Įvadas
Marija Aušrinė Pavilionienė - ryški asmenybė Lietuvos visuomeniniame ir politiniame gyvenime, pasižymėjusi aktyvia veikla žmogaus teisių, lyčių lygybės srityse. Jos gyvenimo kelias, paženklintas asmeninių iššūkių ir atsidavimo idėjoms, įkvėpė daugelį. Šiame straipsnyje panagrinėsime M. A. Pavilionienės biografiją, apžvelgdami jos vaikystę, išsilavinimą, karjerą, politinę veiklą ir asmeninį gyvenimą.
Vaikystė Kaune: Prisiminimai Ir Formuojantis Pasaulis
M. A. Pavilionienė gimė 1944 m. balandžio 6 d. Kaune, aktorių Vlado Fedoto-Sipavičiaus ir Jadvygos Ramanauskaitės šeimoje. Jos vaikystė prasidėjo dabartiniame romantiškame Kauno Žaliakalnyje. Tačiau 1949 m. jos tėvas buvo išvežtas į Sibirą. Ji atsimena, kad kai jis užsiėmė saviveikla Kauno fabrikuose, parnešdavo šokoladų ir nepaprastai skanių grietininių ledų. Bet labiausiai įsirėžė naktis, kai rusų kareiviai atvažiavo tėvo suimti. Naktis, aš lovytėje guliu, visi pasimetę, mama po čiužiniu mano lovelėje slepia užrašų knygutę. Joje buvo adresai, telefonai. Kareivis pamato, ištraukia. Ši naktis man įstrigo į atmintį, o po to, kai tėvas grįžo, man jau buvo 11 metų, turėjome šunį. Šuo jį atpažino. Marijos Aušrinės tėvas ištremiamas į Sibirą, o tuo metu ją dar mergaitę globoti perima 4 m. „Aš visada buvau tarp jo draugų, jis visada mane prižiūrėdavo. Slidinėdavome, čiuožinėdavome su jais. Mane gynė tie vaikai. Buvau vienišas vaikas, bet niekada nesiskundžiau ta vienatve, nes ji man buvo laisvė. Ryte, prieblandoje eidavau dauba. Būdavo labai nejauku, bet iš mokyklos grįždavau jau miesto, Žaliakalnio gatvėmis. Į mokyklą niekas manęs nevesdavo. Žiemą su veltiniais per sniegą… Kadangi vaikystėje ji buvo vienišas vaikas, daug pamatinių gyvenimo pamokų teko mokytis iš besikeičiančios aplinkos ir jos diktuojamų sąlygų. „Prisimenu, kaip mokykloje mokytoja atsisėdo šalia manęs, tarsi padėti man piešti, ir paklausė, su kuo mano mama gyvena.
Po tėvo grįžimo iš tremties, šeima subyra. „Aš tą teatro bohemišką alsavimą pajutau Kauno jaunimo teatre, nes gyvenome jo patalpose. Iš pradžių gyvenome grimo kambaryje, mačiau, kaip gamina perukus. Viename gale mes miegodavome ir gamindavome valgyti, o kitame moterys ateidavo perukų gaminti. 12-metė Marija Aušrinė su mama ir patėviu persikelia gyventi į Vilnių. Pasikeičia miestas, tačiau gyvenimo sąlygos išlieka panašios. „Užklysdavo aktoriai: Kurauskas, Chadaravičius, Gerasimavičiūtė - žvaigždės. Tada eidavau miegoti į tamsų kambariuką, pilną tarakonų, buvusią virtuvę. Tą patį pajutau ir persikėlus į butą. Gyvendama teatre Marija Aušrinė iš arti mato, kaip mama ruošiasi vaidmenims. Po truputį mergaitės širdyje auga noras ir pačiai sukti šiuo keliu. „Didelį vaidmenį vaidino bibliotekos. Kaune daug laiko praleisdavau viena, nes mama su patėviu išvažiuodavo į gastroles. Vasarą man palikdavo pinigėlių pavalgyti ir aš atradau Kauno centre biblioteką, po to atradau ir Vilniuje. Tada perskaičiau visus rusų klasikus: Čechovą, Turgenevą, Dostojevskį. Nors Marijos Aušrinės tėvas buvo ištremtas į Sibirą, ji į komjaunimą stoja nedvejodama. Mama buvo labai bailus žmogus. „Mokyklos direktorė, moteris, kurios vyras taip pat buvo išvežtas, pasišaukė mus, devintokus, ir pasiūlė stoti į komjaunimą, sakė: bus tikrai lengviau įstoti į universitetą. Mano šeimoje po tėvo išvežimo niekada nebuvo kalbos apie santvarką, ideologiją, nes mano mama buvo labai bailus žmogus. Net kai jau buvau Seimo narė, ji sakė, kad taip drąsiai nekalbėčiau.
