Ar Tėvai Turėtų Būti Vaikams Sektinas Pavyzdys?

Įvadas

Šeima - tai pirmoji ir svarbiausia vaiko socializacijos institucija. Joje vaikas mokosi bendravimo, elgesio normų, vertybių. Tėvai - pagrindiniai vaiko autoritetai, todėl kyla klausimas, ar jie turėtų būti sektinas pavyzdys savo atžaloms. Šiame straipsnyje panagrinėsime tėvų vaidmenį vaikų gyvenime, jų įtaką asmenybės formavimuisi ir atsakysime į klausimą, ar tėvai turėtų būti sektinas pavyzdys.

Tėvų vaidmuo vaiko gyvenime

Tėvai vaikams suteikia skirtingus dalykus. Motina dažniausiai rūpinasi vaiko fiziologiniais poreikiais, emociniu saugumu, o tėvas padeda vaikui pažinti pasaulį, išmokti bendrauti, išreikšti agresiją. Mylintis žmogus duoda labai daug, tačiau vienas negali atstoti dviejų. Tik mama ar tik tėtis negali parodyti vaikui tėvų tarpusavio bendravimo ypatumų.

Meilės rūšys

Neskirstoma meilė į jokias rūšis, yra tik žmogaus meilė. Gebėjimas mylėti vaikus neatsiranda nusižiūrint, pamėgdžiojant kokį nors modelį. Daugybė pamestų vaikų, užaugusių globos namuose, sukuria gražias šeimas ir puikiai prižiūri savo atžalas. Vaikas perima ne tėvystę ar motinystę, o žmonių elgesio modelį. Ko reikia vaikui, kad jis galėtų augti visavertė asmenybė? Mylinčio žmogaus. Emocinio artumo, saugumo, rūpesčio. Visa tai gali suteikti tėvai, seneliai ar kiti artimi žmonės.

Valstybės vaidmuo

Valstybė neturėtų pernelyg kištis į vaikų auginimą, duodama šeimai tinkamos tėvystės pamokas. Vaikai tapo pernelyg saugomi nuo paties gyvenimo, nuo jo kontrastų. Jie turi žinoti ir apie gyvenimo žiaurumus, žinoti, kad gyvenimas neidealus - kad mokėtų reaguoti į blogį ir gėrį.

Lyčių stereotipai

Stereotipai keičiasi, modeliai keičiasi, tėvas nuo griežtesnių auklėjimo metodų pereina prie švelnesnių. Ir tai yra gerai vaikui. Jeigu, tarkime, mama darbe yra vadovaujantis asmuo, ji, žinoma, nejučia tą vadovavimo stilių parsineša ir namo. Todėl gerai, jei tėtis yra švelnesnis vaikams. Kaip atsvara. Jeigu augina viena mama - ji turi ir griežtumo, ir švelnumo, jeigu vienas tėvas - irgi ir to, ir to. Jie daro, ką gali, prisitaiko. Kai yra dviese, tai daug paprasčiau yra "specializuotis", o vaikui lengviau susiorientuoti.

Taip pat skaitykite: Šiuolaikiniai tėvų iššūkiai

Tėvo autoritetas

Tai, ką vaikas mato, turi atitikti tai, ką jis girdi tėvus jam sakant. Svarbiausia - kaip tėvas žiūri į gyvenimą, į savo darbą, ar laiko save sėkmingu žmogumi. Vaikai tėvuose ieško žmogaus, kuriuo galėtų sekti, jie stebi, ar jie sėkmingi, patenkinti tuo, kaip gyvena.

Vaidmenų pasiskirstymas

Vaidmenų pasiskirstymas yra susitarimo reikalas. Ko vienai pusei trūksta - kitas kompensuoja, ir vaikas pasiima - jei ne iš vieno, tai iš kito. Blogai, jei tėvas ir motina vienas kito nepapildo, jei nė vienas iš jų kažko svarbaus nesugeba, tarkime, būti griežtas, arba atvirkščiai - būti švelnus, arba galvoja: čia ne mano darbas. Kontrastas turi būti.

