Įvadas
Avių auginimas - sena ir vis dar aktuali žemės ūkio šaka. Lietuvoje avininkystė turi savas tradicijas, tačiau svarbu neatsilikti nuo naujovių ir siekti efektyvumo. Šiame straipsnyje aptarsime svarbiausius avių auginimo aspektus, pradedant veislių pasirinkimu ir baigiant priežiūros ypatumais.
Klonavimas ir genų inžinerija: naujos galimybės gyvulininkystėje
Nors klonavimas dažniausiai siejamas su mokslinės fantastikos filmais, šis procesas jau kuris laikas naudojamas gyvulininkystėje. Klonavimas leidžia sukurti tikslias geriausių veislių gyvulių kopijas, išsaugant jų vertingas savybes. Genų inžinerija taip pat atveria naujas galimybes, leidžiant modifikuoti gyvulių genus ir pagerinti jų produktyvumą, atsparumą ligoms ar netgi gaminti vaistus jų piene.
Tačiau svarbu paminėti, kad klonavimas ir genų inžinerija kelia ir etinių klausimų. Būtina užtikrinti, kad šios technologijos būtų naudojamos atsakingai ir nekenktų gyvūnų gerovei bei aplinkai.
Veislių pasirinkimas
Tinkamas avių veislės pasirinkimas - vienas svarbiausių sėkmingo auginimo faktorių. Lietuvoje auginamos įvairios avių veislės, todėl svarbu pasirinkti tokią, kuri geriausiai atitiktų ūkininko tikslus ir sąlygas.
Pagrindiniai kriterijai renkantis veislę
- Produktyvumas: Svarbu įvertinti, kokio produkto (mėsos, vilnos, pieno) norima gauti daugiausia.
- Atsparumas ligoms: Pasirinkus atsparią veislę, sumažės veterinarinių išlaidų ir gyvulių kritimo rizika.
- Prisitaikymas prie klimato: Svarbu pasirinkti veislę, kuri gerai jaučiasi Lietuvos klimato sąlygomis.
- Priežiūros reikalavimai: Įvertinti, ar ūkininkas turi galimybių užtikrinti veislei reikalingas laikymo ir šėrimo sąlygas.
Lietuvoje populiarios avių veislės
- Lietuvos juodgalvės: Tai vietinė veislė, gerai prisitaikiusi prie Lietuvos sąlygų. Jos auginamos dėl mėsos ir vilnos.
- Romanovo: Šios veislės avys yra labai vislios, atveda po 2-6 ėriukus. Jos auginamos dėl mėsos ir kailio.
- Sufolkai: Tai mėsinė veislė, pasižyminti greitu augimu ir geru mėsos kokybe.
- Berišon diuašer: Šios veislės avys taip pat auginamos dėl mėsos. Jos greitai auga, yra raumeningos ir atsparios ligoms.
- Prekosai: Tai viena populiariausių veislių Lietuvoje, auginama dėl mėsos ir vilnos.
Retesnės veislės
Lietuvoje taip pat auginamos ir retesnės avių veislės, tokios kaip Koburgo lapinų, Jakobo, Kveslando salos, Kerry Hill bei Gotlando avys. Šios veislės dažniausiai auginamos dėl specifinių savybių arba siekiant išsaugoti genofondą.
Taip pat skaitykite: Patarimai tėvams: 2 metų vaikas rėkia
Ėriukų priežiūra
Ėriukų priežiūra - svarbus etapas, lemiantis jų augimą ir sveikatą. Tinkama priežiūra užtikrina, kad ėriukai užaugs stiprūs ir produktyvūs.
Priežiūra po gimimo
Gimus ėriukams, svarbu užtikrinti, kad jie gautų pakankamai krekenų - pirmojo pieno, kuris yra labai svarbus jų imuninei sistemai. Jei avis neturi pakankamai pieno, ėriukus reikia maitinti karvės krekenomis arba pieno pakaitalais.
Speciali priežiūra jaunikliams
Dažnai gimusiems ėriukams reikalinga speciali priežiūra. Ėriukai, likę be motinos arba atvesti mažai pieningų ar nesveikais tešmenimis avių, pirmiausia pratinami prie kitų, maitinančių tik vieną ėriuką, tačiau pieningų avių. Lengviausiai svetimą ėriuką priima ką tik apsiėriavusi avis, tik reikia jį ištepti jos pienu, parodyti ir duoti aplaižyti pirmiau negu josios ėriukus.
Naudojamas dar ir kitas būdas - pratinamos prie svetimo ėriuko avies galva pririšama prie ėdžių, o užpakalinės kojos supančiojamos. Taip avis prie kitos avies jauniklio pripranta per 2-3 dienas. Lengviau avį pripratinti prie svetimo ėriuko, negu ėriuką iki dviejų mėnesių girdyti pienu ar pieno pakaitalu. Jei avis ėriuko nepriima, iš pradžių jį reikia pagirdyti kitų avių pienu ar, blogiausiu atveju, karvės krekenomis. Krekenas būtina laikyti šaldytuve.