Šis laikotarpis formavo jos asmenybę, ugdė savarankiškumą ir meilę kultūrai. Vėliau, persikėlus į Vilnių, M. A. Pavilionienė žavėjosi senuoju Vilniumi, lankėsi teatro spektakliuose, skaitė knygas ir klausė įdomių mokytojų pamokų.
Studijos Ir Karjeros Pradžia Vilniaus Universitete
1962 m. M. A. Pavilionienė baigė Vilniaus 23-iąją vidurinę mokyklą, o 1967 m. - Vilniaus valstybinio universiteto Filologijos fakultetą, įgydama anglų kalbos ir literatūros specialybę. Baigdama vidurinę, Marija Aušrinė svajoja apie aktorės karjerą. „Norėjau būti artistė. Juk gyvenau, vakarus leidau tarp aktorių Kauno teatre, po to - Vilniaus akademiniame teatre. Tarybiniais laikais visos žymios primadonos būdavo ištekėjusios už režisierių arba rašytojų. Mama žinojo tą teatro tikrovę: išgėrimus, lytinius ryšius, meiles. Kai baigiau mokyklą, ji Rudzinsko paprašė, kad manęs nepriimtų. Aš to nežinojau, bet žinojo mano brolis. Marija Aušrinė apie nepavykusį stojimą sužinojo tik po mamos mirties, ir tai jai pranešė visus metus paslaptį saugojęs brolis.
Taip pat skaitykite: Pilietybė pagal tėvus
Studijas tęsė aspirantūroje, gilindamasi į amerikiečių literatūros problemas. 1977 m. Kijevo universitete apgynė filologijos mokslų daktarės disertaciją tema „Žmogaus koncepcija ir paveikslas Williamo Faulknerio kūryboje“. „Buvo visai nesunku. Įsimylėjau ją, kai man dėstė Baravykas, įspūdingas mokytojas. Man kalbos patinka, turiu filologės gyslelę. Vėliau mokiausi ir prancūzų, ispanų, arabų kalba skaičiau. „Savo nepatyrimu sugrioviau sau gyvenimą. Visai nežinojau, ką reiškia būti studente, ką reiškia linksmintis, kažkur eiti. Po metų santuokos pagimdžiau Šarūną ir labai greitai išprašiau [lauk] savo vyrą, nes jis psichologiškai apsunkino mano gyvenimą. Tuomet iš kariuomenės grįžo pirmoji būsimos Seimo narės meilė - Rolandas. „Pamačiau jį stovintį prie lango, iškart pasakiau, kad esu jau išsiskyrusi. Nuo to laiko pradėjome draugauti, bet susilaukiau priekaištų, buvau pakviesta į dekanatą, nes bendrauju su studentu. Nors jis buvo mano metų. Vėliau pati pasisiūliau tekėti, man atrodo. Vėliau pati pasisiūliau tekėti, man atrodo.
1973-2004 m. M. A. Pavilionienė dirbo Vilniaus universitete anglų kalbos dėstytoja, Visuotinės literatūros katedros vyresnioji dėstytoja, docentė, o 1995-2001 m. vadovavo šiai katedrai. Profesore, skaitė teorinius XVII-XX a. studentams. 1978-1984 m. dirbo VU Filologijos fakulteto Užsienio literatūros katedros vyr. dėstytoja. Jos darbas universitete buvo susijęs su studentų mokymu, mokslinių straipsnių rašymu ir dalyvavimu įvairiose konferencijose.
