Vaikystė - tai metas, kupinas ne tik džiaugsmo ir pramogų, bet ir įvairių baimių bei išgąsčių. Šiame straipsnyje nagrinėsime, ar kūdikiai gali susiurbti vienas kitą, o taip pat aptarsime kūdikių baimių prigimtį, raidą ir poveikį, remiantis psichologinėmis įžvalgomis ir praktiniais pavyzdžiais.
Baimės Prigimtis Kūdikiams
Ar kūdikis gali išsigąsti? Juk jis nežino, kas yra baubas, mušimas ar „blogasis“ gydytojas. Mes neišmokstame jausti jausmų, o tiesiog juos jaučiame. Baimė, nerimas ir kitos reakcijos į pavojų yra emocijos, kurių prigimtis nė nekelia abejonių - ji užkoduota genetinėje informacijoje, kurią kartos perduoda kartoms. Tai akivaizdu ir todėl, kad šias emocijas išgyvena visa gyvoji gamta. Vos gimę gyvūnėliai irgi jau pažįsta baimės jausmus. Nebūtina teigti, kad žmonių ir gyvūnų prigimtis ta pati, tačiau net jei gyvūnai paveldi šias emocijas, kodėl mums reikėtų jų išmokti? Tad baimės prigimtis - genetinėje informacijoje, kurią gauname iš tėvų.
Sunku būtų pasakyti, ką mąsto išsigandęs kūdikis, mes tik matome, kaip jis elgiasi. Baime arba išgąsčiu jis reaguoja į tokias situacijas, kurios stipriai skiriasi nuo įprastinės aplinkos: labai stiprus garsas, labai staigūs judesiai, labai ryški šviesa, tai, kas gali sukelti skausmą tiesiogine ar perkeltine prasme. Aukštis pirmais metais kūdikiui nesvarbus, nes vaikas dar negali įvertinti perspektyvos ir suprasti, ką reiškia aukščio pasikeitimai. Buvo atlikti tyrimai su kelių mėnesių kūdikiais (ropojančiais). Jiems buvo sukurtas imituotas skardis, tačiau visas paviršius uždengtas permatomu dangčiu, kaip stogu, o mažyliams tai buvo kaip grindys.
Be abejo, kūdikiai nebijo gydytojų ar mušimo. Tokių dalykų bijoti jie pradeda tik po skaudžių išgyvenimų, o tai - jau tiesioginis išmokimas. Beje, gydytojų baimė susijusi ne tik su skausmu, bet ir su suaugusiųjų emocijomis. Kuo labiau mes jaudinamės, kad vaikas gali bijoti gydytojų, perdėtai jautriai reaguojame į kiekvieną vaiko krustelėjimą, tuo labiau didiname gydytojų baimę. Tėvų reakcijos ir emocijos - kelrodis mažam vaikui, o ypač kūdikiui. Labai anksti vaikas išmoksta vieną taisyklę: tėvai turi daugiau patirties ir geriau supranta, kas yra pavojinga, o kas - ne.
Baimės Amžius: Kada Vaikai Bailiausi?
Sunku išskirti vieną kurį baimės amžių, nes baimės keičiasi su amžiumi. Priešmokyklinio amžiaus vaikai dažnai bijo nesuprantamų dalykų (beje, tokią baimę turi ir suaugę žmonės, tik nesuprantamų dalykų jiems likę vis mažiau). Bijoma to, ko negalima iki galo suvokti. Priešmokyklinukai bijo ir įsivaizduojamų dalykų - vaiduoklių, baubų, raganų - nes tokio amžiaus vaikai labai sunkiai atskiria tikrovę nuo įsivaizdavimo. Tad pasakos, sapnai ir išsigalvojimai dažniausiai jiems susitapatina su tikrovės dalimi ir tikrai yra ko bijoti. Loginiai tėvų paaiškinimai mažai padeda, todėl geriau, užuot neigus baimės objektą (baubų nebūna), geriau sakyti, kad mūsų namuose baubų nėra, kad mes juos išvijome. Taip pripažinsime vaiko baimę ir kartu jį apsaugosime, užtikrinsime, kad nėra ko baimintis. Vaikui augant keičiasi jo baimės, o vėliau - po truputį nyksta. Baimės jausmas žmogų lydi visą gyvenimą. Juk ir suaugusieji turi baimių, pavyzdžiui - pasikeitimų baimė, atstūmimo baimė. Vis tik mokslininkai teigia, kad pats bailiausias amžius yra apie 6-7 vaiko gyvenimo metus. Iki šešerių metų vaikas nesuvokia, kad mirtis yra galutinis ir negrįžtamas procesas, dažnai jis galvoja, kad miršta tik tie žmonės, kurie nori. Apie 6 metus vaikai pradeda suvokti mirties realumą. Tokio amžiaus vaikams kyla baimė dėl tėvų ir dėl jų pačių mirties. Todėl sustiprėja tamsos, nežinomybės baimės, mat tuo metu pavojus, kad ir sufantazuotas, yra daug baisesnis - jis asocijuojasi su mirties baime. Augdamas vaikas pradeda susigyventi su mirties realybe, baimė neišnyksta, tačiau apsiprantama su mirties neišvengiamybe arba išmokstama apie tai negalvoti.
