Pastaraisiais metais, ypač 2017 ir 2018 metais, pastebimas itin didelis susidomėjimas lietuvių tautiniu kostiumu ir apskritai baltų kostiumu. Tai skatina parodos, moksliniai tyrimai, konferencijos ir knygos. Šis laikotarpis svarbus Baltijos šalims, įskaitant Latviją ir Lietuvą, dėl valstybės šimtmečio renginių. Tikimasi, kad tautinio kostiumo svarba ir tyrimai išliks aktualūs ateinančiais metais ir trečiajame XXI amžiuje.
Baltų Kostiumo Populiarinimas: Istorinis Kontekstas ir Dabartinės Tendencijos
Pastarieji metai itin svarbūs lietuvių tautinio ir apskritai baltų kostiumo populiarinimui. Tai skatina parodos, moksliniai tyrimai, konferencijos ir knygos. Šie metai svarbūs Baltijos šalims - ir Latvijai, ir Lietuvai - valstybių šimtmečio renginiais. Reikia tikėtis, kad tautinio kostiumo svarba bei tyrinėjimai nepraras reikšmės ir artėjančiais metais bei trečiajame XXI amžiuje.
Latvių Tautinio Kostiumo Paroda Vilniuje
Lapkričio 8 dieną Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidaryta unikali paroda „Tradicinė latvių apranga“ iš Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus kolekcijų. Ši paroda skirta Latvijos Nepriklausomybės šimtmečiui paminėti. Parodoje eksponuojami autentiški latvių kostiumo pavyzdžiai, tautinio kostiumo rekonstrukcijos bei piešiniai, atskleidžiantys senąsias latvių drabužių gamybos ir puošybos tradicijas, kasdienius ir šventinius rengimosi įpročius bei regioninius aprangos niuansus. Piešiniai ypač svarbūs atkuriant tautinį kostiumą ir atliekant jo rekonstrukcijas.
Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus parengtas vizualusis gidas taip pat pateikia daug informacijos apie latvių kostiumą, jo formavimąsi bei regioninę specifiką. Gidas pristato išsaugotus ir suskaitmenintus autentiškus eksponatus, surinktus 1894-1895 m.
Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė, atidarydama parodą, paminėjo Latvijos Respublikos paskelbimo šimtmetį. LNM Etninės kultūros skyriaus vedėja Elvyda Lazauskaitė pabrėžė, kad per drabužį atsiskleidžia tautos savastis, o apranga yra vienas iš materialinės kultūros elementų, charakterizuojančių tautą. Parodos kuratorė Inita Heinola teigė, kad šiais laikais tradiciniai tautiniai drabužiai latvių savimonėje yra tapę simboliu, vyksta tautinio kostiumo atgimimas. Tačiau ji taip pat pastebėjo, kad kartais atsiranda nesusipratimų, kai žmonės kuria kostiumų derinius, kurie anuo laiku negalėjo egzistuoti.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
Latvių Tautinės Aprangos Regioniniai Ypatumai
Tradicinė latvių apranga pagal jai būdingus ypatumus skirstoma į penkias dideles grupes, atitinkančias Latvijos kultūrinius-istorinius regionus: Kuršą, Žiemgalą, Vidžemę, Latgalą ir Augšžemę arba Sėlą. Parodos kuratorė Inita Heinola teigė, kad parodoje pristatomi 24 tradiciniai vyriški ir moteriški latvių kostiumai iš penkių pagrindinių šalies regionų. Moteriškų kostiumų parodoje daugiau, nes vyriškų daug neišliko.
- Žiemgalos ir Latgalos moterys: Dėvėjo didžiules skaras apsisiausti, vadintas gaubiamosiomis. Latgaliečių gaubiamosios skaros buvo segamos masyviomis metalo, daugiausia bronzos, taip pat sidabro segėmis.
- Vidžemės regionas: Parodos lankstinuke pristatomas itin ankstyvas XIII-XIV a. vilnonės gaubiamosios skaros krašto fragmentas su vytine juosta ir įaustais bronziniais papuošimais iš Tycėnų, Maduonos apskrities Gelgauskos valsčiaus.
- Latgala: Pasak Ernos Vilimas, archajiškiausias ir stilistiškai suderinčiausias latgalės tautinis drabužis - tai Abrenės rajono „baltasis kostiumas“. XIX a. pradžios aprangos išskirtinumas - tai puošniais raštais išsiuvinėtos Krustpilio vilnonės skaros-šaliai. Latgalei labai charakteringos moteriško apdaro sudedamosios dalys - tai ant kaktos rišamos specifinės išsiuvinėtos juostos.
