Žmonių tarpusavio santykiai yra svarbiausia gyvenimo problema. Jie gali praturtinti mūsų gyvenimą, dovanoti daug laimės ir atvirkščiai - atnešti daug skausmo, nusivylimo, nuoskaudos ar pykčio. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip ugdyti laimingus vaikus, atsižvelgdami į įvairius aspektus - nuo tarpusavio santykių šeimoje iki ugdymo metodų darželyje ir mokykloje.
Lyčių skirtumai ir tarpusavio supratimas šeimoje
Bendravimas tarp dviejų, savo gyvenimus nusprendusių sujungti žmonių nėra vien tik santarve ir harmonija paremti santykiai. Net tarp labai darniai sugyvenančių porų konfliktinės situacijos yra neišvengiamos. Ir barniai kyla ne vien dėl to, kad santykiai be kivirčių praktiškai neįmanomi. Dar viena problema yra lyčių skirtumai. Taigi, tarpusavio bendravimas šeimoje, tai nesiekimas pakeisti savo partnerio asmenybę, jo savybes ar charakterį. Svarbu neužmiršti, kad vyrai ir moterys skiriasi daugeliu atžvilgiu. Jei tokio supratimo nestigtų daugeliui porų, jų meilė augtų, santykiai tobulėtų ir aistra neblėstų.
John Gray teigia, kad, kai klaidingai yra manoma, kad vyrai ir moterys vienodi, santykius veikia nerealios viltys. Moterys įsivaizduoja, kad vyrai elgsis taip, kaip elgiasi moterys, kai jos ką nors myli. Vyrai tikisi, kad moterys į juos reaguos taip, kaip daro įsimylėjęs vyras. Moterys iš dalies jaučiasi apviltos poros santykių. Vis dėlto reikia pasakyti, kad moterų lūkesčiai dažnai būna labiau išdidinti, nerealūs negu jų partnerių. Vyrai, priešingai, atrodo santuoka patenkinti. Anot porų terapeutų, pasitaiko retas vyras, kuris skųstųsi vedybiniais santykiais. Galbūt todėl, kad po stresų darbe, pavargę nuo profesinių varžybų vyrai trokšta pailsėti namuose su žmona.
Atliktų tyrimų duomenimis (Mičigano universitete) daugumai vyrų labai nesunku įtikti. Metams bėgant jie tampa dar „minkštesni“. Mičigano mokslininkai atskirai apklausė vyrus ir moteris jau nuėjusių vedybinių karų ir susitaikymo kelią, jie turėjo atsakyti, kiek paramos, pagarbos, palaikymo ir pasitikėjimo jie yra gavę ar davę. Vyro pasitenkinimo savo santuoka jausmas nepriklausė nuo to, kaip jis vertino savo santykius su žmona, teigia Mičigano universiteto psichologė L. Acitelli. Moterys pasitenkinimą ir savo asmeninę laimę sieja su santykiais su vyru kaip atramos jutimu. Kitaip tariant, ji laiminga, jei jaučia paremiantį ryšį.
Kaip bebūtų vyrams, išlaikyti artimus ryšius - tai gyvenimo arba mirties klausimas. Tyrimai rodo, kad vedę vyrai yra daug sveikesni ir linksmesni nei negu vieniši vyriškosios vyties atstovai. Be to, pagaliau vyrai vis labiau linksta prie pagarbos santuokos esmei. Priešingai, moterys turi daugiau ryšių šalia santuokos negu vyrai. Paprastai vyrai linkę santuokoje užimti pasyvią, mažiau agresyvią poziciją negu moterys. Nors mieliau mėgsta, pavyzdžiui, pafantazuoti apie kitas moteris, bet niekada nepalieka savo žmonos. Apskritai yra manoma, kad nuo seno egzistuojantis lyčių priešiškumas iš tikrųjų tėra neteisingas lyčių supratimas.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui tapti emociškai stipriu?