Lyčių Lygybės Ir Moterų Teisių Gynimas
M. A. Pavilionienė aktyviai gynė moterų teises ir lyčių lygybę. Ji įkūrė Universitetų moterų asociaciją Lietuvoje 1991 metais ir Moterų studijų centrą Vilniaus universitete 1992 metais, kuriam vadovavo 1994-2000 m., skaitė feminizmo teorijos paskaitas. 1999 m. feminizmo teorijos tema „Lyčių drama“. Skaitė paskaitas apie lyčių nelygybės ir moterų judėjimo istoriją, lyčių psichologiją, smurtą prieš vaiką ir moterį. M. A. Pavilionienė gilinosi į lyčių lygybės ir žmogaus teisių problematiką stažuotėse Vašingtono, Viskonsino, Medisono (JAV) ir Lundo (Švedija) universitetuose. Švedija (1993).
Ji teigė, kad paversti žmogų feministu reiškia padėti jam suprasti lyčių nelygybės priežastis, istoriją, moteriškosios giminės teisę kartu su vyriškąja reikštis visuomenėje, ją kurti ir valdyti. Tai reiškia išsivaduoti iš biologinių lyčių stereotipų. 1991-1996 m. asociacijos prezidentė, 1999-2002 m. kultūra“ sudarytoja ir atsakingoji redaktorė.
Politinė Veikla: Kova Už Teisingumą Seime
2004 m. M. A. Pavilionienė buvo išrinkta į Seimą pagal Rolando Pakso koalicijos „Už tvarką ir teisingumą“ sąrašą. 2004 m. Seimą Liberalų demokratų partijos sąraše. Ji buvo išrinkta į Seimą. Taip universiteto profesorė tapo aktyvi nušalintojo prezidento Rolando Pakso gynėja. Tačiau praėjusių metų pabaigoje M.A.Pavilionienė atsiribojo nuo Liberalų demokratų partijos. Jos žodžiais, esminis lūžis įvyko dėl reiškiamo liberalaus požiūrio į seksualines mažumas: „Man buvo pasakyta: tu negali to daryti. Tai varžė mano interesus, raiškos būdą. Manęs ėmė privengti, žiūrėjo kaip į agentę. 2008 m. ji tapo Lietuvos socialdemokratų partijos nare. (LSDP) frakciją. Seimo nario pareigas ėjo 2004 - 2008 m., 2009-2012 m. ir nuo 2012 m. dirbo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete. Švietimo, mokslo ir kultūros komitete. nariai. Seimo narių gretas papildė buvusi Seimo narė prof. Pavilionienė. partijos (DP) lyderį parlamentarą Viktorą Uspaskichą.
Taip pat skaitykite: Violetos Mičiulienės gyvenimo aprašymas
Politikoje M. A. Pavilionienė inicijavo Individualaus konstitucinio skundo įstatymą, pristatė smurto šeimoje įveikimo koncepciją ir vaiko nemušimo projektą. Dalyvavo visose Lietuvos eitynėse už lygybę, rengė tarptautines ir nacionalines konferencijas žmonių lygybės tema.
Asmeninis Gyvenimas: Šeima Ir Išgyvenimai
Politikės vyras - Rolandas Pavilionis. Nuo 2006-ųjų - našlė. Marija Aušrinė žino: taip kalbėdama nebus populiari. Bet kada ji to bijojo? Turi du sūnus - Žygimantą ir Šarūną. ir Žygimantas. Seimo narys Žygimantas Pavilionis, M. A. Pavilionienės sūnus, pasidalijo prisiminimais apie savo vaikystę ir šeimą. Jis augo Lazdynuose, mėgo ten esančią arklio skulptūrą ir televizijos bokštą. Sąjūdžio laikais vaikščiojo su skiautere ir dalyvavo protestuose. Ž. Pavilionis teigė, kad jo mama buvo ryški kairioji, feministė, o tėvas buvo krikščionis demokratas. Diskusijos prie stalo būdavo karštos, tačiau jie išlaikė pagarbą vienas kitam.
