Šiame straipsnyje nagrinėjama sudėtinga tema apie vaikų atsakomybę už tėvų likimą, apžvelgiant įvairius argumentus ir perspektyvas, remiantis moksliniais tyrimais, visuomeninėmis tendencijomis ir teisiniais aspektais. Straipsnyje siekiama atskleisti šios problemos daugialypiškumą ir paskatinti kritinį mąstymą apie šeimos santykius ir atsakomybės pasidalijimą.
Skyrybų Poveikis: Tėvo Perspektyva
Tapau tėvu. Truputį daugiau kaip prieš metus. Lyg ir turėtų būti džiugu. Tačiau… Mano vaiko mama besilaukdama išėjo. Išėjo pas kitą. Puoselėtos svajonės apie laimingą šeimą, pilną ir gausią, žlugo. Gyvenime ne visko, ko norima, pasiekiama. Ką darysi. Per paskutinius metus kalbėjausi su bene šimtu skyrybas išgyvenusių vyrų, kurie neteko ar netenka savo vaikų. Daugelio jų skyrybų priežastis vadovavimo perleidimas moteriai arba dar kitaip vadinama dominavimo inversija. Būna atkaklių tėčių, nelinkusių atiduoti savą atsakomybę spręsti vaiko likimą į mamos rankas. Šie ieškodami teisybės įsuka teismų, vaikų teisių, socialinių rūpybų, skundų, policijų, baudų, antstolių karuselę. To pasekmėje tėčio kovos už vaiko teisę į tėvą veiksmai dažniausiai nukreipiami prieš jo paties siekį vis labiau atribojant nuo jo vaiką.
Atsakomybė ir kaltė gula ant vyro. Jam nepavyko padaryti savo vaiko mamos laimingos, rasti sprendimo, jis nesugebėjo susitarti. O susitarti su įsiskaudinusia teisiškai privilegijuota mama neišeina. Vaiko gerovei palankus susitarimas dailiajai lyčiai nėra naudingas. Vienišos mamos statusas visuomenėje yra gerbtinas ir globotinas. Mama pelnosi iš gero alimentinio biznio. Patenkinamas motinos instinktyvus noras globoti savo vaiką.
Betėvystės Poveikis Vaikui
Betėvystės poveikis vaikui žiaurus. Ne procentais, bet kartais didėja savižudybės, narkomanijos, alkoholizmo, psichikos sutrikimų, negebėjimo kurt šeimą vaike rizika. Tėvų atstūmimo sindromo žala vaikui psichologų yra lyginama su vaiko seksualinės prievartos žala. Kai kuriose užsienio šalyse, pavyzdžiui, JAV, Olandijoje, už tėvo atstūmimo sindromo atvejus atskirtį sukūrusi pusė baudžiama laisvės atėmimu. Kenčia ir pati mama.
Šeimos Institucijos Krizė Lietuvoje
Problemos mąstai dideli. Lietuvoje, pavyzdžiui, kas ketvirtas vaikas gyvena nepilnoje šeimoje, kas antra santuoka išyra, skyrybų daugėja, gausių šeimų mąžta, gimstamumas mažėja, mažėja ir žmonių. Kas kaltas? Kodėl nepaisant mokslininkų, visuomeninių judėjimų, valstybinių institucijų pastangų šiuose frontuose aplinkinės tautos patiria pralaimėjimus. Gal šioje padangėje yra daugiau tėčių norinčių atsiraitot rankoves, kad būtų prikelta lygiavertiškesnė tėvystė priimant pataisas, pagal kurias skyrium gyvenantys tėvai augintų vaikus bendra tvarka 50:50?
