Skiepijimas yra viena iš efektyviausių medicinos priemonių, leidžiančių apsaugoti vaikus nuo sunkių infekcinių ligų. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, skiepijimo programos yra nuolat tobulinamos, siekiant užtikrinti vaikų sveikatą ir gerovę. Tačiau, nepaisant įrodymų apie skiepų naudą, visuomenėje vis dar sklando įvairūs mitai ir klaidingi įsitikinimai, kurie verčia tėvus abejoti skiepijimo prasme. Šiame straipsnyje apžvelgsime vaikų skiepijimo situaciją Lietuvoje, aptarsime pagrindinius mitus apie skiepus ir pateiksime argumentus, pagrįstus moksliniais tyrimais bei ekspertų nuomone.
Skiepijimo istorija ir dabartinė situacija Lietuvoje
Skiepijimo tradicijos Lietuvoje turi ilgą istoriją. Dar sovietmečiu, 1981 metais, skiepijimas buvo privaloma procedūra, siekiant apsaugoti vaikus nuo pavojingų ligų. Šiandien, nors skiepijimas nėra privalomas, valstybė garantuoja kiekvienam vaikui nemokamus skiepus, numatytus Nacionalinėje imunoprofilaktikos programoje, taip valdydama užkrečiamąsias ligas bei užtikrindama apsaugą paskiepytajam. Galutinį sprendimą dėl vaiko skiepijimo priima jo tėvai ar globėjai, pasirašydami sutikimo formoje.
Nacionalinis skiepijimo kalendorius
Lietuvoje yra patvirtintas nacionalinis vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius, kuriame numatyti skiepai nuo šių ligų:
- Tuberkuliozė (BCG vakcina)
- Hepatitas B (HepB vakcina)
- Difterija, stabligė, kokliušas (DTaP vakcina)
- Poliomielitas (IPV vakcina)
- Haemophilus influenzae (cHib)
- Tymai, parotitas/kiaulytė, raudonukė (MMR vakcina)
- Pneumokokinė infekcija
- Epideminis parotitas
- Žmogaus papilomos virusas (ŽPV)
- Rotavirusas
- B tipo meningokokas
Šios vakcinos yra skiriamos pagal nustatytą tvarkaraštį, siekiant užtikrinti optimalią apsaugą nuo šių ligų vaikystėje.
Dažniausi mitai apie skiepus ir jų paneigimas
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC) nuolat atkreipia dėmesį į dažniausiai pasitaikančius mitus apie skiepus, kurie klaidina tėvus ir skatina abejones dėl skiepijimo. Aptarkime pagrindinius iš jų:
Taip pat skaitykite: Pilietybė pagal tėvus
Mitas Nr. 1: „Dėl geresnės higienos ir sanitarinių sąlygų ligos ir be skiepų buvo pradėjusios trauktis“
Nors geresnės socialinės ir ekonominės sąlygos, mityba, gydymas antibiotikais ir kitais būdais, erdvesni būstai ir mažesnis gyventojų tankumas, be abejo, turėjo įtakos sergamumo mažėjimui, tačiau skiepai atlieka svarbų vaidmenį. Pavyzdžiui, sergamumas tymais nuolat mažėjo tik pradėjus skiepyti tymų vakcina 1963 metais.
Šalių, kuriose sumažėjo skiepijimo apimtys, patirtis rodo, kad ligos vėl sugrįžta. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje ir Japonijoje sumažinus skiepijimą nuo kokliušo, iškart prasidėjo epidemijos.
- Didžiojoje Britanijoje 1974 m. sumažėjus vakcinacijos nuo kokliušo lygiui, iki 1978 m. buvo registruota daugiau nei 100 000 kokliušo atvejų ir 36 mirtys.
- Japonijoje vakcinacijos lygis sumažėjo nuo 70% iki 20-40%, o tai lėmė susirgimų kokliušu šuolį nuo 393 atvejų be mirties atvejų 1974 m. iki 13 000 atvejų ir 41 mirties 1979 m.
- Švedijoje sergamumo lygis kokliušu 0-6 metų amžiaus vaikų grupėje padidėjo nuo 700 atvejų (iš 100 000 vaikų) 1981 m. iki 3 200 atvejų 1985 m.
Šie faktai rodo, kad atsisakius skiepų, ligos gali vėl sugrįžti.
Mitas Nr. 2: „Dauguma susirgusių žmonių būna skiepyti“
Iš tiesų, ligos protrūkio metu skiepytų asmenų tarp susirgusiųjų skaičius gali viršyti neskiepytųjų skaičių. Tačiau tai nereiškia, kad vakcinos neveiksmingos. Šis paradoksas aiškinamas dviem veiksniais:
- Nėra 100% veiksmingų vakcinų. Daugumos įprastinių vakcinų veiksmingumas siekia 85-95%.
