Visur pirmiausia svetingumo išraiška yra vaišinimas, bet kokios šventės viena iš esminių sudedamųjų dalių - ir vėl valgymas. Lepinimas irgi pirmiausia reiškia tam tikro maisto (dažniausiai - kenksmingo) dovanojimą. Dažnai šeimose gražiausio bendravimo valandėlės - o kartais vienintelis momentas, kai visi būna kartu - bendra vakarienė (ar pusryčiai, pietūs). Taigi tėvai, truputį pasistengę, turi visas galimybes išauginti sveiką, blogų valgymo įpročių neturintį vaiką. Juk būtent namuose vaikas išmoksta požiūrio į maistą. Deja, tėvai ne visada supranta, kad nesusimąstę gali ir pakenkti, o vaikas nuo tokio neteisingo auklėjimo apsiginti nepajėgia.
Per pastaruosius 20 metų daugelyje pasaulio šalių nutukusių vaikų atsirado du ar net tris kartus daugiau. Manoma, kad vaikystėje užprogramuojama, kaip klostysis sveikata suaugus. Vienas iš svarbiausių tai lemiančių veiksnių tenka mitybai. Laikas būtų atsikratyti įsisenėjusio įpročio grožėtis mažais storuliukais. Čia ne grožis, o nejuokais pavojinga liga, didinanti pavojų sveikatai su kiekvienais amžiaus metais. Statistika gana negailestinga: apie trečdalio vaikų, buvusių storuliais iki 8 metų, daugiau nei pusės buvusių tokiais 8-13 metų, ir dviejų trečdalių iki 13 metų storų vaikų užaugusių laukia nutukimas kartu su visomis jo liūdnomis pasekmėmis: krūva gresiančių ligų, gerokai trumpesniu gyvenimu. Neretai tėvai gali apsirikti, patys vertindami vaiko svorį. Vaikų kūno masės adekvatumą paprastai gydytojai vertina pagal specialias lenteles. Geriausia, kai svorio procentilė maždaug atitinka ūgio procentilę arba yra kiek žemiau jos. Mažas vaikelis nei apie sveikatą, nei apie grožį, žinoma, nemąsto - jis pats gydymo nepasiprašys. Naivu būtų tikėtis, kad 6 ar 8 metų vaiką pavyks įtikinti atsisakyti menkaverčio kaloringo maisto, kad išvengtų diabeto ar aterosklerozės po 20 metų. Tokio amžiaus mergaitėms net ir grožis nėra toks svarbus, kad dėl jo atrodytų verta atsisakyti blogų, bet skanių įpročių. Paauglystėje jos turbūt susimąstys apie grožį - norės imtis bet kokių, net pavojingiausių priemonių, bet apie sveikatą greičiausiai irgi nepagalvos. Kad vaikas augtų sveikas, o užaugęs būtų lieknas ir gražus, nuo pat pirmųjų dienų reikia pradėti nutukimo profilaktiką.
Ankstyva nutukimo profilaktika
Visos moterys šimtus kartų girdėjusios gydytojų raginimus nėštumui ruoštis iš anksto: susitvarkyti dantis, pasitikrinti pas ginekologą, atlikti kraujo tyrimus ir t.t. Nerūkykite, bent jau nėštumo metu. Studijos rodo, kad nėštumo metu rūkanti mama kur kas padidina riziką, kad vaikelis ateityje turės antsvorio. Nėštumo metu ypač rūpinkitės savo sveika mityba ir taisyklingu kūno svorio didėjimu. Net jei nelinkusi taip stengtis dėl savo sveikatos, darykite tai dėl vaikelio.
Visą pusmetį - tik kokybiškas gerai besimaitinančios mamos pienas, nieko daugiau. Motinos pienas, be visų savo gerųjų savybių, mažina ir riziką nutukti vėlesnėje vaikystėje ar suaugus. Motinos pienas moko taisyklingos mitybos elgsenos: iš krūties maistas čiulpiamas kitaip nei iš buteliuko. Motinos pienas vaikui suteikia būtent tai, ko jam tuo metu reikia: yra kaskart kitokios sudėties, kuri keičiasi net to paties maitinimo metu, tinkamos baltymų sudėties ir kiekio, tinkamo energijos tankio, geriausiai užtikrinantis idealų konkretaus vaiko vystymąsi. Viena studija, tyrusi nutukimo ir maitinimo krūtimi santykį, nustatė, kad nutukimo dažnis atvirkščiai proporcingas maitinimo krūtimi laikui.
