Vaikų baimės yra natūrali raidos dalis, tačiau kai kuriais atvejais jos gali tapti intensyvios ir trukdyti normaliam funkcionavimui. Šiame straipsnyje aptarsime vaikų baimių priežastis, skirtingus pasireiškimus ir galimas prognozes.
Įvadas į vaikų baimes
Vaikų ir paauglių amžiuje neretai pasitaiko emocinių sutrikimų, kurių pagrindas yra nerimas. Maži ar ikimokyklinio amžiaus vaikai gana dažnai jaučia tam tikro laipsnio nerimą, kai išsiskiria ar gresia išsiskyrimas su žmonėmis, prie kurių jie prisirišę. Svarbu suprasti, kad kartais jausti nerimą - sveika ir normalu. Nerimo sutrikimas - tai psichikos sveikatos būklė, kai nuolatinis nerimas ar įtampa trukdo žmogui gyventi įprastą gyvenimą. Nerimas tampa problema, kai jį jaučiame be priežasties arba jis tęsiasi ilgą laiką. Apėmus nerimui, gali imti dažniau plakti širdis, darytis sunkiau kvėpuoti, imti prakaituoti delnai, apimti baimės išprotėti jausmas.
Atskyrimo nerimas
Atskyrimo nerimas dažnai pasireiškia mažiems ar ikimokyklinio amžiaus vaikams, kai jie išsiskiria arba jiems gresia išsiskyrimas su žmonėmis, prie kurių jie prisirišę. Be to, vaikai patiria daug kitų baimių: baimę būti sunaikintam, baimę netekti mamos ar tėčio, globėjo, savo impulsų baimę, baimę netekti kūno dalių. Vakare, pradėjus temti, tokie vaikai pradeda rūpintis, kad reiks atsiskirti, blogai užmiega. Jų sąmonėje “įsijungia” stebuklinis mąstymas - ima bijoti šmėklų, pabaisų. Ryte atsiskyrimo nerimas pasireiškia dar stipriau. Vaikai suranda daugybę priežasčių, kaip nutolinti atsiskyrimą: ima skaudėti pilvą, galvą, pykina. Vos atėjus į mokyklą, išsiskyrimo baimė išsisklaido, stebuklinis mąstymas baigiasi, vaikai jaučiasi gerai. Kai reikia grįžti namo, vėl atsiranda nerimas, kuris parėjus namo praeina. Stipriausias nerimas būna po savaitgalio, atostogų, ligos.
Mokyklos fobija nėra apsimetinėjimas, kaip mano daugelis tėvų. Mokyklos fobiją reikėtų skirti nuo sąmoningo mokyklos vengimo. Vengiantys mokyklos vaikai nenori, tingi eiti į mokyklą, blogai mokosi. Mokyklos baimę jaučiantys vaikai mokosi gerai, yra pareigingi. Dauguma vaikų kuriems pasireiškia atskyrimo nerimas, reikalauja nuolatinio dėmesio, būna liūdni, verkia, skundžiasi, kad tėvai jų nemyli, daugiau myli brolį ar seserį, nori numirti. Vaikai, kuriuos kamuoja mokyklos fobija, pernelyg prisirišę prie mamos.
Normaliai besivystantis vaikas 3 metų amžiuje atsiskiria nuo pagrindinio globėjo, jis jau turi savo nuomonę, tampa nepriklausomas. Vaikų, kuriems pasireiškia mokyklos baimė, vystymasis sustoja, jie būna labai priklausomi nuo globėjo. Daugumos tokių vaikų globėjai patys yra nerimastingi, jaučia stiprią baimę, kad reikės palikti vaiką, baiminasi galimų pavojų. Dažnai vaikų, kuriuos vargina mokyklos fobija, globėjams pasireiškia agorafobijos (atvirų erdvių baimė). Išoriniai gyvenimo stresoriai dažnai sutampa su atskyrimo nerimo atsiradimu. Dažnai tokių vaikų gyvenime būna išsiskyrimo epizodų (liga, hospitalizavimas, tėvų liga, išvykimas, netektis), gyvenamosios vietos pakeitimas. Negydant tokiems vaikams ilgainiui gali prasidėti kitos fobijos (pvz., agorafobija), depresija. Paprastai paūmėjimo ir remisijos periodai kartojasi. Šio sutrikimo eiga priklauso nuo motinos ar kito patikimo asmens buvimo. Jei mamos nėra keletą mėnesių, atskyrimo nerimas gali likti ilgus metus. Kai kuriais atvejais tokie vaikai negali lankyti mokyklos, veikti savarankiškai. Kai baimė ir fiziniai simptomai pereina į somatoforminius sutrikimus, depresiją ar agorafobiją, negydomi atvejai tampa lėtiniai.
