigiamas benamystės pasekmes patiria ir tėvai - pavyzdžiui, benamės moterys daug dažniau kenčia nuo depresijos, didelė dalis benamių motinų yra bandę nusižudyti.
Benamis jaunimas
Benamis jaunimas - jaunesni nei 18 metų individai, gyvenantys be tėvų, globėjų ar atitinkamos įstaigos globos. Paprastai jaunuoliai tampa benamiais dėl kelių priežasčių - šeimos problemų, ekonominių sunkumų bei gyvenamosios vietos nestabilumo. Didelė benamio jaunimo dalis paliko namus po metų metus trukusio fizinio ir emocinio smurto, įtemptų santykių, žalingų šeimos narių įpročių, tėvų nerūpestingumo. Dalis jaunimo netenka namų, kai jų šeimos patiria finansines krizes, kilusias dėl prieinamo gyvenamojo ploto trūkumo, ribotų įsidarbinimo galimybių, mažų atlyginimų, sveikatos draudimo nebuvimo, nepakankamos socialinės rūpybos. Neretai benamiais tampa ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių vaikų prieglaudas palikę jauni žmonės. Gatvėje dėl jauno amžiaus šiems žmonėms sunku rasti legalių būdų užsidirbti pragyvenimui, todėl daugelis padeda teikti seksualines paslaugas tam, kad užsidirbtų maistui, drabužiams pastogei. Taip jie atsiduria tiesioginiame pavojuje užsikrėsti AIDS ar ŽIV. ir mitybos, žemo savęs vertinimo. Neturėdami galimybių įgyti išsilavinimo, jie sunkiai gali keisti savo gyvenimo būdą.
Vyresnio amžiaus benamiai
Vyresnio amžiaus benamiai - kita kritinė grupė. Paprastai šiai kategorijai priskiriami vyresni nei 50 metų žmonės. Vyresnio amžiaus benamiai yra ta grupė, kurios atstovas, kartą patekęs į gatvę, sunkiausiai grįžta į normalų gyvenimą. Be to, šie žmonės dažniausia tampa nusikaltimų aukomis, didžioji jų dalis kenčia nuo sunkių sveikatos sutrikimų.
Benamystė Lietuvoje
Kalbant apie Lietuvos situaciją, reikėtų atminti, kad nauja ekonominė sistema lėmė ir žmonių gyvenimo būdo pokyčius. Jei Tarybų valdžios metais visi gavo nors nedidelį, tačiau garantuotą atlyginimą, dabar tokios garantijos nebeliko. Lietuvoje, kaip ir visose šalyse, yra nemažai skurdžiai gyvenančių žmonių. ES Ministrų Tarybos apibrėžimu, skurstančiais turi būti laikomi tie asmenys, šeimos ir asmenų grupės, kurių ištekliai (materialiniai, kultūriniais, socialiniai) yra tokie riboti, kad išstumia juos iš minimaliai priimtino gyvenimo būdo šalyje, kurioje jie gyvena. Pastarąjį dešimtmetį labai padaugėjo valkatų, elgetų, gyvenančių šiukšlynuose. Skirtingai nuo JAV ir Vakarų Europos miestų, kur užribio žmonės gyvena koncentruotai, Lietuvoje jie yra išsisklaidę. Tarybiniais metais vadinamajai „užribio klasei“ priklausančių asmenų buvo nedaug, kadangi nenorintys dirbti žmonės buvo įdarbinami prievarta, elgetoms - draudžiama prašyti išmaldos, o visiški benamiai - apgyvendinami prieglaudose.
Šiandien reikia atskirti keletą asmenų grupių. Benamiais laikomi žmonės, neturintys jokios gyvenamosios vietos. Jie niekada neturėjo savo buto arba jį prarado, nakvoja atsitiktinėse vietose, neturi turto, pragyvena iš atsitiktinių darbų, elgetavimo, šiukšlynuose surinktų butelių bei antrinių žaliavų. Benamiai sudaro didelę šiukšlyno žmonių dalį. Šie žmonės gyvena šalia šiukšlynų susiręstuose būstuose, šiluminėse trasose, apleistuose namuose ar jų rūsiuose. Bandymai juos įkurdinti prieglaudose dažniausiai baigiasi nesėkmingai, nes tiems žmonėms priprasti prie kokių nors taisyklių yra sunku. Didelio skirtumo tarp benamių ir valkatų nėra, tačiau pastaraisiais ne visada tampama dėl neturto, prarastų namų - lemti gali ir psichologinė žmogaus nuostata, kai nusiviliama gyvenimu, protestuojama arba dėl kitų priežasčių pasitraukiama iš normalios aplinkos. Elgetos paprastai turi namus. Kartais elgetavimas tampa pragyvenimo šaltiniu, teikiančiu nemažas pajamas, tačiau paprastai elgetomis tampama dėl to, kad prarandamas darbas, sveikata, o gaunamų pašalpų nepakanka pragyventi. Šiukšlynų žmonės taip pat nebūtinai yra benamiai - dažnai juos sudaro iš aplinkinių vietovių atvykę skurdžiai gyvenantys žmonės, kurie šiukšlynuose surinktus daiktus panaudoja kaip pagrindinį arba papildomą pajamų šaltinį.