Jau dabar svarbu pratinti vaiką prie fizinio aktyvumo: masažai, mankštelė, žaidimukai, kiek įmanoma pagal amžių, ir daug gryno oro. Nors kol kas labiau sportuos stumdydama vežimėlį ar nešiodama vaiką mama, ir vaikui tai bus į sveikatą. Svarbiausias patarimas mamai - turėti daug kantrybės ir ramybės. Kiekvienas vaikas savaip sukelia problemų ir gali išgąsdinti ar išvesti iš kelio nepatyrusią mamą. Atsiminkite, kad jei ir suėjo šeši mėnesiai, tai dar nereiškia, kad vaikas skubiai turi tapti dideliu visokio įmanomo maisto valgytoju. Nenuleiskite rankų, jei vaikas ilgai nepripažįsta kokios nors produktų grupės. Kasdien ir toliau siūlykite tą nemėgstamą maistuką, pasinaudodama proga, kai vaikas alkaniausias, galite jo įmaišyti į, pavyzdžiui, labiau mėgstamą grūdų košelę ir pan.
Taip pat skaitykite: Patarimai tėvams: 2 metų vaikas rėkia
Jei metų vaiko mama dejuoja, kad „mano vaikas visai nevalgo daržovių, bet labai mėgsta šokoladą“, tai nereiškia, kad vaikas yra keistas. Neskubėkite parodyti vaikui visų niekam tikusių maisto pramonės išradimų. Mama be jokio nerimo (o gal net su pasididžiavimu, panašiai kaip apie anksti išmokusį kalbėti ar skaityti vaiką) pasakojanti, kad dar metukų neturintis vaikas labai mėgsta sausainius, saldainius, ar keptą mėsą, labai klysta. Ateis laikas, kai vaikas neišvengiamai paragaus tokių „šiukšlių“, bet bent jau pačios vaikams jų neparodykite. Jei vaikas nematys jūsų jo akivaizdoje valgančių ko nereikia ir nepažins jam nereikalingo skonio, jam tikrai į galvą neateis jų paprašyti ar svajoti apie kokius nors bulvių traškučius. Jei vaikystėje žmogus yra buvęs nutukęs, visą likusį gyvenimą bus labiau linkęs tukti. Net ir pagydžius nutukimą, riebalų ląstelės nemiršta, jos tiesiog sumažėja ir visą likusį gyvenimą tūno, tik ir laukdamos tinkamos progos vėl prisipildyti riebalų.
Kaip įpratinti vaiką valgyti sveikai nuo vienerių metų?
Tai puikus amžius, kai be didelių vargų galima ne tik pataisyti nedidelius svorio nukrypimus, bet ir įpratinti vaiką valgyti taip, kaip derėtų. Kai vaikui sueina vieneri metukai, jis paprastai jau sugeba neblogai manipuliuoti šaukšteliu, gali sukramtyti nedidelius minkšto maisto gabaliukus, pagaliau ir gebėjimas suvirškinti sudėtingesnį maistą yra visai neblogas. Nesupraskite to neteisingai: tai nereiškia, kad nuo šiol galite pietums pakepti jam mėsainį ir bulvyčių. Skirtingai nuo suaugusiųjų, kurių svoris dažnai reguliuojamas specialiomis dietomis, sveriant produktus ir pan., vaikui kiekvieno gramo svėrinėti nereikia. Tokio amžiaus vaikas, jei apetito kontrolės jam per prievartą nesugadina suaugusieji, pats teisingai nutars, kiek jam valgyti.
Kas turėtų būti vaiko racione kasdien?
- Kasdien - pieniškos grūdelių košytės. Kai skubate arba jei vaikas tokią labiau mėgsta, galite gaminti iš miltukų, skirtų kūdikiams. Puikios yra ir keturių grūdų, avižų, grikių dribsnių (jei vaikui patinka, galima grikius virti ir natūralius) greitai paruošiamos košės. Jos galėtų būti įprastinės kasdienai, rečiau reikėtų ruošti košes iš kukurūzų, manų kruopų, ryžių kruopų ar jų dribsnių. Žinoma, jokių uogienių, barstymų cukrum ar sviesto užkasinėjimo po koše!
