Šiame straipsnyje apžvelgiama rašytojos Žemaitės gyvenimo kelionė, pradedant gimimu Bukantės dvarelyje ir baigiant kūrybos laikotarpiu Marijampolėje. Straipsnyje atskleidžiami svarbiausi jos gyvenimo etapai, kūrybinis kelias, ryšiai su kitais žymiais to meto asmenimis ir indėlis į lietuvių literatūrą.
Ankstyvasis gyvenimas ir šeima
Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, geriau žinoma kaip Žemaitė, gimė birželio 4 dieną Bukantės dvarelyje, Plungės rajone. Jos tėvas, Antanas Beniuševičius, buvo urėdas, o motina, Julijana Sciepuraitė, rūpinosi namų ūkiu. Julija turėjo tris seseris: Emiliją, Petronėlę ir Juzefą. Savo autobiografijoje Žemaitė aprašė vaikystę, praleistą Šėmose (Telšių rajone). Rašytoja prisiminė, kad jos tėvas buvo bajoras, o motina didžiavosi savo kilme iš Vilniaus. Julijos motina tarnavo Mosėdyje pas kunigą altaristą, o vėliau Šateikių dvarelyje.
Beniuševičių namuose buvo kalbama lenkiškai, ir dukros buvo auklėjamos lenkiška dvasia. Iš pradžių Juliją namuose mokė tėvas. Rudenį, kai Julijai buvo vienuolika metų, ji išvyko mokytis į Šėmų dvarą pas savo diedienę. Mokykla buvo įrengta kambaryje ant aukšto, kur stovėjo stalas ir lovos. Julija ir dar penki mokiniai buvo mokomi prancūzų kalbos, aritmetikos, geografijos, taip pat gilino skaitymo ir rašymo žinias.
Mokslas ir jaunystė
Šėmose Julija mokėsi trejus metus, o vasarą grįždavo namo. Mokytoja, dėdinos duktė, mokė mergaites mandagumo, manierų ir šokių. Metams bėgant, Julija vis labiau buvo įtraukiama į dvaro ūkio darbus. Ji buvo ir panelė, ir tarnaitė, ir šeimininkė, ir pasiuntinė, ir siuvėja. Julija padėjo rinkti obuolius, džiovinti vaisius, prižiūrėti bites ir virti uogas. Vakarais ji skaitydavo ir rašydavo, o kartais dalyvaudavo jaunimo susibūrimuose ir šokiuose.
Jaunystėje Julija ir jos šeima bei giminės buvo lenkų patriotai. Prasidėjus 1863 m. sukilimui, jie padėjo sukilėliams, aprūpindami juos maistu. Žemaitė savo autobiografijoje aprašė, kad Šėmų dvare nuolat lankydavosi sukilėliai, kuriuos reikėjo pamaitinti ir pasirūpinti. Po sukilimo Šėmų dvaro finansinė padėtis pablogėjo, ir Julija išvyko į Džiuginėnus, pas dvarponį Gorskį.
Taip pat skaitykite: Juozas Žymantas: svarbiausi faktai
Santuoka ir šeimos gyvenimas
Džiuginėnuose Julija susipažino su savo būsimu vyru, dvaro medžioklės prievaizdu Laurynu Žymantu. Jis buvo baudžiauninkas, patyręs daug vargo. Julijai jis sukėlė gailestį ir norą padėti. Netrukus jie pradėjo planuoti vedybas. Julijos tėvai, bajorai, iš pradžių nenorėjo leisti dukters tekėti už mužiko, tačiau tėvas galiausiai pritarė. Julija ir Laurynas susituokė.
Sukūrę šeimą, Žymantai tarnavo dvare, o vėliau persikėlė ūkininkauti į tėvo nupirktą žemę. Nei Julija, nei Laurynas nebuvo pratę savarankiškai ūkininkauti, todėl pradžia buvo sunki. Jie nuomojo žemę ir keldavosi iš vienos vietos į kitą. Santuokoje L. ir J. Žymantai susilaukė septynių vaikų: Juzefos Vincentos, Kazimiero, Pranciškos, Antano, Elenos, Onos ir Vincentos. Sūnūs Kazys ir Antanas išvyko į Ameriką.
Kūrybinis kelias ir literatūrinė veikla
Lemtingas posūkis Žemaitės gyvenime įvyko, kai šeima apsigyveno Ušnėnų kaime. Čia ji susipažino su Povilu Višinskiu, kuris paskatino ją rašyti lietuviškai ir įsijungti į lietuvių tautinį judėjimą. P. Višinskis supažindino Žemaitę su Petru Avižoniu ir Jonu Vileišiu.
