Džiazas, kaip muzikos žanras, yra turtingas istorija ir įvairiapusiškumu, todėl jis nėra lengvai apibrėžiamas. Šiame straipsnyje panagrinėsime džiazo ištakas, stilius, įtaką ir svarbą ugdant jaunosios kartos muzikinį skonį. Taip pat aptarsime, kaip džiazo muzika integruojama į vaikų ugdymą Lietuvoje ir pasaulyje.
Džiazo Apibrėžimas ir Savybės
Džiazas dažnai apibrėžiamas kaip muzika, kurios pagrindas - improvizacija, o šaknys - bliuzas. Svarbios, bet ne visada lemiamos, yra ir kitos jo savybės - svingas, specifinis ritmas, atlikėjų virtuoziškumas, tik džiazui būdinga harmonija ir net instrumentų derinimas. Būtent bliuzo „pojūtis" išskiria džiazą iš kitų improvizacinės muzikos rūšių, pavyzdžiui, indų ragos ar New Age. Tačiau įvairių krypčių džiazo muzikoje galima išgirsti viso pasaulio muzikos elementų, pradedant įvairių tautų folkloru, roku, baigiant akademiniu avangardu, ir todėl džiazą galima vadinti bene demokratiškiausia muzika. Kaip rodo džiazo istorija, jo muzikantai ne tik noriai, bet ir sėkmingai muzikuoja su pačiu įvairiausiu krypčių muzikantais ir net kitų sričių menininkais. Džiaze naudojamos visos meninės priemonės, bet universalių receptų nedaug.
Džiazo Atsiradimo Data ir Svarbios Figūros
Vienas iš didžiųjų klausimų, į kurį tikriausiai taip ir liks neatsakyta, - kada iš tikrųjų atsirado džiazas. Pirmieji džiazo įrašai padaryti 1917 m., bet pati muzika įvairiomis formomis gyvavo bent 20 m. Pirmuoju džiazo muzikantu laikomas kornetininkas Buddy Bolden, subūręs savo kolektyvą 1895 m. Šie metai ir laikomi džiazo gimimo data. Svarbiausia 1920-1930 m. džiazo muzikos figūra tapo trimitininkas ir dainininkas Louis Armstrong. Šios spalvingos asmenybės įvaizdis dažnai naudojamas ir kaip viso džiazo simbolis. Būdamas įdomus interpretatorius, Louis Armstrong yra ir dainavimo manieros scat išradėjas, kai vokalistas dainuodamas taria beprasmius skiemenis ir todėl gali sutelkti dėmesį į melodinę liniją, o ne į tekstą.
Džiazo Stiliai
Džiazas pasižymi stilių įvairove. Tradiciniam (senajam arba klasikiniam) džiazui priklauso orkestriniai stiliai: nedidelių orkestrų, t. y. Naujojo Orleano stilius, Čikagos stilius, diksilendas; didžiųjų orkestrų, t. y. bigbendo era. Žinomi du pagrindiniai džiazo stiliai - Niū Orleano ir Čikagos. Pirmuoju oficialiuoju džiazo stiliumi laikomas Niū Orleano stilius, atsiradęs dar prieš 1920 m., tik jo įrašai padaryti daug vėliau. Jo žymiausi atstovai buvo Joe „King" Oliveris ir jo „Creole Jazz Band", Jelly’s Rollas Mortonas ir jo „Red Hot Peppers", Louis Amstrogas ir jo „Hot Five" bei „Hot Seven". Žymiausi Čikagos stiliaus atstovai - Jimmy’s McPartlandas, „Bud" Freemanas, „Bix" Beiderbecke ir kt. Džiazo ištakos yra regtaimas, Harlemo stride ir bugivugis. Ankstyvojo regtaimo atstovai - Scottas Joplinas, Joe Lambas ir Eubie’s Blake’as.