- Kas kitaip linkusiam tukti vaikui? Duonos (žinoma, neišterliotos sviestu!), galima ir batono (tik ne kokių pagerintų bandelių, riestainių), makaronų, bulvių (virtų garuose ar vandenyje arba keptų orkaitėje). Kartais, kai reikia vaikui įdėti valgyti, tinka ir riestainiukai, duoniukai, ryžių paplotėliai, džiūvėsėliai.
- Iki kelių kiaušinių per savaitę.
- Pieno produktų: jei nebemaitinate krūtimi, neturinčiam polinkio tukti vaikui galima duoti ir natūralaus karvės pieno (nors patartina bent iki dvejų metų duoti vaikams skirto pieno), nenuriebintų jogurtų, vidutinio riebumo varškės. Sūrius geriau rinktis kuo liesesnius, nes net ir pastarieji būna gana riebūs. Beje, sūrių mažiems vaikams reikėtų duoti kuo mažiau: juose labai daug riebalų, baltymų ir druskos. Varškės geriau irgi nepadauginti (ir vėl dėl baltymų pertekliaus pavojaus), ji turėtų būti tik priedas prie kito maisto (pvz., makaronai ar bulvės su varškės-daržovių padažu).
- Daržovių: dabar pats puikiausias amžius įpratinti vaiką valgyti jų tiek, kiek pridera. Geriausia, kai vieną kartą duodama jų šviežių, kitą kartą - virtų (geriausia - garuose) ar kitaip karštai paruoštų. Kol vaikas nepavalgo daržovių, kito maisto nė nerodykite! Pavyzdžiui, per pietus pirmiausia vaikui patiekite lėkštelę daržovių salotų (susmulkinimo būdas priklausys nuo amžiaus ir kramtymo sugebėjimų). Jose turėtų būti pakankama įvairovė daržovių (vienam kartui užtenka ir 4-5 rūšių, bet kitą dieną jas kiek pakeiskite): įvairių salotų lapai, cikorijos, pomidorai, agurkai, morkos, įvairūs kopūstai, virti burokėliai, žirneliai ir t.t. Vakarienės pirmas patiekalas galėtų būti trinta daržovių sriuba (išvirtas garuose daržoves, pvz, cukiniją, morką, bulvę ir papriką reikėtų pertrinti, trinant galima pridėti truputį sūrio), virtos daržovės, pvz., žiedinis kopūstas su bulvėmis (čia pravers ir šaldiklyje esančios įvairiausių daržovių atsargos: šparaginės pupelės, žirneliai, špinatai, brokoliai ir t.t.). Jei kurios daržovės vaikas nenori pripažinti, po truputį jos vis sutrinkite su kitomis, taip mityba bus įvairi, vaikas nepajus, kad kažkas ne taip, ir po truputį pratinsis prie skonio. Galite žaisti: pasakykite vaikui, kad kaskart, kai suvalgys tris ar penkis šaukštelius daržovių, gaus šaukštelį mėgstamesnio antrojo patiekalo (taip nejučia ir skaičiuoti vaikas greit pramoks).
- Vaisių, uogų: bent porą kartų per dieną, geriausiai - šviežių. Puiku, jei vaikui vaisiai patinka ir juos noriai pats kramto. Privenkite parduotuvėse perkamų sulčių, net ir skirtų vaikams, ypač jei vaikelis linkęs storėti. Be to, pastariesiems neperdozuokite bananų: užteks pusės banano per dieną.
- Mėsos ir žuvies: jų vaikui daug nereikia, užteks, kad kasdien gaus po nedidelį gabaliuką (tik nesugalvokite jo iščirškinti keptuvėje!).
- Ankštinių produktų: retkarčiais jais pakeisti mėsą ar žuvį yra sveika, tik nepadauginkite: gali imti pūsti pilvuką. Be to, svarbu juos prieš duodant sutrinti ar kitaip susmulkinti, kitaip mažas vaikas virtas pupeles gali nuryti ir nekramtęs.
- Aliejaus: visuomet tiktai nekaitinto, šviežio. Tinka alyvų, saulėgrąžų, sojos aliejus.
- Riešutų ir sėklų sudėtis yra puiki, tad nealergiškiems tai būtų neblogas produktas. Tačiau labai svarbu juos prieš naudojimą kruopščiai sumalti (pvz., kavos malimo mašinėle), nes vaikas iki 3 metų negali jų tinkamai sukramtyti ir rizikuotų užspringti. Įmaišykite po truputėlį tokio mišinio į vaisių-jogurto kokteilius, košes.