Taip pat skaitykite: Pilietybė pagal tėvus
Lygiavertės Tėvystės Privalumai
Lygiavertės tėvystės privalumai pagal Warshak R. A. Psychology, Public Policy, and Law 2014, Vol. 20, No. Kaip tai yra skatinama, kad abu tėvai lygiavertiškai dalintųsi vaiko priežiūra neišsiskyrusiose šeimose, mūsų manymu, socialinių mokslų, tyrusių tėvų-vaikų santykių pilnavertiškumą ir ilgalaikę sveikų tėvų-vaikų santykių naudą vaikams, sukaupti įrodymai patvirtina, jog turėtų būti įprasta taikyti lygiavertės tėvystės (angl. - shared parenting) modelį visų amžių vaikams, įskaitant mažamečius vaikus. Pripažįstame, kad yra tokių tėvų ir situacijų, kada lygiavertė tėvystė būtų netinkama, pvz. Šiame dokumente aptartų tyrimų rezultatai paprastai teikia pirmenybę tokiems tėvystės planams, kurie paskirsto mažamečių vaikų laiką su kiekvienu iš tėvų veinodesnėmis dalimis. Vaiko raidos teorija ir duomenys rodo, kad paprastai kūdikiai prisiriša prie kiekvieno iš tėvų, ir kad vienam iš tėvų ilgą laiką nedalyvaujant vaiko gyvenime, tas ryšys nukenčia. Tyrimų apie neišsiskyrusiose šeimose auginamus vaikus duomenys, kaip ir darželių tyrimų duomenys, rodo, kad jei vaikai praleidžia bent pusę laiko su vienu iš tėvų, to su kaupu pakanka vaiko interesams patenkinti. Taigi, siekiant kiek įmanoma padidinti vaiko galimybes sukurti gerus ir tvirtus santykius su abiem iš tėvų, skatiname abu tėvus kiek įmanoma daugiau laiko praleisti su savo vaikais. Atlikti tyrimai apie vaikų nakvojimo tėčio namuose įtaką pirmenybę teikia tam, kad kiekvienas iš tėvų turėtų rūpintis mažesniais nei 4 metų amžiaus vaikais ir naktimis, o ne tam, kad vaikai nakvotų tik tuose pačiuose namuose. Mes manome, kad teoriniai bei praktiniai argumentai, pritariantys vaikų nakvynėms pas kiekvieną iš tėvų, yra įtikinamesni, nei nuogastavimai, kad nakvojimas su kiekvienu iš tėvų gali trikdyti vaiko raidą. Norint pritaikyti mažamečių vaikų auklėjimo planą prie tėvų galimybių būtina atsižvelgti į praktinius aspektus.
Šeimos Stiprinimo Įstatymo Projekto Polemika
Seime įregistravus Šeimos stiprinimo įstatymo projektą, spaudoje, kaip ir reikėjo tikėtis, prasidėjo polemika. Vieni tai įvardijo kaip rinkimų šou, kitiems tai - kišimasis į privatų gyvenimą. Šiame straipsnių cikle nėra pateikta vienareikšmio atsakymo, kodėl reikėtų rūpintis santuoka ir šeima. Tai greičiau apmąstymai, pagrįsti moksliniais tyrimais ir keliantys dar daugiau klausimų, nei pateikiama atsakymų. Skaitytojams siūlome trečiąją VDU Santuokos ir šeimos studijų centro profesorės dr. Birutės Obelenienės straipnsio „Kodėl mums turėtų rūpėti santuokos ir šeimos stiprinimas?“ dalį.
Santuoka ir Gyvenimas Kartu Nesituokus: Privalumai ir Trūkumai
Dažnai tenka girdėti, jog tuoktis ar gyventi kartu nesituokus yra dviejų žmonių asmeninis reikalas, ir niekas neturi teisės kištis į asmeninį gyvenimą. Didžiausia gyvenančiųjų kartu nesusituokus problema yra ta, kad jų preliminarus susitarimas stokoja stabilumo. Tokie santykiai nedaug padeda spręsti vidines problemas, kurių neišvengiamai kyla gyvenant dviem skirtingiems žmonėms. Gyventi kartu be santuokos nusprendžiama manant, kad tuo atveju, jei santykiai bus blogi, jie išvengs bėdos, išlaidų ir emocionalios skyrybų traumos. Taip silpnai įsipareigojus dviem asmenims, mažai tikimybės, kad jie perlips per save dėl bendro gyvenimo, kad stengsis išlaikyti santykius spaudžiant rimtai krizei.
