Šiame straipsnyje aptarsime iššūkius, su kuriais susiduria šeimos, auginančios trečią vaiką, remiantis įvairių šaltinių informacija. Nagrinėsime vaikų emocinę būseną, raidos ypatumus iki trejų metų, tėvų vaidmenį užtikrinant pozityvią aplinką ir šeimos dinamikos pokyčius susilaukus trečio vaiko.
Vaikų emocinė būsena ir iššūkiai
Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ atlikta apklausa atskleidė, kad Lietuvos vaikai savo emocinę būseną vidutiniškai vertina 6,8 balo iš 10. Apklausos rezultatai rodo, kad vaikų emocinei savijautai didelę įtaką gali daryti socialinis kontekstas, patiriama socialinė atskirtis, skurdas bei su tuo susiję iššūkiai - diskriminacija, ribotas palaikymas ar išteklių stoka. Vaikams dažnai trūksta pasitikėjimo savimi, jie sunkiai susitvarko su pykčiu, nerimu, liūdesiu ir menka saviverte.
Vaikai nori būti rimtai išklausyti ir nebūti kritikuojami. Jiems svarbu, kad suaugusieji pasistengtų suprasti, kaip jie jaučiasi, ir padėtų rasti problemų sprendimus. Vaikai labiausiai nenori sulaukti šaukimo, pykčio, kaltinimų, lyginimo su kitais ir emocijų nuvertinimo. Jie tikisi pagarbos, kantrybės ir palaikančio suaugusiojo, kuris jų nesmerkia, bet padeda.
Apklausoje vaikai pasakojo apie savo patirtis, kai jie buvo ar nebuvo išklausyti suaugusiųjų. Nemažai vaikų teigė, kad tėvai įnikę į savo reikalus ir problemas, yra labiau linkę domėtis mokslo rezultatais, o ne vaikų jausmais. Dažnai į vaikams kylančias psichologines problemas suaugusieji nežiūri rimtai, galvoja, kad jie pernelyg jas sureikšmina ar apsimetinėja.
Organizacija „Gelbėkit vaikus“ vykdo pozityvios tėvystės, ankstyvojo ugdymo ir vaikų psichologinio atsparumo stiprinimo programas, kurios padeda vaikams ir jų tėvams, stiprina jų gebėjimus įveikti emocinius iššūkius.
Taip pat skaitykite: Patirtis auginant dvynukus
Vaiko raida iki trejų metų
Vaiko raida iki trejų metų yra labai greit besikeičianti, tad svarbu su kiekviena savaite, mėnesiu padėti mažyliui pažinti ir panaudoti savo galimybes. Auginantiems mažylį tėvams svarbu patenkinti ne tik kasdienius jo poreikius, užtikrinant saugumo jausmą, tačiau būtinas įvairus bendravimas, žaidimas su jo amžiui tinkamomis priemonėmis.
Psichologė Asta Blandė ir visuminio šeimos ugdymosi studijos “Family Lab Academy” Kaune įkūrėja Jovita Starkutė pataria į ką svarbiausia atkreipti dėmesį bei kaip padėti mažiesiems ugdytis:
- Pirmi 6 mėnesiai: Kūdikis geba stebėti žmonių veidus, klausytis, bendrauti garsais, siekia šalia esančių žmonių artumo, mokosi išgyventi nemalonius jausmus. Tad auginantiems mažylį svarbu patenkinti ne tik kasdienius jo poreikius, užtikrinant saugumo jausmą, tačiau būtinas įvairus bendravimas (kūno kalba, įvairiomis balso intonacijomis, panaudojant ir papildomas raiškos priemones), žaidimas su jo amžiui tinkamomis priemonėmis.
- 6-12 mėnesių: Šis laikas yra apie tikrą fizinių kūno galimybių panaudojimo šuolį (išmoksta atsisėsti, šliaužioti, ropoti, atsistoti ir nueiti), kuris atveria naują etapą ir psichologinei raidai. Ji paženklinta poreikiu būti kuo savarankiškesniu. Tad suaugusiems šis etapas kelia tiek džiaugsmo, tiek nemažai susirūpinimo, kad pasaulio pažinimas nesibaigtų traumomis. Tėvams ypač svarbu kurti tyrinėjimui, pažinimui palankią aplinką, patiems joje dalyvauti ir leisti kaupti kuo daugiau įdomios patirties.