- Gryno geros kokybės vandens: šaltuoju metų laiku kartais jį reikėtų pakeisti nestipriomis žolių arbatėlėmis. Be jokių uogienių, cukraus, kompotų.
Saugokite vaiką nuo televizoriaus (užtenka pusvalandžio per dieną), suteikite galimybių jam laisvai pabėgioti, daug veskite į lauką, nevežiokite vežimėliu, tegu visur žingsniuoja pats. Nepersistenkit pirkdama žaidimus, kuriuos galima žaisti tik sėdint. Mažesni vaikučiai puikiai reguliuoja savo apetitą ir suvalgomo maisto kiekį. Jų sveikai mitybai užtikrinti pakanka, kad tinkamu laiku valgytų tai, kas jiems tinka, ir kad niekas neverstų valgyti, kai nenori.
Kiek maisto siūlyti vaikui?
Vaikas, nuolat lėkštėje rasdamas daugiau maisto nei jam reikia, įpras jį visą ir suvalgyti. Ypač jei artimieji nuolat primins vieną iš didžiausių liaudiškų netiesų: „Gėda ne tam, kuris daug valgo, o tam, kuris įsideda ir nesuvalgo“. Iš tiesų reikėtų ją perfrazuoti maždaug taip: „Svarbiausia nevalgyk, kai nenori. Nieko tokio, kad būdamas išalkęs per daug įsidėjai. Neprikraukite vaikui per daug maisto.
Mitybos režimas ir tinkamas pavyzdys
Persivalgymą gali išprovokuoti per dažnai ir netinkamu laiku siūlomas valgis: kai neseniai pavalgiusiam vaikui prieš nosį atsiduria maišelis saldainių arba ilgai sėdima prie stalo kartu su ištisas valandas kramsnojančiais suaugusiaisiais švenčių metu. Tuomet jau vien iš nuobodumo gali praryti šimtus kalorijų. Vaikai ypač imlūs informacijai, gaunamai iš aplinkos: ką ir kaip valgo mylimas tėtis, vyresnis brolis, draugai, televizijos reklamų herojai. Kuo daugiau ir dažniau vaikas ragaus saldžių ir riebių produktų, skatinančių opioidų išsiskyrimą smegenyse, tuo labiau vystysis pomėgis tokiems produktams. Žinoma, mums patogiau, kai vaikas sau ramiai sėdi ir ką nors tyliai veikia. Kai ima dūkti ir „lipti galvomis“, imame drausminti: „Ar negali nors valandėlę pasėdėti ramiai…”.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti jautriam vaikui darželyje?
Televizoriaus žiūrėjimas, kaip ir kompiuteriniai ar kiti nejudrūs žaidimai, skatina nutukimą ne tik dėl ilgo sėdėjimo ant sofos. Dar blogiau, kad žiurint televizorių dažnai kas nors kramsnojama ir dažnai tai būna reklamos pauzių metu rodomas maistas. Neleiskite vaikui šitaip leisti laisvalaikio - kuo toliau, tuo sunkiau bus atpratinti. Suraskite vaikui priimtiną užklasinės veiklos būdą. Gerai, jei vaikas užsiims su valgymu nesiderinančia veikla (taip bent jau neįpras nuolat varstyti virtuvės spintelių), bet dar geriau, jei tai bus fizinių pastangų reikalaujantis užsiėmimas. Fizinis aktyvumas padės išlaikyti normalų svorį baigus nutukimo gydymą. Yra dvi fizinio aktyvumo rūšys: „programuota”- fizinio lavinimo pamokos, krepšinio treniruotės, sporto klubas, ir „atsitiktinė” - kai judėjimas tampa kasdieniu įpročiu. Tiek „programuota”, tiek „atsitiktinė” fizinė veikla vienodai padeda netekti pradinį svorį. Kartais dar svarbiau kovoti su sėdima veikla. Ar vaikas į mokyklą, užklasinius užsiėmimus vežamas automobiliu, ar važiuoja troleibusu? Gal nors dalį gali nužingsniuoti pats? Net jei mokykla toli, gal kartais mama gali kartu linksmai nueiti su vaiku, taip pati pasivaiksčiodama, paplepėdama su vaiku ir linksmai pradėdama dieną? Nesistenkite per daug apšokinėti vaiką.
