Ar vaikas, ateidamas į pirmą klasę, jau turi mokėti skaityti ir skaičiuoti? Kas nutinka, jei jis to neįgijo priešmokyklinėje klasėje? Šis klausimas kelia daug diskusijų ir nerimo tiek tėvams, tiek pedagogams. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kokie reikalavimai keliami būsimiems pirmokams Lietuvoje, kaip vertinamas vaiko pasirengimas mokyklai ir kodėl svarbu individualizuoti ugdymo procesą.
Priešmokyklinis ugdymas ir jo tikslai
Lietuvoje priešmokyklinis ugdymas yra privalomas. Pagal priešmokyklinio ugdymo programą, vaikas turėtų mokėti sieti garsą su raide, skirti raides nuo kitų ženklų ir simbolių, atpažinti daugumą abėcėlės raidžių. Baigdamas šį etapą, vaikas turėtų mokėti perskaityti nesudėtingos skiemeninės struktūros pavienius žodžius ir parašyti daugumą spausdintinių abėcėlės raidžių. Programa taip pat numato, kad vaikas bando tinkamai laikyti rašiklį.
Tačiau svarbu suprasti, kad vaikų ugdymasis yra individualus, kiekvieno tempas - skirtingas. Į pirmą klasę susirenka įvairių patirčių ir galimybių vaikai: jau perskaitantys ilgesnius tekstukus, tie, kurie dar perskaito tik trumpą sakinį, taip pat grįžę iš užsienio vaikai, sunkiau kalbantys lietuviškai.
Mokytojo vaidmuo individualizuojant ugdymą
Labai svarbu, kad pirmoje klasėje mokytojas ugdymą individualizuotų. Jei vaikas atėjo į pirmą klasę mokėdamas skaityti, mokytoja gali paprašyti jį perskaityti užduotį ar kitokį tekstą. Tačiau jei mokytojas mato, kad vaikui sunkiau formuojasi skaitymo įgūdis, jis turėtų atsižvelgti į moksleivio individualumą, patiriamus sunkumus ir personalizuoti ugdymą. Švietimo įstatyme tai aiškiai parašyta. Žodžio „reikalauti“ išvis neturėtų būti.
Pasirengimo mokyklai vertinimas Valdorfo pedagogikoje
Valdorfo pedagogai, vertindami vaiko pasirengimą mokyklai, žiūri į vaiką, stebi jo vystymąsi. Valdorfo pedagogikoje akcentuojama, kad kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo ypatumų. Pirmąjį septynmetį vaikas auga, vystosi jo fizinis kūnas, formuojasi įpročiai ir jis mokosi mėgdžiodamas. Todėl svarbu, kad vaikas matytų maistą gaminančią mamą, meistraujantį tėtį, o gal namų ruošos darbus daro visi drauge. Vaikas mėgdžioja ir mūsų vidinę būseną.
Taip pat skaitykite: Patarimai tėvams: 2 metų vaikas rėkia
Apie šeštuosius gyvenimo metus vaikai išgyvena nuobodulio laikotarpį. Aplinka, kurioje vaikas augo, jau pažįstama, gimsta vidinis troškimas naujam pažinimo etapui. Valdorfo pedagogika siūlo ne kuo greičiau nuvyti nuobodulį, o leisti jį išgyventi, nebijoti luktelti, kol iš vaiko vidinių resursų gims naujos kokybės smalsumas, sugebėjimas matyti ir žavėtis mokytoju bei susitelkti kryptingai veiklai su bendraamžiais.
Vienas iš dalykų, kurį visada aptariame - tai fizinė vaiko branda ir jos ženklai. Pavyzdžiui, prieš mokyklą vaikui pasikeičia pieniniai dantys, ant vienos kojos gali šokinėti pirmyn - atgal, kairėn - dešinėn. Tačiau svarbu suprasti, kad fizinė branda ne visada atspindi socialinę ir psichologinę brandą.
Socialinė ir emocinė branda
Mokyklai pasirengęs vaikas gali išklausyti tėvo, kai jis kažką sako, bent kelis sakinius ir padaryti, ko yra prašomas. Brandą rodo, kai vaikas gali klausytis suaugusiojo ir priimti, kad dabar bus vienaip ar kitaip. Jeigu vaikas jau pakankamai brandus mokyklai, jis taip pat gali atpasakoti istorijas. Girdėjo pasaką darželyje - grįžęs iš darželio ar kitą dieną gali ją pasekti tėvams. Jei pats kažką patyrė, stebėjo, irgi gali rišliai tai papasakoti.