Gatvės vaikai ir jų integracija į švietimo sistemą
Skaudi problema - gatvėse ir šiukšlynuose laiką leidžiantys vaikai, nes jie paprastai nelanko mokyklos, neįgyja specialybės, todėl beveik neturi galimybių išsiveržti iš užribio klasės. Gatvėje gyvenimas nesaugus, pilnas įvairių pavojų. Galbūt nejaukiai pasijaučiame, kai sutinkame gatve praeinantį benamį. Kuo ypatingas gatvės vaikų gyvenimas? Kaip tokius vaikus integruoti į švietimo sistemą? Ar turime pakankamai socialinių pedagogų, kad galėtume išspręsti šią problemą?
UNICEF išskiria dvi pagrindines grupes: vaikai gatvėje ir gatvės vaikai. Vaikai gatvėje- tie, kurie didžiąją dienos dalį praleidžia gatvėje, bet palaiko nuolatinius ryšius su savo šeima, nakčiai grįžta į namus. Dažniausiai gatvės vaikų - miestuose. Kodėl tokie vaikai atsiduria gatvėje? Dažniausiai šie vaikai artimoje aplinkoje yra matę ir patyrę įtemptus, žeminančius santykius, fizinį ir emocinį smurtą, žalingus šeimos narių įpročius, tėvų nerūpestingumą. Šiurkštumas ir žiaurumas šeimoje, piktnaudžiavimas psichotropinėmis medžiagomis, auklėjimo klaidos, blogos, nestabilios materialinės sąlygos ar gyvenamoji vieta įtraukia vaikus į gatvės gyvenimą. Kad išgyventų, jie pradeda uždarbiauti gatvėje, vagiliauja, teikia seksualines paslaugas ir tampa seksualinio smurto aukomis.
Gatvės vaikai išsiskiria iš kitų vaikų. Jiems būdingi emocijų ir elgesio sunkumai, dažnai kenčia nuo nerimo ir depresijos, prastos sveikatos ir mitybos, žemo savęs vertinimo, dažnai serga infekcinėmis ir kitomis ligomis. Kalba labai skurdi, vartojami keiksmažodžiai, slengas. Būdingas interesų siaurumas. Pagrindinė vertybė - pinigai. Visos mintys ir pastangos nukreiptos į tai, iš kur jų gauti.
Grąžinti vaikus į visuomenę ir švietimo sistemą yra ganėtinai sunkus ir daug pastangų reikalaujantis procesas. Ypač svarbus - mokytojas. „Šie vaikai nedrausmingi, įžūlūs, neturintys ir nepripažįstantys autoritetų, turintys savo „advokatus“, nes nepasitiki suaugusiaisiais, negerbia jų, netgi niekina (tai susiję su negatyvia patirtimi). Todėl labai svarbus mokytojo požiūris į vaiką: jei laikysimės standarto ir reikalausime iš jo taip kaip iš kitų, tai susidursime su pasipriešinimu, konfrontacija. Šiems vaikams būdinga gera orientacija socialinėse situacijose, jie yra apsukrūs ir aktyvūs, jeigu įžvelgia asmeninę naudą. Tai galima panaudoti nukreipiant juos pozityvaus elgesio link, ir tik nuo pedagogo kūrybiškumo priklauso, kokios programos ir priemonės bus pasirinktos. Šiems vaikams mokytis ir priprasti prie mums įprastų taisyklių yra labai sunku. Dažniausiai reikalingas ir ilgalaikis gydymas, ir visavertė pagalba ieškant geriausių būdų, kaip kuo efektyviau gatvės vaiką ir jo šeimą perorientuoti į pozityvią socialinę ir edukacinę erdvę. Vieno ar kelių specialistų pagalbos dažnai neužtenka, tad telkiamos socioedukacinės pagalbos grupės, komandos, taikančios kompleksines poveikio priemones. Šis modelis savivaldybės lygmeniu jau funkcionuoja, tačiau pagalbos specialistų poreikis ir kokybės klausimai vis dar labai aktualūs. Kiek tokia komanda yra susitelkusi, bendradarbiaujanti, kokias prisiima atsakomybes? Kaip vyksta monitoringas stebint rizikos grupei priklausančio vaiko socialinius, psichologinius, edukacinius pokyčius?“, - kelia klausimus G.
Mokykloje dažniausiai šių vaikų problemų sprendimo koordinatoriumi paskiriamas socialinis pedagogas. Tačiau probleminių situacijų daugėja ir švietimo pagalbos poreikis yra labai išaugęs. Bejėgiškumo būsena, šokas, „kova su vėjo malūnais“ - būsenos, kurias išgyvena socialiniai pedagogai, nes susidarančios situacijos tampa vis labiau nenuspėjamos, problemos sudėtingėja. Remiantis LEU Socialinio ugdymo katedros vykdytais longitudiniais tyrimais ir pasaulio patirtimi, vienam socialiniam pedagogui turėtų tekti apie 200 vaikų, deja, Lietuvoje vienam socialiniam pedagogui tenka dvigubas krūvis - 400 mokinių.
#