Šis straipsnis skirtas išanalizuoti vaiko teisių sampratą ir įgyvendinimo problemas Lietuvoje, remiantis moksliniais tyrimais, teisine literatūra ir teisės aktais. Nagrinėjami istoriniai, teoriniai ir praktiniai aspektai, susiję su vaiko teisių apsauga, smurto prieš vaikus problematika ir institucijų vaidmeniu užtikrinant vaiko teises.
Įvadas
Valstybė, kurios teisinės sistemos ištakos siekia T. Hobbeso XVII a. darbus, per kelis šimtmečius radikaliai pakeitė požiūrį į vaikus. Šiuo metu pripažįstama ne tik jų svarba kiekvienos valstybės viduje, bet ir tarptautiniame lygyje. Tarptautinė teisė numato specialias apsaugos priemones pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms, ypač vaikams, kurie yra bet kurios šalies ateitis. Vaiko teisių apsaugos aktualumą atspindi Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos pranešimas apie smurto prieš vaikus tyrimą daugelyje pasaulio šalių. Šis klausimas svarbus tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu, ypač atsižvelgiant į tai, kad JT VTK yra tiesioginio taikymo dokumentas.
1. Vaiko Teisių Apsaugos Istorinis Kontekstas
Šiame skyriuje analizuojami bendro pobūdžio klausimai, pateikiama vaiko teisių, kaip jos suvokiamos santykyje su žmogaus teisėmis, sąvoka ir nagrinėjama vaiko teisių raida istoriniu aspektu.
1.1. Vaiko Teisių Samprata ir Subjektiškumas
Vaiko teisinio subjektiškumo klausimas tebėra diskutuojamas mokslinėje literatūroje. Vieni teoretikai sveikina VTK įtvirtintą autonomišką vaiko teisių koncepciją, kiti mano, kad pripažįstant vaiko teisių autonomiškumą buvo žengtas pernelyg radikalus žingsnis, dar kiti apskritai neigia patį faktą, kad vaikas gali turėti savarankiškas teises. A. Kietytė nurodo, kad vaiko teisės yra sudėtinė žmogaus teisių sistemos dalis. Vaikai yra pati jauniausia bei pažeidžiamiausia visuomenės dalis, kuri negali atstovauti savo teisėms, ginti jas, skųstis, kai jos pažeidžiamos ar kai į jas nepaisoma, imtis politinių priemonių savo interesams įgyvendinti. Vaikas yra savarankiškas teisės subjektas, kuris praktiškai turi naudotis, atsižvelgiant į savo amžių, visomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis ir turėti atitinkamas jų įgyvendinimo garantijas. Atsižvelgiant į jo protinį ir fizinį nesubrendimą, vaikai negali veikti kaip suaugusieji, jiems reikalinga speciali apsauga ir gynyba.
E. Šileikienė pastebi, kad ne visada "vaiko teisės" suprantamos žmogaus teisių kategorijose. Dažnai jos (psichologų ir pedagogų) siejamos su žmogiškaisiais poreikiais. Priimta kalbėti: vaikas turi teisę būti auklėjamas laimingoje šeimoje, teisę į meilę ir t.t. Tačiau tai nereiškia, kad jie į tai turi teisę, kuri gali būti garantuota valstybės. Vaiko teisių nereikėtų tapatinti su elementariais jo poreikiais. Apie vaiko teises, o taip pat ir apie žmogaus teises, reikėtų kalbėti santykio "valdžia-asmenybė" požiūriu. Jei vaikas turi teisę, reiškia valstybė privalo užtikrinti galimybę jam šia teise naudotis. Jei vaikas/žmogus turi tam tikrą teisę, tai turi egzistuoti ir jos įgyvendinimo procedūros.
Taip pat skaitykite: Vaiko priežiūros atostogos Lietuvoje: kas priklauso?
Iš to išplaukia, kad vaikai turi visas bendrąsias žmogaus teises ir laisves, kurios, atsižvelgiant į jo interesus, nulemtus fizinio, emocinio, protinio nesubrendimo, gali būti praplėstos arba apribotos. Daugeliui autorių pritariant, vaiko teisės - tai savarankiškas institutas, kuris reikalauja ypatingos priežiūros, apsaugos. Vaiko teisės, pirmiausia, bendražmogiškoji vertybė. Vaikystė - unikali, svarbiausias tarpsnis žmogaus asmenybės vystyme. Bet kurios visuomenės ir žmonijos ateitis daugeliu atveju priklauso nuo dvasinio ir fizinio jaunosios kartos vystymosi, žmogaus teisių vaidmens ir reikšmės suvokimo individo ir sociumo gyvenime, o taip pat atsakomybės už savo likimą ir savo veiksmus.
