Juozas Aputis - vienas žymiausių XX a. lietuvių prozininkų, eseistų. Jo kūryba pasižymi subtilia psichologine įžvalga ir giliu žmogaus būties apmąstymu.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Studijos
Informacijos apie tikslią Juozo Apučio gimimo vietą ir datą šiame tekste nėra.
Kūrybinis Kelias
Tekstas perpublikuojamas iš mėnraščio „Metai“ (2021 m. Nr. 2021-aisiais, kaip ir kasmet turbūt, daug puikių progų švęsti įvairias datas ir įvykius lietuvių literatūros pasaulyje. Kalbėta apie daug svarbių dalykų - tiek kūryboje, tiek redakcijos bei asmeniniame gyvenime.Iš pateiktos medžiagos galima susidaryti vaizdą apie literatūrinį gyvenimą ir kūrybinę atmosferą, kurioje brendo Juozas Aputis.
Kūrybos Bruožai
Apie tai, kokie jo kūrybos bruožai, galima spręsti iš užuominų apie kitų rašytojų kūrybą ir vertinimus:
- Jono Biliūno įtaka: Tekste pabrėžiama J. Biliūno kūrybos svarba lietuvių literatūrai ir jo gebėjimas įžvelgti didžius gyvenimo klausimus "mažmožiuose". Tai gali būti interpretuojama kaip aliuzija į Apučio prozos gilumą ir dėmesį detalėms.
- Realizmas ir psichologizmas: Minima Žemaitės kūrybos tęstinumo svarba, o tai leidžia manyti, kad Aputis savo kūryboje taip pat siekė atspindėti tikrovę ir gilintis į žmogaus psichologiją.
- Individualumas: Pabrėžiamas poreikis "tikrosios Žemaitės, tikro Jono Biliūno ir tikrųjų kitų rašytojų", o pasauliniu mastu - kurie būtų Franzo Kafkos, Williamo Faulknerio, Roberto Musilio ir kitų tradicijų tęsėjai, tai rodo Apučio siekį išsiskirti ir kurti savitą stilių.
- Moralumas ir teisingumas: J. Biliūno kūryboje prigimtinio moralumo, teisingumo svarba, o tai gali būti siejama ir su Apučio kūrybos etiniu matmeniu.
Literatūrinė Aplinka ir Įvertinimas
Iš teksto fragmentų galima spręsti apie Apučio vietą literatūriniame kontekste:
Taip pat skaitykite: Juozas Žymantas: svarbiausi faktai
- Rašytojų sąjunga: Minima Rašytojų sąjungos veikla, kūrybos namai Nidoje, premijos ir kiti aspektai, kurie rodo Apučio priklausymą literatūrinei bendruomenei ir jo įvertinimą.
- Žurnalas "Pergalė": Aputis dirbo žurnale "Pergalė", kuris buvo svarbus literatūrinis leidinys. Tai rodo jo dalyvavimą literatūriniame procese ir įtaką kitų rašytojų kūrybai.
- Kritika ir cenzūra: Užsimenama apie cenzūrą, kūrinių atmetimą ir "užkulisius", o tai rodo, kad Apučio kūryba susidūrė su ideologiniais apribojimais.
- Ryšiai su kitais rašytojais: Minimi Juozas Baltušis, Marcelijus Martinaitis ir kiti rašytojai, su kuriais Aputis bendravo ir diskutavo apie literatūrą.
Darbas Žurnale "Metai"
Danielius Mušinskas užsimena, kad Juozas Aputis dirbo žurnale "Metai", tačiau konkrečios pareigos nenurodomos.
