Įvadas
Išmintis - tai gebėjimas taikyti žinias ir patirtį, siekiant priimti teisingus sprendimus ir suprasti sudėtingas situacijas. Dažnai manoma, kad išmintis ateina su amžiumi, tačiau ar tai reiškia, kad vaikai negali būti išmintingi? Šiame straipsnyje nagrinėjame, ar vaikas gali būti išmintingas, apžvelgdami psichologinius aspektus, vaikystės patirtis ir aplinkos įtaką.
Paskubėto Suaugimo Sindromas: Vaikystės Praradimas
Šiandien juntama tendencija skatinti vaikus greičiau suaugti. Psichologas, vaiko raidos specialistas dr. Deividas Elkindas šį kultūrinį reiškinį vadina paskubinto suaugimo sindromu (angl. Hurried Child Syndrome). Jis pasireiškia, kai tėvai ragina savo vaikus kuo greičiau elgtis kaip paauglius, pvz., pradinukėms perka makiažo reikmenis, ankstyvoje paauglystėje skatina vaikščioti į pasimatymus, mažus vaikus traktuoja kaip suaugusius ir atitinkamai su jais elgiasi, tikisi iš jų brandžių pasirinkimų, rengia brangiais žinomų dizainerių drabužiais, atveria juos seksualumo vaizdavimui per televiziją, video, muziką, internetą.
Anksčiau tėvai suprasdavo saugios, tvarkingos vaikystės raidos etapų svarbą. Tų etapų pradžią ir pabaigą žymėdavo tam tikri kultūriniai ženklai, konkrečiai apibrėždavę, koks elgesys ar veikla derama ir nederama. Šiandien ribos arba beveik ištrintos, arba perkeltos. O tai gali būti didelė klaida. Kai su vaikais elgiamasi taip, lyg jie būtų suaugę, tampa labai sudėtinga nustatyti jiems ribas ateityje. Kaip, tarkim, diktuoti sąlygas ir pareikalauti, kad trylikametis grįžtų namo sutartą valandą, jei seniai leidome jam save matyti kaip suaugusį? Tas pagreitintos vaikystės sindromas apiplėšia vaikus, atimdamas iš jų gražiausius vaikystės metus ir pajungdamas nenatūraliai laiko skalei, kas gali pakenkti jų psichinei ir fizinei sveikatai. Išmintingas supranta, kad viskam savas laikas.
Vaikystė - tai nepakartojamas gyvenimo etapas, kurio nereikėtų nei trumpinti, nei skubinti. Leisdamas vaikams augti natūraliu tempu, tu ne tik suteiki jiems dovaną patirti pilnavertę vaikystę, bet ir pats mokaisi kantrybės bei gebėjimo vertinti kiekvieną gyvenimo akimirką.
Darbas Vaikui: Nauda ir Žala
Psichoterapeutas Raimundas Alekna teigia, kad darbas vaikui gali būti ir naudingas, ir kenkti. Pavyzdžiui, jei paauglys pats pareiškia norą, užuot lakstęs kieme, padirbėti kaimyno darže ar pagelbėti parduotuvę turinčiam kaimynui - tai yra, jei vaikas savo noru renkasi jam pagal fizines galimybes tinkantį ir saugų darbą - puiku! Toks vaikas dirbdamas išmoks būti dar atsakingesnis, o uždirbti pinigai leis įgyvendinti kokią nors svajonę.
Taip pat skaitykite: Patarimai tėvams: 2 metų vaikas rėkia
Tačiau jei tėvai atžalą dirbti verčia, darbą užkrauna, kaip prievolę, kad vaikas „nepridirbtų ko nors“ ar, dar blogiau, - darbu baudžia, pasekmės gali būti labai rimtos. Mat tokiam vaikui užaugus, jo pasąmonėje darbas gali asocijuotis su kažkuo labai nemaloniu, atgrasiu, tad ir dirbti, ir lipti karjeros laiptais bus gerokai sunkiau. Nors tam tikrose situacijose darbo terapija taikoma blogo elgesio korekcijai, nepamirškime, kad kalbame ne apie suagusį žmogų, bet apie vaiką. Auklėti nevaldomus vaikus priverstiniu darbu, anot psichoterapeuto Raimundo Aleknos, - tikrai neverta, nes tokiu atveju vaikas vis tiek nejaus meilės darbui.
