Vaikų atskyrimas nuo tėvų: priežastys, pasekmės ir pagalbos būdai

Tėvų skyrybos - vienas skaudžiausių sukrėtimų vaikystėje, kai atrodo, kad griūva saugus ir pastovus pasaulis. Kaip vaiką paveiks šis įvykis, priklauso ne tik nuo jo amžiaus bei charakterio, bet ir nuo tėvų elgesio, jų gebėjimo daugiau galvoti ne apie save, o apie vaiko poreikius. Šiame straipsnyje aptarsime priežastis, dėl kurių vaikai atskiriami nuo tėvų, kokios pasekmės gresia vaikui ir kaip tėvai turėtų elgtis, kad padėtų vaikui išgyventi šį sukrėtimą.

Vaiko patiriamas skausmas ir jo išraiškos

Iš tiesų, vaiko patiriamas skausmas dėl tėvų skyrybų greitai nepraeina. Abiejų tėvų elgesys šiuo visai šeimai nelengvu periodu lemia tolimesnį vaiko gyvenimą, jo raidą ir gerovę.

Ankstyvoje vaikystėje reakcija į tėvų skyrybas gali būti regresyvus elgesys. Mažiems vaikams sunku suprasti šeimoje vykstančias permainas ir jie linkę kaltinti save. Mokyklinio amžiaus vaikas dėl streso gali blogiau mokytis, tapti uždaras, jam prasčiau seksis santykiai už namų ribų. Paaugliai jaučiasi išduoti, jie nerimauja dėl ateities ir būsimos finansinės padėties. Nors jie jaučia stiprius netekties bei liūdesio jausmus, stengiasi kuo mažiau laiko praleisti namuose, tačiau daugelis paauglių palaiko ir užjaučia tėvus.

Dažnai po skyrybų vaikus užplūstantis liūdesio laikotarpis gali trukti iki kelių mėnesių. Kai kurie vaikai į skyrybas reaguoja netipiškai įprastiniam elgesiui. Jeigu dėl to atsiranda psichosomatinių sutrikimų, sunkumų mokantis arba vaikas pasidaro agresyvus, kyla pykčio priepuoliai, tai signalas, kad jam būtina padėti. Kažkam reikėtų išklausyti vaiką ir suprasti jo jausmus. Dažnai to pakanka ir liūdesys laikui bėgant išsisklaido.

Kaip padėti vaikui išgyventi skyrybas?

Priimkite vaiko jausmus, nebėkite nuo jų - net jeigu jums nemalonu, padėkite vaikui išgyventi, būkite drauge su juo šį nelengvą gyvenimo etapą. Leiskite vaikams būti piktiems, liūdniems, nuviltiems, nuoširdžiai priimkite ir supraskite vaiko būseną, neignoruokite pasikeitusio jo elgesio, laiku suteikite pagalbą. Reikėtų rasti laiko ir jėgų palaikyti vaiko dienotvarkę, skirti laiko bendriems pomėgiams, kartu leiskite laisvalaikį.

Taip pat skaitykite: Pilietybė pagal tėvus

Teisininko mediatoriaus Gintauto Bužinsko patirtis byloja apie prastą situaciją: „Tėvų skyrybas vaikai beveik visada išgyvena labai skausmingai, nepriklausomai nuo to, ar tėvai gyveno santuokoje, ar nesusituokę. Todėl tėvų pastangos ir veiksmai turėtų būti pasirenkami, atsižvelgiant į vaiko interesus. Mediatoriaus patirtis, deja, liudija ką kita: turto dalybos, vaikų papirkinėjimai dovanomis, vaikų atskyrimas vienas nuo kito ir pan.“

Konfliktai iškamuoja ir pačius tėvus. Todėl mamos tampa mažiau emociškai artimos su vaikais, šiurkštesnės, tėčiai - uždaresni ir skiria mažiau dėmesio vaikams. Gyvenantis su konfliktuojančiais ir emocijų nevaldančiais tėvais vaikas jaučia nuolatinę psichologinę įtampą.