Taip pat skaitykite: Schemų paieška siuvinėjimui kryželiu kūdikiams
Nežinomybė, Skausmas ir Stiprūs Dirgikliai
Jau minėjau - nežinomybė, tamsa, tai, kur galima duoti valios fantazijai ir prigalvoti, kas yra už nematomos uždangos. Pavyzdžiui, kas guli po tavo lova, kai išjungta šviesa, kas stovi tamsaus koridoriaus gale, ką galėtų susiurbti siurblys. Kita baimių sritis - skausmas. Jo bijoma tada, kai galima susieti su patirtimi. Jei skaudėjo šioje situacijoje, gali skaudėti panašioje situacijoje. Dažnai vaikai bijo, kai jiems kerpa nagus ar verkia prie skiepų kabineto. Didelės baimės kyla dėl stiprių dirgiklių: labai staigių, garsių, didelių dalykų, to, su kuo vaikas nesusiduria kasdienėje aplinkoje. Nemažai vaikų bijo šunų, nes šie mažai prognozuojami, dideli (vaiko dydžio atžvilgiu), garsiai loja. Vaikui nebūtina įsivaizduoti, kad šuo jam įkąs, jam užtenka to, kad jo dydžio ar dar didesnis gyvis ant jo užšoka priekinėmis letenomis ir ima laižyti veidą.
Reakcijos į Baimę: Sustingti, Dingti ar Kautis
Pasakose kalbama, kad išsigandus galima netekti amo, net kalbos dovanos. Visa gyvoji gamta į pavojų reaguoja trim pagrindiniais būdais - sustink, dink arba kaukis. Kurį elgesį pasirinksime, priklauso nuo to, kaip vertiname pavojų. Jei pavojus akivaizdžiai stipresnis už mus - mes sustingstame arba dedame į kojas. Pirma reakcija - sustingimas. Tai tarytum apmirimas, kai kvėpavimas beveik sustoja. Žmogus kvėpuoja trumpais įkvėpimo ir iškvėpimo intervalais su didelėmis nekvėpavimo pauzėmis. Išsiplečia jo akių vyzdžiai, padažnėja širdies ritmas, dažnai padidėja prakaitavimas. Po kelių akimirkų priimamas sprendimas: dingstama arba kaunamasi. Kūno reakcijos tos pačios - dažnas kvėpavimas, pagreitėjęs pulsas, padidėjęs prakaitavimas, tik vietoj kūno sustingimo atsiranda priešinga būsena - suaktyvėjimas. Kartais baimė pasireiškia tik sustingimu. O ką gi nuveiksi lovoje, jei manai, kad po ja guli drakonas?
