Įvadas
Aristotelis, vienas iškiliausių senovės Graikijos filosofų, paliko gilų pėdsaką ne tik politikos, etikos, bet ir šeimos bei vaikų auklėjimo srityse. Nors jo požiūris į vaikystę skiriasi nuo šiuolaikinio, jis atspindi to meto visuomenės vertybes ir normas. Šiame straipsnyje nagrinėsime Aristotelio idėjas apie vaikus, šeimos vaidmenį ir auklėjimo svarbą, remiantis istoriniais šaltiniais ir jo paties raštais.
Vaikas Aristotelio Akimis
Senovės graikams, įskaitant Aristotelį, vaikas nebuvo laikomas pilnaverte asmenybe. Jis buvo prilyginamas gyvuliui, o jo būvis apibūdinamas kaip laukinis ir nenustygstantis vietoje. Aristotelis teigė, kad žmogus iš prigimties yra politinis gyvulys, o vaikas - tik paprasčiausias gyvulys.
Nepaisant tokio požiūrio, vaiko gimimas buvo labai svarbus giminės tęstinumui. Tai atsispindėjo religijoje, kur deivių, globojančių gimdyves, gausa rodo, kad vaiko atėjimas į pasaulį buvo reikšmingas, bet kartu ir pavojingas įvykis moteriai. Nėščias moteris ir gimdyves globojo skirtingos deivės, tokios kaip Artemidė, Hera, Eileitija, Leto ir net Hekatė. Moterys aukodavo dovanas, melsdamos sėkmingo gimdymo, o vėliau už jį atsidėkodavo.
Šeimos Svarba ir Vyro bei Žmonos Santykiai
Aristotelis pabrėžė šeimos svarbą, teigdamas, kad vyro ir žmonos draugystė kyla iš prigimties. Žmogus iš prigimties labiau linkęs gyventi dviese negu valstybinėje bendrijoje, nes šeima yra pirmesnė ir būtinesnė negu valstybė. Nors gimdyti vaikus būdinga visiems gyvūnams, žmonės gyvena bendrai ne tik tam, kad gimdytų vaikus, bet ir kad tenkintų kitus kasdieninio gyvenimo poreikius.
Aristotelis pripažino darbo pasidalijimą tarp vyro ir moters šeimoje. Vyro darbai kitokie negu moters, todėl suėję į draugę jie vienas kitam padeda. Ši draugystė teikia ir naudą, ir malonumą, o jei abu [ir vyras, ir žmona] geri, tai draugystė grindžiama dar ir dorybe. Vaikai juos tvirtai susieja, todėl bevaikiai sutuoktiniai pasidaro vienas kitam svetimi. Vaikai yra abiejų bendras turtas - jie ir palaiko tą ryšį.
Taip pat skaitykite: Patarimai tėvams: 2 metų vaikas rėkia
Aristotelio veikale „Oikonomikos“ pateikiamos rekomendacijos moterims, norinčioms tapti "geromis žmonomis". Gera žmona turi būti savo namų šeimininkė, tvarkydama viską pagal vyro nustatytas taisykles. Ji neturėtų leisti niekam įžengti į namus be vyro žinios, labiausiai bijodama apkalbų ir nepadorios reputacijos. Žmona privalo mokėti kontroliuoti pinigus, skirtus vyro patvirtintoms šventėms, o peržengti šią sumos ribą ji gali tik pirkdama rūbus ar papuošalus. Visais kitais atvejais moteris turi paklusti savo vyrui ir nesikišti į savo vaikų santuokų organizavimą.
Tinkamai besielgianti moteris turi savo vyro norus laikyti įstatymais, kuriuos jai skiria dieviškoji valia kartu su santuoka ir turtu. Jeigu ji klausys vyro norų kantriai ir paklusniai, tai savo namus valdys be sunkumų. Tačiau moteris turi palaikyti savo vyrą ne tik laimėje, bet ir nelaimių metu.
