Daugelis gerai prisimena Tele Bim Bam „Meilės dainą tėčiui“, kuri buvo vienas gražiausių priminimų tėčiams apie jų svarbų vaidmenį vaiko gyvenime. Gegužis buvo pilnas šeimos švenčių - Mamos diena, Šeimos diena, nauja data švenčiama Vaiko diena ir tylomis jas prisivijusi Tėčio diena birželio pirmąjį sekmadienį. Kodėl tėčiai vis dar laikomi antraeiliais vaikų auginime? Vienareikšmiško atsakymo nėra.
Tėvų bendradarbiavimo svarba
Žinoma, vaiko gyvenimas šeimoje, kurioje vaiku rūpinasi abu tėvai, sukelia vaikui mažiau problemų nei gyvenimas išsiskyrusioje šeimoje. Tačiau net ir tėvų gyvenimas skyrium gali užtikrinti ryšio išsaugojimą ne tik su vienu iš tėvų (dažniausiai mama), bet abiejų tėvų socialinių, emocinių, o ne tik finansinių išteklių prieinamumą. Tyrimai atskleidė, kad vaikai, gyvenantys išsiskyrusiosiose šeimose, bet turintys dvigubą gyvenamąją vietą arba 50:50 bendravimo su abiem tėvais tvarką, susiduria su mažiau problemų nei vaikai, gyvenantys tik su vienu iš tėvų. Nesibaigiantys tėvų tarpusavio konfliktai daro didelę žalą vaikui. Tyrimuose, kuriuose buvo apklausiami patys vaikai ir paaugliai, šie atkleidė, kad esant tėvų tarpusavio konfliktams jie jaučiasi kaip pagauti spąstuose, kas dažnai sukelia vaikų ir paauglių elgesio ir psichosocialines problemas. Įdomu tai, kad tėvai, kurie sutinka su dviguba vaiko gyvenamąja vieta, paprastai yra labiau išsilavinę ir turintys didesnes pajamas.
CK 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tuo tikslu tėvai į pagalbą gali pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
50/50 bendravimo tvarka: kas tai?
50:50 bendravimo su vaiku tvarka yra terminas naudojamas Lietuvos teismų praktikoje, nes taikydami ir aiškindami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 3.169 straipsnį, teismai yra linkę spręsti, kad vaiko gyvenamoji vieta, net ir bendru tėvų sutarimu, negali būti nustatoma su abiem tėvais, gyvenančiais skyrium, todėl tuo atveju, jei tėvai, jiems gyvenant skyrium, ir toliau pageidauja dalytis vaiko priežiūra po lygiai, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų, su kitu nustatant 50:50 bendravimo tvarką. Iš esmės tai yra ta pati dviguba gyvenamoji vieta (angl. k. dual residence), kuri taikoma santuokos nutraukimo bylose jau daugiau nei 40 metų. Pažymėtina, kad skirtingose šalyse dviguba gyvenamoji vieta suprantama skirtingai, varijuojant nuo 25 iki 50 proc. kartu su vaiku praleidžiamo laiko.
Teismų praktika dėl 50/50 bendravimo tvarkos
Pagal CK 3.161 straipsnio nuostatas, viena iš vaiko teisių įvardinta vaiko teisė bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, jei tai nekenkia vaiko interesams. Pažymėtina, kad šiuo atveju yra analizuojami tik tie per pastaruosius pusę metų priimti teismų sprendimai ir nutartys, kuriuose sprendžiami tėvų tarpusavio ginčai.