Dienoraščiai
Publikacijoje pateikiami rašytojo, ilgamečio mūsų žurnalo darbuotojo Juozo Apučio praeito amžiaus septintojo-devintojo dešimtmečių dienoraščiai, kuriuos jis pats iš rankraščių rinko kompiuteriu. (2005 m. Spalio 10 d. Druskininkai. Kartais atrodo, kad jau viskas pradeda eiti į pabaigą: ir asmeninis gyvenimas, ir kūryba, ir viskas - visas gyvenimas. Negalėčiau pasakyti, kad dabar padėtis lengva - praktikos jokios neturiu, iš prigimties esu pesimistas, į kiekvieną nesėkmę linkęs žiūrėti kaip į kažką galutinai baigtą ir neturintį jokios išeities. Mano dabartinis skausmas, pergyvenimai, liūdesys - praradimo aidai - turėtų mane nuplauti, nuvalyti, atimti iš manęs sentimentalų požiūrį į gyvenimą. Praradimo laikas. Druskininkai, spalio 23 d. Baugu naktį žiūrėti į aną Nemuno pusę. Apima menkumo jausmas, žvelgiant į neaprėpiamą mėnesėtą naktį: šiurpas krečia akimirkomis, kai suvoki, kur ir kas esi, kaip viskas yra. Sausio 14 d. Novelei: sinodas prieš pasmerktojo mirtį. Maždaug kaip Sezano paveiksle. Kokia žmogėdriška filosofija! O gal imti visai kitokį siužetą? Vasario 17 d. Kelionė į VDR. Jau greitai traukinys turi išvažiuoti. Važiuoja sapnuojantysis, du draugai ir mergaitė. Jos vardas kažkoks neaiškus. Jie dabar eina vienu šaligatviu ir kitu mato einant ją, o kai prieina prie vietos, kur jau reikia leistis į požemį, mergaitė dingsta. Tiedu kiti bėga ieškoti. Po kurio laiko jis pamato katę, šaukia ją „kac, kac“, ta ateina, sugauna, nori paklausti, ar jos vardas ne toks, kaip mergaitės, kuri turi važiuoti, bet užmiršta anosios vardą. Tada jam pasako mažutė jo duktė, kuri sėdi ant tokio suoliuko, kaip parkuose, su motina, o katė atsako, kad jos vardas būtent toks. Jis pašaukia du draugus, leidžiasi į požemį, atsisveikindamas su žmona. Požemyje. Juda traukinys. Įšoka. Važiuoja. Pasirodo toks su studentiška kepuraite - jis irgi į VDR. Jie sėdi ant vagono viršaus, ant kelmų. Paaiškėja, kad tas traukinys važiuoja į Kelmę. Rugsėjo 9 d. Sapnas: einame su šuniuku per kiemą. Puolame prie durų, o ten užrakinta. Stepas Tamulis pasakojo apie Klaną, kuris buvo (ir tebėra) mėgėjas ką pavogti. Sykį jis nuėjo nešti į valtį Marazyno šieno ir plukdyti jį Ūla iki savo namų, o Marazynas „pilniavojo“, įlindęs į tą kupetą. Spalio 13 d. Per televiziją V. Kybartas skaitė Donelaičio „Rudens gėrybes“. Spalio 15 d. Vakar girdėjau, kaip Laimonas Noreika skaitė Marcelijaus Martinaičio poeziją. Skaitymas gal kiek ir per dramatiškas. Novelei: kaip seniukas pradeda užeidinėti į knygyną ir pasižiūrėti žodyną (kokios kalbos?). Per dieną jis išmoksta po vieną ar kelis žodžius. Ir taip lankosi be galo, visai suseno, sumenko, mergaitės, buvusios kažkada jaunos, jau irgi pražilo. Spalio 25 d. Zervynose girdėjau, kaip senis pasakojo apie Valento Tamulevičiaus motiną. Ji mėgdavo išgerti ir pati kartais išvarydavo naminės. - O kas čia? - Kaip negeriu? - Eik tu pažiūrėk, kad nenusibaigtų. Be to: apie katiną ir kumeluką. Paryčiais, jau grįžęs, išgirdo, kad tvarte žvengia arklys ir atsiliepia kumelukas. Nueina - ugi