Bigbendai - tai dešimties ir daugiau muzikantų džiazo grupė, susidedanti mažiausiai iš trijų trimitų, keturių ar daugiau saksofonų, dviejų ar daugiau trombonų ir akompanuojančios „ritmo sekcijos", kurioje gali būti įvairios fortepijono, gitaros, kontraboso ir mušamųjų kombinacijos. Tikrasis šio džiazo stiliaus suklestėjimas prasidėjo apie 1930 metus kartu su vadinamąja svingo era. Išskiriamos dvi bigbendų rūšys: svingo arba hotbendus („karštuosius") ir sweet band („melodinguosius"). Pirmieji pranoko antruosius temperamentingumu, svingo pojūčiu bei didesniu skaičium solinių improvizacijų. Žymiausi svingo bigbendų lyderiai buvo Countas Basie’s, „Duke" Ellingtonas, Bennie’s Goodmanas; o melodingųjų bigbendų - Glenas Milleris, Wayne’as Kingas, Freddy’s Martinas. Svingo eros muzikoje dėmesio centru tampa solistas, o ne grupinė improvizacija, todėl ima didėti ir solisto grojimo manieros bei jo instrumento tembro reikšmė. Žymiausiais svingo muzikantais laikomi saksofonininkai C. Hawkinsas, L. Youngas, B. Websteris, trimitininkai - R. Eldridge’as, H. Edisonas, pianistai - T. Wilsonas, J. Stacy’s, dainininkės D. Washington ir E.
Taip pat skaitykite: Pilietybė pagal tėvus
Antrojo pasaulinio karo pradžia sutampa su nauja džiazo srove - moderniuoju džiazu. Čia džiazas atsiskiria nuo šokių muzikos, kokią grojo diksilendai ir bigbendai. Moderniuoju džiazu istorikai vadina daugelį džiazo stilių, atsiradusių po svingo eros, ir bibopas laikomas pirmuoju iš jų. Nuo pastarųjų stilių muzikos jis skyrėsi sudėtingesne harmonija bei dideliu atlikėjų virtuoziškumu. Bibopo tėvais laikomi saksofonininkas Ch. Parkeris ir trimitininkas D. Gillespie’s. Pats stilius susiformavo apie 1940 m., o jo pavadinimas siejamas su Ch. Parkerio ir kitų bibopo muzikantų akcentuotomis improvizuojamų frazių pabaigomis, kurios taip ir skambėjo: „.bebop!" Bibopo raida inspiravo naują muzikantų požiūrį tiek į akompanavimą, tiek į solavimą. Virtuoziškiausios daugelio muzikantų solo partijos pasižymėjo ne tik sudėtingu ritmu, bet ir aliteracijų bei chromatizmų gausa. Standartinė džiazo combo sudėtis - kvartetas arba kvintetas (saksofonas ir / arba fortepijonas, trimitas, bosas, būgnai), įprasta bibopo muzikantams, faktiškai nepasikeitė iki šiol. Žymiausi bibopo muzikantai: saksofonininkai Ch. Parkeris, S. Crissas, trimitininkai D. Gilespie’s, F. Navarro, pianistai B. Powellis, A.
Cool džiazo stilius buvo apibūdinamas kaip „vėsi" reakcija į greitus bibopo - kartais vadinamo hot jazz, t. y. ugningojo, - tempus bei komplikuotas menines idėjas. Pirmieji šio stiliaus įrašai siekia 1948 m., o jo pradininku paprastai laikomas trimitininkas Milesas Davisas. Harmonija čia buvo išryškinama saksofono ir trimito kontrapunktu. Cool džiazas dažnai vadinamas Vakarų pakrantės džiazu (west coast jazz). Hardbopo (hard bop) terminas išplito XX a. 6-ojo dešimtmečio viduryje tarp žurnalistų ir įrašų kompanijų, siekiant išskirti šį stilių iš kitų, atsiradusių iš bibopo. Manoma, jog hardbopas atsirado kaip priešprieša ramiam ir intelektualokam cool džiazui, tęsiant bibopo tradicijas. Nuo pastarojo jis skyrėsi pirmiausia savo artumu bliuzo ir soul muzikai. Muzikantai buvo labiau linkę kurti savo temas, užuot naudoję improvizacijoms populiarias melodijas, kaip tai darė bibopininkai. Yra net keli hardbopo porūšiai. Tai funky hard bopas (pianistas Horacijus Silveris), soul džiazas (Bobby’s Timmonsas, Lesas McCannas, Jimmie’s Smith’as), mainstream hard bop (Artas Blakey’s ir jo „Jazz Messengers", „Jazz Crusaders", Cliffordas Brownas).
