Vaikų auginimas - tai nuolatinis mokymosi procesas, kupinas iššūkių ir džiaugsmo. Kaip tėvai, mes siekiame užauginti visavertes, savimi pasitikinčias asmenybes, tačiau kartais nežinome, kaip tai padaryti teisingai. Šiame straipsnyje pateiksime patarimus ir įžvalgas, kaip tinkamai elgtis su vaikais, remiantis psichologijos mokslo, pedagogikos ir ilgamete patirtimi.
Vaikų elgesio supratimas
Svarbu suprasti, kad vaikai, ypač iki 3 metų amžiaus, dar nesuvokia priežasties ir pasekmės ryšio. Jie mokosi stebėdami suaugusiuosius, todėl labai svarbu, kad tėvų elgesys būtų tinkamas, pasikartojantis ir adekvatus. Vaikai stebi savo artimiausius žmones, klausinėja ir nori kartu žaisti. Šiuo laikotarpiu jie stengiasi atskirti, kas yra gerai ir kas yra blogai. Pavyzdžiui, jei vaikas dažnai atsiduria situacijose, kuriose vyrauja smurtas, tikėtina, kad ir jis bus linkęs elgtis agresyviai.
Šio amžiaus vaikai jau geba atskirti emocijas iš veido išraiškų ir pastebi, kad emocijos gali kisti priklausomai nuo situacijos, tačiau jiems vis dar sunku suprasti emocijų priežastis ar pačių emocijų pokyčių procesą. Todėl labai svarbu, kad suaugusiųjų elgesys būtų tinkamas, pasikartojantis ir adekvatus, moralės supratimui ir elgesio formavimuisi susidaryti.
Siekiant sukomunikuoti su šio amžiaus vaiku, pirmiausia reikėtų pasistengti vaiką nuraminti, veido išraiškomis ir kūno judesiais parodyti, kad esate atviras, priimantis ir tuomet užduoti atvirus klausimus, siekiant išsiaiškinti, kaip vaikas supranta situaciją. Surinkus šią informaciją, pokalbį galima pakreipti norima linkme, siekiant pakeisti vaiko supratimą, o tuomet ir elgesį.
Bendravimo principai su vaikais iki 3 metų
Montessori pedagogė pateikia 6 bendravimo principus su vaikais iki 3 metų:
Taip pat skaitykite: Šeimos santykiai Biblijoje: tėvo ir vaikų vaidmuo
1. Suteikite daug teigiamų pasirinkimų
Jei vaikai neturi jokių kūrybinių užsiėmimų, jie gana greitai pradeda „netinkamai“ elgtis. Pasirūpinkite tuo, kad iki trimetinukai visuomet turėtų įdomias, amžių atitinkančias veiklas. Tai leis jiems nukreipti savo energiją į kūrybinį, pažintinį procesą. Turėkite pasiruošę kelis „krepšelius“ veiklų. Ar tai būtų lobių krepšiai, ar krakmolainio, vandens karoliukų bliūdas, pirštukiniai dažai, įvairių spalvingų kruopų su tūtelėmis ir žaisliukais paruoštukai, muzikinių rakandų, į foliją suvyniotų dalykėlių kepšeliai ir pan. Krepšeliai neturi būti saugomi vaikų akių lygyje, kad nuolat turėtų naujumo, „šviežumo“ efektą.
2. Apribojimai - aiškūs ir paprasti
Jei jūs turite per daug taisyklių, vaikams sunku jas įsiminti ir jomis vadovautis. Padarykite taisykles paprastomis ir aiškiomis. Dažnai kartokite jas. Stenkitės perteikti jas pozityvia forma: geriau pasakyti „kalbėk šiek tiek tyliau“, nei „nešauk!“.
3. Kreipkitės į knygas
Knygos - stebuklinga priemonė, kuri turi nepaprastai didelį autoritetą vien dėl to, kad ji buvo atspausta ir išleista. Net patys mažiausi jaučia, kad esmė, išdėstyta knygos žodžiuose, pavaizduota paveiksliukuose - yra be galo svari! Istorijų skaitymai su paveiksliukais kaip niekas kitas (nei tėvai, nei pedagogai) įtikinamai perduos mažiesiems žinią, kaip elgtis yra tinkama ir kaip ne. Knygos neturi tos asmeninės įtampos dėl situacijos, kurią perduoda „mokantysis“ žmogus. Dar nuo senų senovės knygos naudojamos moralės pagrindams įtvirtinti, nes jos veikia.