- 1-2 metai: Vaikai tampa „išmaniais“ pasaulio tyrinėtojais, nes jie vis geriau valdo savo kūną, kalbą, dalinasi savo mintimis, sprendžia tam tikras problemas, ima suprasti tikrąsias įvairių daiktų funkcijas, tad pradeda naudoti jas pagal paskirtį. Visgi, tuo pat metu pažįsta ir kitą to tyrinėjamo pasaulio pusę - tenka užsigauti, nugriūti, vėl keltis pasiguodus mamai ar tėčiui ir imtis veiklos. Šiame etape svarbu nesugriauti vaiko iniciatyvumo, motyvacijos veikti, nes pasekmės po veiklos būna įvairios ir ne visiems tėveliams paprastai išgyvenamos ar išsprendžiamos.
- 2-3 metai: Vaiko savarankiškumo pojūtis tampa toks stiprus, kad daugeliui prašymų vaikas sako “NE”. Tai laikas, kai svarbu kartu ieškoti tiek įdomių veiklos formų, priemonių, tiek kalbėti apie susitarimus ir brėžti ribas. Šis laikas - tai ir bendraamžių atradimo laikas, kai dažniau norisi veiklos su panašiais į save.
Tėvų įsitraukimo svarba
Nuo gimimo ir trejų metų vyksta ypač sparti vaiko fizinė, emocinė ir socialinė raida, ugdosi esminiai charakterio bruožai, formuojasi elgesio įpročiai, kuriuos vėliau tampa sunku koreguoti. Kuo vaikas mažesnis, tuo tą patirtį stipriau fiksuoja ir įsimena. Vystydamasis kūdikis geba lanksčiai prisitaikyti ir lengvai tą prisitaikymą keisti, tad kuo anksčiau tėvai ar kiti vaiką prižiūrintys asmenys atras vaikui tinkamą pavyzdį rodantį elgesį, tuo sėkmingesnių rezultatų galima tikėtis.
Žinant, koks elgesys yra dažniausiai būdingas tam tikro amžiaus vaikams, jūsų neištiks kaltės ar bejėgiškumo jausmas, jog nežinote, kaip auklėti vaiką ar kaip reaguoti į jo emocinius pokyčius. Supratus, kodėl vaikas elgiasi vienaip ar kitaip, kitas etapas - vaiką mokyti, nukreipti, padėti įveikti neigiamas emocijas ir parodyti teigiamus elgesio raiškos būdus.
Pavyzdžiui, vaikas iki 1,5 metų reikalauja labai daug dėmesio, sunkiai atsiskiria ir palieka mamą, zyzia ir nuolat prašo mamos dėmesio. Tačiau svarbu suvokti, jog šiuo laikotarpiu besivystantis vaiko saugumo jausmas lemia vaiko ateities galimybes pasitikėti artimiausiais žmonėmis ir jis formuojasi priklausomai nuo to, kaip tėvai reaguoja į vaiko poreikius. Čia svarbiausia neignoruoti vaiko verkimo, svarbiausia stengtis suprasti, kalbėtis, nuraminti vaiką ir skirti jam taip norimo dėmesio, nes tokiu būdu vaikas ne lepinamas, o kuriamas saugus jo pasaulis.