Daug kas priklauso ir nuo pateikimo - vienu atveju vaikas jaus, kad yra verčiamas, kitu, pavyzdžiui, įrodžius, kad dirbti yra smagiau, nei krėsti šunybes - darbas gali tapti tėvų sąjungininku. Esminis momentas, į kurį tėvai privalo atkreipti dėmesį - vaiko saugumas. Vadinasi, nepakanka vaiko žodžių, kad jis dirbs „kažkur šalia to namo, su tokiu dėde“. Išsiaiškinkite, kur ir kokiomis sąlygomis dirbs vaikas. įdėmiai perskaitykite jo darbo sutartį, - taip išvengsite neretai pasitaikančių apgaulės atvejų, galinčių tapti dviguba trauma vaikui - ir nepailsėjo, ir neužsidirbo. Įsitikinkite, kad darbdavys pasirūpina paauglių saugumu, kad šalia dirba blaivūs asmenys, informuoti apie čia pat dirbančius vaikus. Pagalvokite, ar pasirinktas darbas atitinka jūsų vaiko fiziologinę ir psichinę brandą - per daug varginantis darbas tikrai neišugdys teigiamų įgūdžių, nesuteiks jokio džiaugsmo.
Kita vertus, vaikystė skirta tam, kad vaikai žaistų, vasara tam, kad pailsėtų nuo mokslo, kad sustiprėtų fiziškai, pasisemtų ęspūdžių kaime, kelionėse ar stovyklose, pabūtų su draugais, pasidžiaugtų geru oru. Tad jei vaikas pats nesiprašo leidžiamas padirbėti, o šeimos padėtis nėra katastrofiška - pagalvokite, ar dirbti jūsų vaikui tikrai verta. Psichologų teigimu, vaikystėje žymiai daugiau naudos duoda „darbas“ prie knygų - skatinkite savo atžalą mokytis, gauti kuo įvairesnių žinių, sportuoti ir stiprinti sveikatą. Jei mokslas nesiseka - įgyti patinkančią profesiją. Jei visgi ketinate leisti vaikui dirbti, pravartu žinoti, kad specialistai nerekomenduoja dirbti jauniesniems nei 16 metų paaugliams.
Smurtas Prieš Vaikus: Žala Asmenybei
Psichologai teigia, kad vaikų mušti nevalia. Yra daugybė priežasčių, kodėl negalima mušti vaiko, ir negalėčiau sugalvoti nei vienos, kodėl reikėtų. Neretai tėvai įsivaizduoja, kad vaikų elgesį reguliuoja baimė. Klaidinga yra manyti, kad jei vaiką vieną kartą labai stipriai primušime, jis daugiau taip nesielgs. Jei trenksime per rankutę, kuri eilinį kartą tiesiasi prie rozetės, vaikas nesuvoks, kad ten pavojinga. Jis manys, kad taip elgtis negalima, nes tėtis ar mama to neleidžia. Vaikui brėžiama riba neturi būti paremta skausmu, jis nėra kokia nors dresuojama žiurkė. Jis turi būti labai anksti mokomas, kas yra saugu ir kas nesaugu. Ir nesaugumas turi kilti ne iš tėčio ar mamos. Žinoma, aiškinimai ir draudimai neduoda rezultatų iš karto. Ugdant vaiką svarbu nuoseklumas ir kantrybė. Ramiai ir daugybę kartų akcentuojant, aiškinant tuos pačius dalykus pasiekiami rezultatai. Vaikui reikia aiškiai nubrėžti saugumo ribas - kas galima ir kas - ne, padedant jam suvokti, kad tinkamai elgtis yra pirmiausia jo paties interesas.