Taip pat skaitykite: Motinystės džiaugsmas be baimės
Fobinio nerimo sutrikimas (specifinės fobijos)
Šios baimės (fobijos) būdingos apibrėžtoms situacijoms, pvz., tam tikrų gyvūnų baimė, aukščio, tamsos, uždaros erdvės (klaustrofobija), šlapinimosi ar tuštinimosi viešuose tualetuose, dantų gydymo, tam tikro maisto valgymo, kraujo ar žaizdos, užsikrėtimo tam tikra liga, paaugliams - egzaminu baimė. Vaikai, kuriems pasireiškia klaustrofobija, bijo uždarų durų, negali važiuoti liftu, esant tamsos baimei - užmiega tik prie šviesos, tam tikro maisto valgymo baimė atsiranda paspringus, medikų baimė atsiranda po ligoninės, skausmingų procedūrų. Fobinis objektas ar situacija sukelia nerimą iki panikos, vaikas kiek įmanoma vengia fobinės situacijos. Kai kurie tėvai nesąmoningai sukelia vaiko fobinį nerimą, pvz., patys bijo griaustinio ar kokių gyvūnų, perduoda šią fobiją vaikui. Specifinės fobijos paprastai prasideda vaikystėje ir negydomos gali tęstis dešimtmečius.
Specifinės fobijos: Tai nuolatinė tam tikros situacijos ar objekto baimė, su kuria susidūrus visad patiriama stipri nerimo reakcija, verčianti vengti šio stimulo. Dauguma mūsų kažko bijo, bet kai kuriais atvejais baimė gali tapti neribota ir labai varginanti. Paprastai, stimulai nėra pavojingi arba pavojus yra perdedamas ir nors asmuo tai supranta, tačiau baimės negali kontroliuoti, nepasiduoda jokiems raminimams ir įtikinėjimams, gali neadekvačiai elgtis. Baimę lydi stiprūs fiziniai simptomai (stiprus širdies plakimas, prakaitavimas, išsiplėtę vyzdžiai), o kraujo baimė dažnai lydima alpimo.
Specifinių fobijų rūšys:
- Gyvūnų fobija (šunų, pelių, varlių, vorų, gyvačių ir kt.)
- Natūralios aplinkos fobijos (tamsos, griaustinio, aukščio, vandens ir kt.)
- Kraujo, injekcijų, sužeidimo baimė (pvz., baimė pamatyti kraują, kraujo tyrimų ar injekcijų baimė, baimė ekrane stebėti medicinines procedūras, dantų gydymo baimė)
- Situacinės fobijos (uždaros erdvės, skrydžių, lėktuvų, vairavimo ir kt.)
- Kitos fobijos (pvz., vengiama situacijų, kuriose galėtų užspringti, vemti ar susirgti; vaikai gali vengti garsių garsų, pavyzdžiui, sprogstančių balionų ar kostiumuotų veikėjų, pavyzdžiui, klounų)
Socialinio nerimo sutrikimas
Svetimų asmenų saugojimasis ir tam tikras socialinio būgštavimo ar nerimo laipsnis yra normalus ankstyvoje vaikystėje, kai vaikai susiduria su naujomis, svetimomis ar socialiai gąsdinančiomis situacijomis. Priešingai, vaikus, kuriems pasireiškia socialinis nerimas, kamuoja nuolatinė ar besikartojanti svetimų asmenų baimė arba jie šių asmenų vengia; gali bijoti tik suaugusiųjų arba tik bendraamžių. Šiam sutrikimui atsirasti gali „padėti” vaiko įgimtos temperamento savybės (pvz., uždarumas, nedrąsumas), netektys ankstyvoje vaikystėje, seksualinės, fizinės traumos, fiziniai vaiko defektai, dėl kurių jis negali įgyti reikiamos socialinės patirties. Tokie vaikai kalba tyliai, nedrąsiai, greitai parausta, atsisako dalyvauti socialiniuose renginiuose. Kartais nedrąsumas, slopinimas trukdo vaikui mokytis.