Taip pat skaitykite: Svarbūs aspektai trečio gimdymo
1,5-3 metų amžiaus vaikas palengva pradeda atsiskirti nuo mamos ar tėčio ir pradeda suvokti save kaip kitą asmenį, mokosi savarankiškai patenkinti kai kuriuos savo poreikius, todėl aktyviai tyrinėja pasaulį viską apžiūrinėdamas, imdamas, lipdamas ir lįsdamas, šiame etape labai svarbu pačiam vaikui rasti, atrasti, pasiekti ir paimti. Čia padeda tėvų įsitraukimas, paskatinimas bei kantrybė, palaikymas bei pagalba tyrinėti saugiai, nes tai formuoja vaiko savarankiškumą ir pasitikėjimą savo gebėjimais. Šiame gyvenimo etape vaikas gali būti aikštingas ir nedraugiškas. Tačiau žinant, jog tuo laikotarpiu vaikui yra ypač sunku, nes jis dar ne viską supranta, nemoka aiškiai pasakyti, ko nori, o dažnai susiduria ir su įvairiais draudimais. Jei tėvai nuolat kartos, kad negalima, tikėtina, kad vaikai atsakys tuo pačiu: pradės šaukti, griūti ant žemės ir kitokiais būdais reikalauti. Vaiko pyktis gali būti intensyvus ir gali būti išreikštas mušimusi ar kandžiojimusi, todėl svarbu identifikuoti jo emocijas, apie tai mėginti kalbėtis, kartu nusiraminti ir nukreipti dėmesį į kitas veiklas, o tuo pačiu mokytis tinkamai reikšti savo emocijas, nebijoti apie jas kalbėtis.
Pozityvios aplinkos užtikrinimas
Kalbant apie vaikus, jų ugdymą - pirmiausia žvilgsnį kreipiame į šeimą. Nuo to, kaip jaučiasi tėvai, ar savo vaikams skiria pakankamai laiko, dėmesio, kur gali kreiptis ir sulaukti pagalbos, jei to reikia, priklauso ir vaikų emocinė būsena. Šiuo metu daug rašoma vaikų ugdymo, auklėjimo klausimais, tėvai gali ateiti į paskaitas, kartu su specialistais ieškoti taip reikalingų atsakymų, gauti individualias konsultacijas. Tai rodo, kad tėvystė visuomenėje pripažįstama kaip nemažai iššūkių turinti erdvė, kurioje pagalba žiniomis, nauju požiūriu, konkrečiomis įžvalgomis būtina. Tad visad sakau - jei nerimaujate ir turite klausimų - drąsiai kreipkitės, nelikite vieni.
Siekiant sukurti pozityvią aplinką namuose, svarbu atkreipti dėmesį ir į savo vaidmenį:
- Džiaugtis vaiko pasiekimais ir konkrečiai juos įvardinti - kad vaikas fiksuotų savo stiprybes;
- Eksperimentuoti naujose aplinkose ir naudojant kuo įvairesnes priemones;
- Padėti išgyventi nesėkmes, tinkamai reaguojant į vaiko nemalonias emocijas - nesėkmės yra jūsų vertingiausios pamokos;
- Kartu įsitraukti, ypač į žaidybinę veiklą - taip jūs mokote vaiką gyventi visuomenėje;
- Sutarkite dėl svarbiausių taisyklių imantis veiklos - tai padeda vaikui pažinti ribas ir tuo pačiu moko tinkamo elgesio žmonių grupėje.
Visuminio šeimos ugdymosi nauda “Šiuolaikinės visuminio ugdymosi metodikos leidžia atsižvelgti į skirtingus vaikų amžiaus tarpsnius ir įdomiai bei kūrybiškai organizuoti užsiėmimus su vaikais, parenkant pagal tai veiklas, turinį, veiklų struktūrą ir priemones. Kūrybinės veiklos organizuojamos per žaidimą, patyrimą, tyrinėjimą ir eksperimentavimą, bandymus, spontanišką kūrybą ir improvizavimą apjungiant muziką, šokį, vaidybą ir vizualinę raišką siekiant sužadinti pojūčius. Pasitelkiant žaidimą, kūrybinius tyrinėjimus ir kitas aktyviąsias ugdymosi formas veiklų metu sukuriamos bendravimo ir bendradarbiavimo situacijos, kurių metu vaikai jau mokosi kantrybės, laukti savo eilės, rūpintis kitais, dalintis ir bendrauti, mokosi sukaupti dėmesį, lavina kūrybiškumą, vaizduotę ir fantaziją, ugdo gebėjimą žaisti, mokosi spręsti problemas, atrasti kompromisus dalindamiesi ir kalbėdamiesi žodžiais bei emocijomis, todėl lygiagrečiai ugdomas ir vaikų socialinis bei emocinis intelektas.