Atsargumas ir jautrumas kalbant apie vaiko antsvorį
Sulieknėti svajoja visi storuliai (paprastai net ir straipsnių „apkūni, bet laiminga“ herojės prisipažįsta: „Išbandžiau visas įmanomas dietas, bet kadangi nepavyko…“). Depresija sergantys vaikai dvigubai rizikuoja nutukti, palyginus su sveikais. Rizika didėja tiems vaikams, su kuriais šeimoje yra blogai, nejautriai elgiamasi. Jei anksčiau apie tai per daug nemąsčiusi, bet pagaliau susirūpinusi mama antsvorį turintį vaiką ims nejautriai ir ne laiku (ypač, jei tai daroma viešai) „pjauti“: „ar tu baigsi ryti tuos sausainius, ar nematai, kad kelnės sprogsta“, ,,pažiūrėk, į ką tu panaši, pilvas atsikišęs“ ir t.t., tegul nesitiki, kad vaikas imsis sveikos mitybos ir dažnesnio sportavimo. Greičiau įsijaus į bjauriojo ančiuko vaidmenį ir sausainius iš beviltiškumo ims valgyti dar didesniais kiekiais nei iki šiol. Taip ne tik kad toliau storės, bet dar ir vis labiau užsidarys savam liūdnam pasaulėly, kadangi didžiajam pasauly, kur visi gražūs ir įlendantys į bet kokias kelnes, sau vietos nematys. Nedidinkite vaiko kompleksų, neskatinkite gėdytis savo kūno. Jei nutarėte pakalbėti su vaiku apie jo antsvorio problemą, pirmiausia gerai apgalvokite, ką pasakysite. Kuo vaikas mažesnis, tuo mažiau jis turėtų galvoti apie savo bėdą. Jei vaikas dar visai mažas, užteks, kad tėvai bus sąmoningi ir tinkamai pasirūpins jo sveika mityba bei fiziniu aktyvumu. Vyresniems vaikams, be tėvų rūpinimosi mityba ir sportu, užteks subtilaus užsiminimo apie sveikatą, jei kada vaikas per daug įsireikalaus riebalais varvančių produktų. Paauglystėje, nors nematoma tėvų pagalba (tik tinkami produktai šaldytuve ir spintelėse, tinkamai paruoštas visos šeimos maistas) išlieka labai svarbi gydant nutukimą, vaikas įgauna irgi labai svarbų vaidmenį. Čia atvira mamos parama yra neįkainojama, ir verta apie problemą kalbėtis atvirai. Nutukimo gydymo tema reikėtų su vaiku kalbėti labai jautriai ir atsargiai. Dažniausiai vaikai gerai žino savo problemą…
Psichologiniai aspektai vaiko maitinime
Vaiko maitinimas yra daugialypis ir sudėtingas procesas, kuris apima kur kas daugiau negu tik mažylio aprūpinimą maistu. Ką tik gimęs naujagimis pradedamas maitinti krūtimi. Šis momentas yra be galo svarbus ne tik mažylio fizinei sveikatai maisto kokybės prasme, tačiau taip pat artimo santykio su mama kūrimui. Maitinimas krūtimi apima fizinį vaiko ir mamos tarpusavio ryšį, kurio metu stiprinamas jų emocinis ryšys. Mamos žindomas kūdikis jaučia meilę, šilumą, saugumą ir ramybę. Psichoanalitikė ir mokslininkė Sylvia Brody nurodo dar vieną vaikui reikšmingą maitinimo (krūtimi, buteliuku ar šaukšteliu) aspektą - atsižvelgimą į kūdikio poreikius, suteikiant jam galimybę kontroliuoti valgymo procesą. Mažylis pats nustato valgymo tempą, o pasijutęs sotus gali nutraukti maitinimo procesą (nebežįsti, patraukti buteliuką, nustumti šaukštelį). Taigi mitybos įpročiai formuojasi jau kūdikystėje, kuriant artimą ir patikimą santykį su vaiku bei leidžiant jam savarankiškai nuspręsti, kada nutraukti maitinimo procesą.