Vaikas neturi rinktis

Tėvų konfliktai, kuriuos stebi vaikas, sukelia didelį stresą. Dar blogiau, kai jis įtraukiamas į šiuos konfliktus, raginamas priimti sudėtingus sprendimus: rinktis vieną iš tėvų, kartais net nepagarbiai elgtis su kitu tėvu. Vaikui svarbūs abu tėvai, todėl, verčiamas pasirinkti vieną iš jų, jis jaučiasi kaltas, kad myli abu. Vaikui sunku, jis išgyvena lojalumo konfliktą, slėpdamas jausmus vienam iš tėvų, kurio nėra šalia, tai, kad jo pasiilgo. Todėl nedera stengtis vaiko palenkti į vieno iš tėvų pusę, neverskite jo rinktis kurio nors vieno iš jūsų. Tėvai turėtų laikytis neutralumo, atsižvelgti į vaiko poreikius.

Ką reikėtų daryti? Konstruktyviai konkrečiai ir aiškiai išdėstyti vaikui ateities planą ir kartu su juo aptarti pokyčius. Bendradarbiaukite dėl vaiko gerovės, pasidalinkite atsakomybėmis ir sudarykite galimybes vaikui matytis su abiem tėvais.

VšĮ Vaikų ir paauglių socialinis centras direktorės Jurgitos Pukienės patarimas: „Pirmiausia tėvai turi atsiminti, kad jie yra susiję su savo vaikais visą gyvenimą, tėvų tarpusavio santykiai ir bendravimas ateityje yra neišvengiamas. Niekas geriau už tėvus nežino, kas geriausia jų vaikams. To, kas įvyko, jau nebepakeisi, tačiau bendrauti konstruktyviai tėvai turėtų gebėti, nes tarpusavio konfliktai labiausiai kenkia vaikams. Išsiskyrusių vaikų tėvai turėtų dėti pastangas ir prisitaikyti prie pasikeitusių vaidmenų, t. y. vienas į kitą po santuokos nutraukimo žiūrėti kaip į savo vaikų tėtį ir mamą, o ne buvusį sutuoktinį (-ę).“

Taip pat skaitykite: Psichologinis požiūris į šeimos santykius

Spręsdami nesutarimus taikiai tėvai padės vaikui prisitaikyti prie jų skyrybų. O jeigu konfliktai neišvengiami, stebint vaikams jie turi būti konstruktyvūs, siekiant bendradarbiauti. Nedera vienas kitą žeminti, taip pat kitais netinkamais būdais išreikšti savo emocijas ar nuomonę. Taip pat svarbu, kad vaiko santykiai būtų geri bent su vienu autoritetingu, patikimu tėvu, kuris vaikui ne tik suteikia saugumą ir meilę, bet ir palaiko drausmę, tinkamai auklėja, kad vaikas gebėtų kontroliuoti savo elgesį.

Skyrybų priežasčių paaiškinimas

Nors ir tėvai manytų, kad vaikas per mažas suprasti, tačiau vis dėlto, jeigu jis nori žinoti, reikia paaiškinti skyrybų priežastis jam suprantamais žodžiais. Svarbi užduotis įrodyti vaikui, kad jis nėra kaltas dėl skyrybų.

„Tėvams reikia paaiškinti vaikui apie savo sprendimą skirtis, kad jis nejaustų atsakomybės dėl šio sprendimo, nepatirtų nerimo ir streso. Vaikas abu tėvus myli vienodai, ir nedera jo klausti, su kuriuo iš tėvų nori gyventi, nes vaikas patirs lojalumo konfliktą. Jausdamas vieno iš tėvų arba abiejų spaudimą, poveikį, vaikas bijos nuvilti ir dėl to baiminsis išreikšti savo nuomonę. Vaikas skyrybų situacijoje išgyvena krizę ir nėra pajėgus suvokti, koks sprendimas geriausiai atitiks jo interesus ateityje,“- pataria Jurgita Pukienė.

Dažna išsiskyrimo sukelto stipraus streso, pykčio, nerimo ir nepasitikėjimo priežastis, jog vaikui nepaaiškinama apie šeimoje vykstančius įvykius. Skaudžiausia vaikui, kai vienas tėvų, dažniausiai tai būna tėtis, staiga išeina ir ilgai nesusitinka su vaiku. Todėl patariama vaikui pranešti apie įvyksiančius svarbius pokyčius, kad jis galėtų priprasti prie būsimo išsiskyrimo.

