Algimantas Baltakis - žymus lietuvių poetas, kritikas, redaktorius ir vertėjas, palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos literatūroje. Jo kūryba ir gyvenimas neatsiejami, o jo dienoraščiai, išleisti knygoje „Gimiau pačiu laiku“, atveria duris į poeto pasaulį, mintis ir požiūrį į aplinką. Šiame straipsnyje remiantis Algimanto Baltakio dienoraščiais ir atsiminimais, panagrinėsime jo kūrybinį kelią, asmeninius išgyvenimus ir santykį su to meto kultūros elitu.
Kūrybinio kelio vingiai
A. Baltakis gimė 1930 m. Leliūnuose, Utenos rajone. Literatūrinę veiklą pradėjo studijų metais, o jo pirmieji eilėraščiai buvo išspausdinti žurnale „Pergalė“.
Dienoraščiuose poetas atvirai kalba apie savo kūrybines paieškas ir abejones. 1960 m. jis rašo: „Paskutinį sykį rašiau prieš penketą metų. Rodos, viskas klojosi gerai. Bet aš važiuoju žemyn. Geriausi mano metai buvo 1955-1957, kai rašiau „Velnio tiltą“. Vėliau - atskiros salelės lėkštybės jūroje. Kur priežastis? Rašyt dabar, atrodo, moku kur kas geriau negu 1955-1956 m. Bet aš pamažėle tampu amatininku. Tai, kad man dabar lengviau rašyti (kada rašau!), yra įtartinas dalykas. Susikūriau tam tikrą savo stilių ir nebejaučiu to, ką kiekvienas tikras menininkas turi jausti, arba jaučiu tai nepakankamai, būtent - nebejaučiu medžiagos pasipriešinimo, kada susikerta visados egzistuojantis prieštaravimas tarp turinio ir formos. Surambėjai, mielas Algiuk, taukai pradėjo augti ne tik ant pilvo, bet ir ant dūšios! Išpuikai, pigiai užsitarnauta garbė tau galvą apsuko! Viską nori per daug jau lengvai padaryti. Per daug gudrus pasidarei!“ Ši citata atskleidžia A. Baltakio savikritiką ir nuolatinį siekį tobulėti. Jis suvokia pavojų tapti amatininku ir prarasti kūrybinį polėkį.
A. Baltakis pripažįsta, kad jam tapo lengviau rašyti, tačiau tai kelia įtarimų. Jis jaučia, kad praranda ryšį su medžiagos pasipriešinimu, kuris yra būtinas tikram menininkui. Poetas kritikuoja save už išpuikimą ir pernelyg didelį gudrumą. Jis pastebi, kad sėdėjimai kavinėse ir pokalbiai apie meną su panašiais į save „šaunuoliais“ veda į stagnaciją. A. Baltakis pripažįsta, kad jam sunku rasti bendrą kalbą su žmonėmis, kurie mažiau kalba ir daugiau dirba.
Nepaisant abejonių, A. Baltakis toliau kūrė ir išleido daugiau nei 30 poezijos knygų. Tarp reikšmingiausių jo kūrinių - eilėraščių rinkiniai „Velnio tiltas“ (1957 m.), „Strazdiškio baladės“, „Vienuolynas“ (1998 m.) ir atsiminimų knyga „Mes iš Leliūnų parapijos“ (2002 m.). A. Baltakio eilėraščiai tapo populiariomis dainomis, kurias atliko žymūs Lietuvos atlikėjai ir grupės.
Taip pat skaitykite: Algimantas Baltakis: kelias į literatūrą
Asmeniniai išgyvenimai ir netektys
Dienoraščiuose A. Baltakis atvirai prabyla apie asmeninius išgyvenimus, džiaugsmus ir netektis. Ypač skaudus poeto gyvenimo įvykis - sūnaus Sauliaus savižudybė. Apie tai jis rašo eilėraščių cikle, skirtame sūnui: "Dingai vaikų neužauginęs / Ir nepalaidojęs tėvų". Poetas svarsto, kas galėjo pastūmėti sūnų tokiam žingsniui - visuotinės psichozės ar neįveikta nykuma. A. Baltakis apgailestauja, kad nesugebėjo padėti sūnui, nors anksčiau yra sulaikęs ne vieną žmogų nuo savižudybės.