Vaikų Gerovė ir Šeimos Struktūra
Yra daugybė tyrimų, atliktų tiek Europos, tiek pasaulio mastu, kuriuose lyginami vaikų, augančių su vienu iš tėvų po skyrybų, kohabituojančių tėvų sąjungoje ir susituokusių tėvų šeimoje sveikatos (tiek fizinės, tiek psichinės), rizikingos elgsenos (narkotikų, svaigalų, rūkalų vartojimas, ankstyvi lytiniai santykiai), nusikalstamos veikos, akademinių pasiekimų, patiriamo smurto rodiklių aspektai. Išryškėjo, jog vaikų, augančių su abiem biologiniais susituokusiais tėvais, visi rodikliai žymiai geresni. Visi tyrimai akivaizdžiai patvirtina, kad šeimos struktūra turi lemiamos reikšmės vaiko sveikatai bei gerovei.
Santuokos Esmė ir Formalumai
Savaime suprantama, jog santuoka neatsiejama nuo to vidinio gėrio, ypač įsipareigojimo ir atsakomybės, kurią sukuria patys sutuoktiniai. Vien formalus santuokos, kaip šeimos teisinių ryšių, sudarymas nebus pajėgus užtikrinti visapusiškos gerovės vaikams. Suaugusieji yra laisvi žmonės ir gali eksperimentuoti savo gyvenimais, tačiau jie neturi teisės eksperimentuoti kitų, taip pat ir savo vaikų gyvenimais. Kalbant apie vaikus, privalu pabrėžti, jog vaikai nedalyvauja suaugusiųjų sprendimuose tuoktis ar gyventi kartu ir gimdyti juos be santuokos. Vaikai visiškai nėra atsakingi už tėvų sprendimus.
Taip pat skaitykite: Violetos Mičiulienės gyvenimo aprašymas
Kontrargumentai Santuokai: Meilė ir Įsipareigojimai
Analizuojant pateikiamus kontrargumentus prieš santuoką, išryškėja keli dažniausiai pateikiami argumentai. Pasiteiravus, kodėl vengia tuoktis, jaunos poros atsako klausimais: „O kam mums to popierėlio? Jis neįrodo mūsų meilės“; arba - „Mes ir be jo galime įsipareigoti vienas kitam“; „Mūsų ryšys stipresnis nei anspaudas pase“ ir panašiai. Visi šie atsakymai atskleidžia elementarų nesusipratimą: santuoka suvokiama labai formaliai. Jų supratimu, santuoka yra kažkam kitam, bet tik ne jiems: gal valstybei, kad pagerintų rodiklius, gal giminėms ir draugams, laukiantiems vestuvinių vaišių, gal tėvams, nes nepatogu prieš aplinkinius, kad vaikai „susimetę” gyvena. Ir iš tiesų, kodėl gi jie turėtų stengtis dėl kitų. Tačiau, tai tik patvirtina, kad pati santuokos esmė pasilikusi anapus suvokimo. Tačiau net ir formalus santuokos sudarymas nors savaime ir nesukuria tos gyvybinės terpės ir vidinės gelmės, kuri būtina santuokos gėriams atsirasti, įjungia teisinius mechanizmus santuokiniam ryšiui apsaugoti. Šiuo atžvilgiu santuoką kaip viešą pasižadėjimą galima palyginti su atrama gležnam augalui - stulpais, prie kurių pririšami obels sodinukai, turintys mažiau vidinės gyvybinės jėgos. Toks sodininko rūpestis apsaugo nuo nepalankių išorinių sąlygų, leidžia giliau suleisti šaknis ir nokinti vaisius. Meilė nėra duotybė, bet užduotis, taip ir santuoka yra užduotis.