Tradicijos ir tarpusavio santykiai lietuvių šeimose
Mūsų krašto žmonės per amžius buvo labai taikingi, bet gyvenant šeimoje, nuolat dirbant, vargstant, tekdavo ir susipykti. Žmonės sakydavo, kad susipykimo ar susibarimo yra sunku išvengti. Dažnai kartodavo atitinkamus priežodžius ir patarles: „Bitės gyvena meduje ir tai susipyksta“, arba „Šventieji dangui ir tai susipyksta, o iš vargo žmogaus nėra ko ir norėti“. Žmonės sakydavo: „be pykčio ir gero darbo nepadirbsi“.
Vyras ir žmona pykdavosi nedažnai ir trumpai. Priežodis sako: „Dieną su pagaliais, naktį po vienais kailiniais“. Susipykdavo dėl įvairių darbų, skirtingų pažiūrų, vaikų auklėjimo. Pyktis reikšdavosi barniais, t.y. priekaištais. Vyras supykęs būdavo kur kas piktesnis už žmoną. Moterys savo pyktį paprastai išreikšdavo tylėdamos. Taip pat greitai vaikščiodamos bei smarkiai trankydamos durimis, trankiai ant stalo dėdamos valgį. Pastebėta, kad moterys su vyrais pykdavosi trumpiau ir beveik visuomet pirmosios prakalbindavo vyrą. Ilgiau pykdavo tos žmonos, į kurių ūkį vyras būdavo atėjęs užkuriomis, nes ji namuose jausdavosi didesnė turto savininkė negu vyras.
Paprastai vyro ir žmonos pyktį nutraukdavo atėję kaimynai; nežinodami, kad jie pykstasi, pradėdavo abu kalbinti, šie pradėdavo kalbėtis ir tarpusavyje. Retai pasitaikydavo, kad vedusieji susipykę išsiskirtų. Jei taip atsitikdavo, išeidama žmona pasikviesdavo gimines ir su jais atsiimdavo savo turtą. Būdavo atvejų, kai išsiskyrusieji susitaikydavo ir vėl gyvendavo drauge. Bet tokia šeima būdavo pajuokiama, netekdavo pagarbos.
Santuokos idealizavimas ir realybė
Lengviau įsileisti į šią psichologinę analizę galėtų padėti atsakymai į tokius klausimus: kodėl aš susituokiau? Kokią naudą gaunu iš santuokos? Šiuolaikinėje visuomenėje yra labai paplitusios sutuoktinių skyrybos. Taigi, V. Atsakomybė visada yra asmeninė. Individualios neurozės neišsprendžiamos, suverčiant jas tam, kuris mylimas, kuris dalijasi su kitu asmeniniu gyvenimu. Nekaltinti kito.
Apskritai pamažu pažįstant kitą pastebimi neatitikimai, trūkumai, netobulumai. Palengva tikrovė pakeičia sutuoktinio asmens idealizavimą ir taip atsiranda suvokimas, kad neįmanoma įgyvendinti to, apie ką buvo svajojama, lūkesčiai lieka nepatenkinti, kitas tampa tarsi visai ne tuo asmeniu, viskas griūva. Aišku, kaltas yra partneris. Niekada netapti auka. Niekada neieškoti tobulumo. Žmogiškoms būtybėms, tobulumas neegzistuoja. Tai utopija, apgaulė. Pavyzdžiui, sutuoktinis negali norėti, kad kitas visada ir visur - darbe, namuose, lovoje, visuomenėje - būtų šaunus.
Taip pat skaitykite: Šiuolaikiniai tėvų iššūkiai
Svarbu kalbėtis. Tyla arba pretenzijos, kad kitas suprastų savo partnerį be žodžių, niekada neišsprendė sutuoktinių problemų. Deja, dažnai kalbama daug, bet mažai pasakoma. Anot, Valerio Albiseti, nėra galimybės ką nors pakeisti santuokoje, kur sekama paskui mitus. Taigi tikra fantazija yra giliai suprasti kitą, tikra vaizduotė yra ta, kuri diena po dienos kuria santuokinius ryšius, tikra realybė yra prieš jūsų akis. Apie sąmoningumą, apie meilę, apie santuoką nekalbama.
