Kai girdinčioje šeimoje gimsta kurčias ar neprigirdintis vaikas, šeimai prasideda nelengvas etapas. Iš pradžių sunkiausia, nes neapleidžia išgyvenimai, baimė ir nežinia. Pagrindinė atrama šiuo laikotarpiu - meilė savo vaikui, motiniški ir tėviški jausmai, intuicija - visa tai, kas mums duota iš aukščiau.
Tėvai, laukdami gimstant vaiko, o ir vėliau, yra pasirengę jį mylėti, globoti, padėti jam ir lavinti. Viso to reikia ir kurčiam vaikui, tik pagalbos jam reikia daugiau, iškyla specifinių problemų: kaip su juo bendrauti, kaip lavinti, vėliau - kaip ir kur mokyti.
Indrės Mikalauskaitės patirtis
Galbūt jums akimirkai pavyko įsijausti į 24 metų Indrės Mikalauskaitės kailį, kuri gimė ir užaugo girdinčių asmenų šeimoje. Mergina, nors yra kurčia, lankė ir baigė bendrojo lavinimo mokyklą, nuolatos sėdėdama pirmame suole ir skaitydama mokytojų žodžius iš lūpų, taip pat pasitelkdama į pagalbą klausos aparatą ir FM sistemą. Kai Indrė man parašė, kad yra kurčia, aš nė nesudvejojusi supratau, kad interviu vyks raštu. Tiesiog nusiųsiu jai klausimus ir ji į juos atsakys, bet ji man pasiūlė susitikti! Man tai buvo pirma tokia patirtis, bet Indrė situaciją suvaldė meistriškai - prieš susitikimą ji man pasakė, kad gana aiškiai kalba, todėl tikriausiai bėdų ją suprasti aš neturėsiu, bet dėl visa ko ji gali pasikviesti žmogų, kuris padės, jeigu ko nors nesuprasiu. Aš atsisakiau - pagalvojau, jeigu nesuprasiu ko nors, tai paklausiu dar sykį. Mums susitikus Indrė pasakė, kad, kai kalbu, geriausia man nenusisukti, nes kalbą ji skaito iš lūpų. Per interviu ant kaklo pasikabinau FM sistemą, kuri Indrei padeda sugaudyti garsus.
Vaikystė ir paauglystė
Indrės tėvams buvo didelis šokas, kai jie sužinojo, kad jų dvimetė vienturtė dukra negirdi. Tėvai turi įtarimą, kad kurtumas buvo vaistų šalutinis poveikis. „Buvo etapas, kai tėvai darė viską, kad sugrąžintų man klausą. Prisimenu važinėjimus net pas tokią bobutę Latvijoje, kuri mane bandė pagydyti žolelėmis, - Indrė nusijuokia, - bet po to tėvai susitaikė su esama padėtimi.“ Vaikystėje mergina nesuprato, kad kuo nors skiriasi nuo kitų vaikų. Tik pamena, kad dažniausiai laiką leisdavo viena, tačiau taip galėjo būti nebūtinai dėl kurtumo - vienturčiai vaikai pratę daug laiko praleisti su suaugusiaisiais, tad galbūt ir darželyje ji mieliau rinkosi suaugusių žmonių draugiją. Jeigu jūs susipažintumėte su Indre, tikriausiai nesuprastumėte, kad ji yra kurčia. Jos kalba niekuo nesiskiria nuo girdinčių žmonių, o permatomas klausos aparatas tik kartais švysteli pro tankių plaukų sruogas.
Darželyje Indrė nesuprato, kad ji yra šiek tiek kitokia nei kiti vaikai, tačiau šie skirtumai mokykloje tapo akivaizdūs - ypač paauglystėje. Kadangi Indrė gyveno mieste, kur nebuvo specializuotos kurčiųjų mokyklos, taip pat ji ir pati buvo labai gabi bei smalsi, tėvai nė nesvarstė kitos galimybės, kaip tik palydėti dukrą į bendrojo lavinimo mokyklą. Šis sprendimas turėjo ir labai didelių privalumų, ir iššūkių.