Moters Padėtis ir Lytiniai Malonumai
Paklausiau jaunos studentės, jau kelerius metus gyvenančios su vaikinu: „Kodėl nesituokiate?“ Jos atsakymas buvo labai atviras: „Vaikinas nesiperša, negi siūlysies?“ Natūraliai kilo klausimas: „Kodėl tu jį įsileidai į namus, jei jis nenori savo gyvenimo susieti su tavuoju?“ Veidą nušvietusios šypsenos atspalvis pasakė daugiau nei žodžiai. Mergina pasidavė paplitusiai tendencijai, jog moterys turi tokias pat teises į lytinį malonumą be įsipareigojimų, kaip ir vyrai. Tokių teisių ir laisvių propaguotojai „pamiršta“ perspėti, jog malonumai abiem, bet pasekmės - tik moteriai. Jie suvilioja moteris fiziniais malonumais, o tada smogia jų dvasiai. Moteris labiau nei vyras iš prigimties susijusi su kuriančiomis galiomis. Vyras prie jų gali prisiliesti tik moters dėka. Tačiau kai moteris savanoriškai jas apleidžia, ji praranda gebėjimą sutaurinti vyro sielą. Tada ir moterys, ir jų vyrai gyvena ne meile, bet mėgaujasi jos surogatu.
Naivuolių Viltys ir Patogus Gyvenimas
Kitą dažniausiai pasitaikantį pateisinimą galima būtų pavadinti „naivuolių viltys“. Merginos tikisi, jog gyvenimas su vaikinu yra tiesiausias kelias į santuoką. Apklausus vienos Jungtinės Karalystės kolegijos studentus ir studentes, kurie gyvena kartu, paaiškėjo labai įdomus dalykas: didžioji dauguma studenčių teigė, jog jos vaikinas tikrai ją ves, tačiau dauguma vaikinų pareiškė nė nemaną vesti merginos, su kuria gyvena. Taigi, vyrai tipiškai gyvena kartu nesusituokę tiesiog todėl, kad jiems taip yra „patogiau“: nereikia kiekvieną kartą investuoti nei finansinių, nei laiko, nei emocinių išteklių merginant eilinę panelę. Reikia taip pat nepamiršti ir lytiniu keliu plintančių ligų. Visa tai įvertinus, žymiai labiau apsimoka turėti pastovią partnerę. Tačiau gyvenimas kartu prieš santuoką pastato moterį ir vyrą į labai skirtingas padėtis. Moteriai gyventi be santuokos visomis prasmėmis neapsimoka. Pavyzdžiui, kai kurios panelės naiviai tiki, jog jos taip išsaugo savo nepriklausomybę. Jos teigia, kad išlaidas jos planuojančios po lygiai su savo gyvenimo draugu. Tačiau tyrimai rodo, jog moterys įprastai aukoja daugiau kaip 70 procentų pajamų gyvenant kartu be santuokos.
Pasiteisinimai ir Skyrybų Dažnis
Trečias dažniausiai pasitaikantis mitas yra mėginimas pasiteisinti sakant, jog nori pagyventi kartu, kad įsitikintų, ar tinka vienas kitam: „Net mašina yra išmėginama prieš ją perkant, o čia žmogus, su kuriuo reiks gyventi.“ Toks „pasimatavimas“ iš karto sukuria ne laisvą valią ir orumą turinčių asmenų santykį, bet naudojamų objektų. Iš kitos pusės, gyvenimas kartu be santuokos yra daugiau ruošimasis skyryboms, negu būdas sustiprinti būsimą santuoką. Kaip teigia mokslininkai, tyrę skyrybų priežastis, skyrybos tarp moterų, kurios gyvena kartu su vyrais nesusituokusios, yra gerokai dažnesnės nei gyvenančių santuokoje. Taip pat tyrimai patvirtina, jog gyvenančios kartu be santuokos poros turi prastesnę vedybinę kokybę ir padėjusį skyrybų dažnį. Apskaičiuota, jog mažiau nei pusė gyvenančiųjų kartu be santuokos porų santykiai trunka penkerius ar daugiau metų. Didžiosios daugumos tokie santykiai vidutiniškai tetrunka mažiau nei porą metų.