„Visas mano gyvenimas buvo nuolatinis darbas: skaitymas, rašymas, tvarkymas, virimas. Viena draugė nustebo sužinojusi, kad aš kiekvieną dieną šeimai darydavau pietus. Bet dar reikėjo gauti to maisto - keliai nebuvo nutiesti, per smėlį tempdavau vežimą. Gyvenau su žmogumi, kuris buvo be galo talentingas, visko siekė: parašė knygą, apsigynė disertaciją, nuolat dirbo. „Atėjo laikas, kai pradėjau domėtis moterų teisėmis, buvo labai sunkus, bet nuostabus metas tuo atžvilgiu, kad išmokau būti drąsi, justi savyje augančias vertybes. Supratau, kad taip moterys gyventi, kaip aš gyvenau, - neturi. Auginti vaikus, prižiūrėti vyrą, padėti jam ir dar išsaugoti savo sveikatą. Moterys turi būti ir katedrų vedėjos, dekanės, rektorės, politikės. Turi užimti visuomeninius postus. Moterų protas ir talentas turi būti gerbiamas. Tos idėjos, į kurias aš įsitvėriau, man suteikdavo jėgų. Beatodairiškas darbas visgi turėjo savo kainą. „Jis manęs paklausė: Aušrine, ar man eiti į rektorius. Aš atsakiau - žinoma. Dėl to graužiuosi iki šiol. Tokio darbštaus žmogaus, tokio pasiaukojančio universitetui, nėra. Prikėlė, atkūrė, išvedė į pasaulį, į Europą, reformavo. Iš penkių tarybinių padarė dvi pakopas, steigė centrus. Jis tiesiog sudegė, ir ta liga prasidėjo, o gydytojas pasakė - kiekviename iš mūsų tūno vėžys. Man teko gyventi šalia jo 11 metų, matyti kaip jo sveikata menksta. Moterų protas ir talentas turi būti gerbiamas. Tuo metu Marija Aušrinė jau tapusi Seimo nare, išgyvenusi mylimo vyro netekties skausmą, nepalūžta. „Aš tikėjau teisingumu ir žmonių padorumu, kol netapau politike. Veidmainystė žiauri, nesupratimas. Atėjau iš universiteto, kur turi pagrįsti visus šaltinius, jei sujungi dvi idėjas, turi pasakyti, kuo remiesi. O čia - vagia ir meluoja. Bet aš išmokau gyventi toje terpėje. Tapau dar vienišesnė. Išmokau gyventi dėl savęs“, - pasakoja M. A.
Gegužę bus dveji metai, kai į sodybą Labanore keliauja viena. Jos gyvenime nebėra paties brangiausio žmogaus - vyro Rolando Pavilionio. Buvusį Vilniaus universiteto rektorių, Europos Parlamento narį pakirto sunki liga. Pavilioniai kartu pragyveno 37 metus. „Mes buvome lyg dvi obuolio pusės. Aš turėjau didžiausią gyvenimo dovaną - protingą, jautrų, talentingą, supratingą, mane mylintį žmogų. Jo netektį lig šiol išgyvenu. Ir tik dabar atsigaunu“, - rinkdama žodžius kalbėjo parlamentarė. Mintis įsigyti sodybą miške kilo R.Pavilioniui. Jo žmona, tuo metu dėsčiusi Vilniaus universitete, tam pritarė. „Rolandą įkvėpė amerikiečių rašytojas Henry Davidas Thoreau, kurio knygą „Voldenas, arba Gyvenimas miške“ jis išvertė į lietuvių kalbą. Šis romanas teigia, kad žmogus gamtoje dvasiškai atgimsta, priartėja prie gyvenimo esmės, suvokia materialių daiktų kaupimo beprasmybę. Žmogus gamtoje riekia dvasinę duoną, tampa gamtos dalimi, ima mąstyti, mokytis iš