kumelukas prie tvarto. Rugpjūčio 6 d. Apie vyrą, kurio nuskendo žmona ir maža mergaitė. Kapinėse - gražus paminklas, bet ant jo po kiekvienos nakties jis randa primėtyta butelių, net kitokių bjaurių daiktų (meilės…). Budėjimai, pagaliau susidūrimas su niekšyste. Niekšystė laimi. Gruodžio 18 d., ketvirtadienis. …Norėčiau, kad visi draugai gerai žinotų: negalima vieniems kitus negailestingai, žiauriai ir kartais kvailai ėsti, spjaudyti į mūsų gyventą laiką - reikia kabintis, susisieti viduje, reikia daugiau tikėjimo, tikėjimo ir mažiausiai pastangų išplaukti į paviršių. Vėl bjauriai žnaibo! Po galais! Juoksiuos iš tų savo peizeliojimų, bet taip baugina nežinia. Norėčiau, kad Vijolytė brautųsi į kokį kultūrinį darbą - man rodos, kad čia jai užtenka skepticizmo ir aistros. Ypatingai didelės sėkmės linkiu Sigitui, Jonui Juškaičiui, Romui Granauskui, Marcelijui, Henrikui, Petrui. Noriu, kad ir bjauriausios šnekos nors vienam iš pažįstamų, artimų žmonių galutinai neišmuštų manęs. Liepos 19 d., Zervynose. Užsilipęs ant stogo grioviau seną kaminą. Nuo trijų kryžių pusės traukė dviese - apibambusi boba ir toks pat senis - kaip tokiems įprasta, surukusiu apvaliu veidu (nosis mažytė), apsivilkęs tokį pilką „chruščiovišką“ lietpaltį (panašiai, galėjo būti lietaus), užsidėjęs skrybėlę. Iš kitos pusės, pro mano trobos galą, išėjo Čepukyno (Tamulevičiaus) „svečiai“, kalbėdamiesi rusiškai. - Privet atdychajuščim. Ir nuėjo visi, savi, artimi, patenkinti ir be rūpesčio veide. Sausio 13 d. Kodėl tam tikrais ratais viskas kartojasi? Neviltis, nepasitikėjimas, kūrybinis nepajėgumas, vienas tiktai pasiutimas! Pajutę, kad kitaip gyvenimo nebus, daugelis eina susitaikymo keliu, laižymosi, pataikavimo. Rugsėjo 12 d. Menininkų rūmuose vyko vertėjų konferencija. Vakare buvau pas V. Č. [Virgilijų Čepaitį]. Čia atėjo ir V. P. [Vytautas Petkevičius], J. B. [Juozas Baltušis], M. Ch. (redaktorė iš Maskvos), A. Vlčkova (iš Čekoslovakijos), ukrainietė N. V. P. papasakojo (aišku, negirdint svečiams; beje, dar buvo jo žmona ir M. M. [Marcelijus Martinaitis], jog jis gerai žinąs, kas parašė CK skundą dėl mano apysakos „Prieš lapų kritimą“ ir dėl premijos (1978 m. man buvo paskirta vadinamoji respublikinė premija, bet paskui CK sulaikyta, nepatvirtinta). Rugsėjo 18 d. Tuščia, nyku. Leidykla nieko nesako dėl mano apysakų knygos „Tiltas per Žalpę“. Pinigų stinga, nematau iš kur gauti… Virga laksto, vargsta viena; dabar tik ji šiek tiek ir uždirba. Maskva nemoka už filmą „Mano vaikystės ruduo“. Sako, kol nepasirodys ekrane (per Maskvą), tol nemokės. Taip sakė St. Lipskis - Kino studijos scenarinės kolegijos vyr. Diena tokia niūri - šalta ir lyja. Spalio 3 d. Laikas bėga. Šiomis dienomis buvo nesmagu, nyku, nė ko nusitverti. Iš leidyklos („Vagos“) parsinešiau C. Kosmačo vertimą, beskaitinėdamas kiek atsigavau. Pirmadienį buvau stadione, pasikalbėjome su J. J. [Jonu Juškaičiu]. Vakar, t. y. X.2, per televiziją rodė E. Mieželaičio 60-mečio minėjimo įrašą. Minėjimas buvo aukščiausio lygio, tarpais, rodėsi, netgi visai jaukus, tačiau