Poeto dienoraščiuose atsiskleidžia vidurio amžiaus krizė, kurią jis išgyveno būdamas tokio pat amžiaus, kaip ir sūnus, kai šis pasitraukė iš gyvenimo. A. Baltakis rašo tamsius eilėraščius ir jaučiasi nepatenkintas savimi bei gyvenimu. Jis pripažįsta, kad girtavimas nepadeda, o rutina nuvarė sūnų į kapus. Poetas rengia knygą apie sūnų, taip sau teikdamas psichologinę pagalbą.
A. Baltakis kritikuoja visuomenės požiūrį į savižudybę, pastebėdamas, kad Lietuvoje ji nuo seno garbinama. Jis cituoja istorijos profesorių Edvardą Gudavičių, teigiantį, kad lietuviai, būdami karinga tauta, nebrangino nei savo, nei kitų gyvybės.
Dienoraščiuose A. Baltakis mini daugybę kultūros žmonių, su kuriais jam teko bendrauti. Tai - Juozas Miltinis, Vytautas Kubilius, Vladas Daunys, Paulius Širvys, Janina Vaičiūnaitė, Nijolė Miliauskaitė ir daugelis kitų.
1966 m. gegužės 28 d. A. Baltakis rašo apie respublikinių premijų komiteto posėdį, kuriame buvo svarstoma jo kandidatūra. Jam nemalonu ten sėdėti, nes šiai premijai jis pristatytas jau antrą kartą. Pirmą kartą - 1958 m. už „Velnio tiltą“, tačiau tada negavo. Šį kartą šansai didesni, tačiau ypatingų vilčių nededa. Komitetas - tikras senių areopagas, kuriame balsuoja dauguma - net neskaitę - ir prieš, ir už. A. Baltakis pripažįsta, kad jeigu ir gaus tą premiją, džiaugsis ne garbe, o tuo, kad galės šiek tiek pataisyti savo finansinę būklę.
Taip pat skaitykite: Lietuvių vaikų literatūra
Tais pačiais metais A. Baltakis rašo apie pokalbį su Eduardu, iš kurio suprato, kad jaunimas nėra abejingas tam, kas vyksta šalyje ir už jos ribų. Jaunimas tapo atviresnis, drąsesnis ir stengiasi kovoti su melu ir neteisybe.
Viename iš dienoraščių A. Baltakis prisimena vakarą, kai pas jį užėjo Juozas Miltinis. Režisierius buvo gerokai įmaukęs, tačiau net ir toks buvo įdomus ir subtilus. A. Baltakis nedvejodamas balsavo už J. Miltinį, suteikiant jam respublikinę premiją. Poetas prisimena humoristines scenas, kai Griša ėmė ir pabučiavo J. Miltiniui ranką, o šis ėmė iš jo šaipytis. Vėliau J. Miltinis paprašė A. Baltakio padovanoti jam „Požemines upes“.
1976 m. A. Baltakis rašo apie savo viltis ir svajones atsidėti tik rašymui. Jis apgailestauja, kad vis dar sėdi „Pergalėj“. Poetas tikisi, kad Alfa (Maldonis), tapęs pirmininku, sugebės „suremontuoti“ Rašytojų sąjungos dvasią. A. Baltakiui nepatogu, kad būtent dabar turi palikti savo geriausią bičiulį.
1978 m. A. Baltakio šeimą ištinka nelaimės. Sausio viduryje Sigitą ištinka miokardo infarktas. Tuo metu ir su pačiu A. Baltakiu dėjosi negeri dalykai. Jis kiauliškai gėrė, netgi buvo nuvežtas pas Banaitį. Nuo kovo 1 d. A. Baltakis vėl grįžo į „Pergalę“, nes baigėsi pinigai ir reikėjo užtikrinti bent materialinį minimumą. Jis uždėjo kryžių gėrimui ir džiaugiasi anūkėle Ieva.
1991 m. A. Baltakis su Alfonsu aplanko Miežį, kuris po Stasės mirties labai vienišas ir visų užmirštas. Jie pasikalba apie politinę situaciją, kuri nieko dora nežada. Eduardas atrodo liūdnai ir vaikšto svirduliuodamas lyg girtas.