Ką paskaityti? Vardyti gautųsi per ilgai. Yra begalės knygų su socialinėmis situacijomis, netinkamo elgesio ir emocijų pažinimo - kreipkitės pagalbos į artimiausią knygyną ar biblioteką. Kas šiuo metu jums opiausia - žaislų dalybos, skriaudimas, neatsargumas ir pan., tokios tematikos istorijomis ir pasirūpinkite.
4. Ieškokite kito būdo pasakyti „Ne“
Tai be proto sunku! Tačiau dauguma vaikų taip dažnai girdi „ne“, kad tampa jam „atsparūs“. Šis žodelytis netenka savo galios ir sukelia nesąmoningą pasipriešinimo reakciją. Radę kitus būdus išreikšti draudimams, jūs nuimsite „svorį“, kuris įprastai lydį šį žodelytį. Tarkime, galima pasakyti „Tai pavojinga!“, kuomet vaikutis siekia rozetės arba „Skirta ne Sonijai (jūsų vaikiuko vardas)“, kuomet vaikas bando pačiupti saldainį. Kiti variantai: „Mes elgiamės su kitais gražiai“.„Paieškokime kitos išeities“.„Padarykime tai tuojau pat, ne vėliau“. Taigi, kitą kartą, kai ruošitės tarti „ne“, pasistenkite pozityviai perfrazuoti tai ką norėjote pasakyti. Nustebsite, kokios - kitokios vaiko reakcijos galite sulaukti.
Taip pat skaitykite: Sprendimai, jei vaikas nemiega lovytėje
5. „Mes“
Daugelio mamų naudojamas daugiskaitos asmuo, kuomet kalba eina apie vaiką ir jo veiklą (mes išsimaudėme, mes pavalgėme) ir pan., kad ir kaip keistai beskambėtų vaikų neturintiems, išties turi didelį svertą: vaikams iki trejų metų, padaryti prašomą darbą bus daug lengviau (ir noriau), kai jūs darysite tai kartu: „pavalgykime“, „išsimaudykime“, „susitvarkykime žaislus“, „keliaukime“ ir pan. Nieko stebėtina, jei dvimetinukas nesitvarkys žaislų, paraginus jį žodžiais „susitvarkyk žaislus“. Tačiau tikėtina, kad jis nutipens paskui, kai pasiūlysite susitvarkyti kartu žaidybine forma (bžžž, gaudyk mašinėlę ir parkuok ją į garažą), o „pakeliui“ dar knygutę apie netvarkos nykštuką pasiskaitinėsite.
6. Gerbti vaiko nuomonę
Iš teorijos mes gerai žinome, kad iki 6 metų vaikas deda pagrindus to, ant ko bus pastatytas jo likęs gyvenimas. Vaiko asmenybė susiformuoja dar gerokai iki 6 metų. Vaiko elgesys, kuris jus liūdina - tėra bandymas išsivaduoti iš „jauniklio narvelio“ ir judėti nepriklausomybės link. Tėvų kantrybė šiuo klausimu lengvai prarandama, jei susikoncentruojama ties neigiamais dalykais. Kuo daugiau pagarbos galėsime suteikti vaiko pasirinkimui, tuo mažiau konfliktų turėsime.
Kaip auginti ir auklėti visavertę, savimi pasitikinčią asmenybę?
Siūloma remtis šiais devyniais paprastais žingsniais, kurie padės susidaryti oraus auklėjimo vaizdą: svarbiausia - nuo pat pirmųjų dienų ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi.
- Ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi. Vaikai pradeda suvokti savo kaip vaiko poziciją, kai mato save tėvų akimis. Jūsų vaikai sugeria jūsų balso toną, kūno kalbą ir kiekvieną išraišką. Pagyrimas, kad ir koks mažas būtų pasiekimas, privers juos didžiuotis. Galėdami būti savarankiški - daryti tam tikrus darbus ar priimti sprendimus - jie jausis pajėgūs ir stiprūs. Venkite dėstyti kažkokius pareiškimus ar naudoti žodžius kaip ginklus. Tokie komentarai kaip „kaip kvailai čia pasielgei!“ arba „elgiesi kaip kūdikis, o ne kaip mažasis brolis!“ daro lygiai tokią pačią žalą, kaip ir fiziniai smūgiai. Atidžiau rinkitės žodžius ir būkite atjaučiantys.
- Pozityvus požiūris. Kiek kartų per dieną neigiamai reaguojate į savo vaikus? Pastebite, kad kritikuojate kur kas dažniau nei sakote komplimentus ir motyvuojate? Kur kas veiksmingesnis būdas nei kritikuoti - pastebėti, kai vaikai kažką daro gerai ir tai pasakyti: „Paklojai lovą neprašytas - nuostabu!“ arba „Stebėjau, kaip žaidi su seserimi, ir pastebėjau, kad buvai labai kantri“. Kiekvieną dieną pastebėkite situacijų, už kurias galėtumėte vaiką pagirti. Būkite dosnus „apdovanojimų“ - jūsų meilė, apkabinimai ir komplimentai gali daryti stebuklus ir dažnai tokio paskatinimo visiškai pakanka.
- Drausmė. Drausmė yra būtina kiekvienoje šeimoje. Drausmės tikslas - padėti vaikams tinkamai elgtis ir išmokti susivaldyti. Jie gali bandyti jūsų kantrybės ribas, testuoti jus, tikrinti nustatytas namų taisykles, tačiau iš tiesų tėvai ribas apibrėžia ir siekia drausmės, norėdami, kad vaikai išaugtų atsakingais suaugusiaisiais. Namų taisyklių nustatymas padeda vaikams suprasti tėvų lūkesčius ir išsiugdyti savikontrolę. Reikėtų turėti ir poelgių sistemą: vieną įspėjimą, po kurio atsiras tokių pasekmių, kaip „laiko limitas“ ar privilegijų (naudų) praradimas. Dažna tėvų klaida yra nesugebėjimas paisyti pasekmių. Negalite vieną dieną drausminti vaikų už spyriojimąsi ar atsikalbinėjimą, o kitą dieną to nepaisyti.
- Kokybiškas laikas kartu. Tėvams ir vaikams dažnai būna sunku susiburti, pavyzdžiui, kartu papietauti ar pavakarieniauti, jau nekalbant apie kokybišką laiką kartu. Tačiau tikriausiai nėra nieko, ko vaikai norėtų labiau negu pabūti ilgėliau kartu su tėvais. Kelkitės 10 minučių anksčiau ryte, kad galėtumėte pavalgyti pusryčius kartu su vaiku arba tiesiog palikite indus kriauklėje ir pasivaikščiokite kartu po vakarienės. Naudinga planuoti laiką kartu su vaikais. Kiekvieną savaitę suplanuokite „ypatingą vakarą“ ir leiskite laiką drauge, o ką veiksite ir kaip leisite laiką tegu nusprendžia vaikai. Panašu, kad paaugliams reikia mažiau tėvų dėmesio nei mažesniems vaikams. Kadangi tėvams ir paaugliams yra mažiau galimybių susiburti, tėvai turėtų rasti laiko vos paaugliui vaikui prireikus. Sutelkite visą dėmesį, atidėkite darbus, jei jūsų paauglys paprašys pasikalbėti ar išreikš norą įsitraukti į kasdienes šeimos veiklas. Tokios paauglio užuominos gali būti ir tam tikros pagalbos signalas. Nesijauskite kalti, jei esate dirbantys tėvai. Įskaitytini ir net visai maži pasibuvimai.