Labai svarbi priežastis, dėl kurios nereikia mušti vaikų, - taip auga sužalota asmenybė. Auklėdami diržu įdiegiame žinojimą, kad pasaulį valdo agresyvi jėga - reikia arba jai paklusti, arba pačiam taip siekti savo tikslų. Mušti vaikai dažniausiai būna labai žemos savivertės, prastos nuomonės apie save, jie nedrįsta rizikuoti, siekti ko nors gyvenime. Universitetai, gražūs namai, išsilavinimas, geras gyvenimas, jų supratimu, yra skirti kažkam kitam. Žemą savivertę pasikelti neretai ji stengiasi smurtaudamas, žemindamas kitus. Vaikystėje muštas vaikas vėliau į visas gyvenimo aplinkas - šeimą, darbą, draugystes - perkelia aukos ir smurtautojo santykių modelius. Klausimas tik, kurioje pozicijoje jis atsidurs. Nutraukti šį užburtą ratą kartais pavyksta. Jei vaikas turėjo, pavyzdžiui, gerą, supratingą auklėtoją ar mokytoją, trenerį, su kuriuo jį siejo lygiaverčiai pagarbūs santykiai, jis auga žinodamas, kad toks bendravimas įmanomas. Tada, tikėtina, kad vėliau pats pasirinks pagarbaus elgesio būdą. Juk gali net trimetis ir šešiasdešimtmetis susikalbėti kaip du lygiai vertingi žmonės, nors vienas išmintingas, o kitas tik ima gyventi. Mušdami vaikus auginame nemąstančius, paklūstančius vergus, kurie neturi savo nuomonės, jos negina, nekelia jokių idėjų, stengiasi prisitaikyti. Ar tokių vaikų norime? Smurto nepatyręs vaikas žino, kas yra pagarbūs santykiai, kad tokių reikia siekti.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti jautriam vaikui darželyje?
Tikiu, kad nei vienas tėvas ar mama nenori mušti savo vaiko. Ir po to labai gailisi savo veiksmų. Dažniausia taip atsitinka, kai tėvų emocinė būklė nėra gera. Į situaciją, pavyzdžiui, vaikas nesusitvarkė žaislų, šlapiomis kojomis nušlepsėjo kur nereikia, išpylė ar sugadino ką nors, kelis kartus nepaklausė, žmogus reaguotų kitaip, jei būtų pailsėjęs, nesudirgęs. Tam tikromis aplinkybėmis tereikia mažos kibirkšties, ir įžiebiama baisi ugnis, nors vaikas iš tiesų niekuo dėtas. Bet nukenčia būtent jis. Tokie nesusipratimai gali būti šeimoje sprendžiami draugiškai ir taikiai, tėvai yra gebantys sureaguoti, nubrėžti vaikui ribas, paaiškinti apie tinkamą elgesį, tačiau norėdami išlikti ramūs ir pagarbūs su savo atžalomis, jie privalo rūpintis ir savo savijauta.
Viena tokių situacijų, kaip jau minėjau, yra tėvų nuovargis, išsekimas. Būna, kad labai mažam vaikui, 1-1,5 metų, suaugęs sąmoningai trenkia, kai mažylis pirmas ima muštis, norėdami, kad jis suprastų, jog ir kitam skauda. Pavyzdžiui, didelis gali mušti mažą. Jis kitą kartą prieš suaugusį rankos gal ir nebekels, tačiau tą veiksmą pakartos su mažesniu vaiku, gyvūnėliu. Vaikas turi daugybę kartų - tiek, kiek bando muštis - gauti tą pačią žinią - taip elgtis nevalia. Juk mažyliai nežino, kurie veiksmai tinkami, kurie ne, tol kol mes aiškiai nepasakome. Vienokiu jo elgesiu džiaugiamės, dėl kitokio - liūdime ar pykstame, kažko neleidžiame. Maži vaikai dažnai pyksta - kažkas nesiseka, nori žaislo, kurį turi kitas vaikas, mama negirdėjo, tėtis brolį nešioja - supykęs dvimetis pribėga ir trenkia - retas taip nesielgia, nes tai yra instinktyvus elgesys. Jis dar nežino, kaip galima kitaip pykti, socialiai priimtino elgesio jis turi būti išmokytas. Todėl vaikas turi daugybę kartų - tiek, kiek bando muštis - gauti tą pačią žinią - taip elgtis nevalia. Svarbu akcentuoti, kad ne tik jis, bet ir jo niekas negali mušti. Tik tada būsime tikri, kad vaikas mums praneš, jei jį skriaus darželyje, kieme ar mokykloje.