Taip pat skaitykite: Vaikų globos namų steigimo reikalavimai
Vilniaus apygardos teismas 2024 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-702-340/2024 pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytai laikinai bendravimo su vaiku tvarkai pagal 50:50 bendravimo modelį, nurodydamas, kad byloje nenustatyta, kad vaiko motina nesirūpina vaiku tinkamai, tuo tarpu yra būtina užtikrinti 5 m. amžiaus vaiko ryšį su abiem tėvais. Kitoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2024 m. kovo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-582-643/2024 patvirtino pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo nustatyta laikina dar ketverių metų neturinčio berniuko bendravimo su tėvais tvarka pagal 50:50 bendravimo modelį. Teismas nesutiko su motinos argumentais, kad tai būtų per ilgas vaiko išsiskyrimas su mama, nes iki šiol vaikais praleisdavo su kiekvienu iš tėvų po 4 dienas ir jautėsi gerai, be to, byloje buvo nustatyta, kad vaiko santykis su abiem tėvais yra teigiamas ir vaikas noriai leidžia laiką abiejų tėvų draugijoje.
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad teismai nustatė, jog poroje susiklostę itin konfliktiški santykiai iš esmės kyla dėl vaiko, t. y. Panašios pozicijos Vilniaus apygardos teismas laikėsi ir 2024 m. vasario 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-498-643/2024 spręsdamas dėl truputį vyresnės nei trejų metų mergaitės laikinos bendravimo su tėčiu tvarkos. Nors vaiko mama prašė nustatyti bendravimo tvarką 6 dienos/4 dienos, teismas sprendė, kad skyrium gyvenančio tėvo ir vaiko bendravimas yra intensyvus, reguliarus, atsakovas su dukra bendrauja ženkliais laikotarpiais, todėl bendravimo tvarkos (50/50 modeliu) nustatymas iki tol, kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje, užtikrins šalių ir jų nepilnametės dukters bendravimo tvarkos tęstinumą, padėties stabilumą ir nepilnametės dukters interesų apsaugą (turėti bendravimą su abiem tėvais). Šioje byloje taip pat pakankamai ryškiai atsiskleidžia poros konflikto priežastys, kurios būdingos daugeliui panašių bylų, t. y. kai vaikas tampa priemone išspręsti poros tarpusavio nesutarimus ir nuoskaudas. Ieškovė, vaiko mama, nurodė, kad susitarimas tarp šalių galimas tik tada, kai jis tinkamas atsakovui, o jei jis netinkamas - atsakovas vienašališkai pasielgia taip, kaip jam atrodo tinkama, visiškai ignoruodamas ieškovės nuomonę ir neatsižvelgdamas į tai, kad klausimas, visgi, sprendžiamas dėl mažamečio vaiko ir turėtų labiausiai atspindėti jo interesus. Pirmiau apžvelgtos nutartys rodo, kad nustatant 50:50 bendravimo tvarką svarbus ankstesnis vaiko ryšys su abiem tėvais ir kiek kiekvienas iš jų dalyvavo vaiko gyvenime.
Priešingu atveju, Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gruodžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. Tarptautiniai tyrimai, atlikti dėl dvigubos vaiko gyvenamosios vietos, taip pat parodo, kad tokios bendravimo su vaiku tvarkos dažniausiai norima tais atvejais, kai abu tėvai vienodai aktyviai dalyvavo vaiko auginime ir auklėjime ir iki tėvų tarpusavio santykių nutrūkimo. Šiuo klausimu Lietuvoje vis dar dažnai susiklosto gana dviprasmiška situacija, kai vaikų mamos teigia, kad jos atsakingai, su didele meile, šiluma ir rūpesčiu augina bei prižiūri vaikus, tarp jų yra susiformavęs ypač glaudus tarpusavio ryšys, tuo tarpu tėtis staiga „užsimanęs“ bendrauti su vaiku pusę laiko pakeis nusistovėjusią tvarką, prie kurios vaikas yra pripratęs, t. y. jo stabilų gyvenimo ritmą, kas neatitinka nepilnamečio vaiko interesų. Tačiau kai tėčiai dingsta iš vaikų gyvenimo arba lieka tik „savaitgaliniais“ tėčiais, tuomet vėl pastebimas nepasitenkinimas dėl per menko ryšio, paramos ir palaikymo vaikui.