- Būkite pavyzdžiu. Kaip elgtis tam tikrose situacijose maži vaikai mokosi stebėdami savo tėvus. Kuo jie mažesni, tuo daugiau elgsenos būdų perima iš jūsų. Prieš pradėdami niršti, šaukti ar rėkti ant savo vaiko, pagalvokite, ar tikrai norite, kad taip jūsų vaikas elgtųsi supykęs? Prisiminkite: jus nuolat stebi jūsų vaikai. Modeliuokite savo elgseną taip, ką norėtumėte matyti savo vaikuose: pagarba, draugiškumas, sąžiningumas, gerumas, tolerancija. Rodykite nesavanaudišką elgesį. Darykite tam tikrus dalykus už kitus žmones nesitikėdami atlygio, padėkite, užjauskite. Nepamirškite padėkoti ir pasakyti komplimento.
- Paaiškinimai. Nesitikėkite, kad vaikai viską padarys vien dėl to, kad jūs „taip sakote“. Jie nori ir nusipelno paaiškinimų, kaip ir suaugusieji. Jei neskirsime laiko paaiškinti, vaikai pradės abejoti mūsų diegiamomis vertybėmis ir motyvais, ims svarstyti, ar jie apskritai svarbūs. Aiškiai išsakykite savo lūkesčius. Jei yra problema, apibūdinkite ją, išsakykite savo jausmus ir paprašykite vaiko sprendimo ieškoti kartu. Būtinai įtraukite pasekmes. Duokite patarimų, pateikite pasiūlymų. Būkite atviri ir savo vaiko pasiūlymams. Derėkitės.
- Aplinkos pritaikymas. Jei dažnai jaučiatės bejėgis dėl savo vaiko elgesio, galbūt jūsų lūkesčiai per dideli. Vaiko aplinka turi įtakos jo elgesiui, todėl galbūt galėsite pakeisti jo elgesį pakeitę aplinką. Jei pastebite, kad nuolat sakote „ne“ savo 2 metų vaikui, ieškokite būdų, kaip pakeisti aplinką, kad būtų mažiau draudimų, galbūt ji būtų saugesnė užsiimti tam tikromis veiklomis. Jums nereikės sakyti „ne“, o vaikui - nervintis. Keičiantis jūsų vaikui, pamažu turėsite keisti ir savo auklėjimo stilių. Paaugliai elgsenos pavyzdžius, nors tėvai šiuo laikotarpiu irgi turi įtakos, daugiau perima ne iš tėvų, o bendraamžių. Tačiau ir toliau drąsinkite nors jau ir paaugusį vaiką, duokite patarimų ir drausminkite, kai reikia: taip jis įgaus vis daugiau savarankiškumo.
- Atsakomybė už klaidas. Būdami tėvai, jūs esate atsakingi už savo vaikų, vadinkime, klaidas ir tinkamą nukreipimą. Kai tenka kalbėtis su vaiku kad ir dėl ne itin malonių dalykų, venkite priekaištų, kritikos ar kaltųjų ieškojimo: tai pakerta vaiko savivertę ir gali sukelti pasipiktinimą. Net drausmindami vaikus stenkitės juos ugdyti ir skatinti.
- Tobulumo nebuvimas. Pripažinkite: tikrai nesate tobulas tėvas ar mama. Jūs, šeimos lyderis, turite stipriąsias ir silpnąsias puses. Pripažinkite savo stiprybes: „Aš esu mylintis ir atsidavęs.“ Pažadėkite dirbti su savo silpnybėmis: „Aš turiu dar labiau laikytis namuose nustatytų taisyklių.“ Kelkite realius lūkesčius sau, sutuoktiniui ir savo vaikams. Pabandykite kontroliuoti auklėjimą. Sutelkite dėmesį į tas sritis, kurioms reikia skirti didžiausią dėmesį, o ne bandykite viską spręsti vienu metu. Pripažinkite, kai esate perdegęs. Susitelkimas į savo poreikius nedaro jūsų savanaudžiais. Visai neturite laiko pabūti su vaiku?
Taisyklės ir susitarimai
Taisyklių trūkumas gali pridaryti tiek pat žalos, kaip ir perdėtas bausmių naudojimas. Į taisyklių nustatymą būtina įtraukti vaiką. Taip jam lengviau jas suprasti, yra aiškiau, kodėl jos reikalingos. Svarbu aptarti, kokios jų laikymosi ar nesilaikymo pasekmės. Tokiu būdu suteikiama galimybė visiems šeimos nariams išsakyti savo nuomonę, ugdomi derybiniai įgūdžiai. Taisyklės turėtų būti nuoseklios ir pastovios, nekeiskite jų vos pasikeitus nuotaikai. Tačiau būkite lankstūs, kai tam yra tinkama priežastis.