Tėvystės instinktas

Tėvystės instinktas yra sąmoningas pasirinkimas. Tai noras būti tėvu, noras užmegzti ryšį su vaiku. Mamoje vaikas būna 9 mėnesius, ji gimdo, žindo. Tėvas arba po senovei "į medžioklę" eina, algą į namus neša, arba glaudžiasi prie pilvo, dalyvauja gimdyme, leidžia daug laiko kartu - žodžiu, užmezga ryšį. Jeigu neužmezga - santykiai formalesni.

Dženderizmas

Gerai, kad visuomenė reaguoja, reiškia nuomonę, kovoja už savo vertybes, tačiau panikai priežasčių nematau. Viena iš vaikų psichologinių problemų yra labai griežti lyčių stereotipai - vyro ir moters vaidmenų atskyrimas. Esmė ne čia! Politikai per daug išpučia viską, jie linkę perspausti, rėkti, jie gi negali pateikti pasvertos tiesos - toks jau stilius. O ten, kur perlenkiama - kyla pasipriešinimas. Tai natūralu.

Pedagogų trūkumas

Liūdina, kad švietimo srityje - darželiuose, mokyklose - dirba vien moterys. Nėra atsvaros, pusiausvyros.

Taip pat skaitykite: Kaip kurti gerus tėvų ir vaikų santykius

Auklėjimo paslaptys

Vaikai yra nenuspėjami, visada reikia improvizuoti. Iš anksto visoms situacijoms nepasiruoši.

Sektinas pavyzdys

Maždaug iki 3 metų mažyliams tėvai - idealios būtybės, sektinas pavyzdys ir neginčytinas autoritetas, žmonės, iš kurių elgesio bei veiksmų mokomasi, kurie mėgdžiojami. Todėl viskas, kas vyksta šeimoje, automatiškai tampa neatsiejama vaiko pasaulio dalimi. Ir jei tėtis su mama nuolat pykstasi, į mažylio kasdienius žaidimus pereina pyktis, agresija, nuoskaudos - visa tai, ko jį "išmokė" patys artimiausi žmonės, mylimi tėvai. Konfliktai ir santykių aiškinimaisi jam tampa gyvenimo norma, nes jie tiesiog nuolat yra, tapo jo kasdienybės dalimi. Juk taip elgiasi mama ir tėtis - tie, kuriais vaikas besąlygiškai pasitiki.

Konfliktai

Vaikai labai gerai jaučia besiartinantį barnį. Ir visai nebūtina garsiai rėkauti, daužyti kumščiu į stalą ar pan. Net ir tada, kai vaikai nesupranta suaugusiųjų tariamų žodžių reikšmės, pyktį ir suirzimą mažieji gaudo tarsi antenos. Labiausiai tikėtina vaiko iki 3 metų reakcija - ašaros. Kiek vyresni dažniau ieškodami saugumo įsikabina į kurį nors iš tėvų ir nuo jo nesitraukia arba tyliai užsidaro savo kambaryje ir ten išlieja savo bejėgiškumo ašaras. Tik pasiekę paauglystę, kai darosi lengviau perprasti suaugusiųjų konflikto esmę, vaikai jau pajėgūs išreikšti savo nuomonę arba sąmoningai užsisklęsti, paliekant suaugusiuosius aiškintis tarpusavyje. Kuo vaikai jaunesni, tuo labiau neužtikrinti ir bejėgiai jie jaučiasi patekę į tėvų konflikto epicentrą. Mažieji dar nepajėgūs numatyti, ar greitai konfliktas pasibaigs, jiems egzistuoja tik viena laiko sąvoka - čia ir dabar, tad tėvų ginčas gali pasirodyti visa amžinybe, nuolatine ir niekada nepasibaigsiančia būsena.