Pažymėtina, kad tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kurie labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir pan., ir norus. Pavyzdžiui, tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į mažą vaiko amžių ir galinčius jam kilti sunkumus atsiskirti nuo motinos, gali būti nustatoma pereinamoji bendravimo su tėčiu tvarka. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. sausio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-109-855/2024, spręsdamas dėl 2 metų amžiaus vaiko bendravimo su tėčiu tvarkos, didino kartu su tėčiu praleidžiamų dienų, o tiksliau nakvynių skaičių priklausomai nuo vaiko amžiaus. Teismas taip pat pažymėjo, kad bendravimo tvarka, kuomet iš esmės kiekvieną darbo savaitės vakarą vaikas turėtų bendrauti / praleisti vis su kitu iš tėvų, būtų tiek pačiam vaikui, tiek ir jo tėvams pernelyg intensyvi ir varginanti, nes tai neabejotinai būtų susiję su vaiko kilnojimu iš vienos vietos į kitą, užprogramuotų papildomas konfliktines situacijas tarp tėvų, tuo pačiu reikštų neracionalų laiko su vaiku naudojimą, kuomet nemažą laiko dalį tėvams reikėtų praleisti vien kelionėse (vežant vaiką iš vieno pas kitą) ir pan.
Pažymėtina, kad dažnai vaikų mamos prieštarauja vaikų bendravimo su tėčiais dažnumui, motyvuodamos vaiko nenoru. Tačiau kasacinis teismas prieš dešimtmetį yra pažymėjęs, kad vaiko kompetencija priimti sprendimą, šiuo atveju - atsisakyti bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu (motina), ir už jį atsakyti paprastai didėja su amžiumi ir vaiko branda, kai vaikas gali aiškiai apibrėžti priimamo sprendimo priežastis ir suvokti tokio sprendimo padarinius.
Taip pat skaitykite: Kaip nuraminti kūdikį
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skyrybų atveju abu tėvai - tiek tas, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tiek skyrium gyvenantis, turi dėti visas pastangas, kad vaikas jaustų bendrą ir vienodą abiejų tėvų globą ir rūpestį. To siekdami vaiko tėvai turėtų kiek galima greičiau spręsti savo asmenines emocines problemas, likusias po skyrybų, kurios dažniausiai ir būna pagrindinė nesusitarimo dėl vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tarp tėvų priežastis. Būtent nesibaigiantys tėvų konfliktai dažniausiai lemia ir vaiko norą atsitraukti, dingti iš konflikto zonos, t. y. nebendrauti. Tačiau toks atsitraukimas neužtikrina vaiko interesų, todėl jei nėra kitų objektyvių aplinkybių, dėl ko galėtų būti ribojamas vaiko bendravimas su skyrium gyvenančiu tėvu (motina), o tik vaiko prieštaravimas, teismas gali neatsižvelgti į vaiko nuomonę ir nustatyti, jo manymu, geriausiai vaiko poreikius ir interesus atitinkančią bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Kaip matyti iš Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-110-896/2024, 2024 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-615-775/2024 vaikų mamos paprastai elgdavo taip, kad tą savaitgalį, kai vaikų tėtis turėdavo vaikus paimti iš ugdymo įstaigos, jų į ugdymo įstaigą neatvesdavo, nurodydavo, kad vaikas nenori išeiti iš namų, o jei tėtis nori įrodyti priešingai, turi ateiti su antstoliu ir pan., kad vaikų mamos atsisako bendrauti ir bendradarbiauti su gerovės centrų psichologais, socialiniais darbuotojais, nurodydamos, kad tik jos turi dėti pastangas, tuo tarpu tėčiai tik terorizuoja jas ir vaiką. Be kita ko, tokiose bylose jau yra buvęs ne vienas ikiteisminis tyrimas dėl tariamo tėčio smurto prieš vaiką ir pan. Žinoma, gyvenime būna daug įvairių situacijų, taip pat ir smurtaujančių prieš vaikus tėčių ar savo meilę vaikui pradedančių demonstruoti tėčių, kurie vaiką kaip priemonę naudoja siekdami įskaudinti buvusią partnerę ir pan., tačiau dažniausiai tėvų konfliktinės situacijos susiklosto per ilgą laiką, kai vaikai kaip karšta bulvė mėtomi iš vienų rankų į kitas, kviečiamos policijos, vaikai tampomi po vaiko teisių apsaugos įstaigas, gerovės centrus ir pan., ko pasėkoje vaikai nori tik susigūžti ir slėptis nuo bet kokio tėčio skambučio ir pasirodymo prie namų durų.