Taip pat skaitykite: Patarimai tėvams: 2 metų vaikas rėkia
„Aš buvau labai aktyvi, norėjau pasireikšti, būti dėmesio centre, bet man tai sekėsi sunkiai. Visiems diskutuojant pasidalydavau savo nuomone, bet netrukus suprasdavau, kad pasisakiau ne į temą, nes jie kalbėjo visai apie ką kita, o aš nenugirdau“, - dalijasi savo patirtimi Indrė. Dažniausiai Indrė sėdėdavo pirmame suole ir iš lūpų skaitydavo tai, ką sakė mokytojai. Nesupratusi kokio nors žodžio, užsirašydavo jo nuotrupą ir grįžusi namo ieškodavo to žodžio internete. „Mokytojai darė viską, ką galėjo, kad padėtų man įsitraukti į mokyklos gyvenimą, bet, kai būdavau tarp vaikų, kurie girdi, tapdavo sunkiau. Visa klasė juk negalėjo prie manęs prisitaikyti. Ir aš tikrai jų nekaltinu dėl to - tai visiškai natūralus dalykas.“ Nuo mokyklos Indrei nepatinka pertraukos, nes per pertraukas vyrauja šurmulys ir neišeina susikalbėti. Visi stovi būreliais ir kalbasi, o Indrė nieko nesupranta. Tuomet labai lėtai eina laikas, sako pašnekovė. „Dabar aš suprantu, ką tu kalbi, nes tu esi vienas žmogus, o jeigu būtų dešimt žmonių, jie kalbėtų vienas per kitą, aš nesuprasčiau.“
Nors savo patirtį bendrojo lavinimo mokykloje Indrė apibūdina kaip tam tikrą izoliaciją, šiame sprendime mato ir labai daug pliusų: „Manęs žmonės vis klausia, ar geriau būtų buvę, jeigu būčiau devintoje klasėje, kaip ir norėjau, išėjusi į kurčiųjų mokyklą. Sunku pasakyti, nes kurčiųjų mokyklose programa yra šiek tiek palengvinta. Ir tai yra didelė problema, nes Lietuvoje dar nėra stiprios kurčiųjų mokymo sistemos. Matyt, jeigu nebūčiau lankiusi bendrojo lavinimo mokyklos, tikriausiai dabar taip gerai nerašyčiau. Mokykla mane išmokė labai daug, suteikė man žinių, tačiau psichologiškai tai buvo didelis išbandymas.“ Ir priduria, kad dar kartą viso to patirti nenorėtų.
Dabartis
Šiuo metu Indrė rašo magistro darbą - pabaigusi studijas ji taps kvalifikuota psichologe. Indrė bus pirmoji ir vienintelė Lietuvoje kurčioji psichologė. Mintys apie psichologiją ją aplankė jau mokykloje, tačiau vis pasivydavo dvejonės, kad galbūt nebus kur realizuoti įgytų žinių. Tuomet Indrė pradėjo klausinėti kurčiųjų, ar jie norėtų turėti savo psichologę, kuri yra taip pat kurčia. Mergina sulaukė labai daug palaikymo: „Aš labai nudžiugau, nes supratau, kad einu ten, kur manęs labai reikia.“
Kurčiojo „remontavimas“ ir gestų kalbos svarba
Indrė pasakoja, kad jos tyrimas jai darsyk parodė, kad dauguma tėvų bando savo kurčiuosius vaikus pakeisti - išmokyti kalbėti šnekamąja kalba, užuot patys išmokę gestų kalbą (juolab, Indrė pabrėžia, kad kiekvienais metais yra organizuojami nemokami gestų kalbos kursai, prieinami visiems žmonėms). „Visuomenėje yra labai paplitęs kurčio žmogaus „remontavimas“, bandymas paversti girdinčiu. Ir tai mane veikė visą gyvenimą. Paauglystėje labai kompleksuodavau, kad negirdžiu, vaikščiojau palaidais plaukais, nes norėdavau nuslėpti klausos aparatą. Bandydavau apsimesti, kad girdžiu, susitikdavau su žmonėmis ir bandydavau apsimesti, kad viską suprantu. Tačiau dažnai nepataikydavau.“
Indrė į kurtumą žvelgia kaip į savo identitetą, kuris turi savo kalbą, kultūrą, istoriją ir bendruomenę. „Neseniai pasirodė straipsnis, kuriame buvo parašyta, kad kurčias žmogus niekada neišmoks kalbėti. Kurtieji labai įsižeidė dėl to. Kaip mes neišmoksime?! Mes juk kalbame! Yra didelė dalis kurčiųjų, kurie kalba šnekamąja, o didžioji dalis - gestų kalba. Ir ši kalba yra lygiai tokia pat kaip visos kitos kalbos, bet visi dar jos bijo.“ Kurtieji tokius dalykus labai jautriai priima. Taip pat sąvoka „kurčnebylys“ yra nevartotina, nes ji yra įžeidžianti. Antroji šio žodžio šaknis yra kilusi nuo žodžio „nebylus“. Nebylus reiškia „tylus, nekalbantis“. Tad tai tiesiog logiškai klaidinga sąvoka, nes kurtieji turi savo kalbą - gestų.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti jautriam vaikui darželyje?