- Paskiepytųjų skaičius yra didesnis už neskiepytųjų skaičių.
Pavyzdžiui, jei mokykloje iš 1000 mokinių 995 yra paskiepyti nuo tymų, o 5 neskiepyti, ir įvyksta tymų protrūkis, gali atsitikti taip, kad užsikrės 7 paskiepyti mokiniai (kuriems nesusiformavo imunitetas) ir visi 5 neskiepyti. Taigi, 7 iš 12 užsikrėtusiųjų bus paskiepyti. Tačiau tai nereiškia, kad vakcina neveikia, nes iš neskiepytų vaikų užsikrėtė 100%, o tarp paskiepytųjų - mažiau nei 1%.
Taip pat skaitykite: Violetos Mičiulienės gyvenimo aprašymas
Mitas Nr. 3: „Vakcinos dažnai sukelia šalutinį poveikį, ligas ir net mirtį, taip pat gali sukelti ilgalaikių, mums nežinomų pasekmių“
Skiepai yra saugūs, o dauguma nepageidaujamų reiškinių yra lengvi ir trumpalaikiai, pavyzdžiui, paraudimas, patinimas skiepijimo vietoje ar lengvas karščiavimas. Sunkesni nepageidaujami reiškiniai pasitaiko retai (nuo vieno atvejo tūkstančiams iki vieno atvejo milijonams dozių), o mirties atvejai, kurie galėtų būti įtikinamai priskirti skiepijimui, yra itin reti. Kiekvienas mirties atvejis yra kruopščiai nagrinėjamas, siekiant įvertinti, ar jis tikrai susijęs su vakcinos panaudojimu.
Mitas Nr. 4: „Difterijos, stabligės-kokliušo (DTP) skiepai sukelia staigios kūdikių mirties sindromą (SIDS)“
Nėra įrodymų, kad DTP vakcina sukelia SIDS. Šis mitas atsirado dėl to, kad kai kurie mirę nuo SIDS vaikai neseniai buvo skiepyti DTP vakcina. Tačiau tai nereiškia priežastinio ryšio. Tyrimai rodo, kad mirčių nuo SIDS, susijusių su skiepijimu DTP, skaičius neviršija tikėtinų atsitiktinių mirties atvejų statistinių ribų. Kai kurių tyrimų duomenimis, tikimybė, kad SIDS pasireikš tarp DTP vakcina neseniai paskiepytų vaikų, buvo net mažesnė.
Svarbu pasverti riziką ir naudą. Jei nebūtų skiepų, būtų daugiau ligos atvejų, o kartu su jais - daugiau rimtų šalutinio poveikio ir daugiau mirties atvejų. Pavyzdžiui, jei JAV nebūtų vykdoma imunizacijos programa, kokliušo atvejų galėtų padaugėti 71 kartą ir mirčių dėl kokliušo - keturis kartus.
Mitas Nr. 5: „Skiepijant išvengiamos ligos yra beveik visiškai sunaikintos mano šalyje, todėl skiepyti vaiką nėra reikalo“
Nors vakcinacija leido sumažinti sergamumą skiepijimu išvengiamomis ligomis daugelyje šalių, kai kurios iš jų tebėra paplitusios kitose pasaulio šalyse. Keliautojai gali atvežti šias ligas į bet kurią šalį, ir, jei gyventojai neapsaugoti skiepų, ligos gali greitai išplisti. Net jei šalyje registruojama palyginti nedaug ligos atvejų, be apsaugos, kurią teikia skiepai, jų labai greitai gali padaugėti iki dešimčių ar šimtų tūkstančių atvejų.
Skiepytis būtina dėl dviejų priežasčių:
Taip pat skaitykite: Efektyvūs sprendimai vaikų auklėjimui
- Kad apsaugotume save.
- Kad apsaugotume aplinkinius, ypač tuos, kurie negali būti skiepijami dėl sveikatos būklės.
Mitas Nr. 6: „Vaiko skiepijimas nuo kelių ligų tuo pačiu metu sustiprina šalutinio poveikio grėsmę ir gali perkrauti imuninę sistemą“
Vaikai kiekvieną dieną patiria daugelio svetimų antigenų poveikį. Moksliniai duomenys rodo, kad vienu metu atliktas skiepijimas keliomis vakcinomis neturi neigiamo poveikio normaliai funkcionuojančiai vaiko imuninei sistemai. Tyrimai parodė, kad rekomenduojamos vakcinos yra tokios pat veiksmingos tiek skiepijant jomis vienu metu, tiek ir atskirai, ir kad tokie deriniai nekelia didesnės nepageidaujamo šalutinio poveikio grėsmės.