Socialinės fobijos dažnai prasideda paauglystėje ir koncentruojasi ties baime atsidurti žmonių grupės dėmesio centre, todėl tokių situacijų vengiama. Socialinės fobijos gali būti apibrėžtos (pvz., selektyvus mutizmas - nekalbėjimas mokykloje ar kitose socialinėse situacijose, susijusios tik su valgymu viešoje vietoje, kalbėjimu viešai) ar difuzinės, kai fobija sukelia beveik visos situacijos už šeimos rato. Socialinės fobijos paprastai susijusios su maža saviverte ir kritikos baime. Jos gali pasireikšti tokiais simptomais: paraudimu, rankų virpėjimu, pykinimu, širdies plakimu, staigiu poreikiu šlapintis. Tokie žmonės kartais vengia bendrauti, o kraštutiniais atvejais jis gali pasireikšti beveik visiška socialine izoliacija.
Taip pat skaitykite: Knygos apie gimdymo baimę
Socialinė fobija (socialinis nerimo sutrikimas): Žmonės, sergantys šiuo sutrikimu, bijo socialinių situacijų, kur gali pasijausti susigėdę ar teisiami. Jie dažnai jaudinasi būdami viešose erdvėse, nepasitiki savimi, bijo būti atstumti. Tai nuolatinė baimė vienos ar kelių situacijų baimė. Asmuo pradeda vengti situacijų, kuriose atsiduria dėmesio centre, pavyzdžiui., viešai kalbant, bendraujant su priešingos lyties atstovu, valgant ar rašant viešoje vietoje. Baimė yra tokia didžiulė, kad patiriamas stiprus trukdantis veiklą stresas. Šios baimės paprastai prasideda jauname amžiuje. Pats asmuo supranta, kad baimė yra nepagrįsta ar perdėta. Dėl šios fobijos socialinėse situacijose gali pasireikšti kūno reakcijos - širdies plakimas, dusulys, rankų drebulys, pykinimas, galvos svaigimas ir koordinacijos trikimas, paraudimas, kurie dar labiau pablogina savijautą.
Kitos nerimo sutrikimų formos
Be jau aptartų, yra ir kitų nerimo sutrikimų formų, kurios gali paveikti vaikus:
- Generalizuotas nerimo sutrikimas: Tai nuolatinis nerimas ir jaudinimasis dėl įvairių dalykų, tokių kaip sveikata, finansai ar ateitis. Žmonės, sergantys šiuo sutrikimu, nuolatos jaučiasi taip, tarsi tuoj nutiks kažkas blogo. Generalizuotas nerimo sutrikimas pasireiškia nerimavimu beveik dėl visko, pavyzdžiui, dėl savo sveikatos, darbo, šeimos, vaikų ir t.t. Nerimo jausmas kartojasi dažnai ir pats žmogus neretai supranta, kad nerimauja be priežasties. Šis jausmas dažnai yra apibūdinamas kaip nuojauta, jog artėja neganda, ir jo suvaldyti ar nusiraminti yra itin sudėtinga.