Vaiko Teisių Samprata
Docentė dr. J. Per pastarąjį dešimtmetį visuomenės požiūris į vaikus iš esmės pasikeitė. Ilgą laiką buvo manoma, kad vaikai yra labai pažeidžiami ir todėl jiems visų pirma reikalinga ypatinga tėvų ir visuomenės apsauga. Tik neseniai vaikai tapo teisės subjektais ir įgijo teises. Vaiko teisės apima: vaiko kaip individo apsaugą, ir aplinkos, kurioje visiems vaikams užtikrinamas pilnavertis vystymasis, kūrimą. Vaiko teisės rodo universalų bei ypatingą vaikystės statusą. Svarbu užtikrinti vaiko teisis apsaugą, nes vaikai yra ne tik mūsų visuomenės ateitis, bet ir dabartis. Vaiko teisis sampratą formuoja įsivaizdavimas po~ymis, pagal kuriuos vaiką galima atskirti nuo suaugusio asmens, taip pat suvokimas vaiko, kaip teisis turėtojo ir įsivaizdavimas pagrindinis vaiko teisis apsaugos princips.
Taip pat skaitykite: Efektyvūs sprendimai vaikų auklėjimui
Žiniasklaidos Poveikis Vaiko Teisių Sampratai
Šis mūsų suvokimas tame tarpe ir vaiko teisis samprata, yra visuomenės informavimo priemonės, kurias šiame darbe vadiname tiesiog ~iniasklaida. Remiantis tyrims duomenimis Lietuvoje ilgą laiką ~iniasklaidos institucija pasitikėta labiausiai, 2004 m. kovo mėn., ~iniasklaida pasitikėjo 45% gyventojų, o nepasitikėjo tik 20%. Remiantis paskutiniais (2008 m.) duomenimis, ~iniasklaida pasitiki 37% gyventojų. Žiniasklaidoje apstu straipsnis, kuris tema vaikai, jų teisės, bei jų įgyvendinimo problematika.
Vaikystės Svarba ir Vaiko Teisinis Statusas
Vaikystė yra svarbiausias laikotarpis, lemiantis kiekvieno žmogaus likimą. Tai laikotarpis, kuris įtvirtina mumyse pasitikėjimą žmonija arba atstumia nuo jos. Norėdami suprasti kas tai yra vaiko teisės, pirmiausia turime išsiaškinti, kas yra vaikas, kokie požymiai išskiria vaikus kaip atskirą visuomenės grupę, kada prasideda ir baigiasi vaikystė, ir kodėl jai yra teikiamas ypatingas dėmesys. Požiūris į vaiką yra esminis veiksnys, tiesiogiai susijęs su suaugusiųjų veiksmais vaiko atžvilgiu ir vaiko padėtimi visuomenėje.
Vaiko Sąvokos Apibrėžimas
Šioje vaiko sąvokoje, daugiausia problems iškyla dėl šios sąvokos apimties. Pasak J. Žukauskienės ir A. Širinskienės, biologine prasme kiekvienas asmuo yra kažkieno vaikas. Socialine prasme vaikas - tai asmuo, turintis tam tikrus socialinius ryšius su savo tėvais. Psichologų nuomone, Vaiko sąvokos apibrėžimo pagrindas - žmogaus amžiaus ir jo raidos būdingų požymių ryšys. Apie raidos stadijas, kurias kiekvienas vaikas pereina vaikystėje, kalbėjo daug garsūs psichologai savo teorijose. Remiantis psichologų atliktais tyrimais ir padarytomis išvadomis, kuomet analizuojamas vaikystės periodas, galime teigti, kad žmogaus vaiko tarpsnis apima laikotarpį nuo naujagimystės iki pirmojo brandos tarpsnio, t.y. nuo gimimo iki 12 - 15 metų.