1.2. Vaiko Teisių Raida Istoriniu Kontekstu
Vaiko teisių įtvirtinimas ilgai skynėsi kelią. Klausimas dėl vaiko teisių kilo palyginti neseniai. Tik XIX a. Pirmasis pasaulinis karas buvo svarbiausias įvykis, kurio išeidavoje vaiko teisės tapo analizės ir tolimesnio nagrinėjimo dalykas. Suvokdami, kad karo pasekmės gali būti labai skaudžios pasauliniu mastu, britų Vaikų gelbėjimo sąjunga ir jos atvedėjas analogas "Radda Barnen" kartu su Moters sąjunga 1923 m. paruošė ir pateikė Tautų Sąjungos Asamblėjai pirmąją Vaiko teisių deklaraciją, kurioje deklaruota vaiko gerovė (vaiko teisė gyventi ir normalias sąlygas vystytis, teisė į išsilavinimą; vaiko apsaugos pirmumas nuo įvairių stichijų, apimant ir karo grėsmę, prievartinį darbą, nuo išnaudojimo, nuo patekimo į vergiją). Po kurio laiko, ši Deklaracija gavo Ženevos pavadinimą, nes 1924 m. buvo pasirašyta Ženevoje, Tautų Sąjungos 5-ojoje Asamblėjos sesijoje.
Svarbu paminėti, kad būtent Ženevos vaiko teisių deklaracijoje pirmą kartą buvo suformuluota svarbi mintis dėl ypatingos vaiko apsaugos, atsižvelgiant į jo fizinį ir protinį nesubrendimą. Taip pat Vokietijoje 20-js mets prad~ioje buvo priimtas pirmasis istorijoje specialusis Vaiks /statymas, kuris veik kelet mets. Atjus faaizmui, /statymas nebuvo panaikintas, o tiesiog buvo ignoruojamas. XX a. pirmoje pusėje, kitos valstybės nedarė svarbių žingsnių priimant teisės aktus skirtus vaiko apsaugai. Ir tik po Antrojo pasaulinio karo buvo įkurta Jungtinių Tautų Organizacija (toliau - JTO), kurios veikimo laikotarpiu sukurta ir priimta eilė dokumentų. Vienas iš pirmųjų Generalinės Asamblėjos žingsnių - įkurtas Jungtinių Tautų Vaiko fondas (UNICEF), kuris dabartiniu metu yra svarbus tarptautinis pagalbos vaikams mechanizmas. JT 1948 m. priimtoje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje išvardintos visos pagrindinės kiekvieno asmens teisės, politinės teisės, ekonominės ir socialinės teisės. Pažymima, kad vaikai turi būti ypatingos apsaugos ir paramos objektas. ijama, nes numato pagrindinius tolesnės raidos žingsnius ir valstybių įsipareigojimus augimą.
1959 m. JTO priėmė Vaikų teisių deklaraciją (toliau - VTD). Pagrindinė tezė - žmonija vaikui turi duoti viską, kas geriausia. Paskelbta dešimt socialinių ir teisinių principų, susijusių su vaikų gerove ir apsauga nacionaliniame ir tarptautiniame lygmenyje. Deklaracija ragino tėvus, atskirus asmenis, nevyriausybines organizacijas, vietos valdžias ir vyriausybes pripažinti joje numatytas teises ir laisves bei ginti teisinėmis ir kitomis priemonėmis. Laikas ir vaiko padėties blogėjimas pareikalavo iš pasaulinės bendruomenės priimti naują dokumentą, kuriame ne tik būtų deklaruotos vaikų teisės, kaip tai buvo Deklaracijoje, bet ir juridinių normų pagrindu fiksuojamos šios teisės apsaugos priemonės. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad vaikai: aukaštas vaikų mirtingumas, vaikams neprieinama sveikatos apsauga, ribotos galimybės gauti bazinį išsilavinimą. is aeimose.