Be to, skiepijimas vienu metu nuo kelių ligų reiškia mažesnį vizitų pas gydytoją skaičių, tėvams tai leidžia sutaupyti pinigų ir laiko ir mažiau traumuoja vaiką.
Privalomas skiepijimas: istorija ir dabartis
Pirmieji teisiniai vakcinacijos reikalavimai buvo nustatyti XIX a. pradžioje, siekiant sustabdyti raupų epidemijas. Vėliau, 1850-aisiais, kai daugiau žmonių gavo prieigą prie visuotinio švietimo, kai kurios valstijos ir vietovės pradėjo priimti įstatymus, susiejančius mokyklos lankymą su vakcinacija.
JAV Aukščiausiasis Teismas dviem sprendimais patvirtino privalomąją vakcinaciją. Pirmasis, 1905 m., patvirtino, kad privalomumas yra konstitucinis, o antrasis, 1922 m., konkrečiai patvirtino privalomąją vakcinaciją norint lankyti mokyklą.
XX a. viduryje, atsiradus naujoms vakcinoms, mokyklinio skiepijimo įstatymai buvo iš esmės pakeisti. 1968 m. tik pusėje valstijų buvo taikomi mokyklinio skiepijimo reikalavimai, o 1981-aisiais tai priėmė visos valstijos.
Šiandien, nors parama privalomai vakcinacijai išlieka stipri, internete ir socialiniuose tinkluose pasklidusi klaidinga informacija susilpnino visuomenės sutarimą dėl vakcinacijos vertės.
Poliomielito pavyzdys: skiepijimo svarba
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, šiemet pasaulyje užregistruota daugiau nei 200 poliomielito atvejų. Be to, Izraelyje buvo išskirtas pirmojo tipo laukinio poliomielito virusas nutekamuosiuose vandenyse. Tačiau Izraelyje nebuvo nė vieno susirgimo poliomielitu atvejo, nes šalyje jau daug metų yra didelės skiepijimo apimtys.
Lietuvoje pagal vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių vaikai iki 6-7 metų paskiepijami penkiomis poliomielito vakcinos dozėmis. Nors Lietuvoje paskutinis poliomielito atvejis užregistruotas 1972 metais ir mūsų šalis yra laisva nuo poliomielito, visada egzistuoja įvežtinių atvejų grėsmė. Plitimą gali sustabdyti tik didelės skiepijimų apimtys, skiepijant vaikus pagal profilaktinių skiepijimų kalendorių.
AIDS atsiradimo hipotezės ir vakcinacija nuo poliomielito
Yra įvairių hipotezių apie AIDS atsiradimą, įskaitant sąmokslo teorijas apie CŽV sukurtą biologinį ginklą ar eksperimentus, skirtus išgelbėti žmoniją nuo „homoseksualinės bjaurybės“. Tačiau viena iš labiausiai aptariamų versijų yra susijusi su nesėkmingais eksperimentais su vakcina nuo poliomielito.
Teigiama, kad 1957 metais grupė mokslininkų iš Vista instituto (Filadelfija, JAV) eksperimentavo su šimpanzėmis Kongo džiunglėse, siekdami sukurti ir patobulinti vakcinas nuo poliomielito. Eksperimente dalyvavo daugiau kaip 400 primatų, o vakcina nuo poliomielito buvo išskirta iš šimpanzės inkstų audinių.
Tačiau 1999 metais Alabamos (JAV) universitetas paskelbė, kad tarp primatų paplitęs SIVcpz virusas yra identiškas vienam iš ŽIV atmainų - HIV-1. Nors tai neįrodo, kad konkreti biologinė rūšis kalta dėl AIDS atsiradimo, ši teorija vis dar yra populiari.
Vista instituto atstovai neigia faktą, kad šimpanzės inkstų audiniai buvo naudojami vakcinai sukurti. Tačiau daugelis mano, kad 1950-1960-ųjų vakcinacijos nuo poliomielito programa Belgijos Konge buvo užmaskuota bandymų su žmonėmis programa.
Skiepijimas - saugiausia apsauga
Skiepijimas yra saugiausia ir patikimiausia apsauga nuo gyvybei pavojingų užkrečiamųjų ligų. Vakcinos kasmet išsaugo du milijonus gyvybių. Skiepai ne tik apsaugo patį pasiskiepijusį asmenį, tačiau sudaro kolektyvinę apsaugą, t. y. paskiepijus pakankamą kiekį visuomenės narių, liga suvaldoma ir nebeplinta.
Tačiau, norint užtikrinti efektyvią apsaugą, privaloma laikytis atitinkamos vakcinacijos sekos (kurso), kuris nurodytas vakcinos apraše. Taip pat svarbu žinoti, kad po vakcinacijos galimos nepageidaujamos reakcijos, tačiau dažniausiai jos yra lengvos ir trumpalaikės.