Vaikų priešgyniavimasis ir tėvų savitvarda
„Padėkite, nebesusitvarkau ir su vaiku, ir su savimi“, - tokiais žodžiais į vaiko teisių apsaugos specialistus neretai kreipiasi tėvai, susiduriantys su vaikų priešgyniavimusi ir dėl to prarandantys savitvardą. Tėvai skundžiasi, kad kai vaikas neklauso, pradeda trūkti kantrybė ir sunku valdytis. Kaip laiške rašo tėtis Rimvydas (vardas pakeistas), jo „dešimtmetis nuolat atsikalbinėja, maištauja, pastaruoju metu dažniausi jo žodžiai - „nedarysiu“, „nenoriu“, „neisiu“. Kad ir ką sakytume, viskas negerai, netinka. Vaikas tarsi specialiai elgiasi priešingai nei sakoma, lyg bandytų mūsų kantrybę. Kartais galvojame, kad auginame maištininką. Pasitaiko, kad neištvėrę jį subarame pakeltu tonu, pagrasiname.
Taip pat skaitykite: Nuomonės apie tėvų įsipareigojimus
Po tokių situacijų dažniausiai kyla konfliktai, kurių pasekmės būna skaudžios: tarp tėvų ir vaikų prarandamas pasitikėjimas, nebėra nuoširdžių pokalbių, supratimo ir palaikymo.
Maištaujančių ar kitaip netinkamai besielgiančių vaikų tikslas nėra konkrečiai supykdyti ir erzinti tėvelius ar kitus šeimos narius. Būna ir taip, kad vaikas pats nesuvokia ir negali įvardyti, kaip jis jaučiasi ir kodėl netinkamai elgiasi. Paprastai vaikai yra linkę prieštarauti tėvams, kai jiems trūksta tėvų dėmesio. Tai reiškia, kad vaikams trūksta fizinio kontakto, artimo emocinio ryšio, todėl jie visais įmanomais būdais siekia būti tėvų dėmesio centre, siekia būti mylimi, svarbūs ir pastebimi. Ypač tarp brolių ir seserų vyrauja neteisybės ar nelygybės pojūtis tada, kai tėvai skirtingai teikia dėmesį savo vaikams. Tokiais atvejais rekomenduojama skirti laiką kiekvienam vaikui su kiekvienu iš tėvų atskirai, t. y. skirti individualų laiką vaikui. Tais atvejais, kai šeimoje auga vienas vaikas ir jis dažnai neduoda tėvams ramybės, taip pat svarbu sutarti aiškų laiką, kada tėveliai galės jam skirti individualų dėmesį.
Ypatingai jaunesni vaikai neturi kantrybės ir visko nori čia ir dabar. Tokiais atvejais tėveliai gali informuoti savo atžalas sakydami, pavyzdžiui, „šiuo metu esu užsiėmusi, tačiau kai baigsiu (įvardyti, kokią veiklą atliekate ir kodėl ją svarbu padaryti), tuomet tau skirsiu laiko / su tavimi pažaisiu“. Labai svarbu išpildyti savo pažadą. Jeigu dėl tam tikrų priežasčių tėvai negali ištesėti duoto pažado, geriausia vaiką informuoti dėl kokių priežasčių taip nutiko ir aptarti kitą pasibuvimo laiką.
Kita dažna prieštaraujančio elgesio priežastis yra nuovargis. Kai vaikas yra pavargęs, jis yra linkęs savo emocinį būvį išlieti ant artimiausių žmonių. Pagalba suvokti dėl ko ir kaip yra jaučiamasi veikia tarsi žaibolaidis trenkiant žaibui, tačiau reikėtų neapsigauti - vieno žaibolaidžio nepakaks. Kiekvienam atvejui prireiks kantrybės ir resursų išmokyti vaiką atpažinti nuovargį bei tinkamai jį pašalinti. Tėveliams patariama kartu su vaiku atrasti, kokie būdai vaikams padeda atsipalaiduoti, pailsėti.