Išgąsčio Padariniai ir Psichologinė Pagalba
Po staigaus išgąsčio vaikas gali pradėti mikčioti, nevalingai šlapintis ar tuštintis, gali atsirasti nevalingų judesių (tikų) ar sutrikti miegas. Jei tai - tik reakcija į stresą, paprastai ji trunka nelabai ilgai, apie 2-3 mėn., palaipsniui silpsta ir gali praeiti savaime. Visada tokiu atveju geriau pasitarti su psichologu, dažnai geriausias vaistas - psichoterapija. Tačiau jei tai vaikas, kuris turi tam tikrą nervų sistemos reagavimo būdą jau nuo kūdikystės (jautrus, dirglus, sutrikusios vegetacinės nervų sistemos ar turintis kitokį nepalankų nervų sistemos foną), išgąstis gali užvesti nervinius sutrikimus ilgam laikui. Tuomet atsiradę tikai, mikčiojimas ar kiti sutrikimai turi banguojančią eigą: pagerėja, išnyksta ir vėl atsinaujina, arba keičia vienas kitą, priklausomai nuo vaiko savijautos ir situacijos. Labai dažnai bet kurį iš šių pasireiškimų lydi sutrikęs miegas. Vaikui gali būti sunku užmigti, miegas būna neramus, vaikas dažnai prabunda, sapnuoja košmarus, vaikščioja, kalba. Dirglūs, jautrūs vaikai, turintys ankstyvių nervų sistemos pažeidimų, yra baugštesni, nei kiti. Jie gali stipriai reaguoti į įprastinius ar net silpnus dirgiklius ir jų išsigąsti. Ne kartą teko girdėti tėvus skundžiantis, kad vaikutis krūpčioja nuo menkiausio garso („vaikščiojam ant pirštų galų, o vis tiek pabunda ar krūpteli“), baisiausiai išsigąsta dedant į vandenį, keičiant padėtį. O ir vyresnis nuščiūva nuo menkiausio garso, vietos pakeitimo.
Jei vaikui atsirado tikas, jis pradėjo mikčioti, šlapintis ar tepti kelnaites, mamos visada ieško priežasčių, pergalvoja visas įmanomas nepalankias situacijas, dažnai prisimena, kad vaikas išsigando šuns, kaimyno, lifto, gaisro, avarijos. Tačiau dažnai tą ryšį atsekti sunku. Tikrai galima pasakyti, kad išgąstis yra tiesioginė priežastis tuomet, kai yra seka: įvykis ir po to atsirado mikčiojimas.
Kultūros įtaka baimėms
Kultūra, vertybės ir istorinė patirtis taip pat daro didelę įtaką mūsų baimėms ir pasaulėžiūrai. Kaip iliustruoja Gintaro Grajausko mintys apie teatro svarbą karo akivaizdoje, menas ir kultūra yra esminiai civilizacijos forpostai, patvirtinantys ir įtvirtinantys žmogiškumo esmę.
Taip pat skaitykite: Kada nerimauti dėl kūdikio prakaitavimo
Baimė ir vertybės
Kalbant apie tradicines vertybes, jei šaukiančių apie jas paklausime, kokios tos vertybės yra, jie nelabai žinos, ką atsakyti. Krikščioniškosios? Tai kad niekas, atrodo, labai ir nekovoja su Dekalogu, tiesiog nelabai stropiai jo laikosi. Kalba? Taip, ji neabejotina vertybė ir dėl to sutinku šimtu procentų, ją reikia puoselėti ir saugoti - nepamirštant, kad ji gyvas ir nuolat besikeičiantis organizmas, nuo XIX a. smarkiai pasikeitusi ir tebesikeičianti. Šeima? Plačiau pažiūrėjus, kas dabar dažniausiai kalba apie tradicines vertybes ir jų gynimą? Gal kas ir nustebs, bet dažniausiai šį žodžių junginį naudoja Putinas ir jo Kremliaus aplinka. Pačioje Rusijoje, vidaus rinkoje tai vadinama „duchovnyje skrepy“. O tos frazės vertimas, adaptacija Vakarų auditorijai ir yra „tradicinės vertybės“.
Pasakos ir realybė
Pasakos, tokios kaip „Trys paršeliai“, ne tik moko, bet ir suponuoja daug kitų dalykų, su kuriais turime besąlygiškai sutikti, kad suprastume apie ką ši pasaka. Tokios pasakos formuoja mūsų suvokimą apie pasaulį, pavojus ir vertybes.