Taisyklės konflikto metu

Jei konfliktuodami, pykdamiesi bei nesutardami vis dėlto rasite jėgų laikytis tam tikrų taisyklių, jums pavyks apsaugoti savo vaikų jausmus ir nepasėti jų širdyse baimės, nerimo ir gniuždančio bejėgiškumo.

• Vaikai - ne teisėjai. Todėl jų nuomonės negalima klausti aiškinantis, kuris iš tėvų teisus. stoti kurio nors vieno iš tėvų pusėn. O juk jam tėvai - nedaloma vienovė.
• Vaikas nekaltas dėl tėvų konflikto. Tačiau vis dėlto kilus konfliktui tarp tėvų, vaikas tampa nebe kaltuoju, o nukentėjusiuoju. Beje, net ir visai nesusijęs su konfliktu vaikas neišvengiamai dalį kaltės dėl tėvų ginčo prisiima sau. Tuo tarpu jei jis išties tiesiogiai išprovokavo jūsų nesutarimus - kaltas jausis dar labiau. Nors iš esmės bet kuriuo atveju dėl tarpusavio konflikto kalti tik patys suaugusieji, nepriklausomai nuo to, kas tapo barnio priežastimi. Taigi jei vaikui priminsite, jog konfliktas įsiplieskė ir dėl jo, jo savigraužą sustiprinsite, bet problemos neišspręsite.
• Vaikai labai atsidavę savo tėvams. Abiem. Taigi kiekvienas skaudus, įžeidžiantis žodis partnerio atžvilgiu kartu žeidžia ir mažylį. Tad verčiau pamirškite visus menkinančius, žeminančius, įžeidžiančius epitetus, kuriais norite "apdovanoti" savo antrąją pusę - atsiminkite, kad bent pusė neigiamo šių žodžių krūvio tenka ir jūsų vaikui.
• Vaikai ne strategai. Ir konfliktas jiems nė trupučio nepanašus į apgalvotus ėjimus, kai norima bet kokiomis priemonėmis pasiekti trokštamą rezultatą. Jei jūs grasinate partneriui skyrybomis rimtai apie tai nemąstydama, o tik norėdama jam parodyti, kad galite jam padaryti spaudimą, atsižvelkite į tai, jog vaikas jūsų žodžius supras tiesiogiai ir pažodžiui. Sakote "išsiskirsiu" - vadinasi, jau šiandien ar rytoj vienas iš tėvų paliks namus. Mažylį tai baugina netgi labiau, nei pasaulio pabaiga.
• Ar grįš tėtis? Jei žinote, kad trinktelėjęs durimis sutuoktinis tik išlėkė į lauką pakvėpuoti grynu oru ir kiek atvėsęs bei apsiraminęs sugrįš namo, netylėkite, pasakykite apie tai ir mažyliui. Jis dar nežino jūsų įpročių barantis ir tikrai nenumano, kodėl vienas iš tėvų ką tik nieko nesakęs, neatsisveikinęs išlėkė iš namų. Ar jis dar sugrįš? Tokia abejonė mažoje širdutėje gimdo didžiulę baimę.
• Neneikite. Vaikas jaučia konfliktą, taigi neneikite jo, nemeluokite, kad viskas gerai ir jūs su tėčiu nesipykstate. Tiesiog ramiai paaiškinkite, kad judu susiginčijote, nesutariate, tačiau mažylis niekuo nekaltas dėl esamos situacijos ir padėti niekaip negali, net jei ir labai nori. Taip, vaiką tai veikiausiai nuliūdins, bet kartu ir nuramins, ištrauks iš širdyje kunkuliuojančių jausmų sumaišties.
• Jei vaikas įsitraukė į judviejų konfliktą, jokiu būdu neignoruokite ir nekaltinkite jo. Kuo ramiau paaiškinkite, kad mama su tėčiu dabar supykę, turi išspręsti savo ginčą ir susitaikyti, tad vaikui geriau pasiūlykite tuo metu pažaisti vienam, duokite ko nors užkąsti, kitaip tariant, užimkite jį kasdiene veikla ir atitraukite jo dėmesį nuo jūsų konflikto. Galbūt pertraukėlė, kol skirsite dėmesio vaikui, privers ir judu dar kartą apmąstyti savo nesutarimus ir prie jų grįžti nusiraminus bei susitaikius?
• Palikite vaikui galimybę pačiam nuspręsti, ar kol jūs ginčysitės jis bus kur nors šalia, ar užsidarys savo kambaryje. Kartais jam gali atrodyti, kad saugiau būti net ir šalia besipykstančių tėvų, nei klausytis konflikto už uždarų durų.
• Nežadėkite to, ko negalėsite ištesėti.
• Konfliktas, kurio gale padedamas taškas, baugina mažiau. Jei pasiginčiję tėvai prieina kompromisą, susitaiko, ir jų santykiai vėl grįžta į senas vėžes, vaikas suvokia svarbų signalą: viskas baigėsi, šeima - ir vėl draugiška bei vieninga. Tad jei išties pasiekėte susitarimo - parodykite, pasakykite tai vaikui. Tai bus svarbus žingsnis ir jam suvokiant, kad ginčas gali baigtis susitaikymu, o susikirtusios nuomonės - bendru kompromisu.