Nereta tėvų ir vaikų konfliktų priežastis yra vaikų savarankiškumo problema. Vieni iš pirmųjų savarankiškumo įgūdžių atsiranda tuomet, kai vaikai pradeda norėti tvarkytis. Tas etapas ateina tada, kai vaikai dar patys nelabai moka koordinuoti savo kūno ir jų namų ruošos darbai atrodo kaip netvarka ar terlionė. Vėliau vaikui augant galima labiau jį pamokyti ir paraginti prisijungti prie sudėtingesnių namų ruošos darbų. Lygiai taip pat savarankiškumą galima ugdyti per atsakomybės atidavimą vaikams už laisvo laiko praleidimą. Šiuolaikiniai vaikai yra įpratę prie įvairių pramogų bei veiklų, kurias dažniausiai organizuoja tėvai. Dėl to vaikai turėdami neužimto laiko reiškia pretenzijas tėvams, nes jiems nuobodu ir nėra ką veikti. Nuobodžiaujantys vaikai pradžioje būna itin irzlūs, nepakantūs, reikalaujantys ir neatliekantys savo pareigų.
Taigi atpažinus maištaujančio vaiko elgesio priežastį ir padedant vaikui lavinti jo emocinį intelektą, nenustebkite, kad norimam rezultatui pasiekti reikės laiko. Nuosekliai naudojant susitarimus su vaikais, atsižvelgiant į jų nuomonę, įtraukiant į šeimos buitinį gyvenimą, vaikai turi unikalią progą pasijusti reikalingi, svarbūs ir mylimi. Vaiko teisių apsaugos specialistai pataria tėvams jaučiant, kad patys nebekontroliuoja situacijos, nebijoti kreiptis pagalbos į psichologą. Pastarasis, stebėdamas situaciją iš šalies, atkreipdamas dėmesį tiek į tam tikrą vaiko elgesį, tiek į tėvų reakcijas, nuostatas, iškilus vaiko elgesio problemoms bei kartu su šeimos nariais išgrynindamas galimus sprendimo būdus gali suteikti profesionalią pagalbą.
Primename, kad fizinis skausmas yra netoleruojamas, tai negali būti auklėjimo priemonė. Vaikas neturi galimybės apsiginti. Fizinio veiksmo panaudojimas prieš vaiką padaro didelę žalą jo psichologinei būsenai ir ateičiai, nes vėliau, vaikas atėjęs į darželį ar mokyklą, taip pat gali smurtauti prieš kitus vaikus.
Emocinis intelektas
Dabartinėje visuomenėje emocinis intelektas tampa vis svarbesnis. Vaikystėje nesuprantame emocijų ir nemokame jų valdyti. Nors užaugome girdint pasakymus „neverk“ ar „nėra dėl ko liūdėti“ - iš tikrųjų apie tai svarbu kalbėti. „Vaikai turi suprasti, kad jie gali būti visokie ir kad visos emocijos yra geros. Tačiau taip pat turi žinoti ribas bei taisykles“, - tikina darželio mokytoja Kamilė Drukteinienė. Ji tėvams pataria domėtis pozityviu bendravimu, daugiau kalbėtis su vaikais, parodyti rūpestį emocijomis.
K. Drukteinienė dirba su ikimokyklinio amžiaus vaikais, kuriems pyktis, liūdesys ar nusivylimas - pačios didžiausios emocijos pasaulyje. Todėl moteris tikina, jog naudinga mokyti vaikus, kaip reikia elgtis, kai jos ateina ir nepavyksta savęs suprasti. „Negalime slopinti vaikų emocijų. Tarkime, jis yra be galo linksmas, būna, kad net šokinėja iš laimės. Nesakykite, kad viskas, tu dabar geriau atsisėsk. Geriau paklauskite, kodėl jis džiaugiasi. Galbūt jis nori nupiešti ką nors seneliams, kurie šiandien vakare atvažiuos į svečius. Turite kalbėti ir nukreipti džiaugsmą naudinga linkme“, - pasakoja K. Drukteinienė.