Geriausia, kai su vaiku pasikalba abu tėvai, kad jis suprastų, jog nepaisant skyrybų, jie vis tiek abu išliks jį mylinčiais tėvais. Tai turės įtakos ir tolimesniems vaiko ir tėvų tarpusavio santykiams.

Taip pat skaitykite: Išsamus vadovas tėvams apie darželius

Kalbėjimasis padeda vaikui suprasti, kas vyksta, išsklaidyti nerimą ir atsakyti į jam rūpimus klausimus. Tai leidžia išvengti nesusipratimų ir parodyti vaikui, kad jis yra svarbus, gerbiamas ir vertinamas. Kalbėdamiesi su vaiku nepamirškite, ką jis nori išgirsti, neužverskite pertekline informacija. Paaiškinkite paprastai ir padėkite vaikui suprasti, kad jis nėra kaltas dėl šeimoje vykstančių pokyčių. Nuolat kartokite, kad skyrybos pirmiausiai yra suaugusiųjų tarpusavio reikalas.

Vaiko interesai svarbiausia

Skyrybų procese labai svarbu išklausyti vaiko nuomonę, ją išgirsti ir atsižvelgti į šią nuomonę. Net jeigu bus priimtas priešingas sprendimas, nei vaikui norisi - svarbu, kad jam būtų tinkamai paaiškintos priežastys. Mūsų valstybėje teismas atsižvelgia į vaiko pageidavimą, su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi, tačiau tai teismo neįpareigoja priimant galutinį sprendimą. Lietuvos teisės aktai numato, kad į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama, kai šis noras prieštarauja jo interesams.

Dažnas skyrybų padarinys finansinių galimybių pokyčiai. Su pinigais vaiko išlaikymui yra susijęs nustatymas, su kuriuo iš tėvų gyvens nepilnametis. Tai nustato teismas remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.76 str. Alimentai priteisiami vaikui, tačiau pervedami kartu su juo gyvenančiam tėvui. Tačiau ekonominiai motyvai tėvams neturėtų būti prioritetas skyrybų procese ir nereikėtų jais vadovautis, svarbiausia geriausiai užtikrinti vaiko interesus. Tai yra pagrindinis uždavinys priimant vaiko gyvenimui svarbius sprendimus - tėvų abipusiu sutarimu arba teismo keliu.

Daugelyje šalių vaikai dažniau lieka gyventi su mama, todėl vyrai įpareigojami mokėti pinigus išlaikymui. Teismas gali priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams iš jų tėvų (vieno jų), nevykdančių šios pareigos tokiais būdais: kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; konkrečia pinigų suma; priteisiant vaikui tam tikrą turtą. Kol bus išnagrinėta byla, teismas gali įpareigoti mokėti laikiną išlaikymą. Vaikui svarbus abiejų tėvų aktyvus dalyvavimas jo gyvenime po skyrybų. Viena stipriausių tėvų skyrybų traumų daugumai vaikų yra tėvo praradimas, jo ilgėjimasis. Artimas bendravimas su kartu negyvenančiu tėvu padeda sušvelninti neigiamas psichologines, socialines skyrybų pasekmes vaikui. Tėvo vaidmuo neapsiriboja finansiniu aprūpinimu. Jis turėtų aktyviai prisidėti rūpinantis vaiko fiziniais, emociniais poreikiais, intelektiniais gebėjimais.

Todėl svarbu susitarti dėl tėvo matymosi su vaiku sąlygų. Kartu negyvenančio tėvo nusišalinimas gali suformuoti supratimą, kad jis yra mažiau reikšmingas, sumažinti jų santykių prasmę.

Pagalba specialistų

Galiausiai, ką reikėtų padaryti - nelikti skyrybų procese vieniems, laiku kreiptis pagalbos. Jei patiems darosi per sunku, neužsisklęskite, galbūt jums padės artimieji, draugai, dvasininkai.

Pagalbą gali suteikti mediacijos paslaugas teikiantys specialistai, psichologai ir teisininkai, savitarpio paramos grupės ir kt. Tik būdami emociškai stabilūs tėvai sugebės apsaugoti savo vaiką - priimti vaiko jausmus ir padėti su jais susitvarkyti.