- Panikos sutrikimas: Pasikartojantys stipraus nerimo (panikos) priepuoliai, kurie nėra susiję su kokia nors specifine situacija, aplinkybėmis, todėl jų negalima prognozuoti. Priepuolių trukmė - kelios min., gali būti ilgiau. Žmogus patiria pasikartojančius panikos priepuolius, lydimus tokių simptomų kaip prakaitavimas, drebulys, oro trūkumas, jausmas, lyg springtumėte, pakilęs spaudimas ir stiprus baimės jausmas. Panikos sutrikimas pasireiškia neprognozuojamais ir nesusijusiais su stresą keliančiomis situacijomis panikos priepuoliais (atakomis), kurių metu be stipraus nerimo (ar baimės) pasireiškia daug fizinių simptomų, kurie neretai tampa vyraujančiais ir labiausiai gąsdinančiais. Panikos priepuoliai kyla staiga ir trunka gana trumpai, bet yra linkę kartotis ir paprastai sukelia didelį diskomfortą, apriboja gyvenimo kokybę - pradedama vengti tam tikrų situacijų, kuriose, kaip tikimės, gali pasikartoti panikos priepuolis.Panikos priepuolių metu paprastai kartu pasireiškia bent keli fiziniai simptomai:
- Labiau jaučiamas širdies plakimo jausmas
- Skausmas krūtinėje
- Oro trūkumas, sunkumas įkvėpti
- Drebulys
- Prakaitavimas
- Karščio pylimas ar šaltkrėtis
- Galvos svaigimas, alpimo jausmas
- Tirpimas, dilgčiojimas
- Virškinimo sutrikimai (pykinimas, pilvo skausmas ar viduriavimas)
- Netikrumo jausmas, nutolimas nuo aplinkosKūno simptomai taip pat kelia baimę: bijoma patirti infarktą, insultą, uždusti ar nualpti. Paprastai panikos priepuolius patiriantys žmonės dėl vyraujančių fizinių simptomų linkę kreiptis skubios pagalbos į vidaus ligų specialistus: kardiologus, neurologus, gastroenterologus, o ne į psichikos sveikatos specialistus, kurie gali padėti greičiausiai.
- Potrauminio streso sutrikimas: Šis sutrikimas atsiranda po siaubingų fizinių ar emocinių išgyvenimų, tokių kaip stichinės nelaimės, avarijos ar nusikaltimai.
- Obsesinis - kompulsinis sutrikimas: pasižymi įkyriomis mintimis ar veiksmais, kurie suvokiami kaip savi, tačiau yra nemalonūs, beprasmiški ir varginantys. Obsesijos - mintys, idėjos, potraukiai ar vaizdiniai, kurie įkyriai ir stereotipiškai grįžta į sąmonę, ligonis stengiasi joms atsispirti, bet nesugeba.
- Hipochondrija: Tai perdėtas susirūpinimas savo sveikata be jokio realaus pagrindo arba esant nedidelėms problemoms. Hipochondrija yra laikoma psichosomatine liga, kai psichikos sutrikimas pasireiškia kūno simptomais. Jos išsivystymą skatina artimieji, kurie perdėtai kreipė dėmesį į mažas asmens sveikatos problemas. Taip pat tokie asmenys gali būti patyrę didelių gyvenimo traumų ar rimtų sveikatos problemų vaikystėje.
Nerimo sutrikimų priežastys
Nors ir yra keletas nerimo sutrikimo tipų, dauguma jų atsiranda dėl panašių priežasčių. Žmonės, patiriantys šį sutrikimą, lengvai pasiduoda savo emocijoms, neigiamai reaguoja į negatyvius jausmus ir situacijas. Labai dažnai, bandydami susitvarkyti su šiais jausmais, žmonės vengia situacijų ar veiklų, kurių metu jaučia nerimą. Deja, nerimo dienos dėl to tik dažnėja. Pagrindinės kitų fobinių nerimo sutrikimų priežastys gali būti genetiniai veiksniai, ankstyvosios patirtys, traumos ar psichologiniai veiksniai. Daugeliu atvejų fobijos vystosi dėl neigiamų patirčių, susijusių su tam tikromis situacijomis ar objektais, arba dėl stebėjimo, kaip kiti reaguoja į tas situacijas.
Kaip padėti vaikui įveikti baimes?
Svarbu parodyti vaikui, kad suprantate, jog baimė ar nerimas jo niekaip nesumenkina ir dėl to jis netampa silpnas, prastas ar mažiau mylimas. Išsigąstame visi, tačiau priimti baimę ir pasielgti drąsiau nei manėme, kad sugebėsime, tampa lengviau žinant, jog tavimi tiki.