Kai tėvai nežino, kaip reaguoti, jie dažnai griebiasi diržo ar kumščio - priemonės, kuri visada „po ranka“. Nors geriausia būtų pasikalbėti su vaiku, jį išgirsti. Išsiaiškinti, kas atsitiko, kodėl jis pamelavo, kodėl negrįžo iš vakarėlio. Neretai nepakanka tik pasikalbėti su vaiku, kad jis imtų tinkamai elgtis.
Bausmės ir Apribojimai: Nuoseklumas Auklėjant
Jei vaikas už tą patį nusižengimą baudžiamas ar drausminamas skirtingai, priklausomai nuo tėvų nuotaikos ar aplinkybių, jis nesiliauja netinkamai elgtis. Auklėjant vaikus labai svarbu nuoseklumas. Neapibrėždami ribų vaikams, tėvai ir patys greitai praranda kantrybę. Pasimeta, kas vaikui galima ir kas ne. Auklėjant vaikus labai svarbu nuoseklumas. Pavyzdžiui, jei vakare penkiamečiui liepta susitvarkyti žaislus, o jis to nedaro, tai natūrali pasekmė bus, kad jis nespėja pažiūrėti filmuko. Tačiau to nepakanka - tėvai turi ir išaiškinti, kad susitvarkyti būtina, o jei reikia, galbūt paimti vaiką už rankos, nuvesti ir padėti jam įvykdyti nurodymą.
Kartais tėvai užploja vaikams, kai tie atsiduria labai pavojingose situacijose. Kai tėvai labai išsigąsta dėl realios grėsmės vaiko gyvybei, būna, kad rimtai „užvanoja“, kad jis prisimintų ir daugiau taip nesielgtų. Vaikui reikia paaiškinti savo susijaudinimo ir išgąsčio priežastis, kad jis elgėsi labai nesaugiai, kas galėjo įvykti ir kad tai išgąsdino tėvus.
Taip pat skaitykite: Sprendimai, jei vaikas nemiega lovytėje
Jei vis dėl to situacijos suvaldyti nepavyko ir pliaukštelėjome, nereikia to sumenkinti, kad „visi taip daro“, tuo didžiuotis. Pagalvokime, ar norime, kad pavyzdžiui, mano anūkei ateityje kas nors „pliaukštelėtų‘? Bet nereikia dėl to pulti į nevaisingą graužatį. Kartais tėvai kaltina save, kad pavyzdžiui, pliaukštelėjo vaikui, kai jam buvo treji, baiminasi, kad tai sugadino jų santykius negrįžtamai. Supratus, kad netinkamai elgiamės net ir praėjus daugeliui metų, galima atsiprašyti. Svarbu, kad situacija būtų visiems aiški - vaikas pasielgė blogai, bet ir mano reakcija nebuvo adekvati. Tai pripažinę galėsime suprasti ir vaiko, ir suaugusio žmogaus netinkamo elgesio priežastis, o ateityje veikti saugiau ir efektyviau.
Norėdami, kad vaikas būtų fiziškai stiprus, drąsus, gebėtų apsiginti, galime jį leisti į kovos menų būrelį, tegul vaikas sportuoja, treniruojasi, įgyja reikalingų savigynos įgūdžių. Vaiko auginimas pagarbiai, aiškiai ir nuosekliai brėžiant saugaus ir tinkamo elgesio ribas, taikant adekvačias jo amžiui ir galioms pasekmes, nėra joks šiltnamis. Tai yra saugūs namai. Juk siekiame, kad vaikai mūsų nebijotų, būtų atviri. Jie yra skirtingi - vieniems gali pakakti žodžio, kitam - kontrolės ir griežtumo. Auklėjami be rykščių ir kumščių, vaikai auga atsipalaidavę, laisvi, tikri, kad bus sėkmingi gyvenime. Jie supranta, kad galima norėti ir nenorėti, tačiau pasekmes visais atvejais prisiims jie patys. Jie žino, kad galima suklydus, pasielgti tinkamai ir ištaisyti klaidas.