Projektas, kuriuo siekiama padėti besiskiriančioms šeimoms

VšĮ „Vaikų ir paauglių socialinis centras” įgyvendina projektą „Paslaugų vaikams ir šeimoms krizinėse situacijose prieinamumo didinimas“. Projektą finansuoja LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Šiuo projektu siekiama prisidėti prie šeimų gerovės - teikiant vaikams ir tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą, išgyvenantiems skyrybų krizę, paslaugas ir pagalbos priemonių prieinamumą. Ypatingas dėmesys sutelkiamas vaikams, išgyvenantiems tėvų skyrybų krizę, jos poveikio mažinimui. Projekto metu numatoma teikti socialines, psichologines, teisines, edukacines paslaugas šeimoms. Taip pat prisidėti prie visuomenės sąmoningumo ugdymo santuokos nutraukimo neigiamo poveikio vaikams, tėvų elgesio šiuo periodu įtakos vaikui, vienodos tėvų atsakomybės už vaiką klausimais.

Teikiamos nemokamos paslaugos skyrybų krizę išgyvenančioms šeimoms:

• teisininko konsultacijos;
• psichologo konsultacijos;
• paramos grupių susitikimai;
• socialinės konsultacijos, informavimo paslaugos;
• mokymai.

Paslaugų teikimo vieta: Kalvarijų g. 131, Vilnius.

Kai kurios paslaugos gali būti teikiamos nuotoliniu būdu.

Būtina išankstinė registracija el. paštu.

Nepriežiūra kaip vaiko teisių pažeidimas

Laisvos visuomenės instituto eksperto mintys po sausio 9 dieną Seimo Žmogaus teisių komitete vykusios diskusijos apie nepriežiūrą ir vaiko teisių užtikrinimą. Nepriežiūra yra socialinio darbo mokslo terminas. Socialine prasme neprižiūrėti galima ne tik vaikų, bet ir namų, šuns ar katės, senų tėvų, netgi vyro ar savęs (pvz., nagų). Tokiame kontekste nepriežiūra reiškia nelygiavertį, paprastai hierarchinį santykį, kuriame iš vienos pusės yra tas, kas rūpinasi (aktyvus asmuo) ir tas, kuriuo rūpinamasi (pasyvus asmuo). Pirmasis atsako už antrąjį, savo rūpesčio objektą. Norėdami išeiti iš socialinio į antropologinį santykio apibrėžimą, turėtume pasakyti, kad nepriežiūra - tai santykio stoka. Dar blogiau, tai yra žmogaus orumo pažeidimas. Vincentas Paulietis, sukūręs XVII a. Prancūzijoje pirmąją socialinės rūpybos sistemą, Don Bosko, Turine dirbęs su gatvės vaikais, Motina Teresė, kuri rūpinosi vargšais Kalkutos gatvėse - visus juos vienijo ne tik jų krikščioniškieji meilės darbai, kilę iš žmogiško asmens vidinės vertės (orumo) pripažinimo. Juos visus vienijo suvokimas, kad žmogaus orumo sudėtinė dalis - ryšiai su kitais. Atimk ryšius, atimsi ir žmogaus orumą. Nepriežiūra suprantama ir nepakankamas rūpestis žmonėms ir daiktais, už kuriuos jis yra atsakingas (žr. SADM duomenimis, per 2018 m. II pusmetį, t.y. naujojo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo galiojimo laikotarpiu, iš nesaugios aplinkos dėl subjektyvių priežasčių (vaikas paliekamas be priežiūros arba paliekamas prižiūrėti asmenims, kurie netinkamai juo rūpinasi, ir dėl to kyla grėsmė vaiko sveikatai ar net gyvybei) buvo paimta 450 vaikų (t.y. O štai dėl objektyvių priežasčių, t.y. tuo pagrindu, kad atstovas (arba turimas vienintelis iš atstovų) laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų atstovų ar vieno iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų priežasčių, iš nesaugios aplinkos buvo paimti 997 vaikai, t.y. Iš viso poėmiai nepriežiūros pagrindu (dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių) sudaro 75 proc. visų atvejų. Nors detalesnių duomenų apie poėmius šiais dviem pagrindais SADM nepateikia, galima spėti, kad daugumą atvejų čia sudaro šeimos, kenčiančios nuo alkoholizmo ar kitų priklausomybių. Mano kolegės Ramunės Jurkuvienė duomenimis, iki reformos į socialinės rizikos šeimų sąrašus dažniausiai buvo įrašomos šeimos, sergančios priklausomybės ligomis (virš 90 proc. socialinės rizikos šeimų). Akivaizdu, kad nepriežiūra yra trunkantis reiškinys, o ne momentinė krizė, tai lėtinė, chroniška liga, o ne apendicitas. Taigi ją diagnozuoti vienkartinio apsilankymo forma ir gydyti vaiko poėmiu mažų mažiausiai yra nerimta. Situacinė krizė šeimoje arba esamos krizės pagilėjimas, dėl kurios kyla realus pavojus vaiko gyvybei ar sveikatai, gali būti intervencijos, t. y. vaiko poėmio priežastis. Tokių atvejų, kai vaikas buvo paimtas iš nesaugios aplinkos dėl to, kad kilo realus pavojus vaiko sveikatai ir (ar) gyvybei, per 2018 m. II pusmetį būta 466 (iš 1896). Klausimas, ar vaiko paėmimas situacinės krizės metu ar pagilėjus esamai krizei visais atvejais yra tikslingas ir ar negali būti sprendžiamas kitu būdu (pvz., pašalinant grėsmę), turi būti sprendžiamas kiekvienu individualiu atveju. Kalbėti apie nepriežiūrą kaip smurtą yra labai keblu, nes, visų pirma, tarp jų negalima dėti lygybės ženklo. Akivaizdu, kad visas šios rūšies smurtas yra nepriežiūra, bet ne visa nepriežiūra yra smurtas. Todėl kvalifikuojant nepriežiūrą kaip smurtą, reikia nustatyti, kad kažkas samoningai, su tikslu pakenkti pasirinko tokią rafinuotą smurto formą (tyčia nedavė valgyti, sąmoningai užrakino vieną namuose ir pan.). Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos lietuviškajame tekste yra naudojamas žodis „nesirūpina“, o angliškajame originale figūruoja žodis „neglect“. JTO VTK naudoja veiksmažodinę formą, t.y. Ar nepriežiūra yra smurtas (t.y. tyčinis ir sąmoningas elgesys su tikslu pakenkti), kada nepriežiūra yra smurtas, o kada smurto pasekmė, kiekvienu atveju reikalinga vertinti individualiai.