Teismo sprendimai dėl vaiko atskyrimo nuo tėvo
Spalio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį dėl teisės normų, reglamentuojančių nepilnamečio vaiko atskyrimo nuo tėvo institutą. Ieškovas prašė teismo nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu, grąžinti nepilnametį vaiką iš atsakovo ieškovui - biologiniam tėvui. Buvo nurodyta, kad sūnus P. T. gyveno su motina iki jos mirties, o po motinos mirties liko gyventi su motinos sutuoktiniu - atsakovu S. D. Trečiasis asmuo pareiškė savarankiškus reikalavimus ir prašė atskirti nepilnametį vaiką nuo ieškovo; nustatyti nepilnamečiam vaikui laikinąją globą, globėju paskiriant patėvį (atsakovą) S. D. Pirmosios instancijos teismas sprendimu ieškinį atmetė; trečiojo asmens G. K., pareiškusios savarankiškus reikalavimus, ieškinį tenkino iš dalies: nustatė nepilnamečiam vaikui nuolatinę globą; skyrė atsakovą S. D. nuolatiniu P. T. globėju. Apeliacininės instancijos teismas nutartimi panaikino apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas, ir ieškinį tenkino: nustatė nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu.
LAT teisėjų kolegija pasisakė, kad teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nepilnamečio vaiko teisų įgyvendinimą bei jo interesų tenkinimą iš esmės užtikrino atsakovo ir vaiko motinos šeima, ieškovo vaidmuo sūnaus gyvenime buvo epizodinis, dėl to susiklostė situacija, kad vaikas šiuo metu neturi ryšio su tėvu. Mirus vaiko motinai, ieškovas pareiškė norą, kad vaikas gyventų su juo. Tuo tarpu vaikas jaučiasi nesaugiai dėl galimo jo gyvenamosios vietos pakeitimo, ryšio su atsakovu galimo praradimo. EŽTK 8 straipsnis apima tėvo teisę imtis priemonių siekiant susivienyti su savo vaiku ir nacionalinių valdžios institucijų pareigą imtis tokių veiksmų. Tai taip pat taikoma tais atvejais, kai tarp tėvų ir (arba) kitų vaikų šeimos narių dėl vaikų kyla bendravimo ir gyvenamosios vietos ginčų (2015 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Manic prieš Lietuvą, Nr. 46600/11). Vis dėlto nacionalinės valdžios institucijų pareiga imtis priemonių susivienijimui palengvinti nėra absoliuti, nes tėvų su vaikais, kurie kurį laiką gyveno su kitais asmenimis, suvienijimas gali būti neįmanomas iškart ir gali reikėti parengiamųjų priemonių. Tokio pasirengimo pobūdis ir mastas priklausys nuo kiekvienos bylos aplinkybių, tačiau visų suinteresuotų asmenų supratimas ir bendradarbiavimas visada yra svarbi sudedamoji dalis.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog šioje byloje nebuvo pagrindo taikyti CK 3.179 straipsnį ir atskirti nepilnametį vaiką nuo jo tėvo, yra nepagrįsta. Vaikams ir tėvams atskirti užtenka fakto, kad tėvai negali pasirūpinti savo vaikais, užtikrinti jiems normalių gyvenimo sąlygų. Be to, apeliacinės instancijos teismas CK 3.179 straipsnyje nurodytus atvejus, kai tėvai negyvena kartu su vaiku dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių, šioje nagrinėjamoje byloje aiškino per siaurai, neatsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje teismų nustatytas aplinkybes. Vaiko atskyrimas nuo tėvų yra viena iš dviejų tėvų valdžios ribojimo rūšių. Tai laikina vaiko interesų ir teisių apsaugos priemonė, taikoma, kai