- Žiemgala: Parodoje eksponuojama Žiemgalos gyventojų apranga išsiskiria artimumu lietuvių - žemaičių ar net Mažosios Lietuvos gyventojų - aprangai, pirmiausia panašiais juostų, sijonų raštais, melsvais vyrų kostiumais, netgi šiaudinėmis skrybėlėmis. Žiemgalos regionui būdingiausi puošnūs, gausiais raštais išmarginti sijonai, pradėti dėvėti apie XIX a. vidurį. Palyginti aukštas pragyvenimo lygis leido žiemgaliečiams puošti tautinį drabužį įvairiais sidabriniais gaminiais, sunkiais sidabro karoliais. Tautinio drabužio pagrindas - balti, gausiai išsiuvinėti lininiai marškiniai, eglutės, roželių ar žvaigždučių raštais išausti sijonai bei austos liemenės, padailintos sidabrinėmis arba gintarinėmis sagomis.
- Vidžemė: Parodoje eksponuojama ir unikali tautinių drabužių kolekcija iš Vidžemės, kurios išskirtinis bruožas - moterų bokštinės baltos kepurės, perrištos ir apjuostos šilkinėmis skarelėmis. Pasak E. Vilimas, rytinėje Vidžemės dalyje aptinkamos dar XIX a. pr.
- Kuršas: Ryškių - raudonų, vyšninių - spalvų gausa išsiskiria Kuršo regiono moterų kostiumai. Parodoje eksponuojamas moters iš Pietų Kuršo apranga-tautinis kostiumas (XIX a. vidurys, Liepojos apskritis), išsiskiriantis raudonos spalvos sijonu, didžiule masyvia sege iš bronzos su vyšninės spalvos stiklo karoliukų inkrustacijomis, taip pat keliomis segėmis iš gintaro. Šios segės, skirtos skarai ar rankšluosčiui apsigaubti, yra perrišamos raudonais kaspinais. Kuršo tautinius drabužius dėl šiam rajonui būdingo aktyvaus susisiekimo jūra su kitomis šalimis, XIX a. papildė netradicinės, Latvijai nebūdingos medžiagos.
- Augšžemė arba Sėla: Augšžemės arba Sėlos gyventojų tradicinis tautinis drabužis buvo siuvamas iš savadarbių vilnonių bei lininių audinių. Kaip senovinio drabužio sudedamosios dalys dažniausiai minimi marškiniai su įaustais ryškiai raudonais raštais, puošnios skaros-šaliai, juostos.
Parodoje be drabužių iš skirtingų regionų, eksponuojami ir latvių tautinį kostiumą reprezentuojantys piešiniai, daugiausia iš XIX a. pabaigos. Atskirai eksponuojami ir unikalūs latvių, daugiausia moterų, papuošalai, pavyzdžiui, didžiulės masyvios sagės iš įvairių regionų. Kai kurios sagės siekia XVII a.
Latvių ir Lietuvių Tautinių Kostiumų Palyginimas
Pagrindinis skirtumas tarp latvių ir lietuvių tautinių kostiumų - papuošalų masyvumas ir neįprasti gaubiamųjų skarų raštai, atsiradę dėl finougrų įtakos. Tačiau Žiemgalos ir Sėlos, iš dalies Kuršo, etnografinis kostiumas artimiausias lietuvių. Skirtingai nei Lietuvoje, latvių tradiciniam kostiumui ženklią įtaką jau nuo pat XX a. pradžios turėjo vokiečių įtaka.
Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo iš plačiosios visuomenės, etninės kultūros specialistų, tautodailininkų, studentų, mokytojų ir mokinių. Tikimasi, kad ir Lietuvoje, ir Latvijoje vyks platesnė informacijos sklaida, pristatanti likusių dviejų baltų tautų liaudies kostiumo savitumus. Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus direktorius Arnis Radiņš išsakė siūlymą Latvijos nacionaliniame istorijos muziejuje surengti atsakomąją lietuvių tautinio kostiumo parodą.