Vaikų baimės ir nerimas

Įžanga: Baimė tai yra emocinė bei kūniška reakcija į galimą arba įsivaizduojamą pavojų. Šis jausmas yra labai svarbus ir reikalingas žmogui. Baimės funkcija yra apsaugoti vaiką nuo pavojų ir taip padėti išlikti. Tai yra labai senas ir, galima sakyti, primityvus jausmas, padėjęs mūsų protėviams apsisaugoti, net jei krūmuose slėpėsi ne plėšrūnas, o sušnarėjo vėjas - žmogus jau spėjo apsisaugoti. Tai svarbu ir dabar, tačiau kartais šios sistemos veikla sutrinka - tuomet baimė tampa žalinga, vystosi nerimo sutrikimai.

Vaikų baimės priežastys

Psichologiniai veiksniai: Vienas esminių psichologinių nerimo ir baimių veiksnių yra emocinis vaiko saugumas bei susiformavęs prieraišumo stilius. Prieraišumas skirstomas į saugų ir nesaugų. Vaiko, kuris jaučiasi emociškai nesaugus, neturi pastovumo ryšyje, baimės yra kaip signalas apie ryšio sunkumus bei būdas pakviesti tėvus. Ribų šeimoje nebuvimas taip pat prisideda prie emocinio nesaugumo.

Vaikams būdinga laki vaizduotė bei simbolinis (stebuklinis) mąstymas. Šis mąstymas leidžia vaikui žaisti, pvz. gerti arbatą iš žaislinio puodelio, kuriame nieko nėra. Tačiau to pasekoje vaikai painioja tikrovę ir vaizduotę, todėl baimingi vaizduotės kūriniai gali jaustis labai realiai.