Socialinę vaiko brandą atskleidžia situacijos, kai vaikas gali pasirūpinti savimi: apsirengti, užsirišti batus, atlikti paprastus darbus, nuvalyti ar padengti stalą, padėti mamai ar tėčiui tvarkytis. Vaikai, kurie subrendę mokyklai, geba aiškintis ir spręsti santykiuose iškylančias problemas, pasiruošę derinti savo ir kitų vaikų interesus.
Piešiniai kaip brandos rodiklis
Daugybę metų sprendžiant, ar vaikas gali eiti į mokyklą, jam reikėdavo piešti žmogų. Vertindavo, kiek jis turi pirštų ir panašius dalykus. Valdorfo pedagogai piešiniuose įžiūri panašius dalykus. Jei trejų metų vaiko piešinys - galvakojis, kaip saulutė kabanti kažkur, tai iš to burbuliuko vis labiau ryškėja žmogus. Paskui jis skraido popieriaus lape, vėliau leidžiasi žemyn. Kai vaiko piešiamas žmogus atsistoja ant žemės, kai namas pastatomas šalia, irgi ant žemės, kai atsiranda pasikartojančių detalių - tai rodo subrendimą mokyklai. Svarbu simetrija. Kai jos nėra, tai gali rodyti, kad vaikui kažkas nutiko.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti jautriam vaikui darželyje?
Tačiau svarbi ir tokia žinia: yra vaikų, kurie nelinkę reikšti savęs per piešinį. Kartais pagal piešinį vaikas gali atrodyti nedidelis, nors iš tikrųjų jam jau septyneri metai. Visur yra išimčių. Vaikai, kaip ir mes, suaugusieji, labai individualūs.
Nuobodulio svarba
Labai svarbu nuobodulio neišbraukti iš vaiko gyvenimo. Mes dabar linkę sudominti vaikus visu kuo, užimti nuo ryto iki vakaro, bet nuobodžiaujant irgi kažkas vyksta. Galbūt virškinama jau turėta patirtis arba pereiname į kitą brandos etapą: tai, koks buvo mūsų žvilgsnis, interesas, susidomėjimas, jau įsisavinta, išmokta, išžaista, o į tą naują dar nepereita. Leisdami išgyventi ir šitą periodą, mes rodome pagarbą vaikystei. Kad tas periodas irgi reikalingas, kaip darbymetis ir atostogos.
Ankstesnis ėjimas į mokyklą
Dažnai klausimas dėl ankstesnio vaiko ėjimo į mokyklą kyla dėl jo intelektinės brandos. Vaikas pažįsta raides, gali perskaityti vardą, skaičiuoja. Tačiau, kad būtų labai paankstėjusi socialinė ir emocinė branda - praktiškai nebūna tokių dalykų.
Tėvų vaidmuo ir lūkesčiai
Dalis tėvų sunerimę dėl vaikų akademinių žinių lygio. Lietuvos moksleivių pasiekimai tarptautiniame kontekste nėra labai aukšti. Lyginantis su Azijos šalimis klausiama: kaip mūsų vaikai pasaulyje konkuruos su tais, kurie anksti pradėjo siekti žinių?
Tačiau svarbu suprasti, kad kiekvienas vaikas yra individualus, jis mokysis savo būdu, savo keliu, savo tempu. Truputį leidžiame jam tai daryti ir tokiu būdu vystome nuostabų dalyką - kūrybingumą. Tai, ką žmonija turi, žmonės sukūrė pasitelkę šią savybę.
Taip pat skaitykite: Sprendimai, jei vaikas nemiega lovytėje
Tėvai turėtų suprasti, kad pirmoje klasėje vaikas susiduria su nauju socialiniu iššūkiu. Iki tol jis nebuvo vertinamas, jo nupieštas piešinys buvo visiems gražus ir visi džiaugdavosi jo parašytomis dviem raidėmis. Mokykloje vaikas bus vertinamas ir lyginamas su kitais, jam bus sakomos pastabos. Socialinis gyvenimas mokykloje į vaiko aplinką įdiegia konkurenciją, lyginimą su kitais, suteikia naujų pažinčių.
Ką daryti, jei vaikas jau moka skaityti?
Jei vaikas penkerių jau moka skaityti, o septynerių nueis į mokyklą, kur jį iš naujo mokys raidžių, svarbu, kad mokytoja į tai įlietų turinio. Kokią naudą gyvenime turime iš dalykų, kuriuos pramokstame gana greit, tarsi automatiškai? Juk didžiausią naudą patiriame tada, kai mes kažką gebame ir žinome to prasmę. Suprantame, kodėl tai darome, platesnį kontekstą - kultūrinį, socialinį, emocinį.