kokios pastangos užsimiršti, nustumti į šalį tai, kas buvo ir kas yra. Klausais - ir atrodo, jog nebėra jokių skaudžių dalykų, jokių problemų, jokio žmogaus paniekinimo. O juk ir šiandien, kai taip pompastiškai šnekama apie mūsų literatūros laimėjimus, tuo pačiu metu kiek žmonių nustumta į pašalius, kiek negalinčių atsigauti nuo tylaus, užkulisinio persekiojimo. Įdomu, kad A. Pocius, minėjime skaitydamas sveikinimus, prisiųstus E. Mieželaičiui, pabrėžė: „Poeto S. Gedos sveikinimas.“ Beje, paskiau E. Mieželaitis irgi Sigitą prisiminė. E. M. kalboje buvo tiek negražaus lankstymosi ir dėkojimų, jog net nepatogu. Spalio 4 d. Atėjo mintis, kad, plečiant mano pradėtą romaną apie menininką, galbūt reikėtų įdėti gerą epizodą iš universiteto gyvenimo, iš „veikėjų“ veiklos ir apskritai visos atmosferos. Tas epizodas, rodos, tiktų vos ne pačioje pradžioje, kai Benas ateina pas skalbėją, atneša jai kvietimą į koncertą. Galėtų būti ir epizodas, kai tie keturi dezertyrai (atsimenu, 1944 metų gruodyje ar 1945 metų sausyje-vasaryje) apsistoja Benučio namuose ir kaip jie jaučiasi, ką daro. Su Teofiliu Benas, pavyzdžiui, gali susitikti mieste, kokioje nors knaipėje. Reikia pasigilinti į Teofilio tolesnį gyvenimą, pasiieškoti ar prisiminti pavyzdžių (Mikutis?). O gal jį uždaryti į N. Vilnios psichiatrinę, kurią šiek tiek žinau, gal jis įsimyli kokią daktarę, kuri, pasirodo, esanti jau kito vyro (nors yra ištekėjusi) meilužė, o tas vyras per ją gaudo visokias žinias apie žmones, dar nepatekusius į ligoninę, bet jau kokiu nors požiūriu įdomius. Beno mokslą reikėtų skaldyti: iš pradžių jis tegu studijuoja filologiją, pavyzdžiui, net lietuvių kalbą ir literatūrą, paskiau tegul pereina į mediciną, bet visą laiką tegu groja (o gal geriau - tegul rašo?! - tik labai nemiela tas prikišamas autobiografiškumas; be to, čia reikėtų dar suvaidinti tą didžiulę tarptautinę sėkmę); čia iš tiesų kiek durniau išeina. O gal jis kartu studijuoja ir literatūrą, ir muziką, o tik paskiau mediciną? O gal jo daktaru nedaryti, ir „Rudenio žolė“ tada turėtų iškristi iš viso iš tos… epopėjos? Gal ir taip? Arba tą „žolę“ tada reikėtų labai perdirbti, paliekant Beną muzikantu? Spalio 5 d. Kad neužmirščiau: kokiai progai pasitaikius, atsiminti, jog 1939 m. rugsėjo mėn. Jau dvi savaitės turiu iš leidyklos parsinešęs apysaką „Prieš lapų kritimą“. Pamenu, pavasariop, kai mane buvo išsišaukęs J. Stepšys ir S. Papečkienė, pastaroji kalbėjo, kad čia tiktai smulkmenos, reikia pataisyti tiktai trupučiuką, „dėl akių“, o dabar, spalio viduryje, kai kalbėjomės su ja, pasakė, kad jokiu būdu negali būti subombarduota vokiečių karo ligoninė <…>. Be to, apysaka negali eiti, jeigu tie du epizodai, kai tėvas paimamas kasti apkasų, nebus perteikti Benučio (vaiko) akimis. Po perkūnais! Dar įdomu, kad rankraštyje, toje vietoje, kur vokiečių kareiviai žaidžia futbolą, pieštuku pažymėta: tas epizodas vokiečių naudai. Dieve, dieve, kada baigsis tas amžinas idiotiškas tamsybininkiškas kišimasis? O visa tai daroma juk ne iš kokių idėjų, o dėl savo