tėvai nevykdo ar negali vykdyti savo pareigų vaikams dėl tam tikrų aplinkybių, nesant tėvų kaltės. Vaikams ir tėvams atskirti užtenka fakto, kad tėvai negali pasirūpinti savo vaikais, užtikrinti jiems normalių gyvenimo sąlygų, todėl, siekiant apginti vaiko teises, vaikas turi būti perkeltas į kitą gyvenamąją vietą. Kadangi vaikai atskiriami nuo tėvų nesant šių kaltės, tėvams išsaugomos visos asmeninės ir turtinės giminyste pagrįstos teisės bei pareigos, pavyzdžiui, tėvai ir toliau privalo teikti išlaikymą savo vaikui, kuris gyvena atskirai, ir pan. Atskyrus vaiką nuo tėvų, tėvai netenka tik teisės gyventi kartu su vaiku ir reikalauti jį grąžinti iš kitų asmenų, o kitomis tėvų teisėmis gali naudotis tiek, kiek tai įmanoma negyvenant kartu su vaiku.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui, kuriam skauda galvą
Iš šalių paaiškinimų matyti, kad ieškovui poreikis bendrauti su sūnumi atsirado tik po vaiko motinos mirties. Ieškovas ilgą laiką pakankamai nesirūpino vaiku, materialiai jį išlaikė tik iš dalies, bendravo epizodiškai, bylos nagrinėjimo metu pateikti įrodymai sudaro prielaidas daryti išvadą apie komplikuotą vaiko santykį su tėvu. Be to, bendravimas tarp ieškovo ir sūnaus nevyko ir teismo proceso metu, vaikas vengia bendrauti su tėvu, jo bijo, jam esant jaučiasi nesaugus. Nesant tėvo ir vaiko ryšio jų abiejų gyvenimas kartu yra negalimas, kol emocinis ryšis nebus atkurtas. Tokia situacija, kai tėvas ir sūnus sunkiai bendrauja, gali būti ir laikina, nes iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas, rekomenduotas specialistų, lanko tėvystės įgūdžių kursus, t. y. deda pastangas ryšiui su vaiku atkurti.
Vaiko kilmės nustatymas
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 7 straipsnis numato vaiko teisę nuo gimimo momento žinoti, kiek tai įmanoma, kas yra jo tėvai. Realizuojant šią visuotinai tarptautiniu mastu pripažintą vaiko teisę, LR civiliniame kodekse ir LR civilinio proceso kodekse įtvirtinti vaiko kilmės nustatymo pagrindai ir tvarka. Pirmiausia, svarbu priminti „vaiko kilmės“ sampratą - tai vaiko gimimas iš konkrečių tėvų. Vaiko kilimas iš tėvų, esančių santuokoje, patvirtinamas tėvų santuokos įrašu ar jo pagrindu išduotu santuokos liudijimu. Jeigu tėvai nėra santuokoje, vaiko kilmė nustatoma bendru jų pareiškimu, patvirtintu notaro.
Pagrindinė tėvystės nustatymui keliama sąlyga yra ta, kad vaikas yra gimęs nesusituokusiai motinai ir tėvystė nėra pripažinta, t. y. vaiko gimimo įraše nėra nurodyti vaiko tėvo duomenys. Tačiau tai automatiškai nereiškia, kad užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl tėvystės nustatymo tuo atveju, kai vaiko gimimo įraše jau yra nurodyti tėvo duomenys (kuomet vaikas gimė susituokusiai motinai arba vaiko kilmė iš tėvo yra patvirtinta pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo). Be to, vaiko kilmė iš tėvo teismo tvarka gali būti nustatoma tik kilus ginčui tarp šalių dėl tėvystės, išskyrus LR civilinio kodekso 3.141 str. numatytą išimtį. Pagal šio straipsnio 3 d. nuginčijus tėvystę, kuri buvo nustatyta remiantis pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo, nustatyti naują tėvystę galima tik teismo tvarka net ir nesant ginčui.