Sociologinis Požiūris į Vaikystę
Vaiko sąvoką galime pa~velgti ir iš sociologinės perspektyvos, nes dauguma sociologijos atstovų kritikavo psichologus, dėl tokio riboto vaiko raidos (kaip proceso, kurio tikslas nuo nesubrendimo iki suaugusiojo kompetencijos ) suvokimo. Jie pasisakė ir dėl vaiko, kaip tarpasmeninis ryšis dalyvio, neįvertinimo, nes vaikai raidos psichologijoje buvo matomi kaip negalintys turėti indėlio į vaikas-suaugusis santykius bei negalintys sukurti savo kultūros. Sociologijos mokslas pirmasis ėmėsi tikslo apibrėžti vaiko bei vaikystės sąvokas, išskirti būdingus požymius, nustatyti vaiko padėtį visuomenėje.
Kriterijai Atskirti Vaiką Nuo Suaugusiojo
Pripažįstant, jog vaikystės samprata priklauso nuo skirtingų laiko, vietos bei socialinių dimensijų, svarbu apibrėžti požymius, pagal kuriuos galima atskirti vaiką nuo suaugusio asmens. Labiausiai mūsų požiūriu, priimtina N. Vuckovic - Sahovic suformuluota teorija, kuria remiasi ir G. Pirmasis, amžiaus kriterijus, atspindi laiką, kada vaikystė prasideda ir kada ji baigiasi. Šie klausimai paprastai yra reguliuojami kiekvienos valstybės įstatymuose. Šio vaiko nuo suaugusiojo, nustatymas atspindi vaiko fizinės ir psichologinės brandos trūkumą bei poreikį apsaugoti vaiką nuo išnaudojimo bei žalingo aplinkos poveikio.
Vaiko Amžiaus Ribos
Paprastai valstybės nustato ~emutinę ir aukaštutinę vaiko teisių ribas, t. y. įstatymiaškai įtvirtina, koks žmogaus vystymosi momentas yra laikomas gyvybės pradžia ir iki kada valstybė pripažįsta žmogui vaiko statusą. Kaip matyti, teoriniame lygmenyje visuotinio susitarimo dėl to, ką laikyti gyvybės pradžia, o kartu ir ~emutine vaiko teisių riba, nėra. Nustatant aukaštutinę vaiko teisių ribą vėlgi susiduriame su skirtingais jos vertinimais, nors šiuo atveju daugelis valstybių sutaria, kad vaiku laikomas asmuo iki 18 metų. Įvelgiant tarptautiniu mastu, pirmą kartą vaiko sąvoka ir amžiaus kriterijus, atribojantys vaiką nuo suaugusiojo buvo įtvirtinti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1989m. priimtoje Vaiko teisių konvencijoje.
Vaiko Teisės Pagal Lietuvos Įstatymus
Vaiko amžiaus kriterijus apibrėžtas ir Lietuvos Respublikos Vaiko teisių pagrindų įstatyme. Šioje vaikystėje, kuomet vaikystė skirstoma į atskiras kategorijas. Taigi vaikystės skirstymas į stadijas yra išlikęs iki šios dienos ir būdingas daugeliui nacionalinės teisės aktų, ir yra pagrįstas asmens veiksnumu, t. y. galėjimu savo veiksmais įgyti teises ir susikurti pareigas. Šiuo atveju jie skirstomi į dvi grupes: iki 14 metų (neturintys veiksnumo) ir nuo 14 iki 18 metų (turintys dalinį veiksnumą).