Saugumas internete

Vaikus ir paauglius dažniausiai erzina, kai kas nors kišasi į jų asmeninius reikalus. Visgi, ekspertai rekomenduoja tėvams nuolat kalbėtis su vaiku apie tai, ką jis veikia virtualioje erdvėje.

Taip pat skaitykite: Vaikų planavimas: tėvų teisės ir ribos

1. Domėkitės, ką jūsų vaikas veikia internete, kokie jo pomėgiai. Periodiškai patikrinkite, kokia informacija apie jūsų vaiką prieinama virtualioje erdvėje.
2. Padėkite vaikui atskirti, ką jam galima skelbti internete, o ko nevertėtų viešinti, pavyzdžiui, asmeninės informacijos.
3. Pabrėžkite slaptažodžių parinkimo ir jų saugojimo svarbą.
4. Kalbėkite su vaiku apie bendravimo internete su nepažįstamais žmonėmis galimą riziką.
5. Jei jūsų vaikas ketina susitikti su internetiniu draugu - aptarkite tai su juo. Papasakokite apie galimas grėsmes, pateikite realių pavyzdžių. Susitikimas rekomenduotinas tik viešosiose vietose, kur yra daugiau žmonių: kavinėje ar pan. Geriausia palydėkite vaiką į susitikimą su nepažįstamu nauju draugu ir nepalikite savo vaiko vieno.
6. Kartkartėmis apsilankykite interneto erdvėse, kur dažniausiai lankosi vaikai ir paaugliai. Išsiaiškinkite, kokie socialiniai tinklai yra populiarūs, kodėl jie yra įdomūs vaikams, kuo galima užsiimti virtualioje erdvėje, kokių yra naujovių.
7. Jei pastebite, kad vaikas ką nors nuo jūsų slepia, įdiekite į savo namų kompiuterį filtravimo ir stebėjimo programas.
8. Internetu naudokitės bendroje namų erdvėje - taip galėsite lengviau stebėti vaiko elgesį virtualioje erdvėje.
9. Atkreipkite dėmesį, ar jūsų vaikas neperžengia amžiaus apribojimų - ar nesilanko svetainėse, skirtose vyresniems. Pasikalbėkite apie amžiaus apribojimų reikšmę.

Kaip auginti visavertę asmenybę?

Svarbiausia - nuo pat pirmųjų dienų ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi.