Baimės kaip pykčio išraiška taip pat praktikoje pasitaiko dažnai. Bijoti mūsų visuomenėje yra daug labiau priimtina nei pykti. Pyktis dažnai yra slopinamas ir neleidžiama jo jausti, vaikai ir patys bijo pykti, tad baimė atsiranda kaip pakaitinė iškrova.

Didesnį baimingumą gali kelti ir įgimtas jautrumas. Jautresnė nervų sistema greičiau ir stipresniu atsaku reaguoja į dirgiklius, prisitaikyti prie pokyčių reikalinga daugiau resursų bei aplinkos paramos.

Aplinkos poveikis

Didelę įtaką gali daryti ir vaiko aplinka:

• Tėvų elgesys. Tėvų elgesys ir nerimas yra vienas svarbiausių veiksnių vaikų nerimo ir baimės jausmo atsiradime. Taip nutinka, nes vaikas tėvų baimę perima nekvestionuodamas, ir taiko savo gyvenime. Kitaip sakant, jei tėvai bijo tai parodo - man tikrai verta bijoti, juk jie didesni ir žino. Todėl labai svarbu negąsdinti vaiko, kad nukris, užsigaus, susirgs ir t.t Tikriausiai daugeliui pažįstamas pavyzdys, kai mažylis nukrinta ir žiūri į tėvus, ar tėvai išsigando, puolė bėgti, gelbėti vaikelio. Jei bėga - pradeda verkti, ilgai nenurimsta, jei tėvai reaguoja ramiai, vaikas toliau žaidžia. Tai puikiai iliustruoja aplinkos, o ypač tėvų/globėjų įtaką baimių atsiradime.
• Traumos bei skausmingos patirtys. Jei vaikas neseniai matė ar patyrė ligą, tėvų praradimą, gaisrą, smurtą, ar kitą didelį įvykį, tai galėjo stipriai išgąsdinti. Jei vaikas tuo metu yra pažeidžiamesnis, turi jautresnę nervų sistemą arba nėra paramos iš suaugusiųjų, kurie atlaiko ištikusią krizę ir padeda ją integruoti, gali atsirasti ilgalaikė baimė. Taip pat, nesaugios augimo sąlygos, nepriežiūra, kaip ir perdėta globa gali neduoti emocinių atramų ir paskatinti baimingumą.
• Aplinkos informacija. Tai ką vaikas girdi per žinias, radiją, kitus vaikus, filmuose, kompiuteriniuose žaidimuose (ypač amžiaus neatitinkančiose) moko saugotis bei gali prisidėti prie baimės atsiradimo.

Kokios vaikų baimės pagal amžių?

• 1 m. Atskyrimas nuo tėvų, svetimi žmonės.
• 2 m. Stiprus triukšmas, gyvūnai, tamsa, atsiskyrimas nuo tėvų, asmeninės aplinkos pokyčiai.
• 3-4 m. Kaukės, tamsa, gyvūnai, atskyrimas nuo tėvų.
• 5 m. Gyvūnai, „blogi“ žmonės, atskyrimas nuo tėvų, kūno sužalojimai.
• 6 m. Antgamtinės būtybės (pvz., vaiduokliai, raganos), kūno sužalojimai, griaustinis ir žaibai, tamsa, pasilikimas vienam, atskyrimas nuo tėvų.
• 7-8 m. Antgamtinės būtybės, tamsa, buvimas vienam, kūno sužalojimai.
• 9-12 m. Atsiskaitymai mokykloje, kūno sužalojimai, išvaizda, bendravimo sunkumai, mirtis.
• Paauglystė. Išvaizda, santykiai su bendraamžiais, mokykla, saugumas, ateitis.

Kaip suprasti, kad vaikas bijo?

Baimė reiškiasi ne vien kalbėjimu apie baimės objektą, taip pat ir:

• Sunkumais užmigti/nemiga;
• Apetito pokyčiais;
• Neaiškiais, fizinės priežasties neturinčiais skausmais pvz:. pilvo, galvos, kojų;
• Sunkumu kvėpuoti;
• Nuolatiniu nerimastingumu ;
• Nagų kramtymu;
• Grįžimu į ankstesnę raidos stadiją pvz:. vaikas puikiai laikantis šlapimą pradeda šlapintis į lovą.