Tautinis Kostiumas Šiuolaikinėje Lietuvoje
2017-ieji buvo paskelbti Tautinio kostiumo metais, siekiant pabrėžti jo svarbą kaip vieno iš tautos ir valstybės simbolių bei etninio tapatumo ženklo. Per kopijas ir rekonstrukcijas atgiję nauji tautinio kostiumo pavyzdžiai ne tik parodo jo turtingumą, atskleidžia estetinę vertę, bet ir padeda pasirinkti individualumą išreiškiantį kostiumą.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
Šiuolaikinės Moterys ir Tautinis Kostiumas: Asmeninės Istorijos
G. Bražiūnienė pasakojo turinti du tautinius kostiumus - plonesnį ir storesnį. Pirmąjį siuvo prieš 15 metų, o antrąjį - prieš trejus. Tautinis kostiumas jai tarsi tradicija, nes dar mokykliniais metais lankė šokių būrelį ir vilkėjo mamos siūtą trispalvę liemenę. Jos vyro giminė taip pat nuo jaunystės turėjo tautinius drabužius. G. Bražiūnienė sakė, kad net Neįgaliųjų draugijos vadovą Algį Veikšį sugundė rengtis tautinius drabužius.
Visgi pirmasis jos kostiumas nėra autentiškas, nes kokybišką medžiagą sijonui užtiko dėvėtų drabužių parduotuvėje, o prijuostė taip pat ne visai tradicinė. Kur kas autentiškesnis antrasis kostiumas. Kad nesušaltų vėsiu oru, G. Bražiūnienė planuoja įsigyti sermėgą. Vilkėdama tautinius rūbus, ji jaučiasi labai smagiai, džiaugsmingai ir šventiškai.
Jūžintiškė Jūratė Puslienė turi asmeninį tautinį kostiumą ir atsargiai žiūri į tokių drabužių skolinimąsi. Vilkėdama tautinius drabužius, ji visada puikiai jaučiasi, o dalyvaujant renginiuose nereikia sukti galvos, ką rengtis. Ji geriau jaučiasi ryšėdama ne nuometą, o pusnuometį, po kuriuo galima dėti kepurėlę.
Jūratė mano, kad žmonės su tautiniais drabužiais - visas šventės gražumas. Moterims nereikėtų baidytis, kad su sijonais atrodo storesnės, nes senovėje apkūnumas buvo turtingumo išraiška. Ji pasiuvo tautinius drabužius ir dukroms, ir anūkėliams.
Obelietė Erika Lažauskienė nuosavo tautinio kostiumo neturi, nes siuva kitiems - dažniausiai kultūros centrų kolektyvams ir bendruomenėms. Ji nuolat domisi tautiniais drabužiais, tyrinėja kolegų pasiūtus kostiumus, skaito istorinius šaltinius ir tariasi su tautodailininke A. Gegelevičiene bei kitais išmanančiais žmonėmis.
Taip pat skaitykite: Vaikų kirpykla "Pas Voveryką"
E. Lažauskienės praktikoje pasitaikė atvejis, kai aukštaitišką kostiumą savo dukrai užsakė Vakarų Lietuvoje gyvenanti moteris, nes jų šeimoje trūko tik aukštaičių. Užsakovė su E. Lažauskiene bendravo tik telefonu ir nurodė apytikrius dukters išmatavimus. Siuvėja džiaugiasi, kad išlieka tautiškos vertybės, ir tautinis drabužis yra turtas, palikimas ateinančioms kartoms.
Tautodailininkė Alė Gegelevičienė: Amato Meistrė
Tautodailininkė Alė Gegelevičienė nuo dvylikos metų tapo kaimo audėjų pagalbininke. Ji audžia, siuva, kuria tautinius kostiumus, mezga rankomis ir mašina, neria, siuvinėja ir riša kilimus. Jos sutuoktinis Julius taip pat yra auksinių rankų meistras. Tautodailininkė juostas veja vietoj lentelių sudėjusi senas banko korteles - tokios juostos yra vytinės.
A. Gegelevičienės akyse sužvilga ašaros, prisiminus nelengvą kelią į pažinimą. „Karui baigiantis žuvo mano tėvelis, tuo metu buvau vos devynių mėnesių. Mama po kurio laiko vėl ištekėjo, susilaukė keleto vaikų. Būdama penkerių teko pakeisti namus, nes mirė devyniolikmetė mano tėvelio sesers dukra ir teta pradėjo prašyti mamos, kad mane atiduotų jai auginti“, - pasakoja A. Nuo pat pirmųjų dienų naujuose namuose ji ėmė mokytis amato.