Trisdešimt metų po VTD priėmimo, atsirado naujas suvokimas ir vaiko teisių koncepcija įgijo platesnį pobūdį. Poreikis suteikti vaiko teisėms aukštesnį teisinį statusą atsirado vykstant pasiruošimui Tarptautiniams vaiko metams, kurie buvo pažymimi 1979-aisiais metais. Šiais metais JTO Žmogaus teisių komisija pradėjo Konvencijos projekto pasiruošimą. Iniciatorė buvo Lenkija, o darbo grupės pirmininkas - lenkų prof. A. Lopatka. Deklaracija turėjo svarbų poveikį vyriausybėms. iai, buvo nutarta priimti privalomojo pobūdžio dokumentą - konvenciją. Palyginus su 1959 VTD (10 str.), Konvencijoje yra 54 str., kuriuose paminėti visi momentai, susiję su vaiko padėtimi visuomenėje. ia, bet ir konkretizuoja VTD nuostatas. Konvencija labiau paengusi nei Deklaracija ir tuo, kad valstybės, kurios prisijungusios prie Konvencijos, yra atsakingos už savo veiksmus dėl vaikų. Taip pat jos turi peržiūrėti savo nacionalinę teisinę bazę, siekiant užtikrinti ir laikytis Konvencijos nuostatų. Konvencija vienodai veiksminga viso regiono tautoms. Joje atsižvelgiama į kultūrinius, socialinius, religinius valstybių skirtumus. Tai leidžia kiekvienai valstybei pasirinkti savas priemones toms normoms įgyvendinti. Konvencija - universalaus pobūdžio. iau galima buvo surasti iš įvairių dokumentų. Tarptautinė bendruomenė Konvenciją vertina kaip humaniškiausią konvenciją. Ji dar vadinama vaikų teisių konstitucija. Tai ypatingos moralinės reikšmės dokumentas, nes patvirtina vaiko pripažinimą žmonijos dalimi, jo diskriminacijos draudžiamumą, bendražmogiškąsias vertybes pirmumą. Konvencija - tai aukštų tarptautinių standartų vertinimas. Ji skelbia vaiką visaverte asmenybe ir pilnateisiu subjektu. Tokio požiūrio niekada nebuvo iki šiol. Numatytos vaiko teisės, kurios apima pilietines, politines, ekonomines, socialines ir kultūrines teises. Konvencija - didelės pedagoginės reikšmės dokumentas, ji ragina ir suaugusius, ir vaikus savo santykius kurti pagal moralines teisės normas, kurios remiasi humaniškumu, demokratiškumu, pagarbiu požiūriu į vaiko asmenybę. Jos turi būti autoritarinės pedagogikos panaikinimo pagrindas. Į vaiką turi būti žiūrima kaip į lygiateisę, savarankišką asmenybę. Valstybė atsako už Konvencijos įgyvendinimą ir prisiimtus įsipareigojimus bei sukūrimą tokių socialinių, kultūrinių, ekonominių sąlygų, kad vaikų teisės būtų gerbiamos ir garantuojamos. iau, reikėtų pažymėti, kad atsižvelgiant į valstybių išteklius galimybes, numatytas laipsniškas jos įgyvendinimas. Tuo norima buvo pasiekti, kad kuo daugiau valstybių taptų šios Konvencijos dalyvėmis. JT VTK tarptautinėje teisėje įtvirtino naujas normas, kurios turi būti įgyvendinamos nacionalinių vyriausybių. iau ji įpareigoja vyriausybes šioms teisėms skirti pirmenybę ir įgyvendinti pagal galimybes. Valstybės taip pat privalo kurti nacionalinę įstatymų politiką ir praktiką. JT VTK pagrindu vaiko teisės įtvirtinamos ir kituose tarptautiniuose ir regioniniuose dokumentuose, kurie bus apžvelgiami kitame skyriuje. Vaiko teisių ir jų apsaugos kontrolės įtvirtinimas tarptautinio lygmens dokumentuose yra reikšmingas įvykis, atspindintis vaiko svarbą.
Taip pat skaitykite: Kaip sukurti laimingą vaikystę kambaryje
2. Vaiko Samprata: Teoriniai ir Teisiniai Aspektai
Šiame skyriuje analizuojama vaiko samprata teisės aktuose, atskleidžiamos su ja susijusios problemos ir jos reikšmė užtikrinant vaiko teises. Taip pat aptariamas vaiko teisių gynimas tarptautiniu, regioniniu bei nacionaliniu lygiu ir skirtingų institucijų vaidmuo vaiko teisių apsaugoje.
2.1. Vaiko Sampratos Problematika
Pradedant kalbėti apie vaiko teisių apsaugą, jų įgyvendinimą nacionaliniuose įstatymuose, aptariant įvairių valstybių praktiką, reikia susipažinti su vaiko samprata. N. Vuckovi-Sahovic pabrėžia, kad vaikystę apibrėžia žmogaus gyvenimo laikotarpis, kurio metu dominuoja specifinės vaiko savybės ir bruožai. Todėl ypatinga vaiko padėtis suvokiama net ir nesant vaikystės apibrėžimui. iasi priklausomai nuo visuomenės išsivystymo ir modernios valstybės sukūrimo. E. M. Rybinskis nesutinka su požiūriu, kad vaikai - tai socialiai-demografinė gyventojų grupė, kuri esanti pereinamajame laikotarpyje ir kurios tikslas - integracija ir socializacija visuomenėje. Vaikai jau integruoti visuomenėje, kurioje gyvena, o nėra laukimo stadijoje, kol suaugusieji nuspręs už juos gerovės užtikrinimo klausimus. Jie negali priklausyti tik nuo suaugusiųjų, jie jau turi teises, įtvirtintas VTK, šalių konstitucijose ir kituose įstatymuose.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra atskiro straipsnio, skirto vaiko teisių apsaugai. Tuo tarpu, Lenkijos Respublikos vaiko teisių apsaugai skirtas 72 straipsnis. G. Švedas pažymi, kad vaiko amžiaus, atskiriančio vaiką nuo suaugusiojo, nustatymo būtinumą lemia vaiko fizinės ir psichologinės brandos trūkumas bei poreikis apsaugoti jį nuo išnaudojimo ir žalingo aplinkos poveikio.