Vaikas auga, įgyja naujų įgūdžių, tobulėja jo turimi gebėjimai, kartu evoliucionuoja jo mitybos procesas. Kaip jau aptarėme, kūdikiui svarbu suteikti laisvės nuspręsti, kiek jis nori valgyti. Šis klausimas aktualus ir vyresnio amžiaus vaikams. Ne kartą teko girdėti, kaip tėveliai, auklėtojos trimetį ir vyresnio amžiaus vaiką įkalbinėja papildomai suvalgyti dar vieną, du ar tris kąsnelius. Dar blogiau yra tai, kad mėginame padaryti vaiką atsakingą už kitų žmonių savijautą. Pavyzdžiui, prašome suvalgyti „už mamytę, tėvelį, auklėtojas…“. Mano kolegė, turinti ilgametę patirtį ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo srityje, pasakė auksinę mintį: „Kiekvienas valgome už save. Jeigu tėvelis ir mamytė norės, patys pavalgys.“ Mitybos specialistė ir šeimos terapeutė Ellyn Satter nurodo, kad tėvai yra atsakingi už vaiko valgymo režimą (ką, kada ir kur jis valgys), o vaikas - už tai, ar jis valgys ir kiek suvalgys. Vaikai puikiai jaučia alkio ir sotumo jausmus - suvalgo tiek, kiek reikia jų organizmui. Mes, suaugusieji, neretai prisivalgome dėl kitų, dažnai su alkiu nesusijusių priežasčių - gailime maisto, būdami svečiuose, nenorime įžeisti namų šeimininkų ir kitų dalykų. Panašu, jog mums nerūpi, kiek maisto liko vaiko lėkštėje - svarbiausia, kad jis suvalgytų būtent tiek, kiek mes norime. Ar keli papildomi kąsneliai kažką pakeis? Galbūt ir ne, tačiau vis tiek primygtinai reikalaujame. Atkakliai laikomės savo principų, tarsi norėdami, kad mums paklustų? Stengiamės visur ir visada viską kontroliuoti, kad patys jaustumėmės saugesni?
Vaikų maitinimas darželyje
Vaikų maitinimo klausimas labai aktualus vaikų darželyje. Jau beveik stereotipu tapęs pavyzdys - pradėjęs lankyti darželį vaikas nieko nevalgo. Tėveliai, auklėtojos kaip įmanydami stengiasi, kad tik jis neliktų alkanas. Tačiau darželio lankymo pradžioje vaikas neišvengiamai patiria didesnį arba mažesnį stresą, todėl, natūralu, kad adaptacijos laikotarpiu jis gali atsisakyti valgyti. Nepamirškime, kad namuose jis buvo įpratęs valgyti tam tikros rūšies maistą, kuris galbūt skiriasi nuo darželyje teikiamo maisto. Vaikams reikalingas pastovumas, aiškumas, išankstinis numatymas, kad jie jaustųsi ramūs ir saugūs. Todėl, normalu, kad mažylis gali neragauti pirmą kartą matomo maisto, nes jis nežino, ko gali iš jo tikėtis. Neseniai kolegė pasidalijo patirtimi, kai penkerių metų berniukas kategoriškai atsisakydavo valgyti trintą sriubą ne tik darželyje, bet ir namuose, sakydamas mamai, kad nežino, kas ten yra įdėta, nes viskas sutrinta. Dalis vaikų vengia ragauti „neaiškiai“ atrodantį maistą, kuriame „nemato“ jo sudedamųjų dalių. Nebent to patiekalo jie yra ragavę namuose ar kažkur kitur ir žino, kad jis tikrai yra skanus ir jį „saugu valgyti“. Skamba juokingai? Galbūt. Tačiau ar mes, suaugusieji, apsilankę naujoje kavinėje ar restorane, visada užsisakome naujus patiekalus? Dalis mūsų taip, tačiau tikrai yra tokių, kurie, vartydami valgiaraštį, ieško „kažko pažįstamo“.