Klasikinėje Europos muzikoje iki XX amžiaus vienas kompozitorius paprastai atstovaudavo vienai epochai arba vienam stiliui. Džiaze, kuris plėtojosi taip pat greitai kaip amerikiečių civilizacija, viena asmenybė nebūtinai laikosi vieno stiliaus. XXa. 7-ojo dešimtmetyje džiazo pasaulyje iškilo visa plejada asmenybių, kurių dauguma šiandien laikomos iškiliausiais džiazo kūrėjais. Bene ryškiausia 7-ojo dešimtmečio asmenybė buvo keleto pagrindinių džiazo stilių kūrėjas - Milesas Davisas. Žymiausias jo albumas buvo „Kind of Blue", kuris laikomas modall jazz (derminio džiazo) albumu. Kitas šio laikotarpio gigantas - Johnas Coltrane’as. Jis išleido legendinį albumą „Giant Steps". Kita originali asmenybė - Thelonious „Sphere" Monkas, kuris pasižymėjo kampuotomis neprognozuojamomis improvizacijomis. Didelę įtaką darė džiaze ir Billas Evansas, vienas subtiliausių baladžių atlikėjų. Ypač verta dėmesio B. Evanso harmonija, primenanti prancūzų kompozitoriaus C. Debussy kūrybą.
Afro-Cuban ir Latin jazz - tai tradicinių Lotynų Amerikos, pirmiausia Kubos, ritmų junginys su ankstesniais džiazo stiliais - svingu ar bibopu. Latin jazz terminas atsirado 6-me dešimtmetyje, kai džiazo muzikoje buvo pradėti naudoti karibų ir kitų Lotynų Amerikos šalyse gyvenančių etninių grupių ritmai. Žymiausi Latin jazz atstovai: perkusininkai Tito Puente, Willie’s Bobo, Mongo Santamaria ir kt. Afro-Cuban jazz - tai kubietiškų ritmų ir džiazo junginys. Išpopuliarino šį stilių Dizzy’s Gillespie’s. Kitas unikalus Pietų Amerikos ritmų junginys su džiazu - bosanova, braziliškasis džiazas. Tai naujoji banga džiaze. Ji suminkštino klasikinės sambos ritmo, cool džiazo ir klasikinės europietiškos harmonijos mišinys.
Laisvojo ir avangardinio džiazo terminai atsirado XX a. 7-ojo dešimtmetyje įvardyti tokioms esminėms džiazo naujovėms, kuriose įprastos formos, melodija ir harmonija buvo neįtikėtinai pakeistos arba išvis nenaudojamos. Pirmųjų laisvojo džiazo įrašų autoriumi laikomas pianistas Lennie’s Tristano (1949). Kitas žymiausias eksperimentatorius - pianistas Cecilis Tayloras, išimtinai grojęs atonaliąją muziką ir laikomas bene virtuoziškiausiu ir energingiausiu visų laikų džiazo pianistu. Taip pat žymūs M.R. Ambramsas, J. Coltrane’as, O. Colemanas, A. Braxtonas, Sun Ra.
Taip pat skaitykite: Kūdikio mitybos pradžia (5 mėn.)