Alės Gegelevičienės kūrybos aruoduose - įvairiausi tekstilės darbai. Vos aštuoniolikos sulaukusi Alytė ištekėjo ir nuo 1974 metų gyvena Rokiškyje. Atgavus nepriklausomybę, A. Gegelevičienė ne tik tautinių kostiumų, bet ir modernių, kasdien dėvėti skirtų drabužių bei aksesuarų kūrėja.
Tautodailininkė apgailestauja, kad per gaisrą apdegė jos senosios audimo staklės. Per platų stalą permestas glėbys įvairiaspalvių siūlų, kuriuos reikia perverti per lenteles ar kaladėles. Jos namų sienas puošia pačios surišti, suverti ar kita technika padaryti paveikslai, kilimai ir kilimėliai.
A. Gegelevičienės kurtais kostiumais rokiškėnai grožėjosi miesto gimtadienio šventėje, kur vyko Baltų dienų renginys „Tautodailininkų podiumas“. Pati meistrė šventėje dalyvavo baltišku kostiumu pasipuošusi. Kiekviena anūkei Deimai skirto išraiškingo kostiumo detalė kurta močiutės rankomis.
Toks malonumas nepigus, kaina prasideda maždaug nuo 350 eurų už kostiumą. Išskirtiniu rūpesčiu tampa nuometo užsirišimas, kurio šiuolaikinės moterys mokosi internetu arba klausia gerai išmanančiųjų. Kitas galvosūkis - kur gauti autentiškų raštų ir spalvų juostų. Čia gelbėja rajono tautodailininkai.
Etnokultūrinis Realybės Šou: Jauna Šeima ir Baltų Tradicijos
Straipsnių ciklo herojai - ne atsiskyrėliai asketai, atsisakę telefonų ir kompiuterių. Visos kalbintos šeimos gyvena šiuolaikiškai, keliauja po užsienį, vairuoja automobilius, kuria tinklaraščius ir yra išsilavinę. Senoji kultūra jų gyvenime pritampa organiškai ir jaukiai.
Miglė ir Mindaugas - bendraamžiai, abiem po 25 metus. Gimę ir užaugę Vilniuje. Miglė baigė žurnalistikos bakalauro studijas VU, abu su Mindaugu yra politikos mokslų magistrai. Pora augina 1,5 metų dukrelę Žemyną. Kai dukrytei buvo 4 mėnesiai, šeima išsikėlė gyventi į Rietavą, kur bandė sudominti vietinius gyventojus senaisiais papročiais, įsteigė Viduramžių kiemelį.
Miglės kelias į baltų kultūrą prasidėjo dar pradinėse klasėse. Būdama 15 metų jau buvo vaidilė. Su Mindaugu susitiko Durbės mūšio minėjime. Jų vestuvės vyko pagal baltų tradicijas. Mergvakaris - didelis įvykis artėjant vestuvėms, o bernvakarių anksčiau nebuvo. Per mergvakarius nuotaka simboliškai atsisveikindavo su gimine, šeima, jaunyste ir praeitimi. Draugės Miglei suorganizavo tikrą baltišką mergvakarį Technikos bibliotekos požemyje esančioje salėje.
Vestuvinių rūbų siūtis nereikėjo, nes Miglė ir Mindaugas turėjo liaudiškus kostiumus. Svečių į rėmus nespaudė, o maistas vestuvėse buvo paskutinėje vietoje. Valgymas buvo tik trumpi užkandžiai prie švediško stalo. Senovėje visas kaimas suteikdavo paramą jaunavedžiams, nebuvo tokios tradicijos, kad tėvai ima kreditą ir kelia vestuves.
Gimdė Miglė Kaune, Krikščioniškuose gimdymo namuose. Kartu su ja ir vyru važiavo gimdyvės padėjėja (dula). Vežėsi kankles, padėjėja jomis grojo, visi trys giedojo gimdymo giesmes. Į gimdymą Miglė vežėsi draugių išsiuvinėtus marškinius, kuriuos gavo dovanų per prausynas. Taip pat vežėsi stalo žaidimų ir maisto.
Kanklės laikomos mirusiųjų lydėjimo instrumentu. Gimdymas senojoje baltų kultūroje prilyginamas stovėjimui ant mirties slenksčio - tiek mamai, tiek vaikui. Tik per vaiko vardynas abudu iš to tarpinio būvio tarp gyvybės ir mirties yra ištraukiami, pasitelkus apeigas.