Viskas, ką daro ir kaip elgiasi tėvai ar kiti artimiausi vaiko aplinkos žmonės, jam atrodo teisinga ir pavyzdinga. Todėl atvirai kalbėkitės su vaiku apie savo jausmus - nuovargį, baimę, pyktį, nerimą, liūdesį ir tai, kaip sukaupę visą drąsą pasielgėte taip, kaip tuomet atrodė teisinga, net jei ir buvo labai baisu. Papasakokite, kaip baimė ima ir atsitraukia, kai žengiate bent vieną drąsų žingsnį pirmyn. Kai mažyliui taps baisu, girdėta padrąsinanti istorija gali priminti, jog baimė laikina. Susipažinti su skirtingomis situacijomis, jose kylančiomis emocijomis ir problemų sprendimo būdais vaikui gali padėti ir kokybiška vaikų literatūra. Knygų skaitymas ir vartymas drauge su ikimokyklinukais ar pradinukais - puikus būdas ne tik aptarti knygos turinį, herojus, pasikalbėti vaikui aktualiomis temomis, bet ir sustiprinti šeimos ryšį, skatinti ir puoselėti atvirus, nuoširdžius bei pasitikėjimu grįstus santykius.
Taip pat skaitykite: Kaip įveikti gimdymo baimę
Vaikai, kaip ir suaugusieji, užsiimdami nauja, anksčiau dar neišbandyta veikla, praplečia savo mąstymo ir galimybių ribas. Todėl nepraleiskite progos paskatinti vaiką išbandyti ką nors naujo - tai gali būti dramos, sporto, muzikos būrelis ar šeimos išvyka į nuotykių parką. Svarbu, kad nauja veikla vaikui būtų maloni ir suteiktų galimybę pasijusti drąsiu bei galinčiu savarankiškai susidoroti su iškilusiais sunkumais.
- Kalbėkite su vaiku taip, tarsi jis jau būtų tikras drąsuolis. Vaikai yra linkę pateisinti tėvų lūkesčius, todėl kalbėdami su vaiku pasidžiaukite drąsa, kuri slypi jo viduje.
- Mokykitės drąsos iš knygų ir filmų herojų bei rodykite pavyzdį pats.
- Paskatinkite domėtis ir išbandyti ką nors naujo.
Tėvai yra labai svarbūs asmenys, kurie gali daug padėti savo nerimastingiems ir išsigandusiems vaikams. Atvirai pakalbėkite apie baimes. Vaikai turi suprasti, kad baimes patiria visi, bet kai kas patiria labai stiprias baimes. Nenuvertinkite vaiko baimių sakydami „nebijok“. Išklausykite vaiko problemas, mintis ir jausmus, kad vaikas žinotų, jog jis jums rūpi ir jūs norite jam padėti. Nestiprinkite vaiko baimių skatindami vengti jį gąsdinančių objektų. Pavyzdžiui, jei vaikas bijo kaimynų šuns, nekeiskite savo numatyto kelio vengdami šio gyvūno. Palaikykite vaiką, būkite šalia jo, kai jis eina pro šunį, ir kaskart vis mažinkite atstumą iki šuns tvoros.
Gydymas
Vaikų nerimo sutrikimo, fobijų gydymas yra kompleksinis. Į vaiko gydymą įtraukiami tėvai ar globėjai, vaiko bendraamžiai, mokykla. Skiriama individuali terapija, vaikas mokomas savarankiškumo, bendravimo su bendraamžiais, taikomi baimių „nujautrinimo” metodai, palaikomoji terapija, grupinė terapija. Šeimos terapijos metu tėvai mokomi suprasti vaiko poreikius, nuraminti ir padrąsinti savo vaikus. Tėvai turi savęs paklausti, ar jiems kelia nerimą tai, kad vaikas tampa savarankiškas, jam norisi patirti nuotykių, rizikuoti? Neparodykite, kad patys jaudinatės, kai vaikas bijo ar verkia. Kai vaikas kalba apie sapnų pabaisas, nesustiprinkite vaiko baimės savo susirūpinimu. Pakalbėkite su vaiku apie sapnų turinį ar paprašykite nupiešti įsivaizduojamas pabaisas.
Nerimo įveikimo būdai
Stebėkite savo mintis: Nerimo jausmą sukeliančios mintys dažnai prasideda nuo „O kas būtų, jei…?“. Kovojant su nerimu, labai svarbu stebėti savo mintis ir suprasti, iš kur jos ateina.
Keiskite mintis: Nepageidaujamas mintis ir pesimistines prognozes pakeiskite labiau realistinėmis. Apgalvokite situaciją iš visų pusių. - Ar man taip yra nutikę anksčiau? Kai tik turite labiau realistinę prognozę, pakeiskite ja nerimą sukėlusias mintis. Svarbu nepamiršti, kad mintys nėra faktai. Jūsų mintys nebūtinai yra tiesa. Tai tik mintys.