Kurčiųjų bendruomenė ir visuomenės požiūris
Indrė jau ketverius metus yra Lietuvos kurčiųjų jaunimo asociacijos tarybos narė - ši asociacija rūpinasi kurčiųjų jaunimo teisėmis - siekia, kad kurtiesiems studijos būtų labiau prieinamos, bendradarbiauja su užsienio kurčiųjų asociacijomis. „Mes laikomės tokio požiūrio, kad kurtumas nėra negalia, tai yra identitetas. Mes laikome save kalbine mažuma. Mus nuo kitų skiria tik tai, kad kalbame kita kalba, daugiau nieko. Mes būsime neįgalūs tol, kol visuomenė nepasistengs, kad bendri dalykai taptų ir mums prieinami. Pavyzdžiui, mes negalime žiūrėti filmų, jeigu nėra titrų - tokiu atveju mes ir tampame neįgalūs, nes nesuprantame, apie ką ten yra kalbama. Bet kai būname savo bendruomenėje - mes visiškai įgalūs.“
Indrė sako, kad mūsų visuomenė vis dar nėra atvira kurtiesiems, tvyro baimė ir nežinojimas. Darbdaviai dažnai vengia priimti į darbą kurčiąjį, net jeigu tas darbas yra fizinis ir bendravimas ten nėra pagrindinė dalis. Žmonės bijo, kad nepavyks susikalbėti. „Juk galima paklausti žmogaus, koks bendravimo būdas jam yra patogiausias. Dažniausiai pats kurčiasis pasiūlo jam patogų bendravimo būdą. Galima susirašinėti ant lapelio arba per kompiuterį, galima ir gestikuliuoti, ką nors parodyti. Yra tiesiog du žmonės, kurie, jeigu norės, atras tą būdą. Žmonės ir su gyvūnais kalbasi, tai negi tarpusavy nesusikalbės?“ - šypteli Indrė.
Patarimai bendraujant su kurčiaisiais
- Beveik kiekviename mieste yra gestų kalbos vertėjų centras, kuris teikia nemokamas paslaugas. „Ir tuo vertėju nebūtinai turi pasirūpinti kurčiasis, juo gali pasirūpinti ir girdintis žmogus - juk vertėjo reikia ne tik kurčiajam, bet jo reikia ir girdinčiajam“, - sako Indrė. „Kurtiesiems truputį trūksta, kad girdintys parodytų iniciatyvą.“
- Žmones, kurie negirdi, įvardijame kaip kurčiuosius, o žodį „kurčnebylys“ išmetame iš galvos jau šiandien.
- Kai bendraujate su kurčiuoju, kuris gerai skaito iš lūpų, nekalbėkite nusisukę, bet ir perdėtai nekraipykite lūpų - tiesiog pasistenkite, kad jis jas visada matytų.
- Ko nežinote, klauskite, siūlykite. Tik nebijokite - kurčiasis viską jums paaiškins.
Ugdymas: specializuota mokykla ar bendrojo lavinimo įstaiga?
Iki Nepriklausomybės atgavimo vaikai, turintys klausos sutrikimų, kaip ir kiti neįgalūs vaikai Lietuvoje oficialiai buvo ugdomi specialiose ugdymo įstaigose, kuriose buvo teikiama pedagoginė ir medicininė pagalba. Nepriklausomoje Lietuvoje keičiasi požiūris į neįgalius asmenis, taip pat ir į kurčiuosius. Naujai priimti įstatymai (Invalidų socialinės integracijos, Švietimo) suteikė tėvams didesnes pasirinkimo galimybes, tarp jų - alternatyvaus ugdymo galimybes, pvz., neįgalius vaikus galima ugdyti integruotai bendrojo lavinimo įstaigose arba steigiant jose klasę ar grupę. Todėl Lietuvoje šiuo metu yra per 50 vietų, kuriose ugdomi vaikai, turintys klausos negalę. Vykstant šiam procesui iškyla daug problemų, viena jų - tėvų pasirengimas vaiko ugdymui, pirmiausia pasirenkant vieną ar kitą būdą.
Klausos sutrikimai ir vaiko negalė yra labai įvairūs, todėl nuo tikslaus jų diagnozavimo ir charakteristikos priklauso, koks ugdymo būdas yra tinkamiausias konkrečiam vaikui. Užsienio specialistai, renkantis ugdymo būdą, didžiausią reikšmę teikia individuoaliems skirtumams, todėl svarbus vaidmuo pradiniu etapu tenka tėvams. Dėl šios priežasties tėvams būtinos objektyvios žinios apie vaiko negalę ir psichologinę parama.
Statistika ir įstatymai, pagal kuriuos tokie vaikai gali mokytis bendrojo lavinimo mokyklose pagal specialiai jiems parengtas programas, rodo, kad šiuo metu teikiama pirmenybė pastarajam mokymo būdui. Pagal įstatymą kiekvienam mokiniui turi būti sudarytas individualus mokymo planas, kurį parengia specialistų grupė kartu su tėvais.