1. Vaikai pradeda suvokti savo kaip vaiko poziciją, kai mato save tėvų akimis. Jūsų vaikai sugeria jūsų balso toną, kūno kalbą ir kiekvieną išraišką. Pagyrimas, kad ir koks mažas būtų pasiekimas, privers juos didžiuotis. Galėdami būti savarankiški - daryti tam tikrus darbus ar priimti sprendimus - jie jausis pajėgūs ir stiprūs. Venkite dėstyti kažkokius pareiškimus ar naudoti žodžius kaip ginklus. Tokie komentarai kaip „kaip kvailai čia pasielgei!“ arba „elgiesi kaip kūdikis, o ne kaip mažasis brolis!“ daro lygiai tokią pačią žalą, kaip ir fiziniai smūgiai. Atidžiau rinkitės žodžius ir būkite atjaučiantys.
2. Kiek kartų per dieną neigiamai reaguojate į savo vaikus? Pastebite, kad kritikuojate kur kas dažniau nei sakote komplimentus ir motyvuojate? Kur kas veiksmingesnis būdas nei kritikuoti - pastebėti, kai vaikai kažką daro gerai ir tai pasakyti: „Paklojai lovą neprašytas - nuostabu!“ arba „Stebėjau, kaip žaidi su seserimi, ir pastebėjau, kad buvai labai kantri“. Kiekvieną dieną pastebėkite situacijų, už kurias galėtumėte vaiką pagirti. Būkite dosnus „apdovanojimų“ - jūsų meilė, apkabinimai ir komplimentai gali daryti stebuklus ir dažnai tokio paskatinimo visiškai pakanka.
3. Drausmė yra būtina kiekvienoje šeimoje. Drausmės tikslas - padėti vaikams tinkamai elgtis ir išmokti susivaldyti. Jie gali bandyti jūsų kantrybės ribas, testuoti jus, tikrinti nustatytas namų taisykles, tačiau iš tiesų tėvai ribas apibrėžia ir siekia drausmės, norėdami, kad vaikai išaugtų atsakingais suaugusiaisiais. Namų taisyklių nustatymas padeda vaikams suprasti tėvų lūkesčius ir išsiugdyti savikontrolę. Reikėtų turėti ir poelgių sistemą: vieną įspėjimą, po kurio atsiras tokių pasekmių, kaip „laiko limitas“ ar privilegijų (naudų) praradimas. Dažna tėvų klaida yra nesugebėjimas paisyti pasekmių. Negalite vieną dieną drausminti vaikų už spyriojimąsi ar atsikalbinėjimą, o kitą dieną to nepaisyti.
4. Tėvams ir vaikams dažnai būna sunku susiburti, pavyzdžiui, kartu papietauti ar pavakarieniauti, jau nekalbant apie kokybišką laiką kartu. Tačiau tikriausiai nėra nieko, ko vaikai norėtų labiau negu pabūti ilgėliau kartu su tėvais. Kelkitės 10 minučių anksčiau ryte, kad galėtumėte pavalgyti pusryčius kartu su vaiku arba tiesiog palikite indus kriauklėje ir pasivaikščiokite kartu po vakarienės. Naudinga planuoti laiką kartu su vaikais. Kiekvieną savaitę suplanuokite „ypatingą vakarą“ ir leiskite laiką drauge, o ką veiksite ir kaip leisite laiką tegu nusprendžia vaikai. Panašu, kad paaugliams reikia mažiau tėvų dėmesio nei mažesniems vaikams. Kadangi tėvams ir paaugliams yra mažiau galimybių susiburti, tėvai turėtų rasti laiko vos paaugliui vaikui prireikus. Sutelkite visą dėmesį, atidėkite darbus, jei jūsų paauglys paprašys pasikalbėti ar išreikš norą įsitraukti į kasdienes šeimos veiklas. Tokios paauglio užuominos gali būti ir tam tikros pagalbos signalas. Nesijauskite kalti, jei esate dirbantys tėvai. Įskaitytini ir net visai maži pasibuvimai.