Petras Avižonis perrašinėdavo jos tekstus, taisė kalbą, platino ir skaitė jos kūrinius publikai. Tikriausiai buvo tarp tų studentų, kurie nutarė kas mėnesį rinkti pinigus ir kaip pašalpą siųsti Žemaitei. Su Petru Avižoniu Julija Žymantienė susipažino Ušnėnuose, kur tuo metu gyveno: čia jį ir daktarą S. Matulaitį atvežė Povilas. Ji skaitė svečiams savo kūrinius, visi kartu juos aptarinėjo. Visus ją remiančius studentus Žemaitė vadindavo „mano vaikeliai“. Petrą ji praminė Avižėle (Avižėliu), vadindavo ir Aviža, ir švelniai Petriuku. 1897 m. pabaigoje, beruošdamas rašytojos susitikimą su G. Petkevičaite-Bite, Petras Žemaitei atsiuntė studentų suaukotus 5 rublius, kitus pasilikęs jai knygoms nupirkti.
Jonas Vileišis pasiūlė Žemaitei dirbti laikraščio „Lietuvos žinios“ atsakingąja sekretore. Už šias pareigas Žemaitė gaudavo menką atlygį, bet ir tai ją tenkino, nes pinigų labai trūko. Ji buvo atsakinga už laikraščio ir jo priedų „Aušrinė“ bei „Mokykla“ turinį.
Taip pat skaitykite: Muzika ir Juozas Kuraitis
Žemaitė bendradarbiavo su įvairiais leidiniais, rašė straipsnius apie lietuvių dailės parodą ir kitus svarbius įvykius. Ji taip pat dalyvavo Šelpimo komitete ir rūpinosi karo pabėgėlių maitinimu.
Gyvenimas Amerikoje ir paskutiniai metai
1916 m. Žemaitė išvyko į JAV, kur lankėsi lietuvių kolonijose, sakė kalbas ir rinko aukas nukentėjusiems nuo karo šelpti. Amerikoje ji įstojo į Lietuvos socialistų sąjungą.
1921 m. Žemaitė grįžo į Lietuvą ir apsigyveno pas Bulotas Marijampolėje. Čia ji užsiėmė kūryba ir taisė anksčiau parašytus kūrinius. Žiemą, keliaudama į Kauną, ji susirgo plaučių uždegimu ir gruodžio 7 d. mirė.
Žemaitės kūrybos bruožai
Žemaitės kūryba pasižymi realizmu, dėmesiu kaimo žmogaus gyvenimui ir socialinėms problemoms. Ji vaizdavo sunkią valstiečių dalią, moterų padėtį ir kovą už tautinį atgimimą. Jos kūriniai yra svarbus lietuvių literatūros ir kultūros paveldo dalis.
Ryšiai su Kostantu Petrausku
Kostantas Petrauskas tiems, kurie domėjosi rašytojos Žemaitės gyvenimu, žinomas tik kaip jos mylimasis, dirbęs ūkvedžiu Puziniškyje ir bajorų Karpių dvaruose. Žemaitė su Kostantu Petrausku susipažino Puziniškyje, kur ji buvo įsikūrusi. Kostantas Puziniškyje ūkvedžiu dirbo nuo 1910-ųjų. Jis buvo 33 metais jaunesnis už rašytoją. Inteligentiškas, išsilavinęs, gražus vyras (aukštaūgis, garbanotų plaukų, tik raišas) ją traukė ir gebėjimu bendrauti, ir paslaptingu vidiniu žavesiu. Tarp šių žmonių užgimė meilės ryšys. Dėl ūkinių reikalų kartu važiuodami į Rozalimą ar Joniškėlį, turėdavo galimybę pabūti dviese, išsikalbėti. Apie užgimusius abipusius jausmus liudija išlikę Žemaitės laiškai, Kostantui rašyti nuo 1911 metų, kai ji apsigyveno Vilniuje, o jis, palikęs Puziniškį, ėmė dirbti ūkvedžiu Karpių dvaruose. Nors Žemaitė bene kiekviename laiške atkakliai mylimojo prašė laiškus sudeginti, visgi šis nepakluso ir laiškus išsaugojo.
Taip pat skaitykite: Naujalis ir jo indėlis į Lietuvos muziką