gamtos paprastumo ir grožio“, - vyro įkvėpimo šaltinį apibūdino M.A.Pavilionienė. Ji šyptelėja, kad pernai po pėdų operacijos, kai negalėjo daug vaikščioti, savo sodyboje praleido prašmatniausias dviejų mėnesių atostogas. Gyvenimą miške Pavilioniai kūrė beveik dvidešimt metų. Lūšnos vietoje buvo suręstas namas, vėliau perstatyta pirtis ir garažas. R.Pavilionis iš statybininkų išmoko meistrystės paslapčių ir daugelį darbų atliko savo rankomis. Universiteto rektorius su užsidegimu kalė lentelėmis sienas ir lubas, klojo grindis, dažė, lakavo. „Taip sukūrėme mūsų pasaulį. Sodyboje viskas atrodė ir atrodo kitaip - žmonių neapykanta vienas kitam, kenkimas vienas kitam, apkalbos. Tai - absurdas ir tuštybė. Sodyba grąžina fizines ir dvasines jėgas“, - apie savo ramybės oazę kalbėjo M.A.Pavilionienė. Seimo narė sodyboje mėgsta sodinti gėles, stebėti žydinčius jų plotus žolės ir žaliuojančių medžių fone. Daržų beveik nėra - kelios lysvės žieminių svogūnų, petražolių, krapų, kartais pasėja morkų ir burokėlių. Sodyboje gyveno katė, bet dabar gyvūnų nėra. „Labai myliu gyvūnus, tačiau skaudu jų netekti. Dabar džiaugiuosi vaikaitės Gabrielės šuneliais“, - su šypsena pasakojo politikė. Ar po vyro minties nedrasko mintys, kad čia viskas padaryta jo rankomis, o jo paties nebėra? „Supratau, kad negaliu leisti skausmui manęs naikinti. Šiandien save kaltinu dėl dvasinio silpnumo minučių ir mintyse atsiprašau žmonių, kurie mane regėjo silpną. Kiekvienas žmogus pats turi įveikti dvasinį skausmą, nes tai yra žmogaus gyvenimo dalis. Kartais nekenčiu savęs už savo silpnumą“, - stoiškai atsako Marija Aušrinė ir, tarsi pabūgusi savo minčių, tarstelėja: „Tik nerašykite sentimentaliai.“ Jos žodžiais, sodyboje daugiausia bendrauja su savimi. Ir būdinga tiesia maniera priduria: „Kaimynai, deja, išmiršta.
Jos gyvenimas paženklintas netektimis ir iššūkiais, tačiau ji išliko stipri ir atsidavusi savo įsitikinimams. „Man lig šiol sunku be Rolando. Jis neišėjo staiga, sirgo vienuolika su puse metų. Reikėjo gyventi, dirbti, jį palaikyti, rašyti knygas. Negalėjau parodyti net mažiausio silpnumo, nes turėjau padėti jam ir išlikti pati“, - apie didžiausius ir sunkiausius išgyvenimus kalbėjo geležine laikoma moteris. Iš kur ji sėmėsi dvasios jėgų? „Iš savo mąstymo ir valios, kai liepdavau sau taip elgtis. Ir dabar aš taip gyvenu. Galbūt kam nors norisi mane matyti silpną, bet tokio malonumo nesuteiksiu niekam. Net kai bus labai blogai, pagalbos neprašysiu iš nieko“, - lyg užkeikimas nuskambėjo Marijos Aušrinės žodžiai. „Anksčiau drovėdavausi, o dabar jau išmokau pasakyti žmogui, kad jis yra labai gražus. Gražus tampi, jei labai sieki ir nori“, - šypsojosi parlamentarė. M.A.Pavilionienė sako, kad darbas ir buvimas su žmonėmis buvo didžiausi jos sielos gydytojai, o sunkiausi gyvenimo metai išmokė džiaugtis.