Klaidingi įsitikinimai apie santuoką
Noras surasti idealų partnerį. Gyvenimas ne tikrovėje veda į nuolatinius idealizavimus. Žmogus stengiasi surasti idealų sau partnerį, tikėdamasis, kad susikurs ramų, laimingą, giedrą gyvenimą. Iš tiesų ieškoma ne meilės, bet globos, saugumo, patogumo, galimybės per kažką kitą realizuoti savo troškimus. Idealaus partnerio troškimas yra tipiška paaugliška vizija, išlikusi iš to laiko, kai būdavo įsimylima dažnai pačiam to net nesuprantant. Įsimylima veikiau meilę, o ne tikrą žmogų iš kaulų ir mėsos. Idealaus partnerio ieškojimas turi taip pat infantilumo bruožų ir primena tą amžiaus periodą, kuriame vaiko akimis žvelgiant viskas atrodo įmanoma. Na veltui psichologija infantilumo fazę įvardija kaip įsivaizduojamą visagalybę, kada norima visko ir iškart.
Tai pat klaidinga manyti, kad poros santykiai gali padaryti kitą visaverte asmenybe. ši iliuzija taip pat remiasi įsitikinimu, kad partneris gali padaryti visaverte asmenybe savo mylimąjį, gali užpildyti tuštumas ar išgyventas neurozes. Tačiau niekas negali kito padaryti visaverčiu, tik jis pats. Tikras visavertiškumas pasiekiamas tik vienu būdu. Kuo geriau pažinti save ir pačiam save pranokti.
Manymas, kad visada reikia būti kartu, remiasi nesugebėjimu suprasti fakto, kad niekas pasaulyje negalės visiškai su kitais susilieti. Klasikinės psichologijos požiūriu, nesugebėjimas išgyventi vienatvės yra kyla dėl nesugebėjimo visiškai atsisveikinti su ankstyvąja vaikyste. Manymas, kad geroje santuokoje negalima būti savimi - nelemta iliuzija! Geroje santuokoje bendrais tampa didžioji dalis planų ir situacijų, tačiau taip pat turima galimybė realizuoti ir savo asmenybę bei planus. Negalima pamiršti, kad kiekvienas individas yra unikalus, skiriasi nuo kitų. Kiekvienas turi savitą mąstymą ir savitą neurozę. Manymas, kad santuokoje reikia keisti savo gyvenimo būdą - neteisingas požiūris. Sutuoktiniams labai svarbu kalbėtis apie savo poreikius, reikalavimus, lūkesčius. Tai yra aiškus ir garbingas bendravimo su partneriu būdas. Manymas, kad gerą santuoką galima sukurti be pastangų, be supratimo. Santuoka nėra galutinis tikslas, ji yra tik pradžia.
Tipiniai vyrų vaidmenys šeimoje
Praktiškai bet kuris stipriosios lyties atstovas į klausimą: „Kas jums svarbiausia gyvenime?“ atsakys nesusimąstydamas: „Darbas ir šeima!“ Tik neskubėkite daryti skubotų išvadų, kad į pagrindines savo gyvenimo vertybes jie visada taip supratingai žiūri. Atrodytų, vyrų vaidmenys aiškūs - ištikimas sutuoktinis, rūpestingas tėvas, puikus specialistas, patikimas gyvenimo palydovas. Tačiau dažnai jų elgesys slepia daugybę įvairiausių niuansų. Ir ne visada išryškina gerąsias savybes. Atkreipkite dėmesį į tipiškus vyrų vaidmenis šeimoje. Daugelis iš jų jums pasirodys gerai pažįstami.