Fusion, išvertus iš anglų kalbos, reikštų „lydinį". Šis terminas buvo vartojamas norint apibrėžti naują 8-ojo dešimtmečio džiazo kryptį (stilių mišinį), iš pat pradžių vadintą džiazroku (jazz rock). Buvo bandoma džiazroku įvardyti labai įvairią muziką: ir 7-ojo dešimtmečio pabaigos „Brass Rock" kolektyvus, naudojant pučiamųjų instrumentuotes ir įvairius džiazo eksperimentatorių ansamblius. Stiliaus evoliucija prasidėjo 1967m. pabaigoje, o 1969 m. M. Davisas subūrė plejadą muzikantų, jau anksčiau eksperimentavusių su roku ir džiazu. Tarp jų - gitaristas J. MMcLaughinas, klavišininkai Ch. Corea, H. Hancockas, saksofonininkas W. Shorteris ir kt. 8-ojo dešimtmečio viduryje į fusion įsiliejo ir roko pasaulio gigantai - K. Emersonas, Fr.
Terminas „postmodernus džiazas" žymi laikotarpį, ne stilių ar kryptį. Džiazo muzika po 1970 m. yra įvairių stilių mišiniai. „Postmodernus džiazas" apibūdina pastarųjų trijų dešimtmečių džiazo muzikos „padangę". Šio džiazo eksperimentai tapo pagrindinėmis inspiracijomis XX a. avangardo lyderiams - D. Douglas, J. Zornui, M. Melford, M. Shippui. Šiuo laikotarpiu atsiranda ir New Age muzika, kaip ir to paties pavadinimo dvasinis judėjimas. Pradininku laikomas P. Sandersas. New Age džiazas išpopuliarėjo po 1980m. Jis išsiskiria gausiu elektroninių instrumentų naudojimu, švelnia harmonija ir meditatyvia nuotaika. Žymiausiais džiazo muzikantais, paveiktais New Age estetikos, yra laikomi P. Winteris, P. Hornas, K. Jarretas, G. Winstonas, „Oregon".
Kitos dvi kryptys - acid ir hip hop džiazas. Acid džiazo tėvynė - Londono naktiniai klubai, šaknys - fusion, Latin bei soul džiazo muzika. Pirmieji eksperimentatoriai - DJ’ai, iš kurių žymiausias - G. Petersonas. Acid būdingi programuoti ritmai. Hip hopo džiazo tėvynė - JAV, jo kūrėjai - juodaodžiai muzikantai. Milesas, M. Davisas, „De La Soul", „The Jungle Brothers"ir kt. 1980-1990 m. „pop jazz" muzika bei muzikantų kūryba pakrikštyta „Instrumental Pop". XX a. 8-ame ir 9-ame dešimtmetyje kartu grįžta ir ankstyvojo džiazo stilių muzika. Iškyla naujoji muzikantų karta, pasivadinusi „The Young Lions" - jaunaisiais liūtais. Lyderis - trimitininkas W. Marsalis. Jam tebuvo 18 m., kai jis grojo su Artu Blakey’u ir jo grupe „Jazz Messengers". Ši asmenybė ir kiti „liūtai" lieka moderniojo džiazo trdicijų tęsėjais, bet savo gyvenimo būdu jie labai skiriasi nuo ankstesniųjų šios muzikos atlikėjų. Jie pasižymi išsilavinimu, erudicija bei skoningais kaklaraiščiais. Šie žmonės įrodė, kad džiazo pasaulis - ne vien narkomanai, pritapėliai ir t.t. Žymiausi „liūtai" - trimitininkai R. Hargrove’as, W. Roney’s, pianistai M. Robertsas, B. Freenas, saksofonininkai D. Harrisonas, B.