Pavyzdžiui, kai mokytoja seka pasaką, vaikas klausosi ir savo viduje kuria vaizdinius. Tai yra tam tikras gebėjimas. Jei darželyje jis gyveno tose pasakose, įsivaizdavo, kad jis yra nykštukas ar princesė, tai mokykloje jis supranta, kad jis toks nėra. Matematikos irgi galima mokytis skirtingais kampais: 2 + 3 = 5 arba penki - tai kaip aš galiu gauti tuos penkis, iš kitos perspektyvos. Tai yra ir matematika, ir mąstymas arba kūrybingumas. Per matematiką gali mokytis ir moralinių dalykų, kaip, pavyzdžiui, dalintis.
Situacija, kai vaikas nemoka skaityti
Į LRT kreipėsi klausytojas, kuris sako, jog iš jo pirmoko jau reikalaujama mokėti skaityti. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Ugdymo departamento direktorė J. aiškina, kad peržiūrėdami ugdymo turinį, konsultavomės su vaiko raidą tyrinėjančiais psichologais, siekiama, kad programos būtų įveikiamos, nes tai, kas yra per sunku, atbaido.
Prieš keletą metų atnaujinus ugdymo turinį tiek priešmokyklinio, tiek pradinio ugdymo programoje buvo patikslintos nuostatos, ką turi mokėti tam tikro amžiaus vaikas. Priešmokyklinio ugdymo nuostatose aiškinama, kad vaikai per žaidimą, tyrinėjimą turi susipažinti su raidėmis, gebėti jas atskirti nuo kitų simbolių, susieti garsą su raide, atpažinti raides ir perskaityti nesudėtingus pavienius žodžius, užrašus ar trumpus sakinius.
Baigdamas priešmokyklinio ugdymo programą kiekvienas vaikas priklausomai nuo gebėjimų pasiekia tam tikrą skaitymo lygį. Žemiausias pasiekimų lygmuo, kai vaikas perskaito nesudėtingus pavienius dviskiemenius žodžius ar užrašus. Yra vaikų, kurie baigdami priešmokyklinio ugdymo programą, geba perskaityti ne tik nesudėtingus žodžius, bet ir sakinius, atpažindami jų kontekstą.
Švietimo ekspertas, mokslininkas, tyrinėjęs vaikų skaitymą A. sako, kad rezultatai silpnoki ir vis blogėjantys, o tai pasako, kad mechaninis išmokimas skaityti labai skiriasi nuo prasmės suvokimo ir gebėjimo į tekstą žiūrėti kritiškai.
Individualus ugdymas ir adaptacija
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Ugdymo departamento direktorė J. kalba, kad ikimokykliniame, priešmokykliniame ir pradiniame ugdyme dėmesys turi būti skirtas asmenybei, gebėjimams, potencialui. Jei vaikui įdomu, tai jo aplinkoje turi būti atitinkama stimuliuojanti medžiaga: raidės, abėcėlės, knygos ir pan. Taip vaikai konstruoja savo žinojimą. Tokiu būdu mokymasis tampa natūralesnis.
Kad skaitymas nebūtų mechaninis, reikia skirti daug dėmesio. Tikriausiai pati netaisyklingiausia strategija būtų susodinti visus vaikus prie stalų, atversti knygas ir bandyti išspausti skaitymo gebėjimus. Skatinti vaiką padaryti tai, ką jis gali geriausiai, reikia per žaidimą ir pažinimą, o pradinis ugdymas - vieta, kur vaikai suvienodina gebėjimus, nors yra skirtingi.
Jeigu vaikas geba skaityti, lengvesni adaptacijos procesai, nes pirmoje klasėje vyksta adaptacija. Kitas svarbus momentas: jeigu mes spausime vaiką, jeigu jis patirs nesėkmes, gali išsivystyti nepilnavertiškumo kompleksas. Tuomet ne tik skaitymo, bet ir apskritai nebeliks noro mokytis. Švietimo įstatyme yra nurodyta, kad turėtume personalizuoti mokymą.
Taip nutinka, kai į pirmą klasę susirenka labai skirtingų pasiekimų mokiniai. Mokytojui yra iššūkis juos visus sustyguoti. Turime neprarasti tų vaikų, kurie moka skaityti, reikia sudominti, kad jų skaitymo gebėjimai būtų vystomi. Mokiniams, kurie sugeba perskaityti tik nesudėtingus žodžius, reikia padėti pasivyti kitus, nes pradinio ugdymo programoje aiškiai pasakyta, kad yra tęsiama skaitymo patirtis, kuri įgyta priešmokykliniame ugdyme.