Vaiko Amžiaus Apibrėžimai Įvairiuose Lietuvos Įstatymuose
Kitais atvejais vaiko amžius nurodomas įstatymo komentaruose arba yra remiamasi nusistovėjusiomis teismų praktikos normomis. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, kalbant apie vaikus, vartojamos tokios sąvokos kaip kūdikis , mažametis , nepilnametis . Yra apibrėžtos tik amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, ribos. iais vadinami asmenys nuo 14 iki 18 metų. iais. iais asmenys iki 18 metų taip pat yra vadinami ir Lietuvos Respublikos darbo kodekse. Pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą vaikai iki 6 metų vadinami ikimokyklinio amžiaus vaikais , o vaikai nuo 6 iki 18 metų vadinami mokyklinio amžiaus vaikais . Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje yra nustatyta: Mokslas yra privalomas asmenims iki 16 metų.
Vaikystės Turinys ir Asmens Branda
Antrasis kriterijus apibrėžiantis vaikystę - vaikystės turinys. Jis apibrėžia požymius, kurie vaiką atskiria nuo suaugusiojo. Pagrindiniu skiriamuoju požymiu dažniausiai yra nurodoma asmens branda. Suaugęs asmuo savaime yra brandus, tuo tarpu vaikas toks dar nėra arba yra tik iš dalies. Socialinės brandos sąvoka minima ir BK 81 ir 91 straipsniuose. Šis straipsnis komentare, socialinė branda aiškinama fizinio, psichinio asmens brandumo pakopa, kurią skirtingi asmenys pasiekia skirtingo amžiaus. Taigi analizuojant literatūrą pastebėta, jog asmens branda yra sunkiai apibrėžiama tiek psichologiniu, tiek sociologiniu, tiek ir teisiniu požiūriu.
Vaiko Samprata ir Žmogaus Vystymosi Stadija
Remiantis analizuotų autorių teorijomis, galime teigti, jog vaiko samprata negali būti radikaliai atskirta nuo bendrosios žmogaus sampratos. Nors tarp jų egzistuoja akivaizdūs skirtumai, susiję su psichologinėmis, socialinėmis, biologinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis, vaikystę reikėtų suvokti kaip tam tikrą žmogaus vystymosi stadiją.
Vaiko Teisių Raida ir Statusas
Ilgai visuomenė į vaiką žiūrėjo, kaip į mažą suaugėlį , kuriam svarbiausia fiziaškai subręsti. Visuomenei prireikė ilgo istorinio tarpsnio, kad pakeistų požiūrį ir elgesį vaiko atžvilgiu. Tik XX a. devintajame dešimtmetyje vaikui įgavus teisis turėtojo statusą, vaiko padėtis visuomenėje pradėjo keistis. Vaiko teisės yra žmogaus teisės. Vaiko teisės apima: vaiko kaip individo apsaugą, ir aplinkos, kurioje visiems vaikams užtikrinamas pilnavertis vystymasis kūrimą. Vaiko teisės rodo universalų bei ypatingą vaikystės statusą. Specifinę vaiko padėtis visuomenėje lemia būtinybę aiškiai nustatyti jo teisis turinį, bei sukurti teisines prielaidas vaiko teisis įgyvendinimui.