Taip pat skaitykite: Parodos Lietuvoje: sąlygos
Maitintojas
Jis rimtai rūpinasi materialine šeimos gerove. Maitintojas, nenuleisdamas rankų, dirba dieną ir naktį. Ir nesvarbu, kad vaikai pradeda pamiršti, kaip tėtis atrodo, o žmona sunkiai prisimena, kaip skamba jo balsas ne per telefoną. Manote Maitintojui patinka toks gyvenimas? Nepatinka! Jis jau seniai nejaučia jokių emocijų. Gal tik chronišką nuovargį ir negailestingą vienatvę. Vis dažniau jaučiasi tuščias ir bejėgis. Nepasitenkinimas savimi ir mintys apie neperspektyvų egzistavimą yra nuolatinis šio darbštuolio palydovas. Ir nuo šios svitos niekur nepabėgsi. laisva poilsio minutė, Maitintojas, nežinodamas kur pasidėti, sėda prie kompiuterio arba randa kitą būdą save „pakrauti“. Įtampą šeimoje jis sugeba kurti nepavargdamas. Ir po viso šito žmona dar drįsta kaltinti savo Maitintoją abejingumu!? Vyras nuoširdžiai nesuvokia: „Aš viską darau dėl tavęs! Dėl vaikų! Dėl šeimos! Man pačiam nieko nereikia!“ Iš tikrųjų sunku paprieštarauti, juk argumentas toks įtikinamas. Nėra ko ginčytis. Maitintojas - Idealaus Vyro pavyzdys. Neaišku viena. Kodėl žmona vis dažniau verkia? Ir jos nenuramina nei nauji kailiniai, nei naujas automobilis. Ir ko toms moterims reikia? Kodėl žmona grasina mesti visą šią gerovę savo geradariui po kojomis ir bėgti nuo jo į pasaulio kraštą? Arba išeiti pas labiau abejingą darbui ir karjerai, tačiau jautresnį ir nuoširdesnį.
Mamos sūnelis
Per vestuves, kaip priedą prie dovanos, Mamos Sūnelio išrinktoji gali išgirsti: „Priimk mano sveikinimus. Tu gavai į vyrus geidžiamiausią, mano brangųjį sūnelį! Jis auksinio charakterio! Jam nėra lygių! Su juo gyvensi kaip rojuje!“ Tik nepamanyk, kad kas nors nori tave įžeisti. Tokią frazę kiekviena moteris turi priimti kaip nuoširdų komplimentą. Mamos Sūnelis jau seniai įprato, kad gimdytojos žodžiai visada išsipildo. Tai greit pajus ir žmona. O ir kaip gali būti kitaip? Juk mama viską pasaulyje žino! Už jos pečių - didelė gyvenimo patirtis! Mamytė savo brangiam sūneliui ne tik artimas žmogus, ji - Tikros Moters idealas! Be to - nepasiekiamas. Jos įvaizdžiui negali prilygti nė viena vėjavaikė, nesuprantanti gyvenime nieko! Visi žmonos bandymai įtikti savo išpaikintam vyrui pasmerkti žlugti. „Ir tai tu vadini barščiais? Argi mane taip maitino vaikystėje?“ Arba: „Tu nemoki rūpintis vyru! Tu iš ryto tingi iškepti blynelių! Nejaugi taip sunku?“ Idealios žmonos kartelė iškelta taip aukštai, kad net pasaulio čempionė - namų šeimininkė - jos neperšoktų. O ką jau kalbėti apie jauną nepatyrusią moterį. Visi ketinimai veltui. Manote, kad dešimtmečiai bendro gyvenimo pakeis sutuoktinių santykius? Nieko panašaus. Būdamas keturiasdešimties, o net ir šešiasdešimties, toks vyras vis tiek pasitikės tik mama. Ilgos konsultacijos telefonu su ja tampa kaip kąsnelis šviežio oro, būtinas gyvenimo ritualas. Šventes, savaitgalius, gimtadienius Mamos Sūnelis švenčia su tėvais. Priešindamasis savo aistringam norui pailsėti su žmona, vaikais, draugais, jis kaip užhipnotizuotas lekia į gimtąjį lizdą. Kas jį ten veja? Kas suaugusį vyrą paverčia nesubrendusiu vaiku? Tėvai, nuolat įsižeidinėdami ir kaltindami sūnų nedėkingumu.