Išmintis: Patirtis ir Supratimas
Ką reiškia būti išmintingam? Tai dažnai užduodamas klausimas. Bet ar žinome atsakymą į šį klausimą? Žmonių nuomonė skirtinga, vieni mano, jog išmintis ateina su amžium, praktika, kiti mano jog iš įvairių mokslinių šaltinių.
Dažnai galime išgirsti tokį teiginį, jog žmogaus išmintis yra sukaupiama su amžiumi bei patirtimi ir vaikas negali būti išmintingas dėl savo amžiaus. Tačiau toks teiginys yra klaidingas, nes net pats mažiausias vaikas gali mąstyti. Augdami su neišmintingais tėvais vaikai gali mokytis iš jų klaidų ir tapti išmintingi. Visais laikais vaikai mokydavosi iš savo tėvų, iš jų išmokdavo dirbti įvairius darbus, įgaudavo gyvenimiškos patirties. Tačiau egzistuoja ir situacijos, kada vaikai mokosi iš savo klaidų.
Būti išmintingu - tai savo ar artimo žmogaus gyvenimo patirties pritaikymas tam tikroje situacijoje, kada turi pasielgti sąžiningai ir teisingai. Dažnai visuomenėje yra manoma, kad mažas eilinis penkiametis, šešiametis vien tik, dėl, savo mažo amžiaus, negali būti išmintingas. Tačiau net pats mažiausias vaikas gali mąstyti.
Prancūzų psichiatras Christophe‘as André savo knygoje „Ramybė“ teigia, kad kiekvienas žmogus gali skleisti išmintingus žodžius arba elgtis tarsi išminčius kai kuriomis gyvenimo akimirkomis. Išmintinga gali būti, pavyzdžiui, prieš vertinant išklausyti ir suprasti pašnekovus. Išmintyje glūdi tam tikro laipsnio transcendencija ir savęs užmiršimas: reikia atitolti nuo tuometinių interesų ir nuomonių, laikyti juos asmeniniu požiūriu, o ne universaliomis akivaizdybėmis.
Verta atidžiai stebėti kasdienį elgesį, kuris mums atrodo išmintingas, vadinasi, yra geras mokymosi šaltinis. Maža mergaitė (šešerių) stebi savo vyresnių seserų ginčą (aštuonerių ir dešimties): katra sėdės geresnėje vietoje automobilio gale - geriausia sėdėti prie lango, o ne viduryje. Matydama, kad barnis niekaip nesibaigia ir tėvai ima nervintis, ji pasiaukoja: „Aš sėsiu į vidurį, kad greičiau išvažiuotume.“ Nors ir jai labiau patinka sėdėti iš krašto. Jos poelgio motyvai įvairūs ir labai įdomūs. Kokią jos sprendimo dalį lemia atsisakymas iš jautrumo: „Negaliu pakęsti tų ginčų, visi dėl jų būna nelaimingi“? Supratingumas: „Jos sugadins tėvams nuotaiką, o kai jie blogai nusiteikę, kelionės būna nevykusios“? Ir išmintis: „Galų gale, tie ginčai dėl vietos - nesąmonė, sėdėti viduryje visai neblogai“? Nes neilgai trukus, konfliktui nurimus, ji švelniai ims derėtis su seserimis, kad nereikėtų visą kelionę sėdėti „blogoje“ vietoje. Taigi, ji sutaupė konfliktui švaistomas emocijas ir pasiekė visus tenkinantį sprendimą.
XX a. pradžios rašytojos Marijos Pečkauskaitės Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare atskleidžiama, kad viena iš gražiausių vaikystės pamokų ar net išminties apraiškų yra gebėjimas suprasti ir užjausti kitus.