Vėliau prieauglis girdomas karvės pienu ar jo pakaitalu. Nors karvių pienas liesesnis, bet tinka našlaičiams auginti. Ėriukai noriau geria iki 30 oC pašildytą pieną. Augdamas prie motinos, ėriukas per parą žinda apie 40 kartų. Našlaičius ėriukus iki 10 dienų reikėtų girdyti nors 6 kartus per parą. Nuo 10 dienos jie po truputį pradeda ėsti kitus pašarus, todėl girdyti pienu pakaktų 4 kartus.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti jautriam vaikui darželyje?
Nujunkyto prieauglio auginimas
Lietuvoje ėriukai yra nujunkomi 4 mėn. amžiaus. Paprastai tai būna birželio-liepos mėnesiais. Tuo metu labiausiai sumažėja ėriavedžių pieningumas, tačiau mėsinius ėriukus rekomenduojama nujunkyti 2,5-3 mėn. amžiaus. Ėriavedės yra išginamos į atskirus plotus, o nujunkyti jaunikliai - į atskirus, gerai įrengtus žolynus.
Geriausia ganyti arčiausiai prie avidžių esančiose ganyklose, kad toli vaikščiodami ėriukai nepervargtų, o pradėjus lyti tuoj būtų sugenami į avidę. Jų skrandis dar mažas, tad reikia dažnai girdyti. Jauni ėriukai jautrūs virškinamųjų proteinų trūkumui, todėl geriausia šerti iš visaverčių pašarų sudarytais racionais. Avinukai auga intensyviau, negu avytės, jie yra reiklesni ir pašarams, ir laikymo sąlygoms.
Šėrimas
Tinkamas avių šėrimas - būtina sąlyga norint užauginti sveikus ir produktyvius gyvulius. Avių racionas turi būti subalansuotas ir atitikti jų poreikius skirtingais auginimo etapais.
Žoliniai pašarai
Žolė - geriausias, pigiausias ir sveikiausias pašaras avims. Žolėje yra beveik visos avių mitybai reikalingos maisto medžiagos. Natūralių ir kultūrinių pievų bei ganyklų žolė yra pagrindinis avių pašaras vasarą. Ji labai maistinga, sultinga, švelni ir avių noriai ėdama. Žolės sausosios medžiagos pagal bendrą maistingumą artimos koncentruotiems pašarams, biologiniu požiūriu vertingesni jų proteinai. Žolės savikaina pati mažiausia.
Per parą suaugusi avis suėda iki 10 kg žolės, 1 m prieauglis - 6-8 kg, paaugęs ėriukas - 2-4 kg. Žolės vertė priklauso nuo botaninės sudėties ir vegetacijos periodo. Ankštinėse žolėse žalių ir virškinamųjų proteinų yra apie 2 kartus daugiau negu varpinėse, taip pat daugiau riebalų ir pelenų, mažiau ląstelienos ir neazotinių ekstraktinių medžiagų.
Taip pat skaitykite: Sprendimai, jei vaikas nemiega lovytėje
Kultūrinių ganyklų žolėje yra daug karotino, proteinų, mineralinių medžiagų. Tai maistingas, pigus pašaras, labiausiai gerinantis avių produktyvumą, atpiginantis jų produktų gamybą. Todėl vasarą avių nereikia papildomai šerti koncentratais. Geriau, kad vasarą avys gautų kuo daugiau maistingos ir pigios ganyklų žolės.
Taigi, norint sutaupyti pašarų, verta gyvulius kuo ilgiau ganyti kultūrinėse ganyklose. Avis ganant ganykloje, būtina stebėti vyraujančių žolių vystymosi tarpsnius, žolyno aukštį ir jo kokybės kitimą. Žolių krūmijimosi pabaiga-bambėjimo pradžia - tinkamiausias laikas avims ganyti.
Optimalus ganomo žolyno aukštis yra toks, kad iš ganyklos būtų gaunamas didelis derlius ir gyvulys galėtų suėsti daugiausia maistingos žolės. Reikėtų nepamiršti, kad drėgnos miškų, krūmynų, balų, užliejamų pievų ganyklos avims netinka, nes jos gali susirgti fasciolioze, diktiokaulioze ir nagų ligomis.