Europos Įtaka Džiaze
Kiekviena šalis turi tam tikrą skaičių žmonių, kurie savo gyvenimą pašvenčia džiazui. Didžioji Britanija turi J. McLaughliną, D. Hollandą ir kitus, Vokietija - A. Mangelsdorfą, C. Bauerį, G. Sommerį ir kt., Norvegija - Janą Garbareką, K. Krog, Švedija - S. Hasselgardą, Danija - B. Stiefą, L. Doky, Belgija - J. „Toots" Thielmansą, Austrija - M. Mantlerį, J. Zawinulą, Vengrija - A. Zollerį, G. Szabą, Šveicarija - Fr. Ambrossetį, Gr. Gruntzą, Olandija - W. Breukerį, H. Benniką, Prancūzija - M. Solalį, P. Favre, Ispanija - T. Montuliu, Italija - E. Ravą, Lenkija - T. Stanko, Z. Seifertą, Čekija - J. Hammerį, J.
Džiazas Lietuvoje
Žymiausias džiazo ansamblis, dirbęs Lietuvoje 1971-1986 m. ir sulaukęs tarptautinio pripažinimo, buvo Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasavo trio, sutrumpintai GTČ. Šiuo metu Lietuvoje yra gana daug gerų džiazo atlikėjų, čia rengiami tarptautiniai festivaliai, mūsų muzikantai koncertuoja įvairiose šalyse. V. Čekasino ir kitų pedagogų darbas Vilniaus B. Dvariono muzikos mokykloje, Lietuvos muzikos akademijoje bei Klaipėdos universiteto Menų fakultete davė puikių rezultatų. Tikrai galima didžiuotis mūsų saksofonininku Petru Vyšniausku ir Vytautu Labučiu. Paskutiniu metu itin produktyviai ir kūrybiškai dirba klavišininkas Dainius Pulauskas. Gerai žinomi atlikėjai: vokalistė ir fleitininkė Neda Malūnavičiūtė, pianistai Tomas Kutavičius, Olegas Molokojedovas, Saulius Šiaučiulis, Gintautas Abarius, Arūnas Šlaustas, Artūras Anusauskas, Egidijus Buožis, trimitininkas Vitalijus Ramoška, trombonistai Skirmantas Sasnauskas, Vytautas Pilibavičius, klarnetininkas Pranas Narušis, gitaristai Juozas Milašius, Eugenijus Jonavičius, Vladas Slavinskas, Artūras Chalikovas, bosistai Leonidas Šinkarenka, Vladislavas Borbovskis, kontrabosininkai Eugenijus Kanevičius, Arnoldas Gurinavičius, būgninkai Gediminas Laurinavičius, Arkadijus Gotesmanas, Arvydas Joffė, Linas Būda, saksofonininkai Aleksandras Fedotovas, Liudas Mockūnas, Danielius Praspaliauskis. Perspektyvūs muzikantai - saksofonininkas Janas Maximovičius, R. Paulikas, T. Botyrius, kontrabosininkas V. Nivinskas, būgnininkas M. Brazaitis.
Taip pat skaitykite: Kada galima atsisakyti vaikiškos kėdutės?
Džiazo Edukacija Vaikams: Veronikos Čičinskaitės-Golovanovos Pavyzdys
Profesionali džiazo dainininkė, grupės „The Ditties" narė, Veronika ChiChi kvinteto lyderė, Veronika Čičinskaitė-Golovanova išleido pirmąjį Lietuvoje edukuojantį džiazo albumą vaikams. Dviejų vaikų mamos gyvenimas kupinas muzikinių improvizacijų ne tik scenoje, bet ir namuose. Aktyvią dainininkės karjerą moteris derina su motinyste. Iki šiol kūrusi dainas tik savo asmeniniams projektams, atlikėja, įkvėpta vaikų ir muzikos pavyzdžių poreikio, nusprendė sukurti albumą ir vaikams. Dainininkė taip pat pastebi, kad vienas iš dalykų, paskatinusių sukurti ir išleisti albumą, buvo poreikis įvairesnei ir edukuojančiai muzikai vaikams. „Karantino metu teko labai daug laiko praleisti su vaikais ir norėjosi ne tik klausytis linksmos muzikos, bet ir tokios, kuri edukuotų, lavintų ir būtų kokybiška. Kai paprašiau vaikų nupiešti kiekvienai dainai po piešinį nesitikėjau, kad sulauksiu tokio entuziazmo. Nupiešė ir ne po vieną. O Dominyko nupieštas dramblys puikiai tiko viršeliui."