Informacijos Poveikis Vaikams
Informaciją, skirtą suaugusiems, vaikai supranta ir priima savaip, nes neturi nei gyvenimiškos patirties, nei kritiško mąstymo. Paauglystėje kritiškas mąstymas atsiranda, tačiau vaikas dar nesugeba tinkamai susitvarkyti su kilusiomis emocijomis. pavyzdžiui, žiūrint filmą, skirtą suaugusiems arba laidas apie nelaimes, kyla įvairių nemalonių jausmų - baimės, pykčio, skausmo, gailesčio, noro keršyti. Vaikai ir paaugliai arba reaguoja perdėtai, arba siekia tokių stiprių jausmų išvengti padarydamas netinkamas išvadas, pavyzdžiui, kad tai yra nieko tokio.
Dar prieš kelias dešimtis metų buvo visiems aišku ir įprasta, kad vaikai suaugusiųjų pokalbiuose nedalyvauja. Nevaikiškos temos (šeimyninės problemos, finansiniai rūpesčiai, karas) būdavo aptarinėjamos vaikams užmigus arba išsiuntus juos į kitą kambarį. Nors frazė „tai ne tavo reikalas“ vaikus pykdydavo, tačiau tai juos apsaugodavo nuo bereikalingo streso ir iš vaiko nebūdavo atimama vaikystė. Šiais laikais tėvams apsaugoti vaiką nuo bereikalingos informacijos labai sunku, tačiau stengtis reikia. Vaikas turi būti vaiku ir nesukti galvos dėl suaugusiųjų reikalų.
Emocinė Parama ir Ryšys su Kūnu
Vaikams svarbiausia gauti savo tėvų emocinę paramą - meilę, paguodą, supratimą, pripažinimą, kad jiems esi svarbus. Kartą savižudybių konsultantė viename seminare išsakė kabai kategorišką mintį - kad „ vaikas ištvers labai daug ir niekada nenusižudys, jei šeimoje jausis gerai“.
Daugelį metų vakarietiškoje praktikoje kūnas ir psichika buvo atsieti, o tai darė ir vis dar daro didelę žalą žmogaus kaip visumos supratimui. Plačiai paplitęs ir vis dar gajus manymas, kad reikia NUGALĖTI kūną ir jo poreikius. Taip kūnas tampa priešu, kuris vis kažko nori (valgyti, atsigerti, pailsėti, artumo ir t.t.), o žmogus tam priešinasi. Taip kūnas tampa ne draugu ar palydovu gyvenimo kelyje, o tik priemone ar dar blogiau - priešu.
Kai gimstame, ryšys su kūnu ir jo poreikiais dar tik formuojasi ir yra natūralus. Tačiau ryšys su kūnu ir jo poreikiais formuojasi priklausomai nuo aplinkos atliepimo t.y per ryšį su kitu (dažniausiai mama/globėja). Labai svarbu, ar aplinka reaguoja į mane kaip į kūnišką būtybę. Jei aplinka reaguoja teigiamai, ryšys stiprėja, o vaikutis išmoksta ir perima tai kaip tiesą, kuri padeda klausytis ir išgirsti save ir tolimesniuose raidos etapuose. Jei ne, tuomet mokomės negirdėti ir eiti pirmyn vien tik proto vedami, kas beveik visada veda į pražūtį. Šioje vietoje dažnai atsiranda ir įvairių problemų su ribomis ir intuicija, įsitraukiame į pavojus.