kėdelės! Lapkričio 26 d. Tuštuma. Su Vijole matėme japonų filmą „Didžiosios gaudynės“. Niekai. Jai, sakėsi, visai nieko… A. Bučys išleido savo knygą „Literatūros atvaizdai“. Apie mane ten parašyta bjauriai. Bjauru, jog taip parašyta todėl, kad neparodžiau jam palankumo, kai pernai, prieš premijų balsavimus, jis išspausdino „LM“ straipsnį. Lapkričio 21 d. nuvažiavau į Zervynas ir tenai palikau mašiną. Šeštad., XI.24, atvažiavo Levas, grįžome su juo kartu, paskui buvome pas Kęstutį, Žuką, Levą ir Čigriejus. Šeštad. (lapkričio 24 d.) „L. Gruodžio 7 d. Gruodžio 4-5 d. su G. Urbonaite važinėjomės po Kelmės ir Kėdainių rajoną. Buvo keturi mano autoriniai vakarai: Užventyje, Kelmėje, Kėdainių chemijos kombinate ir Kėdainių kultūros namuose. Gražiausias vakaras - Kelmėje, liūdniausias chemijos kombinate: maža žmonių, visi kaip sugauti. Kelmėje buvo labai malonu - daug klausimų, kažkokia artima, širdinga atmosfera. Užventyje keli mokytojai pasirodė tamsūs, užkampio žmonės, besidomintys pletkais. Tribūnoje ar scenoje kalbi kilnius, gražius ir prasmingus žodžius, pats imi jais tikėti, o atsiduri vėl „normalioje“ būsenoje, ir nežinai kur dėtis. Leidykloje „Tiltas per Žalpę“ įstrigo K. Ambraso arba jo šaikos rankose: pradedu galvoti, kad gali įsikišti tie patys literatūros gangsteriai, kurie įsikišo, kai išgirdo, kad man duoda respublikinę premiją (1978 m.). Kaip reikės išnirti iš tos situacijos, jeigu ji tokia susidarys iš tikrųjų? Gruodžio 21 d., penktadienis. Užėjau į Rašytojų sąjungą. Daug žmonių, buvęs plenumas ir naujų narių priėmimas. Labai pajutau, kad esu lyg koks svetimas tarp tų žmonių. Ir nieko kito nereikia daryti, tiktai imtis darbo, rašyti, rašyti. Užvakar girdėjau, kaip du vaikiukai, eidami mūsų šaligatviu iš mokyklos, kalbėjosi. Vienas kitam sako: „O tu žinai, kad Olandijoj ir Danijoj nerakina nei mašinų, nei namų durų. Vakar mėsos parduotuvėje turguje viena rusė moteriškė pasakojo kitai: pas mus Krasnodare tai nieko nėra, nei mėsos, nei pieno. Jei pasirodo kokios dešros, tai po 3,90 rub. - tokia pas jus po du rublius. Gruodžio 31 d., pirmadienis. Čia pat, visiškai čia pat nauji metai. Šiandien pabandžiau suskaičiuoti dešimtmečius, kuriuos prisimenu: 1940, 50, 60, 70, 80… Daugoka. Daug visko ir būta, o daugiausia nuobodybės, sustingimo, nepasitenkinimo, apgaulės. Įvykiai Afganistane. Ar tai irgi nebus dar vienas įrodymas, kad dabartinė pasaulio demokratija nebegali susiremti su įžūlumu. Duok Dieve man geresnių kitų metų. Kovo 24 d., pirmadienis. „Pergalės“ redakcijoje iš pat ryto (apie 11 val.) sužinojau (pranešė V. Rudokas), kad vakar infarktas ištiko Edvardą Pranckūną. Šita žinia labai sunkiai pribloškė - kai 1959 m. gruodžio mėn. pradėjau dirbti „Literatūros ir meno“ laikraštyje korektoriumi, jis jau čia dirbo meno skyriuje kartu su E. Aukštikalniu. Paskiau, pamenu, buvo laikraščio sekretorius. 