5. Kaip elgtis tam tikrose situacijose maži vaikai mokosi stebėdami savo tėvus. Kuo jie mažesni, tuo daugiau elgsenos būdų perima iš jūsų. Prieš pradėdami niršti, šaukti ar rėkti ant savo vaiko, pagalvokite, ar tikrai norite, kad taip jūsų vaikas elgtųsi supykęs? Prisiminkite: jus nuolat stebi jūsų vaikai. Modeliuokite savo elgseną taip, ką norėtumėte matyti savo vaikuose: pagarba, draugiškumas, sąžiningumas, gerumas, tolerancija. Rodykite nesavanaudišką elgesį. Darykite tam tikrus dalykus už kitus žmones nesitikėdami atlygio, padėkite, užjauskite. Nepamirškite padėkoti ir pasakyti komplimento.
6. Nesitikėkite, kad vaikai viską padarys vien dėl to, kad jūs „taip sakote“. Jie nori ir nusipelno paaiškinimų, kaip ir suaugusieji. Jei neskirsime laiko paaiškinti, vaikai pradės abejoti mūsų diegiamomis vertybėmis ir motyvais, ims svarstyti, ar jie apskritai svarbūs. Aiškiai išsakykite savo lūkesčius. Jei yra problema, apibūdinkite ją, išsakykite savo jausmus ir paprašykite vaiko sprendimo ieškoti kartu. Būtinai įtraukite pasekmes. Duokite patarimų, pateikite pasiūlymų. Būkite atviri ir savo vaiko pasiūlymams. Derėkitės.
7. Jei dažnai jaučiatės bejėgis dėl savo vaiko elgesio, galbūt jūsų lūkesčiai per dideli. Vaiko aplinka turi įtakos jo elgesiui, todėl galbūt galėsite pakeisti jo elgesį pakeitę aplinką. Jei pastebite, kad nuolat sakote „ne“ savo 2 metų vaikui, ieškokite būdų, kaip pakeisti aplinką, kad būtų mažiau draudimų, galbūt ji būtų saugesnė užsiimti tam tikromis veiklomis. Jums nereikės sakyti „ne“, o vaikui - nervintis. Keičiantis jūsų vaikui, pamažu turėsite keisti ir savo auklėjimo stilių. Paaugliai elgsenos pavyzdžius, nors tėvai šiuo laikotarpiu irgi turi įtakos, daugiau perima ne iš tėvų, o bendraamžių. Tačiau ir toliau drąsinkite nors jau ir paaugusį vaiką, duokite patarimų ir drausminkite, kai reikia: taip jis įgaus vis daugiau savarankiškumo.
8. Būdami tėvai, jūs esate atsakingi už savo vaikų, vadinkime, klaidas ir tinkamą nukreipimą. Kai tenka kalbėtis su vaiku kad ir dėl ne itin malonių dalykų, venkite priekaištų, kritikos ar kaltųjų ieškojimo: tai pakerta vaiko savivertę ir gali sukelti pasipiktinimą. Net drausmindami vaikus stenkitės juos ugdyti ir skatinti.
9. Pripažinkite: tikrai nesate tobulas tėvas ar mama. Jūs, šeimos lyderis, turite stipriąsias ir silpnąsias puses. Pripažinkite savo stiprybes: „Aš esu mylintis ir atsidavęs.“ Pažadėkite dirbti su savo silpnybėmis: „Aš turiu dar labiau laikytis namuose nustatytų taisyklių.“ Kelkite realius lūkesčius sau, sutuoktiniui ir savo vaikams. Pabandykite kontroliuoti auklėjimą. Sutelkite dėmesį į tas sritis, kurioms reikia skirti didžiausią dėmesį, o ne bandykite viską spręsti vienu metu. Pripažinkite, kai esate perdegęs. Susitelkimas į savo poreikius nedaro jūsų savanaudžiais.