Namų genijus
Namų Genijų erzina kasdienybės banalumas. Įvairios smulkmenos, pavyzdžiui, rūpinimasis duona kasdiene, namų reikalais, žmonos norais, jam atrodo primityvu. Ir tai tiesa. Kaip galima lyginti niekingus namiškių rūpesčius su Genijaus? Tiesa, jo dar nepripažino pasaulis, tačiau namiškiai puoselėja dvigubai. Be abejonės, jis - Genijus. Kada nors visi karčiai pasigailės, kad pasielgė su juo taip žiauriai! Begėdžiai! Jie nesugebėjo įžiūrėti savito talento! Ir visiškai pagrįstai Genijus kaltina pasaulį trumparegiškumu. Tai, ką jis kuria, mažų mažiausiai originalu. Net ir toks menkniekis, kaip nuo rūdžių išvalytas sietynas, menininko taip talentingai pakabintas prieškambaryje. Miesčionio akimis, tai galbūt - smulkmena. Meistro - genialus kūrinys. Stebina Nepripažinto Genijaus sumanymų grandioziškumas. Jo svajonės tokios didelės, kad nė viena netelpa niekingos kasdienybės rėmuose. Šeimos suteiktos galimybės jam ankštos. Toks išminčius priklauso ateičiai, ainiams. Jis tiesiog neturi teisės eikvoti savęs tokiems niekams, kaip rūpinimasis savo vaikais. Tam yra žmona. Jai griežčiausiai prisakyta iš visų pusių saugoti trapų vyro įkvėpimą. Taigi namuose nustatytos tam tikros tradicijos: niekada netrukdyti tėveliui jo kūrybinio polėkio metu, niekada nepertraukinėti jo kūrybinio proceso klausimais ir prašymais. Kuo Nepripažintas Genijus taip nuo ryto iki vakaro užsiėmęs? Kuo jis taip susižavėjęs? Aišku - savimi.
Skandalistas
Aprašant Skandalisto vaidmenį, kaip niekas kitas tiks taiklus aforizmas: „Kiekvienas vyras privalo turėti žmoną, kad išlietų ant jos pyktį už tas daugybę klaidų, kurias padaro gyvenime“. Naudodamasis savo nebaudžiamumu, Skandalistas ant artimųjų „išsikrauna“ už nepasisekusią karjerą. Jis visada randa prie ko prikibti. Būtų tik noras pasibarti, o priežastis atsiras visada. Skandalistas tiesiog nesugeba aiškintis žmoniška kalba. Jis tik kažką nesuprantamai mykia, burba sau po nosimi, piktai šnypščia, demonstratyviai raukia antakius ir karikatūriškai pučia skruostus. Dvasinio pakilimo metu rėkia, mojuoja kumščiais ir tranko durimis. Ant artimųjų puola kaip vanagas: „Tu kaip auklėji vaikus!? Tu kaip tvarkai namus!? Kodėl tu visą laiką tyli!? Kodėl vaikštai paniurusi!?“ Arba: „Tu kodėl neišmokai pamokos!? Kur valkiojiesi!? Kodėl Skandalistas nesirūpina šeimos gerove? Jam ne tas galvoje, jis įsivaizduoja esąs Svarbiausiu šeimos nariu. Kalba šiurkščiai, su artimaisiais elgiasi įžūliai, replikuoja kandžiai. Norėdamas susilaukti dėmesio, nuolat ardo šeimos ramybę. Jam nieko nereiškia viską sugriauti, sujaukti planus. Apskritai į kitų teises jam nusispjauti. Šio tipo žmogus visada daro tik tai ir tik tada, kai sugalvoja. Ar Skandalisto nekankina sąžinė? Visai ne. Savo nevaldomumą jis vadina asmens laisve.