Visuminiam vaiko ugdymuisi itin svarbus praleistas kasdien kokybiškas „ypatingas“ laikas drauge su tėvais, rodomas tėvų dėmesys vaikui, pozityvus palaikymas ir kalbėjimasis. Tai tikriausiai efektyviausias ingredientas įveikti visus sunkumus ir pagrindinis įrankis tėvų ir vaikų pozityvių santykių kūrime. Tačiau tėvams yra svarbu žinoti, kaip organizuoti tokio amžiaus užsiėmimus vaikams. Pasiūlius veiklą, neatitinkančią vaiko psichologinių ir raidos ypatumų, jis gali nesuprasti ir nesusidoroti, todėl vaikui pasidaro neįdomu. Itin svarbus yra bent vieno iš tėvų dalyvavimas ir kūryba veiklose drauge. Tokiu būdu tėvai ne tik įsitraukia į veiklas su vaikais, bet ir turi galimybę pasisemti informacijos bei žinių iš tuo metu dirbančių profesionalių pedagogų, užsiėmimų metu naudojamas metodikas ir veiklas perkelti į namus.
Taip pat skaitykite: Svarbūs aspektai trečiąjį nėštumo mėnesį
Trečias vaikas: šeimos dinamikos pokyčiai
Dažniausiai minima Vakarų civilizacijos problema - mažėjantis gyventojų skaičius. Vaikai - deficitas. Dabar dažnai vieną vaiką globoja ir auklėja du tėvai ir keturi seneliai, darželio auklėtojos bei vaikų teisių gynimo specialistai. Vyrai turėtų dėti pastangas įtikinti moterį pagimdyti mažiausiai tris vaikus.
Kiekvienam iš mūsų brolis ar sesuo yra iššūkis, nes viskuo reikia dalintis, pradedant meile, baigiant šokoladu. Ypač daug iššūkių patiria ir labiausiai grūdinasi jauniausias. Vyresnieji - stipresni, gudresni ir užuot globoję, skriaudžia, o dalina ne po lygiai, o broliškai, t. y. vyresniam - daugiau.
Daugelis mamų, turinčių du vaikus, svarsto apie trečią. Joms kyla klausimų, ar verta turėti tris vaikus, ar ne per sunku, ar nesigailės, kad neapsistojo su dviem. Svarbu paminėti, kad nėra vienareikšmio atsakymo, nes kiekviena šeima yra unikali ir turi savo išteklius bei galimybes.
Moterys dalinasi patirtimi, kad net jei nepadeda niekas, o vyras dirba, ir visas laisvalaikis praleidžiamas su dviem vaikais, vis tiek nieko nesigailima. Lengva nebus, bet lengva nebūna ir su vienu. Faktas, kad būna krizinių dienų, pervargimų ar susirgus pačiai. Tačiau niekada nesigailėsite turėdama dar vieną vaiką.
Viena mama, turinti du pametinukus, sako, kad kai turėjo vieną, manė blogiau būt negali. Kai turi du žino, kad vienas vaikas yra šnipštas palyginus. Sutikau vieną mamą su trim pametinukais, tai sakė du vaikai yra šnipštas palyginus. Manau su kiekvienu vaiku tėvų galimybės plečiasi iki būtinos ribos tam vaikų skaičiui užauginti. Penkių vaikų mama įsivaikino šeštą. Nes sakė: Kur pavalgo penki, visada atsiras duonos dar vienam.
Trys vaikai! Būdama mergaite, Laura tiksliai žinojo, kad nori būti jauna mama, bet tuomet dar tikrai neįsivaizdavo, kad turės tris vaikus. Pirmagimės Amelijos susilaukė būdama 19 metų, o pagranduko Aisčio - 25-erių. “Vaikai mus išmokė kantrybės. Taip pat išmokom džiaugtis mažais dalykais. Sunkiausia yra sugalvoti, ką veikti visai šeimai, nes visų vaikų poreikiai skirtingi.