Taip pat skaitykite: Sprendimai, jei vaikas nemiega lovytėje
Tokiose situacijose kartais verta patyrinėti savo kaip tėvelių arba auklėtojų elgesį. Dirbant darželyje ne kartą teko matyti, kaip prieštaraudami auklėtojų perspėjimams tėveliai neša savo vaikui namuose pagamintus pusryčius, pietus, pridėdami kokį nors vaiko mėgstamą skanėstą. Tokiais atvejais naivu tikėtis, kad vaikas valgys dėl mažiausiai dviejų dalykų. Pirma - paprastai tėveliai yra vaikui autoritetingi asmenys. Nesudėtinga perprasti vaiko vidinę logiką: „Jeigu tėveliai neša maistą, tai tikrai geriau žino, ko man reikia. Galbūt darželio maistas yra „negeras“? Antra - vaikas pasisotina tėvelių atneštu maistu, nejaučia alkio, todėl jam nėra reikalo valgyti darželyje. Prisiminkime, kad kažkada namų maistas vaikui taip pat buvo labai naujas ir nepažįstamas. Prireikė laiko, kol jis pradėjo valgyti ar bent jau ragauti. Nesistenkime „užpildyti vaiko maisto spragų“ užkandžiais - jeigu nenori, jis turi teisę nevalgyti, tačiau kito maisto jam nereiktų siūlyti. Lyginant su namų aplinka, valgymo procese darželis turi vieną didelį privalumą - kitus vaikus. Vaikai daugybę dalykų išmoksta per pavyzdį. Atėjęs valgyti, vaikas mato, ką ir kaip valgo jo grupės draugai. Iš pradžių tai gali nepadaryti didelio poveikio, tačiau po kurio laiko paprastai įvyksta tam tikri pokyčiai. Pastebėkime, kaip neseniai pradėjęs lankyti darželį vaikas stebi kitus vaikus - bendraujančius, žaidžiančius, valgančius. Pamatęs, kad jo draugai ramiai, pasiskanaudami valgo darželio maistą, kurią nors dieną, jis pats pamėgins jo paragauti. Iš pradžių galbūt tai bus tik vienas patiekalas, o gal tik jo dalis (pvz., garnyras, duonos riekė). Tačiau apsišarvuokime kantrybe ir palaukime. Žingsnelis po žingsnelio vaikas susipažins su darželio virtuve ir tikrai atras tai, kas jam skanu.
Kai darželyje valgo, o namuose - ne
Neretai nutinka dar vienas įdomus dalykas - darželyje vaikas pradeda valgyti tai, ko namuose kategoriškai atsisakydavo arba darželyje valgo viską, o namuose - nieko. Viena iš tokio elgesio priežasčių gali būti anksčiau minėtas darželio draugų rodomas pavyzdys. Taip pat vaikui gera ir smagu valgyti kartu su savo grupės draugais. Tačiau valgymas namuose turi privalumą - tėveliai gali įtraukti vaiką į maisto ruošimo procesą. Tokiu būdu vaikui suteikiama atsakomybė, jis jaučiasi svarbus ir reikalingas. Daug skaniau valgyti tai, ką pasigaminame patys. Be to, gamindami matome, kokios yra patiekalo sudedamosios dalys, kas vaikui suteikia aiškumo ir saugumo. Vienas iš ryškesnių skirtumų tarp maitinimo darželyje ir namuose - valgymo režimas. Darželyje yra nustatytas tikslus laikas, kada vaikas eina valgyti, namuose nutinka įvairiai. Tai nereiškia, kad namuose valgymas būtinai turi būti suplanuotas sekundžių tikslumu. Tačiau reguliarus maitinimas svarbus vaikui alkio ir sotumo jausmų atpažinimui. Be to, galėdamas numatyti, kas bus, mažylis jaučiasi ramiau.
Kaip ir darželio aplinkoje, namuose taip pat būtų gerai vengti numalšinti vaiko alkį papildomais užkandžiais, gerbiant vaiko atsisakymą valgyti. Žinoma, nėra „vieno recepto“ visoms situacijoms. Jeigu matome, kad vaikas yra labai nevalgus, galbūt naudinga būtų patikrinti jo sveikatos būklę ir pasikonsultuoti su gydytoju. Valgymas nėra prievolė, principų kova ar mūšio laukas. Tai turėtų būti džiaugsmingas susitikimas pabūti kartu, pabendrauti ir maloniai praleisti laiką. Tikėkime ir pasitikėkime vaikais. Jie tikrai gali priimti sprendimus, taip pat ir valgymo procese. Leisdami vaikams savarankiškai nuspręsti dėl savo mitybos, suteikiame atsakomybę, vertiname jų nuomonę, skatiname pagarbiai reaguoti į kūno poreikius, atpažinti alkio bei sotumo jausmus ir geriau save suprasti. Visi norime būti suprasti, gerbiami ir įvertinti.
#