Balastas
Balasto mylėti negalima. Jį namuose galima tik globoti ir gailėtis. Jis ir pats jaučiasi niekam nereikalingas. Ir ne be reikalo. Giminėms ir artimiesiems šis nevykėlis yra tikra našta. Kodėl? Balastas visiškai nemoka bendrauti su žmonėmis. Jis tik naudojasi tuo, ką sukuria kiti, ir griauna ne savo darbo rezultatus. Nemanykite, kad Balastas neturi jokių aistrų. Aistrų kiek nori! Tik problema ta, kad visos jos kenksmingos. Nesvarbu, šis žmogus piktnaudžiauja - artimųjų gerumu, savo ar kitų silpnybėmis, negatyviomis emocijomis, alkoholiu.
Darželio auklėtojo vaidmuo vaikų ugdyme
Šiandieninėje visuomenėje, kur tėvai vis labiau siekia užtikrinti kokybišką vaikų ugdymą nuo pat mažens, darželio auklėtojo profesija tampa itin svarbi ir vertinama. Darželio auklėtojas ne tik prižiūri vaikus, bet ir formuoja jų asmenybę, skatina smalsumą, kūrybiškumą ir socialinius įgūdžius. Šiuolaikiniai darželiai ieško ne tik kvalifikuotų, bet ir entuziastingų, kūrybingų bei mylinčių vaikus auklėtojų. Darbo skelbimuose dažnai pabrėžiama, kad ieškomas žmogus, kuris geba kryptingai organizuoti darželio veiklą, noriai ir kūrybiškai dalyvauja ugdymo procese, ir įkvepia komandą bei vaikus augti kartu!
Privačiuose darželiuose dažnai siūlomos geresnės darbo sąlygos, didesnis atlyginimas ir daugiau galimybių tobulėti. Mažuose darželiuose, turinčiuose tik kelias grupes, auklėtojai dažnai turi daugiau galimybių individualiai dirbti su vaikais ir glaudžiau bendradarbiauti su kolegomis. Darželiai, įsikūrę gamtos apsuptyje ar turintys didelius kiemus, gali pasiūlyti daugiau galimybių veikloms lauke.
Be bendrųjų reikalavimų, tokių kaip meilė vaikams ir atsakomybės jausmas, darželiai dažnai kelia ir specifinius reikalavimus kandidatams:
- Išsilavinimas: Dažniausiai reikalaujama ikimokyklinio ugdymo pedagogo išsilavinimo.
- Patirtis: Privalumas - darbo patirtis su vaikais.
- Asmeninės savybės: Ieškoma kūrybingų, iniciatyvių, komunikabilių ir gebančių dirbti komandoje asmenų.
Norint sėkmingai konkuruoti dėl darželio auklėtojo darbo vietos, svarbu:
- Pabrėžti savo meilę vaikams ir patirtį.
- Demonstruoti kūrybiškumą ir iniciatyvumą.
- Akcentuoti savo komunikacinius įgūdžius.
- Būti pasiruošusiam atsakyti į klausimus apie ugdymo metodikas ir filosofijas.
Auklėtojo padėjėjas padeda auklėtojui prižiūrėti vaikus, organizuoti veiklas ir palaikyti tvarką grupėje. Tai puiki galimybė įgyti patirties ir pradėti karjerą ikimokyklinio ugdymo srityje. Auklėtojo padėjėjo atsakomybės apima vaikų priežiūrą, estetinio vaizdo patalpose palaikymą, ėjimą į lauką, pagalbą per ugdomąsias veiklas, šventes ir po jų, bei migdymą.