Albumas „Dramblio Džiaze" pasižymi:
- Muzikinės kalbos lavinimu: visos dainelės įrašytos su gyvais instrumentais ir įgrotos džiazo profesionalų.
- Enciklopedine, pažintine verte: dauguma dainelių turi aiškias pažintines misijas: dainelė apie pasaulio žemynus, apie skaičius, apie kosmoso objektus.
- Emocinio intelekto lavinimu: „Auginantys vaikus žino, kad vaikams nėra lengva susitvarkyti ar atpažinti savo emocijas bei jausmus."
Edukologai teigia, kad tikrai trūksta tokios muzikos vaikams. „Vaikų muzikinis skonis ir klausa - tobuli nuo gimimo. Mūsų, suaugusiųjų, pareiga kurti muzikinę aplinką, kurioje vaikas galėtų šias duotybes puoselėti, o ne siaurinti. „Dramblio džiaze" susitinka mažiems vaikams reikalingas pažintinis turinio paprastumas ir įmantri, turtinga poveikiu muzika. Skaidrus kaip krištolas Veronikos vokalas viso instrumentų būrio draugijoje - tikra puota vaiko smegenims. Rekomenduoju visiems, kas tiki lavinančia kokybiška muzikos galia."
Nors albumas buvo kuriamas net trejus metus ir yra labai gerai apgalvotas, atlikėja šypsosi, kad tikrieji vertintojai ir visų idėjų generuotojai buvo jos vaikai. „Kiekviena dainelė paleista į gyvenimą tik gavus mano mažamečių leidimą. Visas daineles testuodavau su vaikais ir jeigu jiems patikdavo, žinodavau, kad tai bus gera daina. Jeigu ne - kartais jie man net padėdavo su savo genialiom idėjom sukurti kažką dar geresnio," - sako albumo autorė Veronika Čičinskaitė-Golovanova. Albume groja profesionalūs džiazo muzikantai, vienas iš jų - albumo autorės vyras, vienas geriausių džiazo pianistų Lietuvoje, Dmitrijus Golovanovas. „Iš tiesų, galiu teigti, kad tai yra bendras šeimos projektas. Nes vyras visuomet buvo ir yra mano didžiausias palaikytojas. Albumo autorės vaikai ne tik prisidėjo savo idėjomis, bet taip pat ir viršelio apipavidalinimu. Vyresnysis sūnus (8 metai) nupiešė albumo viršelį.“
Džiazo Mokyklos ir Studijos
Džiazo mokyklos suteikia galimybę muzikai gabiems mokyklinio amžiaus vaikams lavinti savo talentą. Muzikiniai gebėjimai patikrinami stojamojo egzamino metu. Jei į mokyklą stoja vaikas, kuris anksčiau jau yra kažkur mokęsis muzikos, stojamojo egzamino metu įvertinami jo gebėjimai bei sukauptas žinias, priimamas į jo gebėjimus atitinkančią aukštesnę mokyklos klasę ir atitinkamą vokalinį ansamblį. Mokslo metai mokykloje trunka 10 mėnesių. Kiekvienų mokslo metų pabaigoje 1-7 klasių mokiniai laiko solfedžio, muzikos teorijos, dainavimo, o nuo 4 klasės ir improvizacijos egzaminus. Mokykloje dirbama pagal septynerių metų programą, vadovaujantis savo unikalia metodika, kuria vadovaujasi Artūras Novikas. Pamokos vyksta pagal kruopščiai sudarytą planą. Naudojant specialius pratimus, lavinamas balsas, mokomasi muzikinio rašto ir natų skaitymo iš lapo, muzikos teorijos, džiazo stilistikos pagrindų, pradedant swingo ritmu ir kitais. Ypatingas dėmesys yra skiriamas intonavimui, daugiabalsiam dainavimui acapella stiliumi, improvizacijai. Turimas unikalus repertuaras. Didžiąją dalį dainų vaikams kuria Artūras Novikas. Atliekami ir džiazo standartai bei populiarias dainas, bet didelį dėmesį kreipiame į tai, kad atliekami kūriniai turėtų meninę vertę ir ugdytų moksleivių skonį. Taip pat svarbu, kad atliekami kūriniai atitiktų vaikų amžiaus tarpsnį. Daug dėmesio skiriame scenos judesiui ir sceniniam kostiumui.