1960 m., kai baigęs universitetą buvau kariuomenėje Černiachovske, rašiau jam bene porą laiškų, kad padėtų susitvarkyti dėl darbo - norėjau likti laikraštyje, o mudu su Virga buvo paskyrę į Kretingą, rajono švietimo skyriaus žinion. Negeras neramumas: taip aplink apšaudo mirties bombos… Nebuvome su juo koki draugai, gal nei jis man jautė didelių simpatijų, nei aš jam, tačiau tai buvo gražus praeities laikas, jaunystės laikas, vilčių laikas, naivaus mano gerumo laikas… Buvau Dailininkų sąjungoje, kur E. Pranckūnas pašarvotas. Čia susirinko daug senų pažįstamų, buvusių bendradarbių. Mačiau ir jo žmoną, sūnų, dukrą. Jos vardas, rodos, Raselė (o gal - Rūtelė?); pamenu - ne sykį „Lit. ir meno“ redakcijoje jis ją minėdavo, man dar laikraštyje bedirbant ji ir gimė. Atsimenu ir jo žmoną, kai ne sykį buvo atėjusi į redakciją. Tokia graži moteris, nė kiek dar nepasenusi. Toks negeras pavasaris. Saulėta, bet šalta. Mano „Tiltas per Žalpę“, pasirodo, visai neišsiųstas rinkti, trinasi kažkur leidyklos stalčiuose. Sklinda gandai, kad knygą ruošiamasi iš viso atmesti. Jei taip - tai ką aš turiu daryti? Ieškoti išeities ir teisybės ar likti viduje su savo teisybe, nes šitos dvi mano apysakos yra parašytos (aš negaliu tvirtinti, kad jos geros) ne lengva ranka, ne linksma širdim, o skaudžiai ir sunkiai, su visa rimtim, kokia manyje gali būti. Sako, priekaištaujama, kad nėra tarybinių partizanų… O kad aš jų ir nemačiau, nematė nei mano tėvai, nei kaimynai. Šitaip falsifikuoti savo paties gyvenimo, savo tėvų ir kaimo gyvenimo aš negalėsiu! Tai marazmas! Už kokias nepaprastas nuodėmes turi taip kentėti žmonės? Nėra nieko baisiau, kaip negalėti viešai kalbėtis su žmonėmis. Su metais net pats imi dėl to savęs nekęsti, nors visai nesi kaltas, visai esi niekuo dėtas, bet nemalonu, kad toks esi - toks nebylys. Kodėl?.. Kovo 26 d., trečiadienis. Šiąnakt sapnavau tokį sapną: rodos, buvau Balčiuose, prie savo namų (kurių jau nebėra), atvažiavo kažkokia mašina - lyg tokia, kur voluoja plento asfaltą, jos visi keturi ratai kaip volai. Kad ji pasileido per bulves, taip gražiai ištaikydama tarpuvagiais! Ir dar, rodos, ji buvo kaip arklys, vis graibstėsi paėsti. Paskiau ji važiavo pro Rimydžio krūmus, o aš - savo mašinoje, jos buvo pirmenybė, bet ji parodė, kad pirmiau važiuočiau aš, bet aš nevažiavau. Netoli Rimydžio mašina sustojo, šoferis pasakė, kad čia gera žolė arkliui pasiganyti. Aš sutikau Rimydį, rodos, apsikabinom. Įėjom į trobą, o tenai gale sėdi toksai keistas žmogus, lyg Fernandelis, rodos, nuo veido jam nulupta visa oda, bet jis ne raudonas, o baltas, tiktai labai negražiai tarp to kaulo baltumo veido kruvinos lūpos: Rimydis sako, kad jis, tas baltasis žmogus, atsivedė daug paršiukų. Tikrai, kažkas matyti prie to žmogaus kojų. Kovo 31 d., pirmadienis. Praėjusį penktadienį (III.28) Resp. bibliotekoje buvo J. Mikelinsko kūrybos vakaras. Vadovavo A. Zalat[orius], skaitė Undinė Nasvytytė. Vakaras įdomus, labai gražiai jį vedė A. Zalatorius, pasitelkdamas rimtį ir humorą. J. M. kalbėjo irgi įdomiai, tik…
Šie dienoraščiai atskleidžia rašytojo vidinį pasaulį, kūrybinius ieškojimus ir santykį su aplinka.
Taip pat skaitykite: Muzika ir Juozas Kuraitis
Taip pat skaitykite: Apie Žemaitę