Šeimos vertybės

Kiekvienoje šeimoje yra puoselėjamos tam tikros vertybės ir nuostatos, kurias tėvai nori perduoti savo vaikams. Dažniausiai svarbiausiomis laikomos tos, kurių mus mokė mūsų tėvai. Paprastai tai, kas buvo svarbu mūsų tėvams auklėjant mus, tebėra svarbu ir mums auklėjant savo vaikus. Jeigu vargingoje šeimoje vaikai buvo mokomi, kad reikia gerbti maistą, pakelti nuo žemės nukritusią duonelę, užaugę jie paprastai ir savo vaikus moko pagarbos maistui, neatsižvelgiant į jų finansinę laisvę.

Svarbiausia vertybė

Visais laikais, nesvarbu, kokios auklėjimo mados buvo tuo metu populiariausios, svarbiausia vertybė išlieka ta pati - šeima. Vaikai nuo pat vaikystės patys ima mėgdžioti vaizdus, matomus namie: žaidžia su lėlėmis „namus”, su gyvūnų ar kitomis figūrėlėmis vaidmenimis žaidžia šeimą, stato namus, kuriuose gyvena tėveliai ir jų vaikučiai. Nors vertinti šeimą vaikai mokomi nuo vaikystės, reikėtų nepamiršti apie tai kalbėti ir vyresniame amžiuje.

Teisingos vertybės nesiformuoja savaime, joms reikia paaiškinimų ir diskusijų, tam reikia skirti nuoširdaus laiko. Nors vertybių sąrašas yra labai ilgas, pagrindinės, tokios kaip šeima ir meilė, išlieka visais laikais. Tačiau vertėtų nepamiršti ir kitų, tikrai svarbių vertybių, kurių turėtume išmokyti savo vaikus: tai nuoširdumas ir empatija, atsakomybė, sąžiningumas ir padorumas, pareigingumas ir pagarba, meilė mokymuisi ir knygai, nesavanaudiškumas ir gailestingumas.

Vertybių sąrašas yra individualus dalykas, todėl jis gali būti pildomas pagal kiekvienos šeimos individualius poreikius ir atsižvelgiant į jų vaikų auklėjimo metodus.

Abejojimas vertybėmis

Žinoma, laikui bėgant vertybės gali keistis, deformuotis, o ypač paauglystėje, todėl vaikui labai svarbu turėti tvirtus vertybinius pagrindus, kad ateityje nebūtų sunku teisingai pasirinkti. Vyresnį vaiką supa nebe tokia saugi aplinka, kaip mažą: jis kažkuo domisi, bet ir nusivilia, jis stengiasi sakyti tiesą, bet kartais ją nuslepia, yra sąžiningas, bet galbūt ne visada pasako kasininkei apie per didelę atiduotą grąžą.

Vertybės keičiasi vaikui augant ir vis labiau sąveikaujant su aplinka. Jos formuojasi ne tik šeimoje - draugai, visa vaiką supanti aplinką taip pat daro didelę įtaką jo vertybių formavimuisi (ypač paauglystėje), todėl labai svarbu, kad vaikui iškilus klausimams, tėvai būtų šalia ir nukreiptų jį tinkama linkme.

TV ir interneto „vertybės“

Televizija, internetas, knygos ir kitos priemonės yra labai stiprūs vertybių „formuotojai”, tačiau tikrai ne viskas, ką vaikai ten mato ir girdi, yra priimtina.

Ypač jautrūs aplinkos poveikiui yra mažieji, jie yra patiklūs ir viską priima tiesiogiai, kaip liaudyje sakoma, „už gryną pinigą”. Animaciniuose filmukuose matomas smurtas ar patyčios labai greitai gali tapti vaikams normaliu reiškiniu, jeigu nebus kruopščiai atrinkti.

Animaciniai filmukai turėtų būti itin atidžiai „perfiltruoti”, nes esant tokiai gausiai pasiūlai yra tikrai daug visiškai bevertės ir net žalingos animacijos.

Tačiau vaikų apsaugoti nuo viso pasaulio blogio neįmanoma, todėl tėvelių komentarai su pavyzdžiais ir paaiškinimais yra tiesiog būtini teisingam vaiko pasaulio suvokimui.