Nevenkite situacijų: Dažnai norėdami išvengti nerimo, nustojame daryti dalykus ar būti tose situacijose, kurios gali išprovokuoti nerimo jausmą. Taip pat galime vengti apskritai imtis iniciatyvos kažką keisti ar spręsti problemas. Ir tai kurį laiką padės kažkiek išvengti nerimo. Tačiau ilgainiui suprasime, kad nesijaučiame laimingi - apsistatėme save sienomis, nebedarome dalykų, kuriuos mėgome, o galiausiai net ir nesprendžiame pačios nerimo problemos.
Atidėkite nerimą: Vienas iš būdų, padėsiančiu suvaldyti nerimą, tai išmokti jį atidėti vėlesniam laikui. Pavyzdžiui, nerimaujate dėl to, ko tuo metu negali išspręsti - sakykime, turite sunkią užduoti darbe ir apie tai galvojate prieš užmigdami. Nerimas vis stiprėja, jaučiate, kad neužmigsite, nes mintys vis sukasi apie darbą. Dirbti ir atlikti užduoties tuo metu taip pat negalite.
Rūpinkitės savimi: Norint įveikti nerimą, privalome rūpintis savimi. Mūsų emocinė būsena priklauso tik nuo mūsų pačių. Jeigu prisiimsite atsakomybę už savo gyvenimą, planus ir emocijas, bus lengviau išmokti ir suvaldyti nerimą. Yra daug nesudėtingų dalykų, kurie tikrai neužims daug laiko, bet padės palaikyti geresnę emocinę savijautą.
- Reguliariai sportuokite - vaikščiokite, bėgiokite, lankykite jogą, darykite tempimo pratimus, žaiskite tinklinį, važinėkitės riedučiais, svarbiausia - judėkite.
- Pasistenkite kiekvieną dieną rasti bent truputį laiko poilsiui. Leiskite pailsėti mintims. Stenkitės gerai išsimiegoti kiekvieną naktį. Nėra sunku būti nervingu, kai trūksta miego.
Kalbėkite apie tai, kaip jaučiatės: Baimės didesnės, kai jos tik jūsų galvoje. Kartais užtenka pasipasakoti apie tai kas neramina draugams, šeimai ar psichologui ir tampa lengviau.
Pagalba panikos priepuolio metu
- Būkite su žmogumi ir išlikite ramus.
- Nespėliokite, ko reikia žmogui, geriau paklauskite.
- Kalbėkite su žmogumi trumpais, aiškiais sakiniais.
- Padėkite patiriančiam priepuolį nuraminti kvėpavimą.
- Nekovokite su savo pojūčiais - jaučiamas baimės jausmas iš tikro nereiškia jokio pavojaus jums, ir priepuolis praeis per keletą minučių.
- Atsipalaiduokite, kai tik pajaučiate pirmus panikos priepuolio požymius - tam gali padėti kvėpavimo kontrolės pratimai, relaksacijos technikos, meditacija.
- Jei priepuolis įvyksta tam tikroje dirginančioje aplinkoje (triukšmas, tvankuma ar kt.), patartina paieškoti ramesnės vietos. Tačiau jei tai neįmanoma (pasisakote susirinkime, skrendate lėktuvu), tęskite toliau savo veiklą ir priepuolis tikrai praeis.
- Greičiau nusiraminti gali padėti ėjimas ar kita fizinė veikla. Priepuoliui praeiti greičiau padeda dėmesio koncentravimas į kokį nors objektą (veiklą, ėjimą, kvėpavimą ar, pavyzdžiui, savo rankas).
- Nevenkite mėgstamos veiklos, kuri jums patikdavo, ir neleiskite panikai apriboti savo gyvenimo, nebent sumažinkite veiklos intensyvumą.
- Venkite vartoti vaistus savo nuožiūra, nes kai kurie veiksmingai priepuolį pašalinantys vaistai gali sukelti priklausomybę.
- Jei šalia yra artimas žmogus, pasakykite jam, kaip jaučiatės, - daugeliu atveju tai padeda bent iš dalies nusiraminti.