Koncentratai
Koncentratų kiekis priklauso nuo pasirinkto ėriukų auginimo intensyvumo. Gali būti taikomas ekstensyvus ir intensyvus auginimas. Pirmuoju atveju pasiekiami mažesni priesvoriai per parą, kadangi koncentratai neskiriami, o vien tik maksimaliai išnaudojami ganyklų plotai. Auginant intensyviai, kai papildomai duodama koncentratų, ėriukų auginimo trukmė būna trumpesnė, gaunami didesni priesvoriai per parą.
Pasirenkant vieną ar kitą auginimo būdą, nereikėtų pamiršti, kad šiuolaikiniai avių racionai turėtų būti skaičiuojami pagal 18-20 ir daugiau elementų: energijos kiekį, sausąsias medžiagas, žalius ir virškinamuosius baltymus, cukrų, ląstelieną makro- ir mikroelementus. Lietuvoje auginamuose pašaruose ypač trūksta fosforo, sieros, kalcio, seleno. Todėl būtina balansuoti racionus pagal šias mineralines medžiagas.
Jei ėriukų racione trūksta sieros, pablogėja pašaro maisto medžiagų, ypač ląstelienos ir baltymų, virškinamumas, mažėja priesvoriai. Sieros šaltiniai gali būti įvairūs sulfatai ir sulfitai. Pavyzdžiui, 4 mėn. ėriukui galima skirti 2-3 g natrio sulfato per parą.
Ypač svarbus kalcis, nes grūduose šio elemento labai mažai, o fosforo gausu. Tai yra viena iš priežasčių, skatinančių šlapimo akmenų susidarymą. Kad tarp šių mineralų būtų pasiektas reikiamas tarpusavio santykis (2:1), pridedama kalkakmenio (1 proc. koncentratų masės). Taip pat skiriama apie 0,5 proc. valgomosios druskos.
Baltymų įtaka penimiems ėriukams nustatyta bandymais. Per 60 bandymo dienų kiekvieno kontrolinės grupės ėriuko vidutinis prieaugis per parą buvo 43,6 g, o bandomosios - 107,3 g, t. y. 2,46 karto didesnis. Vienam kilogramui priesvorio kontrolinėje grupėje sunaudota 152, o bandomojoje - 62 MJ apykaitos energijos. Apskaičiuota, kad baltyminiai papildai, sušerti 1 ėriukui, kainavo 3,2 Lt, o priesvoris, lyginant su kontroline grupe, buvo 3,7 kg didesnis. Tuo metu už veislinio ėriuko 1 kg gyvojo svorio buvo mokama apie 8 Lt, todėl papildomos pajamos sudarė apie 30 Lt.
Prieauglio svorio augimas
Atlikus tyrimą nustatyta, kad RxBD svoris naujagimio svoris buvo 2.09 kg arba 151 % (P>0.05) didesnis svoris nei R ėriukų. Didžiausias svorio skirtumas tarp abiejų lyčių ėriukų svorio rodo 7 - 8 mėnesių laikotarpį. 7 mėnesių amžiaus R patelės ėriukų svoris buvo 7.91 kg arba 25.6 % mažesnis (P<0.01) nei tos pačios amžiaus kryžmintų ėriukų, atitinkamai patinų ėriukų svoris - 10.05 kg arba 31.4 % mažesnis. Lytis turėjo didesnę įtaką RxBD nei R ėriukams. 8 mėnesių amžiaus R patinų ėriukų svoris buvo 7.06 kg arba 20.63 % didesnis, o RxBD patinų ėriukų svoris buvo 11.23 kg arba 26.11 % (P<0.05) didesnis nei patelių ėriukų.
Laikotarpiu nuo 6 iki 7 mėnesių didžiausias svorio skirtumas per 24 valandas parodė tarp R ir RxBD ėriukų. Kryžmintų ėriukų svoris padidėjo 77 g, o tai sudaro 53.5 % (P<0.05) daugiau svorio nei Romanovo veislės ėriukų.
Avių vilna
Avių vilna - vertinga žaliava, naudojama tekstilės pramonėje. Tačiau norint gauti kokybišką vilną, reikia laikytis tam tikrų priežiūros taisyklių.
Kada kirpti avis
Geriausia avis kirpti vasaros pabaigoje, kai jos pargenamos iš ganyklų. Ganyklos būtinai turi būti prižiūrėtos - be piktžolių (varnalėšų, lipikų ir kitų kibių žolių sėklų), antraip vilna bus menkavertė, niekas už ją daug nemokės.
Vilnos paruošimas pardavimui
Svarbu, kad avių augintojai mokėtų tinkamai paruošti vilną pardavimui. Jos reikia rūšiuoti, kirpti avis tinkamu metu, atsižvelgiant į Lietuvos klimato sąlygas.
Valstybės parama
Norėdama išsaugoti senųjų Lietuvos juodgalvių ir šiurkščiavilnių avių bei ožkų genofondą, valstybė jau ne vienerius metus remia šių veislių gyvūnų auginimą.