Žemyna gimė gruodžio 4, per vardynas dar negalėjome laidoti placentos, palaukėme pavasario ir užkasėme po Žemynos liepa. Vardynos senovėje vykdavo gana greitai po vaiko gimimo - po mėnesio ar 40 dienų. Kol vaikas neturi vardo, jis balansuoja tarp būties ir nebūties, jį puola mitinės būtybės, jis neturi apsaugos.
Žemynai vardynų apeigas atlikti kvietė Iniją Trinkūnienę, svarbiausiąją vaidilę. Pagal senuosius papročius, kūmai įsipareigoja užauginti vaiką, jei tėvai numirtų, arba paremti, jei tėvai pasiligotų.
Kai dukrai buvo 4 mėnesiai, Miglė ir Mindaugas išvažiavo gyventi į Rietavą, pas Mindaugo senelius. Jų idėja buvo įsteigti Viduramžių kiemelį, kur atėjusios šeimos galėtų susipažinti su senovės tradicijomis, kad ir pašaudyti iš lanko ar pasimokyti senųjų amatų.
Kiekvieną rytą Miglė ir Mindaugas pradeda nuo saulės pasveikinimo ir giesmių, tai daro žiūrėdami per langą. Jei geras oras, būtinai einame pasivaikščioti ir lipame ant kokio nors kalno pasveikinti saulės. Maistą irgi pagerbiame, prieš pradėdami gerti ar valgyti, kąsnelį maisto ir lašelį gėrimo paaukojame deivei Žemynai - nuliejame ant grindų. Leidžiantis saulei, palydime ją giesmėmis.
Baltų Šventiniai Drabužiai: Praktiškumas ir Originalumas
Nijolė Jakavonienė, viena pirmųjų pradėjusi populiarinti senovės baltų šventinius drabužius, sako, kad tokia tendencija natūrali, nes taip puoštis yra patogu, praktiška ir originalu.
Moters ir Vyro Kostiumai
Manoma, kad būtent tokie baltų apeiginiai rūbai įvairiuose Lietuvos regionuose buvo paplitę nuo pačių pirmųjų amžių iki lietuvių krikšto. Pagrindinis šventinių rūbų ansamblis susidėjo iš marškinių aukštu kaklu ir ilgomis rankovėmis, surišamo arba sutraukiamo juostele sijono bei skepetos, į kurios pakraščius buvo įaudžiama vytinė juosta, o jos kampuose kartais paliekami kutai. Vėliau baltų moterys po skepeta įsigudrino vietoj marškinių ir sijono vilkėti sukneles.
Pagrindinis baltų vyrų šventinis drabužis buvo panašus į moterų - per galvą velkami marškiniai aukštu kaklu. Kelnių galus vyrai kišdavo į autus.
Papuošalai ir Ornamentika
Iš žalvario kaldinti ne tik galvos papuošalai, bet ir antkaklės, smeigtukai, segės, karoliai, apyrankės ir antkrūtininės grandinės. Papuošalais itin gausiai dabinosi vyrai, nes jie tikėjo, kad šie papuošalai apsaugo kūną nuo sužalojimų.
Lietuvaitės puošdavosi ne tik gintaro karoliais, jis buvo populiarus tik Vakarų Lietuvoje ir šiek tiek Latvijoje, kur taip pat mėgtas mėlynas stiklas. Baltai viską dabino sava ornamentika: taškučiais, akutėmis, ratukais, brūkšneliais, įkartėlėmis ir tinkliukais.
Galvos Apdangalai ir Laikysena
Ištekėjusios baltų atstovės šventėse nesirodydavo be galvos apdangalų. Vakarų Lietuvoje buvo paplitę itin įdomūs galvos papuošalai iš žalvario plokštelių, rytuose moterys nešiojo įvairiai išpuoštus antsmilkinius.
Apsirengus baltų šventiniais drabužiais ir pasipuošus jų papuošalais, pakoreguojama laikysena, todėl nejučia aplinkiniai pradeda vadinti karaliumi.
Tendencijos ir Paplitimas
Bėgant šimtmečiams, baltų apeiginiai drabužiai šiek tiek kito, tačiau nežymiai. Kur kas sparčiau keitėsi drabužių raštai ir papuošalai. Raštų daugėjo ir jie stambėjo, o papuošalai be jokios abejonės tik gražėjo.