Ji taip pat sako, kad vaikui sunku suvokti liūdesio emociją. ,,Reikia suprasti, kad mažam vaikui jo mažos problemos yra pačios didžiausios. O apie jas būtina kalbėti. Jeigu pasakysite, kad nėra čia dėl ko verkti, tai, ko gero, jis pas jus neateis su didelėmis problemomis. Tiesiog užsisklęs, nerodys emocijų ir nebenorės kalbėti apie bet ką kitą“, - tikina pašnekovė. Taip pat darželio mokytoja sako, kad ir suaugusiems svarbu parodyti supratingumą. „Suprantu, kad tau liūdna, jog tu nenori autis botų. Išreikšdami savo suprantu, turime pateikti paaiškinimą, kodėl visgi reikia apsiauti batus“, - taip pat K. Drukteinienė pripažįsta, kad būna ir gilesnių problemų. Todėl išreiškus savo supratingumą, ji pataria paklausti, kuo galima mažam vaikui padėti. „Gal tau reikia apsikabinimo? Gal nori pabūti vienas ar paklausyti muzikos? Gal nori paskaityti knygą? Yra vaikų, kuriems būtent tai padeda įveikti liūdesį. Su pykčiu yra visiškai tas pats. Ko gero, tai yra pati sunkiausia emocija tiek suaugusiesiems, tiek vaikams.
Pasak K. Drukteinienės, vaikams sakoma, kad jie gali būti pikti, ir tai yra gerai. Tačiau kartu leidžiama suprasti, kad tai nereiškia, jog jie gali būti nemalonūs kitiems. Pavyzdžiui, savo pyktį gali įveikti nukreipdami dėmesį į sensorinius buteliukus. Juos vartant, stebint ar pakratant greičiau nurimsta emocijos. Taip pat pašnekovė pabrėžia, kad ne tik vaikai, bet ir suaugę žmonės gali ir turi verkti. Dažnais atvejais tėvai patys bijo kalbėti apie savo emocijas. „Aš nesu specialistė, tačiau manau, kad viena iš priežasčių, kodėl didelė dalis vyrų palūžta - jiems buvo nuolat kartojama, kad vyrai neverkia. Jie gali pykti ar liūdėti, tačiau nepriimtina to parodyti viešai. O ką jiems daryti? - klausia pašnekovė. - Todėl atsiranda alkoholis, depresijos ir visa kita. Aš irgi bijojau atėjusi į darbą rodyti emocijas. Vienas iš būdų, kaip paskatinti vaiką kalbėti - rodyti savo emocijas. Tėvai gali sakyti, kad jiems liūdna dėl to, kaip jų vaikai elgiasi: „Esu piktas, nes tu nemaloniai su manimi kalbi.“ Jei jie įvardins emocijas, kartu mokys vaikus, kuriems bus lengviau suprasti ne tik tėvus, bet ir save. „Kai atskleisite, kaip jaučiatės, vaikas dažniausiai suklus, atsitrauks ir pribėgęs pasakys, kad atsiprašo. Tai - labai nuoširdūs dalykai, ateinantys tik per emocijas“, - taip pat specialistė tvirtina, kad vaikai niekada nenori įskaudinti, nuliūdinti ar supykdyti savo artimų žmonių.
Emocijų pripažinimas ir mokėjimas apie jas kalbėti mažina vaikų pyktį ir liūdesį. Žinoma, to visiškai išvengti neįmanoma. „Galiu dar kartą pakartoti, kad visiškai visos emocijos yra geros ir tinkamos, tačiau jos ateina ir praeina. Vaikui tai taip pat galima sakyti, kad tu paliūdėk ir tai praeis“, - sako K. Drukteinienė ir taip pat atskleidžia, kad apsikabinimas yra geriausias vaistas. Taip pat svarbu įvardinti, kad mes, suaugusieji, suklydome ir atsiprašome, pavyzdžiui, už tai, jog šaukėme, kai buvome pavargę. Tuomet vaikams bus lengviau suprasti, kada jie klysta patys. „Bet kokiu atveju tėvai - aukščiausias autoritetas ir tik savo pavyzdžiu gali daug duoti mažiesiems.