Pagalba socialinės fobijos atveju
- Išklausykite, kaip artimasis jaučiasi. Jei verkia, nestabdykite ir neraminkite, leiskite „iškrauti“ įtampą.
- Naudokite dėmesio atitraukimo technikas, pavyzdžiui, išeikite kartu pasivaikščioti, pažiūrėkite filmą ar pažaiskite mėgstamą žaidimą.
- Būkite kantrus.
- Įvertinkite, kokių bendravimo įgūdžių jums trūksta. Stenkitės juos įgyti pamažu, atkreipdami dėmesį tiek į savo žodinę, tiek kūno kalbą.
- Atvirai pasikalbėkite su pačiais artimiausiais žmonėmis. Jie gerai jus pažinodami gali patarti, kokius įgūdžius reikia tobulinti.
- Lankykite savitarpio pagalbos grupę - tai yra saugi aplinka ugdyti savo bendravimo įgūdžius.
Pagalba specifinės fobijos atveju
- Nevenkite stresą keliančių situacijų. Būkite šalia situacijos ar objekto, jei buvimas pačioje situacijoje kelia nepakeliamą baimę. Paprašykite artimųjų pabūti šalia, kai jums baisu, ir stebėkite jų reakcijas.
- Bendraukite savitarpio pagalbos grupėje ar savo aplinkoje su žmonėmis, kurie patiria ar yra patyrę fobijų: jie jus supras, be to, sužinosite, kokie metodai padeda jiems įveikti baimes.
- Rūpinkitės savimi. Baimės ir kitoks nerimas bus silpnesni, jei būsite pailsėjęs, sveikai maitinsitės, būsite fiziškai aktyvus. Venkite kavos ir kitų stimuliuojančių gėrimų.
Diagnostika ir gydymas
Nerimo sutrikimų vertinimas dažnai prasideda apsilankius pirminės sveikatos priežiūros centre. Atkreipkite dėmesį, jei vaikas ar paauglys nustoja domėtis anksčiau patikusiomis veiklomis, sumažėja motyvacija mokytis, jam sunku susikaupti, vengia bendrauti su draugais, dažnai skundžiasi galvos ir pilvo skausmais, pradeda agresyviai elgtis. Atkreipkite dėmesį, jei vaiką ar paauglį apėmė ilgalaikė liūdna ar paniurusi nuotaika, jis išgyvena nerimo, prislėgtumo, vienišumo jausmus, apie save ir savo gebėjimus atsiliepia neigiamai, tampa gynybiškas, užsisklendžia emociškai ir vengia kalbėti apie savo jausmus.
Psichologai pacientams padeda atpažinti ir suvaldyti veiksnius, kurie iššaukia nerimą. Konsultacijos padeda pacientui suprasti, kokios jų mintys tiesiogiai siejasi su nerimo simptomais. Koreguodami savo elgesį, pacientai atsisako veiksmų, kurie yra siejami su nerimo sutrikimu. Jie yra drąsinami ir skatinami įveikti savo baimes, jas provokuodami (pvz. Psichoterapija - tai procesas, kurio metu gydytojas ir pacientas dirba išvien, kad galėtų nustatyti, dėl ko pacientas nerimauja, ir kad pacientas išmoktų, kaip su tuo nerimu susidoroti. Savo naujai įgautus įgūdžius valdyti nerimą pacientai gali išbandyti ne tik susitikimų metu, tačiau ir realiose gyvenimo situacijos, kurios juos verčia jaustis nepatogiai. Psichologai, norėdami padėti atsikratyti nerimo sutrikimų, remiasi ne tik kognityvine elgesio terapija. Grupinė terapija - metodas, kai keletas žmonių, kurie turi tokius pat sutrikimus, bando įveikti savo nerimą ir vienas kitą palaikyti. Šeimos psichoterapija padeda šeimos nariams suprasti jų mylimųjų nerimą ir išmoko, kaip išvengti nerimą sukeliančių situacijų.
Nerimo sutrikimas yra lengvai gydomas. Dauguma žmonių, jaučiančių nerimą, jau po keleto (ar net mažiau) mėnesių, išmoksta sumažinti arba visiškai atsikratyti nerimo simptomų, nerimo dienos tampa vis retesnės.