2.2. Amžiaus Kriterijus ir Vaiko Teisinis Statusas
Vaiko amžiaus kriterijus apibrėžtas Lietuvos Respublikos Vaiko teisių pagrindų įstatyme. Taip pat analizuojami vaiko teisinio statuso ypatumai skirtingose vaikystės stadijose, kuomet vaikystė skirstoma į atskiras kategorijas. Taigi vaikystės skirstymas į stadijas yra išlikęs iki šios dienos ir būdingas daugeliui nacionalinės teisės šakų, ir yra pagrįstas asmens veiksnumu, t. y. galėjimu savo veiksmais įgyti teises ir susikurti pareigas. iau jie skirstomi į dvi grupes: iki 14 metų (neturintys veiksnumo) ir nuo 14 iki 18 metų (turintys dalinį veiksnumą). iau CK yra numatytos ir kelios išimtys, kada asmuo gali tapti visiškai veiksniu dar nebūdamas reikiamo amžiaus. iau, nei sueis aštuoniolika metų, asmuo, kuriam nėra suėjęs šis amžius, įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento, teigiama CK 2.5 straipsnio 2 dalyje. Kitas būdas tapti visiškai veiksniu iki pilnametystės - emancipacija.
2.3. Vaiko Samprata Lietuvos Teisės Aktuose
Kitais atvejais vaiko amžius nurodomas įstatymo komentaruose arba yra remiamasi nusistovėjusiomis teismų praktikos normomis. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, kalbant apie vaikus, vartojamos tokios sąvokos kaip "kūdikis", "mažametis", "nepilnametis". Tačiau nėra vieningos šių sąvokų apibrėžties. Yra apibrėžtos tik amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, ribos. "Nepilnamečiais" vadinami asmenys nuo 14 iki 18 metų. "Mažamečiais" laikomi asmenys iki 14 metų. Asmenys iki 18 metų taip pat yra vadinami Lietuvos Respublikos darbo kodekse. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse vaiko samprata išreiškiama tokiomis sąvokomis kaip "vaikas", "paauglys", "nepilnametis". Terminas "paauglys" dažniausiai vartojamas apibūdinant asmenis nuo 14 iki 16 metų amžiaus, "vaikas" - asmenis nuo 5-7 iki 16 metų amžiaus, "nepilnametis" - asmenis nuo 16 iki 18 metų amžiaus. Pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą vaikai iki 6 metų vadinami "ikimokyklinio amžiaus vaikais", o vaikai nuo 6 iki 18 metų vadinami "mokyklinio amžiaus vaikais". Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje yra nustatyta: "Mokslas yra privalomas asmenims iki 16 metų".
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba, kai jaučiate neapykantą vyro vaikui
3. Vaiko Teisių Įgyvendinimo Problemos Lietuvoje
Šis skyrius suskirstytas į poskyrius pagal iškeltas problemas, kurios yra paremtos darbo autorės atliktu empiriniu tyrimu. Analizuojama smurto sąvokos problematika, institucijos, teisės aktai, draudžiantys smurtą, ekspertų išsakytos problemos smurto srityje vaiko atžvilgiu. Smurtas šeimose, vaikų globos ir kitose įstaigose. Nepaisant smurto draudimo, smurto mastai yra didžiuliai. Šio skyriaus tikslas nėra atskleisti kiekvienos smurto rūšies atskiras problemas. Bus bandoma atskleisti ir paanalizuoti visų smurto formų bendras pagrindines problemas, labiausiai akcentuojamas tyrime dalyvavusių ekspertų.
3.1. Smurto Prieš Vaikus Problematika
Šio darbo objektas - tarptautiniu mastu diskutuojamos problemos, susijusios su vaiko teisių apsaugos įgyvendinimu. Su darbo objektu glaudžiai susijęs ir dalykas - atskleidžiant objektą, analizuojamos bendros smurto prieš vaikus įgyvendinimo problemos Lietuvos teisės aktų sistemoje, neišskiriant smurto rūšies ypatumų.
3.2. Tyrimo Rezultatai ir Ekspertų Nuomonės
Šiame poskyryje pateikiami darbo autorės atlikto empirinio tyrimo rezultatai, kuriame apklausiami vaiko teisių ekspertai. Interviu rūšis - pusiau standartizuotas. Respondentams iš anksto siunčiami klausimai susipažinti. Interviu trukmės vidurkis 20 min.