Ieškinį dėl tėvystės nustatymo gali pareikšti vyras, save laikantis vaiko tėvu. Šiuo atveju, jis bus ieškovu, o vaikas ir jo motina - atsakovais. Priešingu atveju, kai spėjamas vaiko tėvas atsisako pripažinti tėvystę, ieškinį gali paduoti vaiko motina, sulaukęs 18 metų arba dar iki šio amžiaus suėjimo sudaręs santuoką vaikas, vaiko globėjas (rūpintojas), valstybinė vaikų teisių apsaugos institucija arba mirusio vaiko palikuonys. Besikreipiantis asmuo bus ieškovu, o atsakovu - vyras, iš kurio vaiko kilmę siekiama nustatyti. Ieškinys pareiškiamas apylinkės teismui pagal ieškovo arba atsakovo gyvenamąją vietą, be to, kartu gali būti pareiškiamas ir reikalavimas dėl vaiko išlaikymo. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal LR civilinio kodekso 3.147 str. 2 d. šie ką tik paminėti asmenys gali paduoti ieškinį dėl tėvystės nustatymo ir tuo atveju, kai vaiko tėvas yra miręs. Tuo tarpu, pagal LR civilinio proceso kodekso 391 str.: jeigu spėjamas vaiko tėvas yra miręs arba miršta bylos nagrinėjimo metu, kreiptis į teismą reikia paduodant ne ieškinį dėl tėvystės nustatymo, bet pareiškimą dėl tėvystės juridinio fakto nustatymo, kuris yra nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka. Turint omenyje, kad esant tokiai situacijai galintis būti atsakovu asmuo, t.y. Europos Konvencijos “Dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso” 5 str. bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.148 str. kaip esminis pagrindas tėvystei nustatyti įtvirtinti moksliniai įrodymai (DNR ekspertizių išvados dėl giminystės ryšio įrodymo).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje iš nutarčių pabrėžė: „jeigu ekspertizė buvo atlikta ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje arba byloje esantis ekspertizės aktas neatitinka įstatymo reikalavimų, tai, nepaisant jo tiriamojo-mokslinio pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma specialia įrodinėjimo priemone - eksperto išvada CPK 212 straipsnio prasme. Tačiau toks dokumentas gali atitikti kitą įrodinėjimo priemonės rūšį, numatytą procesinio įstatymo, - rašytinį įrodymą,- nes jame gali būti žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai “ [LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2004]. Jei šalys atsisako ekspertizės, pagrindu tėvystei nustatyti gali būti įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę: bendras vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimas (bendras gyvenimas viename būste, bendras ūkio vedimas, materiali parama vienas kitam), bendras vaiko auklėjimas (rūpinimasis kaip savu vaiku, bendravimas su juo, bendrų sprendimų dėl vaiko auklėjimo priėmimas), vaiko išlaikymas, tėvystės pripažinimas viešai pareiškiant girdint kitiems asmenims, laiškuose, vaizdo įrašuose ir kita. Jeigu atsakovas atsisako atlikti ekspertizę, neatvyksta į jos atlikimo vietą nesant objektyvių priežasčių, teismas gali tai įvertinti kaip sąmoningą vengimą atlikti šią ekspertizę dėl galimai jam nenaudingų rezultatų, t.y. kaip tėvystės įrodymą.
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 3K-7-607/2004 konstatavo, kad mirus spėjamam tėvui ir jo artimiesiems giminaičiams (tėvams, vaikams, broliams, seserims) atsisakius atlikti ekspertizę giminystės ryšiui įrodyti, tai neturi būti vertinama kaip tėvystės įrodymas. Kitaip tariant, mirus spėjamam vaiko tėvui ir jo artimiesiems giminaičiams nesutinkant atlikti ekspertizę, nustatyti tėvystę tampa žymiai sudėtingiau. Pažymėtina, kad byla dėl tėvystės nustatymo negali baigtis šalių taikos sutartimi, kadangi atsakovui pripažinus tėvystę ir kreipusis į civilinės metrikacijos įstaigą su pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo, byla yra tiesiog nutraukiama.