Vaikai mokosi iš pavyzdžio

Vaikai mokosi stebėdami, todėl tai, ką vertina tėvai, vertins ir jų vaikai. Kad ir kaip aiškiai būtų „diegiamos” vaikams tam tikros vertybės, jeigu jos nebus nuoširdžiai puoselėjamos namie, jos bus labai greitai vaikų užmirštos. Jeigu namie yra pasakojama, kad ne pinigai atneša laimę ir ne jie yra svarbiausi, o tuo tarpu tėvai nuolat kalba apie pinigų trūkumą naujai mašinai ir auskarams su deimantais, vaikui įsimins ne teorija, o praktika. Taip pat su teisybe. Nors ir sakyti tiesą, nemeluoti, vaikai mokomi labai anksti, tačiau tik vėliau jie praktiškai ima suprasti to reikšmę. Jeigu tėveliai patys iš tikrųjų tai laiko vertybe ir jos laikosi, vaikui nėra sunku ir pačiam tai perimti, tačiau jei ši vertybė puoselėjama tik teoriškai, o elgiamasi visai priešingai - naudos nebus jokios. Jeigu vaikui girdint jūs pameluojate savo draugei, kad sergate, nes nenorite eiti kartu su ja apsipirkti, vaikui siunčiamas labai aiškus signalas - „meluoti galima”. Juk mama - autoritetas, sektinas pavyzdys.

Vertybių perteikimas yra kantrybės ir laiko reikalaujantis procesas. Šeima visą gyvenimą vaidina ypatingą vaidmenį žmogaus gyvenime, tačiau tobulėjant technologijoms ir didėjant darbų krūviams vis mažiau laiko skiriama bendravimui, buvimui kartu. Vaikai, stebėdami savo tėvus, nuolat perima įvairius jų įpročius. Šeimose, kur nepropaguojama sveika gyvensena, nekalbama tokiomis temomis, atžalos mažiau rūpinasi savo sveikata, todėl yra lengviau paveikiami žalingų įpročių, pavyzdžiui, rūkymo ar alkoholio vartojimo, formavimuisi.

Sveika gyvensena

Vaikai yra labiau linkę elgtis taip, kaip mato darant kitus, o ne taip, kaip jiems liepiama. Savo elgesiu suaugusieji gali parodyti puikų pavyzdį ir taip ugdyti sveikus vaikų įpročius. Siūloma visiems ramiai susėsti prie bendro stalo ir valgant pabendrauti su vaikais, pasidomėti jų diena. Dar labiau suartėti galėtų padėti šeimos tradicija, kaip, pavyzdžiui, bent kartą per savaitę rengiami teminiai vakarai: pasigaminkite egzotiškų kitų šalių patiekalų ar suorganizuokite pikniką ant grindų.

Fizinis aktyvumas yra neatsiejama sveiko gyvenimo dalis, todėl vaikams būtina pademonstruoti, jog suaugusiems patinka judėti, sportuoti, būti gamtoje. Siūloma kartu spręsi, ką būtų smagu nuveikti drauge - tiks bet kokia smagi visą šeimą įtraukianti veikla: čiuožinėjimas, pasivaikščiojimas, važinėjimas dviračiu, plaukiojimas baidarėmis. Taip pat vyresnieji šeimos nariai galėtų dažniau prisijungti prie vaikų, kai jie žaidžia lauke ar viduje.

Visa šeima daugiau laiko praleisti gali gamindami maistą. Patariama vaikams sugalvoti lengvas, paprastas užduotis, kurios įtrauktų juos į procesą, skatintų domėtis tiek tinkamais produktais, tiek pačiu gamybos procesu. Labai svarbu, kad visa šeima valgytų daugiau daržovių ir vaisių, bent penkis kartus per dieną.

#

tags: #ar #tevai #turetu #buti #vaikams #sektirnas