Išvykos su trimis vaikais reikalauja kruopštaus planavimo ir dažnai baigiasi didžiuliu nuovargiu ar net nusivylimu. Rasti viešbutį, su kambariu, kuriame visa šeima galėtų apsigyventi kartu, yra pakankamai sudėtinga.
Laura ir Vaidas pasakoja, kad parvykus į namus su Orestu, dukra į brolį reagavo labai ramiai, švelniai, supratingai. Amelijai tuo metu buvo 3 metukai. Tėveliai džiaugiasi, kad nebuvo jokio pavydo, ir broliuko atėjimas sesei nesukėlė jokių neigiamų emocijų. Amelijos ir Oresto santykius jie įvardija, kaip “tobulus”. Reakcija į pagranduką, Aistį, taip pat buvo labai rami, gal net kiek apatiška, nes jau viskas patirta anksčiau. Mama pamena, kad dukrytė labai norėjo sesutės, tad buvo šiek tiek nusivylimo, gavus dar vieną broliuką. Tėvai džiaugiasi, kad Amelija (6m.) su Orestu (3m.) turi labai artimą ryšį. Bet kaip ir visi broliai ar sesės pešasi ir pykstasi.
Laura išleidusi vyresniuosius į darželį, užmigdžius pagranduką, ir pati stengiasi pailsėti, šiek tiek pamiegoti, arba pasidaryti grožio ritualus. Kol kas su vyru laisvalaikio kartu, ar laiko dviese neturime. Vaikai dar maži, daug dėmesio reikalauja, todėl nesinori nieko apkrauti.
Dažnas palydovas - nuovargis. Ypač tuo metu, kai serga vaikai ir tenka vienai mamai tvarkytis su visais trim mažaisiais. Jeigu suserga, kuris nors sunkiau, tuomet ir vyras lieka namuose. Laura sako, kad aplanko ir tokie momentai, kad reikia išsiverkti, išlieti susikaupusias sunkias emocijas, kad po kelių minučių vėl galėtų šypsotis iki ausų ir apkabinusi džiaugtis savo vaikais.
Vienišumo jausmas
Mokykloje nepritampa ir jaučiasi vienišu kas trečias mokinys, tiek pat vaikų išgyvena vienišumo jausmą tėvams skiriantis, kas antras nepilnametis - patirdamas įvairių rūšių smurtą. Taip pat yra emigravus tėvams, netekties ar ligos šeimoje atveju, paauglystės metu.
Paramos vaikams centro psichologė Jūratė Baltuškienė sako, kad vaikai ir paaugliai vieniši gali jaustis ne tik neturėdami draugų, bet ir šeimoje, bendraamžių klasėje, būrelyje. Dažniausiai vienišumo jausmas kankina, kai nėra nė vieno artimo žmogaus, su kuriuo vaikas galėtų apie viską pasikalbėti: pasidžiaugti pasiekimais, pasidalinti planais, sulaukti patarimo, padrąsinimo ir nuraminimo. Toks vaikas būna labiau atsiribojęs nuo kitų, tarsi paskendęs savo pasaulyje, arba, atvirkščiai, norėdamas nebesijausti vienišas, stengiasi užmegzti kontaktą šiurkščiais ir net agresyviais būdais. Abiem atvejais vaikui stinga pasitikėjimo savimi ir kitais, gali jaustis prastesnis už kitus. Tai trukdo kurti santykius ne tik šiuo metu, bet ir suaugus.
Vienišumo jausmas gali būti laikina būsena, pavyzdžiui, šeimai persikėlus gyventi į kitą miestą ar vaikui pakeitus mokyklą, išgyvenant netektį, susirgus artimajam ir pan. Vis dėlto, labai svarbu pastebėti, kad vaikas jaučiasi blogai, pasikalbėti su juo, nuraminti ar tiesiog pabūti kartu. Užuot kritikavus, moralizavus ir menkinus, reikėtų klausyti, ką vaikas sako, jo klausytis, domėtis.
tags: #as #trecias #vaikas #demotyvacija