Šią mokyklą kasmet lanko apie 100 mokinių. Jauniausiems - ketveri. Jei tik norės, vieną dieną jie taip pat taps a cappella meistrais. Mokykloje vaikai mokosi dainuoti ansamblyje, bet norintys gali lankyti ir solo pamokas ar groti instrumentu. Kas tikrai visiems privaloma - tai solfedžio, be kurio meistru netapsi. O kad būtų smagiau, mokyklos mokiniai nuolat dalyvauja įvairiuose konkursuose, festivaliuose. Padedami pedagogų mokiniai išmoksta ne tik dainuoti. Laisvė scenoje neatsiranda savaime, mes labai daug dėl to dirbame. Kartais ateina, atrodo, geras balsas, bet praeina koks pusmetis, o gal kartais metai, kol tas vaikas atsipalaiduoja, ir gali jį išleisti į sceną kartu su kitais. Apie išraiškingumą kalbame per kiekvieną repeticiją. Neužtenka vien šypsenos, daininkas gali dainuoti išsišiepęs, bet jei akys nesišypsos, jei jis bijos žiūrovo, scenoje bus susikaustęs ir nepajėgus sujaudinti žiūrovą. Artistas turi atsiverti, atsiskleisti, į publiką kreiptis taip, kad kiekvienas žiūrovas manytų, jog tai jam dainuojama.
Džiazo Muzikanto Požiūris į Kūrybą ir Muziką: Remio Rančio Interviu
Džiazo muzikantas, saksofonininkas, multiinstrumentininkas ir kompozitorius Remis Rančys dalinasi savo požiūriu į muziką ir kūrybą. Anot jo, momentas yra svarbiau nei auditas.
Rančys šiuo metu yra Egipte, kur rytais groja saksofonu su beduinu. Jis domisi arabiška derme, kurioje yra daugiau pustonių nei europietiškoje muzikoje. Jam svarbu įsigilinti į melodiją, ritmą ir subtilybes.
Muzikantas pasakoja apie savo kelią į muziką, kuris prasidėjo nuo privačių pianino pamokų, muzikos mokyklos ir teatro būrelio. Vėliau jis atrado džiazą, kuris jį visiškai įtraukė. Rančys pabrėžia, kad šeimoje tiek mama, tiek tėtis ar sesė dainuodavo, o dabar tokios tradicijos nebėra.
Po konservatorijos Vilniuje, Rančys studijavo užsienyje. Jis mokėsi groti vargonais, bet galiausiai perėjo į džiazo skyrių. Vėliau Danijoje mokėsi Den Rytmiske Højskole ir tada dar dvejus metus Amsterdamo konservatorijoje. Tačiau studijų nebaigė, nes labiau norėjo realizuoti, ką moka. Muzikoje praktika svarbiau negu studijos.