Darbas mažame darželyje, turinčiame tik kelias grupes, gali būti labai patrauklus. Tokiuose darželiuose dažnai vyrauja jauki ir namus primenanti aplinka, o auklėtojai turi daugiau galimybių individualiai dirbti su vaikais ir glaudžiau bendradarbiauti su kolegomis.
Privatūs darželiai, kurie didelį dėmesį skiria vaikų gamtamoksliniam ugdymui, auginantys daržoves ir besirūpinantys darželio augintiniais, siūlo unikalią darbo aplinką. Daug laiko praleidžiant lauke, auklėtojai gali integruoti gamtą į ugdymo procesą ir skatinti vaikų meilę gamtai.
Darbas su 4-6 metų vaikų grupe reikalauja specifinių žinių ir įgūdžių. Šiame amžiuje vaikai jau yra pasiruošę mokytis skaityti, rašyti ir skaičiuoti, todėl svarbu, kad auklėtojas gebėtų juos tinkamai paruošti mokyklai.
Ribų nustatymas ir laikymasis
Žinoti ir jausti savo ribas yra vaiko poreikis, tad labai svarbu apibrėžti elgesio taisykles ir tarpusavio susitarimus, kaip priimtina ir leistina elgtis, o koks elgesys yra nepageidaujamas. Jei ribos neapibrėžiamos, vaikas įvairiais ir kartais netinkamais būdais atkreipia į save dėmesį.
Ribos padeda suvokti vaikams savo galimybių ribas. Vaikas žino, ką jau gali daryti šiuo metu, ką galės daryti tik ateityje. Jis supranta, kokio elgesio iš jo tikimasi, koks elgesys yra netinkamas. Per susitarimus ir taisykles vaikas mokosi, ko reikia konstruktyviam, pagarba sau ir kitam grįstam tarpusavio bendravimui. Jos sukuria aiškumą, kuris padeda vaikams reguliuoti savo elgesį, ugdyti savikontrolę, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Kasdienėse ir sudėtingose situacijose aiškios ribos padeda vaikams orientuotis, sukuria pažįstamą ir saugią erdvę, kurioje jie gali aktyviai veikti, tyrinėti. Ribos taip pat drąsina vaikus savarankiškai spręsti ir įveikti kylančius sunkumus. Vis dėlto, ribos turi atitikti vaiko amžių ir gebėjimus. Jos neturi būti per griežtos, kad nenudrąsintų vaiko.
Svarbu, kad namuose vaikai laikytųsi ribų, todėl reikalinga pozityvi šeimos atmosfera, pozityvus tėvų tarpusavio bendravimo ir elgesio modelis, tvirto emocinio ryšio su vaikais kūrimas, partneryste ir bendradarbiavimu paremtas vaikų auklėjimas, aiškumas ir konkretumas formuojant ribas. Taikomos pasekmės turi būti logiškos, iš anksto sutartos ir susijusios su netinkamu poelgiu, kad vaikas jas suvoktų teisingai. Kvietimas vaikus diskutuoti dėl susitarimų ir taisyklių šeimoje priėmimo, reikalingumo, pasekmių, jų nesilaikant, numatymo. Jausdamas, kad jo nuomonė yra reikšminga ir svarbi, jis dalyvauja sprendimų priėmimo procese, vaikas labiau įsitrauks ir jausis atsakingas už susitarimų laikymąsi.
Atskiriame netinkamą vaiko elgesį nuo jo asmenybės, stengiamasi išsiaiškinti to priežastis, pakeisti netinkamus elgesio tikslus į naudingus. Siekiama vaikus drąsinti pastebint ir išryškinant jų stiprybes, išreiškiant tikėjimą, kad mokiniai geba prisiimti atsakomybę už save ir savo poelgius.
Siekiant, kad nustatytų ribų ir susitarimų būtų laikomasi, svarbiausia yra pasitikėjimu ir lygiavertiškumu paremtas santykis su visa grupe ir kiekvienu vaiku atskirai.