Didelės Šeimos Iššūkiai ir Džiaugsmai
Didelė šeima - sunkus darbas? Jei savo buvimą su septyniais vaikais ir dviem anūkais vertinčiau kaip auką ar heroizmą, turbūt būtų sunku gyventi. Žinoma, gyvenimo proza nėra paprasta, bet nenoriu skambiais žodžiais dramatizuoti padėties. Į motinystę žvelgiu kaip į natūralią moters būseną. Man nepatinka savęs gailėtis dėl sunkumų, norisi džiaugtis tuo, ką turiu gera. Žmogus vidutiniškai gyvena 70 metų, jau nugyvenau pusę man skirto laiko, nežinau, kas laukia. Didžiausia šventvagystė skųstis dėl kasdienių motinos pareigų, viešai deklaruoti, kad tai yra auka, kai šalia tiek nelaimingų žmonių, kurie serga ar prižiūri neįgalius vaikučius. Aš turiu septynis sveikus vaikus, ko daugiau norėti? Nuostabus jausmas! Turime stogą virš galvos, turiu gerą vyrą, rūpestingą mamą, mėgstamą užsiėmimą, todėl man gera gyventi.
Kasdienybė ir pasakojimai
Namie nuolat improvizuoju. Mūsų šeimos gyvenimo elementas ir psichoterapinė priemonė yra pasakojimas. Vakarais žaidžiame žaidimą. Susėdame su vaikais ir pasakojame istoriją. Beje, mano didelio svajonių stalo jau nebepakanka, kartais tenka valgyti dviem pamainomis. Kai atnaujinsime ir turėsime savo svajonių namus, tikiuosi ir didžiulio stalo, prie kurio niekam netrūks vietos. Taigi vaikai, pastebėjau, į pasakojamą istoriją, nors iš pirmo žvilgsnio ši nesusijusi su jų kasdienybe, sugeba įpinti detalių iš savo gyvenimo. Taip tarsi išventiliuoja savo emocijas, dingsta įtampa, ramesni nueina miegoti.
Motinystės etapai
Išgyvenau įvairius motinystės etapus. Pirmųjų sūnaus ir dukters susilaukiau studijuodama. Mokiausi, auginau vaikus, lengva nebuvo. Prisimenu, viena ranka supu mažylį, skaitau atverstą knygą, rengiuosi egzaminams, kita maišau košę. Intensyvumas manęs negąsdino. Gal tik šiek tiek trūko savivertės. Ilgainiui supratau turinti daug papildomų savo - kūno, energijos - išteklių. Manau, esu drąsi. Antraip nebūčiau kūrybiška. Kūrybiški yra tie žmonės, kurie nebijo klysti. Nebijau sakyti, kad neplanavau savo vaikų. Apskritai mažai planuoju, - tik tuos etapus, darbus, kai esu tikra, kad viskas bus pagal mano scenarijų.
Taip pat skaitykite: Kaip išsirinkti lėlę kūdikį
Sėkmės Ženklai ir Prietarai
Visose tautose, taip pat ir mūsų, yra labai daug negatyvių, perspėjančių ir apsaugančių nuo įvairių bėdų ir nelaimių ženklų ir prietarų. Bet juk taip norisi, kad mūsų gyvenime būtų kuo daugiau optimizmo. Todėl čia pabandysiu surinkti kuo daugiau LAIMĖS IR SĖKMĖS ŽENKLŲ IR PRIETARŲ. Jei ir Jūs žinote mažai, arba dar visai negirdėtų ženklų, ar prietarų, prašau atsiųsti man. Jie bus kuo skubiau čia patalpinti. Pasidalinkime laime ir jos gausime daug daugiau. Jei jūs norite, kad jūsų namuose vyrautų gėrovė, o visi to namo gyventojai būtų laimingi, pakabinkite ant įėjimo durų pasagą. Rasti keturlapį dobilą ir alyvos penkialapį žiedą - laimei. Rasti akmenėlį su skylute, kuris dar kitaip vadinamas vištų dievu - laimei. Jei aižant žirnelių ankštį, jums pasiseka ir randate 9 žirnelius, tai jų nevalgykite, bet sugalvoję norą meskite jį per petį. Kai virš savo galvos pamatysite krentančią žvaigždę - sugalvokite norą.