Taip pat skaitykite: Efektyvūs sprendimai vaikų auklėjimui
Žvilgsnis Iš Arčiau: Asmenybės Bruožai Ir Pažiūros
Klausantis Marijos Aušrinės kartais atrodo, kad jos žodžiai teatrališki, tarsi sklistų nuo scenos. Ir tai arti tiesos. Tai ne arogantiška poza - scena buvo jos gyvenimo dalis. Parlamentarė išaugo žinomų aktorių šeimoje, kurią gyvenimas vėtė ir mėtė. Jos tėvas Vladas Sipaitis, grįžęs iš tremties, į šeimą nebegrįžo. Mama aktorė gyveno su kitu vyru, taip pat aktoriumi. Jis Marijai Aušrinei buvo kaip tikras tėvas. Būsimąją parlamentarę nuo mažens supo teatro bohema. Vienu metu persikėlusi iš Kauno į Vilnių šeima glaudėsi teatro grimuotojų patalpose, nes neturėjo buto. Marija Aušrinė ketino tapti aktore, tačiau nebuvo priimta į tuometę konservatoriją. Ji išgirdo, kad yra pernelyg racionali. Mergina įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti anglų kalbos. „Supratau, kad padariau klaidą“, - tiek apie pirmąją santuoką, tetrukusią pusantrų metų, pasakė M.A.Pavilionienė. Iš jos liko sūnus Šarūnas Šaltis, baigęs teisę, bet pasukęs į verslą ir gyvenantis užsienyje. „Mūsų santykiai buvo sudėtingi, nes tai - pirmojo vyro sūnus. Gal jis jautėsi nuskriaustas, nes atsirado kita šeima, kitas vaikas. Tačiau tai daugiau jo fantazijos. Jis nuėjo sunkų kelią. Aš jį gerbiu, jis mane laiko pavyzdžiu. Mes puikiai sutariame“, - apie savo vyresnįjį sūnų kalbėjo Marija Aušrinė. „Jaunesnysis sūnus Žygimantas dirba Užsienio reikalų ministerijoje sekretoriumi. Aš žaviuosi juo, kiek daug jis paėmė iš mūsų su vyru. Matau mūsų kūdikį ir mane džiugina, kad jį visi labai myli“, - nušvitusiu veidu tęsė moteris. Jaunatviška, elegantiška močiutė turi šešis vaikaičius. Tris - Šarūno, tris - Žygimanto.
Habilituota daktarė profesorė, viena akademinio feminizmo judėjimo pradininkių Lietuvoje, straipsnių ir knygų žmogaus būties, teisių ir lyčių problemų klausimais autorė. Kodėl akademinio mokslo elito atstovė pasuko į politiką? „Negalėjau kęsti neteisybės. Pasitariau su vyru. Jis mane padrąsino: „Eik“, - prisiminė prieš penkerius metus įvykusį apsisprendimą M.A.Pavilionienė.
Garsėjanti aštriu charakteriu ir nevaržoma nuomone M.A.Pavilionienė tikina netapsianti švietimo ir mokslo ministre: „Jokių iliuzijų neturiu.“ Argumentų neslepia. Jai nepatinka pastaruosius metus vykusi mokslo reforma. Seimo narei nepriimtina, kad buvusi sistema buvo griaunama, kaip kadaise kolūkiai. Jai neatrodo pavykęs suskaidytas vidurinis mokslas, kelia nerimą stiprėjantis aukštųjų mokyklų komercinimas, neatrodo realūs mokytojų reikalavimai.
Laisvę abortams? Taip! Ketinamas svarstyti abortus Lietuvoje draudžiantis įstatymas M.A.Pavilionienei primena inkvizicijos laikus. Keliais telefonais apie šį įstatymą savo kabinete kalbanti politikė primena karingą komisarę. „Neįtikima, koks melas sklinda iš Lenkijos parlamentarų lūpų. Jie nepripažįsta pogrindinių abortų, moterų mirtingumo ir nepilnamečių nėštumo. Jie ketina suvaržyti moterų teises Lietuvoje. Aš puikiai žinau statistiką - kiek moterų mirė ir tapo invalidėmis, nes neturėjo pasirinkimo. Todėl Lenkija vadinama moterų pragaru. Ar moters kūnas priklauso Seimui ir Bažnyčiai? Mane lenkų parlamentarų žodžiai įžeidė“, - piktinosi Lietuvos feminisčių flagmane vadinama politikė, Seime surengusi atsakomąjį smūgį iš Lenkijos atvykusiems parlamentarams, gyrusiems abortų draudimo įstatymo privalumus.
tags: #ausrine #povilionienes #vaikai