Taip pat skaitykite: Gimimo datos nustatymo patarimai
1992 m. A. Baltakis su šeima praleidžia savaitę Nidoje. Jam ten puiku, parašo apie 15 eilėraščių. Tačiau jis supranta, kad Nida jau ne jiems, inteligentams, priklauso, o „bananų pardavinėtojams“.
1996 m. A. Baltakis džiaugiasi, kad jam sekasi žaisti šachmatais su Vyt. Sirijos Gira. Mikas (Vytautas Mikuličius) pakviečia jį su Roma Brogiene į „Neringą“ pavakarieniauti.
Tais pačiais metais „Respublikos“ prieduose pasirodo du A. Baltakio eilėraščiai su komentarais ir nuotrauka. Poetas šaiposi iš savęs, kad daug ką daro pačiu netinkamiausiu metu. Vis dar rašo eilėraščius ir juos šlifuoja.
1996 m. A. Baltakiui paskambina Monika Mironaitė ir pagiria jo eilėraščius. Toks pamaloninimas jam labai brangus, nes prieš daugelį metų Monika labai kritiškai atsiliepė apie jo „Tiltą“.
1997 m. A. Baltakis visą dieną rašo kalbelę, kurią reikės sakyti prie Eduardo kapo. Jam labai sunku ieškoti tinkamų žodžių atsisveikinti su artimu bičiuliu. Po to, kai palydėjo į Anapilį Antaną Miškinį, Viktorą Miliūną, Albiną Žukauską, Eugenijų Matuzevičių, Vytautą Sirijos Girą, o dabar palydės ir Eduardą, jam nebeliks nė vieno artimo žmogaus iš vyresniųjų kartos.
Santykis su bohema ir kultūros elitu
A. Baltakis priklausė vadinamajai 1930-ųjų kartai, kuriai taip pat priklausė Justinas Marcinkevičius ir Alfonsas Maldonis. Šiuos tris studijų metais susipažinusius jaunuolius dėl jų artimos draugystės imta vadinti trimis muškietininkais. A. Baltakis vadintas „Kauno bernioku“, nes studijuoti atvyko iš Kauno, nors kilęs iš Leliūnų kaimo.
A. Baltakis buvo artimas su įvairiais menininkais ir kultūros veikėjais. Jo dienoraščiuose minimi Juozas Miltinis, Stasys Krasauskas, Vytautas Kalinauskas, Augustinas Savickas, Vaclovas Daunoras, Kostas Bogdanas, Algimantas Bražinskas, Juozas Aputis, Bronius Pundzius, Juozas Mikėnas, Mečislovas Bulakas, Telesforas Kulikauskas, Balys Dvarionas, Stepas Jukna, Jonas Marcinkevičius, Liūnė Janušytė, Antanas Miškinis ir daugelis kitų.
A. Baltakis atvirai kalba apie bohemišką gyvenimo būdą, kuris buvo būdingas to meto inteligentijai. Jis mini žvėrišką gėrimą, kuris buvo paplitęs tarp raudonųjų inteligentų pirmaisiais pokario metais. A. Baltakis pats pripažįsta, kad smarkiai gerdavęs, nes užeidavo nykuma ir nesi patenkintas savimi bei gyvenimu.
Dienoraščiuose A. Baltakis mini įvairius kultūrinius įvykius, kuriuose jam teko dalyvauti. Tai - knygų pristatymai, jubiliejiniai vakarai, parodos, spektakliai ir kiti renginiai.
Įvertinimas ir atminimas
A. Baltakis buvo įvertintas ne tik sovietmečiu, bet ir nepriklausomoje Lietuvoje. Jis buvo vienas pirmųjų „Poezijos pavasario“ organizatorių, 1966 m. tapo laureatu. A. Baltakis už savo kūrybą buvo apdovanotas Riterio kryžiumi.
A. Baltakio atminimas saugomas jo kūryboje, atsiminimuose ir dienoraščiuose. Jo eilėraščiai dainuojami iki šiol, o jo knygos skaitomos ir vertinamos. A. Baltakis paliko ryškų pėdsaką Lietuvos literatūroje ir kultūroje.