Mokymasis Namuose: Alternatyva Tradiciniam Švietimui
Yra žinoma, kad savarankiškai besimokantys namuose vaikai ne tik lenkia tradicinėse mokyklose besimokančius savo bendraamžius akademiniais pasiekimais, bet ir yra daug brandesni, savarankiškesni, kūrybingesni, žinantys, ko nori, mokantys išsikelti tikslus ir jų siekti. 2004 m. Tarptautinio mokymosi namuose tyrimų instituto (National Home Education Research Institute, NHERI) įkūrėjas Ryanas D. Ray JAV atliko tyrimą, kuriame dalyvavo apie 12 tūkst. namie besimokiusių žmonių iš visų 50-ties valstijų, kurie buvo mokęsi namuose ne mažiau nei septynerius metus. Pasirodė, kad lyginant su bendraamžiais, jie pasižymėjo žymiai aukštesniais išsilavinimo rodikliais, o jų socialiniai įgūdžiai buvo arba tokie pat, arba geresni už lankiusius standartines mokyklas. O lyginant įvairius kasdienius įgūdžius, besimokiusieji namuose visa galva lenkė savo „konkurentus“. 2008 m. papildyti tyrimo rezultatai parodė, kad savarankiškai besimokiusių vaikų mokymosi rezultatai visiškai nepriklausė nuo tėvų išsilavinimo lygio ar šeimos pajamų. Kitas tyrimas, kuriame dalyvavo 8-10 metų vaikai, parodė, kad namuose besimokiusieji neturėjo elgesio problemų, kurių turėjo einantieji į mokyklą vaikai. Kalbant apie naudą visuomenei, savarankiškai mokęsi žmonės paprastai esti iniciatyvūs, mielai samdomi darbdavių ir patys jais tampantys.
Tėvų Atsakomybė ir Klaidos Ugdymo Procese
Stereotipiškai yra galvojama, kad vaikui žinias gali suteikti tik kvalifikuotas mokytojas. JAV atlikti namų mokymo tyrimai rodo, kad vaikui perteikiamų žinių lygis nepriklauso nuo suaugusiojo išsilavinimo bei vaiko mokymosi proceso kontroliavimo lygio. Deja, kol tokie mokslininkai kaip Sugata Mitra savo eksperimentais („Skylė sienoje“ ar „Mokykla debesyje“), rodo pasauliui, kad vaikai, jiems suteikus reikiamas priemones, pranoksta net ir didžiausius mūsų lūkesčius, mes ir toliau kalbame apie programas, sistemą ir menamas tėvų klaidas… Šiais laikais, kai informacija yra prieinama nesudėtingai, ir kai vaikai turi galimybių savarankiškai, be tėvų pagalbos mokytis, įsivaizduojama tėvų atsakomybės našta yra pervertinama, o menamos klaidos neturi tokios didelės reikšmės, kokia ji yra įsivaizduojama.
Klaidos ir Ateities Perspektyvos
Tėvų tikslas neturi būti daryti ar nedaryti klaidų. Ir ne perteikti teisingai/klaidingai vaikui žinias, bet sudominti jį, motyvuoti būti smalsiam, kelti klausimus ir ieškoti į juos atsakymų, tuo pačiu sudarant jam sąlygas atsirinkti, kas yra teisinga, o kas - klaidinga, o kitaip tariant - išmokyti jį patį mokytis.
Socializacija ir Bendraamžių Bendravimas
Vienas pagrindinių skeptikų argumentų, kurį nuolat reikia atsakyti mokymosi namuose šalininkams, - nelankydamas mokyklos vaikas prasčiau socializuojasi. Stereotipiškai galvojantis žmogus mano, kad vaikas, kuris yra mokomas namuose tėvų arba mokosi nuotoliniu būdu padedamas mokytojo ar kito jam padedančiojo asmens, sėdi vienas namuose tarp keturių sienų apsikrovęs vadovėliais ir sąsiuviniais, apimtas depresijos ir pan… Anaiptol - toks vaikas yra visų pirma laimingas, galėdamas kiekvieną rytą iki valiai išsimiegoti ir atsikelti žvalus, kupinas jėgų, o ne nenoro eiti į mokyklą; toks vaikas būna namie nebūtinai vienas (nekalbant apie suaugusiuosius šalia) - juk jei šalyje yra namų mokymosi galimybė, ir tokių vaikų, nors ir nedaug, bet yra, jie paprastai mielai mokosi vieni su kitais, vieni pas kitus namuose, gamtoje ir kitose tam tinkamose vietose; toks vaikas yra laisvas rinktis, kiek laiko sėdėti prie jam sunkiai įveikiamo matematikos uždavinio (kol galiausiai jį įveiks).