Vaiko baimė miegoti

Dažniausios priežastys: Viena iš priežasčių yra atsiskyrimo baimė bei nesaugus prieraišumas. Vaikui miegas gali reikšti išsiskyrimą, o tai kelia nerimo ir nesaugumo jausmus. Negalime pamiršti ir tai, kad vaikai mąsto simboliniu mąstymu, todėl vaikui gali būti sunku atskirti tikrovę nuo fantazijos, tad vaikai pradeda bijoti pabaisų, šešėlių, spintos monstrų ir kitų dalykų, kurie visi gyvena tamsoje, tad prieš miegą baimė sustiprėja. Taip pat, miego nerimas padidėja, kai vaikas patiria didelius įvykius šeimoje. Baimės labai priklauso nuo vaiko amžiaus. Visiems žinduoliams yra įprasta miegoti su savo tėvais iki tam tikro amžiaus, todėl kartais lūkestis, kad vaikas jausis saugiai vienas, neatitinka konkrečios vaiko raidos. Tai reiškia, kad vaikas nei pagal fizinį nei psichologinį amžių dar nėra pasiruošęs miegoti vienas. Taip neretai nutinka su itin jautriais vaikais. Šiuo metu jau ir tyrimais nustatyta, kad Itin jautrūs vaikai jau prenataliniame periode skiriasi nuo kitų vaikų savo nervų sistemos jautrumu dirgikliams. Natūralu, kad šie vaikai gali būti labiau prieraišūs ir norėti ilgiau miegoti su tėvais.

Taip pat, labai svarbu, kaip suaugę nusprendė, kad vaikui jau laikas miegoti vienam. Kartais pasitaiko, kad mama norėtų miegoti su vaiku, o tėtis ne, tuomet vaikas atsiduria šio konflikto epicentre, nerimas gali kilti kaip pasipriešinimas šiai naujai dinamikai. Svarbu, vaiką prie miego atskirai pratinti pamažu, švelniai, matant, kad vaikas tam jau pasiruošęs. Jei vaikas jautrus, svarbu nesudėti kelių didelių perėjimo etapų į vieną pvz:. mokyklos pradėjimas ir staigus vaiko perkėlimas į savo kambarį, “nes jau didelis”. Tai gali padidinti didesnį nei reikalingas nerimą, kadangi mokyklos pradėjimas jau iš savęs yra ypač didelis įvykis.

Svarbu suprasti, kad tai kas vienam vaikui tinka, kitam visiškai netinka. Taigi, vieno būdo nėra - visada svarbiausia atsižvelgti į konkretų vaiką ir jo poreikius. Vaikai, kurie turi raidos sutrikimų, taip pat dažnai yra linkę į daugiau baimių ir neretai didesnį pasipriešinimą pokyčiams.

Simptomai ir požymiai

• Išsakoma žodžiais baimė;
• Negalėjimas užmigti;
• Vengimas eiti miegoti, laiko miegoti vilkinimas pvz:. “dar vieną pasaką”;
• Pykčio ir ašarų priepuoliai prieš miegą (kaip nerimo iškrova);
• Miego metu noras paleisti filmą/muziką/uždegti švieselę;
• Sunkumai atsiskirti nuo tėvų prieš miegą (nori, kad laikytų rankytę, kojyte, glostytu nugarą, miegotų šalia ir t.t);
• Prieš miegą atsirandantys skausmai ir kūno įtampa;
• Nakti budinėja ir vaikšto pas tėvus.

Kaip atpažinti miego sutrikimus?

Dažniausiai tai nėra sudėtinga, kadangi vaikai patys pasako ir parodo, kad prastai miegojo. Taip pat, išduoti apie prastą miegą gali ir dažnas pabudimas, nuolatinis blaškymasis, padidėjęs nuovargis, koncentracijos sunkumai, padidėjęs irzlumas. Kaip taisyklė, didelį nerimą išduoda ir dažnai besikartojantys naktiniai košmarai, kurie sutrikdo miego kokybę.

#

tags: #atskirtu #nuo #tevu #vaikai