Vyras, savo ruožtu, turi skirti daug dėmesio savo žmonos auklėjimui, nes vaikai gali greitai išduoti. Jis turi elgtis su žmona deramai, pagarbiai ir išlaikytai. Jeigu žmona pasiėlgė netinkamai, vyras turi jai patarti pagarbiu ir ramiu balsu.
Auklėjimo Etapai ir Socializacija
Senovės Graikijoje vaikai augo dalyvaudami įvairiose religinėse apeigose ir ritualuose. Prie namų durų buvo prisegama alyvmedžio šakelė, jei gimė berniukas, vilnos kamuolėlis - jei mergaitė. Vardas buvo duodamas tik po kelių dienų, tai paaiškinama dideliu kūdikių mirtingumu.
Praėjus penkioms, septynioms arba devynioms dienoms po vaiko gimimo, graikai atlikdavo vadinamąjį vaiko pripažinimo ritualą, arba Amfidromijas. Šio ritualo metu kūdikis buvo guldomas ant grindų, tėvas jį pakeldavo, taip pripažindamas, kad jis yra teisėtas jo vaikas.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti jautriam vaikui darželyje?
Vos sulaukęs trejų, mažasis atėnietis turėdavo dalyvauti vyno dievo Dioniso garbinimo šventėje Antisterijose. Šioje šventėje dalyvaudavo ir maži berniukai: jie gaudavo dovanų miniatiūrines taures ir galėdavo su suaugusiaisiais ragauti šviežią vyną. Tai buvo pirmas žingsnis berniuko tapimo miesto piliečiu link. Mergaitės šioje šventėje nedalyvaudavo.
Berniukai ir mergaitės kartu žaisdavo iki septynerių metų, Platono teigimu, iki šešerių. Sulaukę šio amžiaus vaikai buvo atskiriami pagal lytis - mergaitės likdavo su šeimos moterimis, o berniukai pradėdavo mokslus, eidavo į gimnaziją ir palestrą. Tiesa, mergaitės iš aristokratų šeimų turėdavo galimybę atlikti vadinamąją tarnybą - mokymus Artemidės arba Atėnės šventyklose.
Areforės buvo nekaltos 7-11 metų mergaitės, išrenkamos iš kilmingų atėniečių šeimų. Jos vilkėdavo tik baltus rūbus ir buvo pasipuošusios tik auksiniais papuošalais. Manoma, kad kasmet buvo išrenkamos keturios mergaitės, dviem iš jų buvo skiriama svarbi miesto globėjos Atėnės apdaro peplo audimo užduotis, kitos dvi turėdavo atlikti slaptą ritualą Areforijų šventės metu.
Brauronijų šventė, vykdavusi Braurono mieste, buvo skirta Artemidei pagarbinti. Šventykla garsėjo ritualu, kurio metu mergaitės vaidindavo mešką. Manoma, šios apeigos leisdavo išsivaduoti iš laukinio vaikystės pasaulio ir pereiti į merginos, pasiruošusios vedyboms, būseną.
Kaneforė, arba pintinių nešiotoja, būdavo jau sulaukusi tuoktis tinkamo amžiaus - 12-14 metų. Kaneforė Panatėnajų šventės metu turėdavo nešti pintinę, kurioje, kaip manoma, buvo sudėtos aukos, skirtos Atėnei.
Taip pat skaitykite: Sprendimai, jei vaikas nemiega lovytėje
Jauno vaikino tapimas suaugusiu vyru buvo kiek ilgesnis, ir tam neužteko vien tik kūno brandos ženklų. Vaikinai lankydavo gimnaziją ir palestrą, kur treniruodavosi, mokydavosi rašto, muzikos meno. Sulaukę maždaug šešiolikos metų, berniukai buvo priimami į fratriją - senovės Atėnų savarankišką visuomenės struktūrą, jungiančią miesto piliečių šeimas.
Po priėmimo į broliją kitas svarbus įvykis jauno vaikino gyvenime buvo efebija. Sulaukę aštuoniolikos metų, vaikinai stodavo į karo tarnybą, kuri trukdavo dvejus metus. Efebus galime palyginti su hoplitais Spartoje, jie buvo mokomi karo meno paslapčių.