Kadangi visų kostiumai buvo daugmaž vienodi, buvo stengiamasi pademonstruoti papuošalus. Kuo daugiau žalvarinių papuošalų, tuo žmogus turtingesnis.
Šiandien į kaimynių latvių garderobą taip pat pamažu grįžta baltiškieji elementai. Kai kurie senovės baltų žalvariniai papuošalai iki šiol neužleido pozicijų ne tik paprastos lietuvės, bet ir Anglijos karalienės Elžbietos papuošalų dėžutėje.
Tautinis Kostiumas ir Šiuolaikiniai Dizaineriai
Talentingi Lietuvos dizaineriai savo kūrybos darbuose ieško tautinio kostiumo atgarsių.
- Diana Paukštytė neatmeta galimybės panaudoti tautinio kostiumo elementus savo darbuose. Ji kurtų šiuolaikinį kostiumą iš natūralių audinių, įpindama tautinių elementų ir pridėdama pintų juostų.
- Jolanta Talaikytė dalyvavo tarptautiniame projekte „I love international fashion“. Kurdama tautinį kostiumą, ji naudotų natūralų, neskalbtą liną, įvairius nėrinius ir detales, suvarstymo ir užsegimo būdus su segėmis, spaudėmis ir raišteliais.
- Morta Urbietytė teigia, kad iš tautinio kostiumo jai gražiausia išausta juosta, kurią būtų galima priderinti prie modernaus kostiumo.
- Lilija Larionova specialiai neįpina tautinių elementų, nebent jie yra giliai užslėpti jos darbuose. Kurdama tautinį drabužį, ji pirmiausia kreiptų dėmesį į drabužio formas ir audinio faktūras, gilinčiausi į smulkmenas.
- Ieva Ševiakovaitė su Jolanta Rimkute savo kolekcijose stengdavosi naudoti lietuviškus motyvus. Norint sukurti tautinį kostiumą, yra dvi galimybės: arba jį atkartoti, arba stilizuoti. Jai labai gražios dzūkiškos prijuostės, liemenės ir juostos su unikaliais raštais.
Garnių Šeimos Patirtis: Tautinis Kostiumas ir Šeimos Tradicijos
Kauniečių Garnių šeima dalyvavo tautinio kostiumo konkurse ir šeimų kategorijoje tapo nugalėtojais. Dukra Julija buvo viso to reikalo pionierė. Mokytoja Birutė Nemčinskienė davė daug patarimų, praktiškai daug ką parodė mokytoja Laima Proškutė. Visų šeimos narių tautiniuose kostiumuose įdėta daug širdies ir rankų darbo.
Kadangi aš kilusi iš Telšių rajono, o vyras - kaunietis, pasirinkome žemaitišką kostiumą. Žemaitijoje mergaičių ir moterų kostiumai ryškūs ir spalvingi, ypač daug raudonos spalvos.
Julija prieš metus kaime ant aukšto rado savo prosenelės suvarstomus odinius batelius, kurie buvo puikiai išsilaikę. Kelios mano močiučių skarelės tapo šeimos vyrų kaklaskarėmis. Mūsų ansamblį lankė nuostabi Laimutės ir Jono Juškių šeima iš Rumšiškių, kuri padovanojo savo sūnų liemenes Garnių berniukams.
"Aš Lietuvė": Modernus Tautinis Kostiumas Kasdieniniame Gyvenime
"Aš lietuvė" - tai kiekvienas iš mūsų. Mes visi esame lietuviai ir norime to ar ne, turime tam tikras etnines vertybes, pasaulėžiūrą, kuria išsiskiriame iš kitų tautų. Vieni labiau prijaučiame istoriniam paveldui, kitiems labiau patinka stilizuoti etno motyvai, kitus tai galbūt erzina, tačiau nepalieka nė vieno abejingo.
Mano kuriami aksesuarai - tai tarsi modernus tautinis kostiumas, subtili aprangos detalė su žinute apie mūsų tautos šaknis, apie namus, apie promočiučių pirkioje austas juostas, baltas iškrakmolytas ir nėriniais puoštas pagalves, prisiminimai apie šviežią varškės sūrį ir per pirštus tekantį medų. Maža dalis protėvių istorijos, kurią kiekvienas išdidžiai gali nešiotis su savimi.