Taip pat skaitykite: Sprendimai, jei vaikas nemiega lovytėje
Svarbūs aspektai renkantis ugdymo įstaigą
Renkantis vaikui mokymo įstaigą, negali lemti vienas kuris nors faktroius, pvz.: vaiko klausos būklė, vaiko sugebėjimai, tėvų noras ir pan. Reikėtų gerai apgalvoti šiuos dalykus, susijusius su vaiku:
- ar pakankamai pasirengęs vaikas;
- kokie jo pasiekimai ir bendrieji sugebėjimai;
- koks kalbos lygis;
- kokie vaiko sugebėjimai bendrauti;
- kalbinio bendravimo specifika;
- ar tėvai konsultavosi su specialistais apie vaiko negalę ir integruoto ugdymo perspektyvą;
- kokios ir iš kur specialios paramos ir pagalbos tikisi tėvai.
Ypač svarbu, ar šeima galės teikti vaikui būtiną pagalbą, ar jos nariai gali imtis atsakomybės už vaiko lavinimą, ar nenukentės kitų šeimos narių interesai.
Iššūkiai ir galimybės integruotame ugdyme
Kai ateina mokytis į bendrojo lavinimo mokyklą gerai mokantis kalbą sutrikusios klausos vaikas, jis patiria žymiai daugiau adaptavimosi sunkumų negu girdintieji jo bendraamžiai. Vaikas dažnai jaučia psichologinį diskomfortą ddėl to, kad jis nepakankamai suprata mokytojo informaciją, o mokytojas nepakankamai supranta vaiko kalbą. Atsiranda bendravimo su kitais vaikais sunkumų.
Sutrikusios klausos vaiko atėjimui į klasę mokytojas turėtų rengtis iš anksto. Bendraudamas su tėvais, pedagogas galėtų daug sužinoti apie vaiko sugebėjimus, interesus, kalbos lygį, bendravimo su vaiku ypatumus. Dar iki mokymosi pradžios, bendraudamas su vaiku mokytojas galėtų įgyti kai kurių kalbinio bendravimo su vaiku įįgūdžių, susidarytų vaizdą apie vaiko sugebėjimą suprasti instrukcijas ir pavedimus žodžiu, pasakoti.
Jeigu integruoto mokymo dalyviai yra tinkamai pasirengę ir gauna skatinimą paramą, galima tikėtis, kad kurčias vaikas pasieks teigiamų rezultatų, tarp jų - išmoks mokytis kartu su normaliais girdinčiais vaikais, ugdys pasitikėjimą savimi, sieks didesnio savarankiškumo, mokysis dalyvauti derybose ir ieškos išeičių, taps lygiaverčiu šeimos nariu. Jeigu dalyviai nėra pasirengę integracijai ir negauna tinkamos paramos, patirtis gali būti žlugdanti. Dar daugiau - gali pasirodyti, kad mokymasis bendrojo lavinimo mokykloje yra apskritai nerealus dalykas kurtiesiems vaikams; nesėkmė atims drąsą ir norą šiems ir kitiems kurtiesiems integruotis į normaliai girdinčiųjų pasaulį.
Tėvų vaidmuo ir parama
Tėvai įvairiais būdais mėgina ieškoti informacijos, jos negaudami vieni „išradinėja dviratį“ ir gaišta brangų laiką, kiti nusivilia ir tampa abejingi savo vaiko likimui, palikdami jį specialiosioms įstaigoms, nors iš tiesų galėtų patys labai daug jam padėti.
Visoms šeimoms, auginančioms kurčią vaiką, reikia paramos, ypač vaikui lankant mokyklą. Paprastai kuo didesni vaiko klausos pažeidimai, tuo sudėtingesnė ir įvairiapusiškesnė pagalba jam reikalinga. Tėvams teks daryti daug testų, išklausyti begalę vertinimų ir diskutuoti, diskutuoti. Tikriausiai patarimai jiems bus teikiami iš visų pusių. Nelengva surūšiuoti faktus, įvairius požiūrius ir išskirti reikšmingiausius.
Patarimai tėvams
- išnagrinėkite visus galimus mokymo variantus;
- ieškokite ryšių su kitais tėvais ir organizacijomis, kurios galėtų paremti jūsų pastangas.
- venkite impulsyvių veiksmų. Kiekvieną naują idėją rūpestingai ir neskubėdami apgalvokite. Pasitarkite su kitais tėvais ir specialistais prieš pradėdami ją įgyvendinti.
- kadangi tėvai, jau leidę savo kurčius vaikus į bendrojo lavinimo mokyklas, dažnai sako, kad vaikas jaučiasi labai vienišas, reikia pamėginti rasti kokią nors veiklą už mokyklos ribų ir skatinkite šią jo veiklą.
- su savo vaiku reikia dažnai pasikalbėti apie jo programą, pamėginti išsiaiškinti jo nuomonę apie ją.