Šioje vietoje dažnai atsiranda ir įvairių problemų su ribomis ir intuicija, įsitraukiame į pavojus.Kaip žmogus mokomas neklausyti savo kūno ir jo poreikių?Kūdikis po gimimo atskiriamas nuo mamos į kitą palatą (kas visai neseniai buvo normali praktika gimdymo namuose)Kūdikystėje buvome valgydinami ne tada kada buvome išalkę, o pagal grafikąKūdikis prašantis artumo, neimamas ant rankų, „kad nepriprastų“Ankstyvą ryšio/švelnumo, „oda į odą“ poreikį buvome skatinami tenkinti „merliukais“Apribojama natūrali judėjimo laisvė, jo poreikis, vaiką standžiai vystant, neleidžiant „negražiai“ judėti, sėdėti, gulėti ir t.tVaikas perdėtai saugomas ir atribojamas nuo sensorinių pojūčių įvairovės, kurie matomi kaip pavojus, „terliojimąsis“, bereikalingi garsai, prisilietimai ir t.tEsame verčiami pabaigti maistą lėkštėje net jei jo nebenorime, nes „negražu palikti“Turint kūno poreikį verkti/raudoti, išgirsdavome, kad ašaros yra kvaila bei silpnumo ženklas ir jas užspaudavomeKai prastą savijautą galėjo įrodyti tik pakilusi temperatūra ir skausmas, nes kitu atveju „nėra taip jau blogai“ ir galiu dirbti/mokytis.
Neišgirstas kūnas apie save praneša kitais būdais.Galime būti tikri, kad kūnas visada praneš apie save. Jo negirdėti neįmanoma. Neretai girdžiu žmones besididžiuojančius savo pasiekimais kaip „perlaužia“ sistemą, kurie turėdami beprotiškai didelį krūvį tarsi įrodo visam pasauliui apie savo super gebėjimus ir nekūniškumą. Deja, tai beveik visada anksčiau arba vėliau baigiasi liga arba atsiradusiais vadinamais nepaaiškinamais psichosomatiniais skausmais.
Socialinės Grupės ir Egocentriškumas
Paaugliai priklauso įvairioms grupėms: sektoms, „emo“ ir kt. Pradžia būna labai patraukli - tave išklauso, supranta, palaiko, užjaučia, sukuriama daugybė ritualų. Ten žmogus pasijaučia svarbus, reikalingas, priimamas toks, koks yra, ir, paaugliams turbūt svarbiausia, grupės nariu. To negaudamas iš artimųjų, žmogus pasijunta lyg rojuje. Deja, buvimas jose bet kam gali būti pražūtingas, nes vėliau „grupės nariai“ pradedami išnaudoti, įvairiomis priemonėmis „atimamas“ savarankiškas mąstymas, patiriamas psichologinis teroras ir dažnai privedama prie savižudybės. Itin reti atvejai, kai tokių grupių nariai patys išeina, nebent juos kas nors „ištraukia“.
Egocentriškumas - tai įsitikinimas, kad pasaulis yra būtent toks, kokį aš matau, o teisybė yra tokia apie kokią kalbu aš. Ši savybė trukdo gerai sutarti, nes teisybės niekada nebūna vienos. Nenoras į situaciją pažiūrėti kito žmogaus akimis apsunkina bendravimą. Kita problema - klaidingi įsitikinimai. Pavyzdžiui, jei jau aš neprieštarauju, reiškia, visiškai tam pritariu. Arba jei mano nuomonė kitokia, tai mes jau ne draugai. Bet juk taip nėra, neprivalome perimti kitų požiūrį. Galima išklausyti kitą, suprasti ir pasakyti garsiai ar mintyse „tai tavo nuomonė, o mano nuomonė yra kitokia“.
Kaip Pradėti Džiaugtis Gyvenimu ir Tapti Laimingais?
Yra toks išmintingas posakis: jei nori būti laimingas, tai ir būk. Jausmai kyla ne tik dėl išorinių aplinkybių, bet ir požiūrio į jas. Todėl norėdami tapti laimingesniais mes turime nuolatos prižiūrėti savo mintis, požiūrius - vienintelius dalykus, kuriuos galima tikrai valdyti. Tai vadinama psichologine higiena. Atpažinkite negatyvias mintis, kurios slegia, skatina pesimizmą, nepasitikėjimą savimi ir keiskite konstruktyviomis. Tai įprotis. Mintimis mes galime susikurti savo pasaulį arba jį sugriauti.
tags: #ar #vaikas #gali #buti #ismintingas