Rančys teigia, kad jam labiau patinka kurti nei atlikti, tačiau koncertai jam yra svarbūs. Jis visada kuria ir tai jam yra kaip kasdienis pratimas. Didžioji dalis jo dainų tekstų yra apie mus supantį pasaulį ir tai, kas jame vyksta: karą, klimato kaitą, cukraus problemas. Tekstus jis rašo pats, o inspiracija ateina iš kasdienio gyvenimo.
Muzikantas pasakoja apie savo kasdieninę treniruotę, kurios metu turėjo sukurti mažą istoriją, kurioje būtų veiksmas: atėjau, pamačiau, kažkas atsitiko ir pasibaigė gražiai arba negražiai. Kiekvieną dieną kurdavau minutės trukmės muzikinį skambesį su tekstu. Visumoje tokį mažą, trumpą, išbaigtą muzikinį etiudą. Man tai buvo žaidimas. Netgi dabar kalbėdamas matau palmes, jūrą, vėją ir galvoju, kaip tai perteikti trimis ar keturiais žodžiais. Pavyzdžiui, mano dainoje „Tyliau Garsiau", kurią su Egle Sirvydyte (Jogamaja Sirvydyte) kažkada įrašėme, yra vienas sakinys: „Kuo garsiau šauki mane, tuo tyliau girdžiu tave". Ir to pakanka, nes yra muzika, yra nuotaika. O kartais kaip tik tekste sugalvoji problematiką, ar sudedi tai, kas eteryje, tavo galvoje sukasi.
Rančys taip pat pasakoja apie savo grupę The Schwings Band, kuri groja Lindy hopą ir svingą. Anot jo, grupę vienija aistra ir meilė šiai muzikai. Muzikantas teigia, kad jam patinka groti tada, kai žmonės šoka ir linksminasi. Jam labai norisi tame būti, tą kurti ir kažkam teikti džiaugsmą.
Rančys mano, kad geras meno kūrinys gali būti raktas arba pradžia sprendžiant problemas. Meno pusė gali prisidėti prie užstrigusių mazgų išraizgymo. Kai aplinkui matau daug neteisybės, priešiškumo, man norisi sukurti tokią muziką, kurioje yra taikos harmonija, taikos garsai, kad to gėrio būtų daugiau.
Muzikantą įkvepia ne tik muzika, bet ir kiti menai, pavyzdžiui, Islamo meno muziejuje matytos ornamentuotos durys ir tūkstančio metų senumo durklai. Jam patinka daug žmogaus atsidavimo, laiko ir kantrybės pareikalavę vizualūs dalykai.
Rančys yra multiinstrumentininkas, tačiau jam svarbiausia ne instrumentų skaičius, o jų esmės supratimas. Jam įdomu surasti, kaip prieiti prie instrumento taip, kad galėtum bent kažkokį vidutinį skambesį išgauti, kuriam tas instrumentas yra sukurtas.
Muzikantas mano, kad svarbiausia yra buvimas čia ir dabar, o ne galvojimas, kad viskas jau yra sukurta.
Džiazo Muzikos Poveikis ir Svarba
Džiazas, būdamas improvizacine ir įvairialype muzikos forma, turi didelį poveikį klausytojams, ypač vaikams. Jis lavina muzikinį skonį, skatina kūrybiškumą ir improvizaciją, moko išreikšti emocijas per muziką. Džiazo muzika, integruota į ugdymo procesą, padeda vaikams pažinti pasaulį, skirtingas kultūras ir istoriją. Be to, džiazo muzika, atliekama profesionalių muzikantų, praturtina kultūrinį gyvenimą ir suteikia džiaugsmo klausytojams.
Netektys Džiazo Pasaulyje
Pastaruoju metu džiazo pasaulis patyrė didelių netekčių. Mirė legendinis džiazo smuikininkas Svendas Asmussenas ir gitaros dievas Larry Coryellis. Šie muzikantai paliko didelį pėdsaką džiazo istorijoje ir įkvėpė daugelį jaunų atlikėjų.
#